Pokaris Vištyčio apylinkėse

Ražinskų šeima. Pirmoje eilėje viduryje berniukas – Jonas Ražinskas.
Apie 1948–1950

Man 1947-aisiais buvo penkeri metai. Atsimenu, kad su tėvo padarytu mediniu ar metaliniu plaktuku žaisdavau kalvėje; ten visada būdavo svetimų žmonių.

1948 metus labai gerai atsimenu. Būdavo, ateidavo stribai, visus kampus išnaršydavo, reikalaudavo degtinės ir valgyti.

Buvo vienas nuotykis Vištyčio miestelyje. Ten vasarą po atlaidų žmonės susirinkdavo paežerėje, pievoje: pažįstami, kaimynai. Pasitiesdavo paklotus, išdėliodavo pyragus, sausainius, visko, ko atsiveždavo iš namų. Pasikalbėdavo, alaus biskį išgerdavo. Ėmė ir prisistatė stribai. Ūkininkams liepė, kad duotų degtinės ir lašinių. Jau jie visi buvo girti. Tai ūkininkai nusikabino nuo vežimų branktus ir taip davė jiems „išgerti“, kad šliaužte iššliaužė su sudaužytais šautuvais.

Taip pat ne vieną kartą pas mus buvo atėję nepriklausomos Lietuvos kariuomenės partizanai. Visi daugiausia buvo karininkai, su lietuviškomis uniformomis, užsiauginę barzdas ir ūsus. Visi tvarkingi, pasitempę, gerai ginkluoti. Būdavo, kai jie ateina, tėvai paruošdavo ant aukšto kur miegoti, tai išmiegodavo vos ne parą. Mama pavalgydindavo, ir kitą naktį jie išeidavo. Vienas iš jų turėjo slapyvardį Ledas; po kažkiek laiko sužinojome, kad jis užlipo ant minos ir žuvo prie Pajevonio. Kito slapyvardis buvo Litas. Jis žuvo per susišaudymą prie Kaupiškių. Dar kitas buvo Aivaras, po visko jis slapstėsi Kaune.

Rusų NKVD ėmė įtarinėti kai kuriuos žmones, kad pas juos lankosi lietuvių partizanai. Toje rusų apylinkėje sekretore dirbo mergina, tai ji apie tai pranešdavo žmonėms. Vėliau sužinojome, kad tos merginos brolis buvo Lietuvos partizanas.

1948 metais tėvai prie vieškelio pradėjo statyti namą; netoli gyveno seneliai. Iš senos sodybos su nedideliu keturračiu vežimėliu į naują veždavome visokias namų smulkmenas. Keliukas ėjo pro mokyklą, kuri buvo įsikūrusi Liukių dvare. Man 1949 metais jau reikėjo eiti į pirmą klasę. Nuėjęs į mokyklą nustebau, kad ketvirtokai – jau suaugę vyrai, gal todėl, kad per karą nevyko pamokos ir visi jie buvo vyresni.

Mus mokė mokytojas Vilkaitis, vardo neatsimenu. Buvo labai puikus žmogus. Visus ir visada suprasdavo. Visos keturios klasės mokėsi kartu. Buvo kita didelė tuščia patalpa, tai ten, kada būdavo blogas oras, per pertraukas žaisdavome arba šokdavome.

Lauke, prieš mokyklos langus, augo didžiulė kriaušė. Vasaros pabaigoje, kai išnokdavo vaisiai, mokytojas priskindavo tų kriaušių ir visi valgydavome. Buvo labai skanios ir svėrė gal po pusę kilogramo. Jeigu nukrisdavo nuo šakos, tai iš kriaušės likdavo tik krūva košės.

1949 metų rudenį jau įsikraustėme į naują namą. Tėvas buvo pasėjęs nemažą plotą rugių, taip pat ruošė žemę kitų metų darbams. Valdžiai reikėjo visokius mokesčius mokėti: duoti sviesto, kiaušinių, avių vilnų, triušių kailių ir triušienos, grūdų, veršiukų odų, pinigų.

Kaupiškių septynmetės mokyklos mokiniai ir mokytojai. Paskutinėje eilėje ketvirtas iš dešinės – Jonas Ražinskas. 1955

1950 metais sunoko rugiai. Tėvai juos nukirto, sustatė į gubas. O vieną vakarą tėvas, atėjęs iš lauko, pasakė: „Einam visi, ką parodysiu.“ Ir parodė – ten, kur buvo mūsų rugių laukas, stovėjo kolchozo vežimai ir svetimi žmonės krovėsi mūsų rugius. Tėvas pasakė: „Vaikai, jau duonos neturėsim.“

Kai žmonės nukirsdavo rugius, tai naktim su paklodėm ir pagaliais eidavo kulti, kad tik galėtų kažkiek duonos išsikepti. Teko valgyti ir balandas, užspirgintas su taukiene, ir dilgėlių sriubą, runkelių kavą, visko buvo. Kartais vakare užtekdavo ir duonos riekės, jeigu jos būdavo.

Aplink namus buvo daug balų, likusių nuo tada, kai iškasdavo durpes. Jose buvo daug karosų, juos gaudydavau su meškere. Paskui pasigaminau šiokį tokį bučių. Kitoje vieškelio pusėje buvo nemažas ežeriukas. Aplink – siūbuojanti samana. Ten buvo labai daug lydekų ir karosų. Tai kai išmokau gaudyti lydekas, pagaudavau nemažai.

Baigiant namo statymą vis dar buvo visokių darbų. Reikėjo ir pinigų. Mama sugalvojo, kad reikia prikepti daug kugelio ir vežti į Kaliningrado sritį, į tokį turgelį parduoti. Labai gerai pasisekė, daugiausia rusų karininkai ir kareiviai pirko ir valgė. Puodus mama buvo apdėjusi pagalvėm, tai kugelis buvo dar gana karštas. Rusų karininkai pinigų turėjo, bet maisto ten išvis beveik nebuvo. Kitą kartą prikepė vėdarų. Irgi sėkmingai viską išpardavė. Po to sugalvojo daryti dešras. Pirko veršį, kiaulę ir arklį, su kuriuo dar nedirbta (kad mėsa nesmirdėtų prakaitu). Papjovė, primalė mėsos, pridarė dešrų, parūkino. Kai nuvežė, tai ruseliai vienas per kitą staigiai viską išpirko. Nežinau, kiek dar tėvai prekiavo, bet, atrodo, prie jų ėmė kabinėtis rusų milicija.

Kolchoze nieko gero nebuvo. Kiekvienai šeimai atmatavo po 60 arų žemės. Leido turėti vieną karvę, kiaulę ir porą avių. Tai užsiaugindavom bulvių, daržovių, pasėdavom miežių, tai būdavo pašaras kiaulei ir vištoms. Duonos tekdavo nusipirkti arba jos iškepdavo namie, jeigu kur gaudavo ruginių miltų.

Vasarą eidavome į Kaliningrado sritį žemuogių rinkti. Ten palei sieną buvo didžiuliai neariami žemės plotai, tai žemuogių būdavo labai daug. Trise pririnkdavom pilną kibirą. Rudenį eidavome grybauti. Tada grybų būdavo daugiau negu dabar. Vėlai rudenį rinkdavome spanguoles. Iš Kaliningrado srities prinešiau visokių gėlių, žydinčių krūmų, serbentų, rabarbarų. Ten radau vokiečių skiepytų alyvų, buldinų; buvo geltonų aviečių. Taip ir vertėmės, gyvenome.