Dovana

Į sodybos kiemą įriedėjus juodam foresteriui, apraišiotam spalvotais balionais, Mėsa nustėro. Tačiau, iš džipo išvirtus Dareliui, Apuokui ir Andreliui, kaipmat susigaudė situacijoje (Mėsa jau girdėjo užuominas, kad draugai jam ruošia staigmeną) ir draugiškai šypsodamasis priėjo prie automobilio. Po karšto pasisveikinimo Darelis ištiesęs mašinos raktelį rėžė trumpą kalbą apie tai, kad chebra supranta, kaip sunku be transporto kaime, ir kad jie suveikė Mėsai tačką.

– Ne bimbalas, – juokaudamas toliau kalbėjo Darelis, – bet gerai traukia, kėbulo numeriai ir dokumentai tvarkingi.

Mėsa buvo labai sujaudintas. Jis retai dėl ko nors jaudindavosi. Pravardė Mėsa jam dėl to ir prilipo. Jo platus raudonas veidas išlikdavo ramus net per žiauriausias egzekucijas, kurias jis vykdydavo nepaklusniems turgaus prekeiviams Nepriklausomybės pradžioje.

Mėsai susigraudinus kompanija sutriko. Apuokas puolė gelbėti padėties ir skubiai iš džipo salono ištraukė butelį šampano.

– Reik aplaistyt, – iššaudamas kamštį šūktelėjo Apuokas ir ėmė šampano purslais taškyti džipą.

– Nebūk šumacheris, neišpilk visko ant kapoto, – stvėrė butelį Darelis ir gurkštelėjęs tiesiai iš kakliuko pasiuntė butelį ratu bei vėl prakalbo apie kėbulo numerius ir gerai padarytus mašinos dokumentus.

Išgirdusi šurmulį kieme, iš trobos išslinko Mėsos sugyventinė – smulkaus sudėjimo pusamžė moteris, apsisiautusi ryškiu chalatu ir su įtvaru ant kaklo.

– Gita, kaip tik ant šampės, įvertink dovaną! – tramdydamas džiaugsmo ašaras jai pamojo Mėsa.

– Va čia tai pavarėt, va čia tai ratai. Ir balionai, kaip per vestuves! – džiaugsmingai šūkčiojo Gitana apžiūrinėdama mašiną.

– Mėsai mašina, o tau balionai! – ironiškai tėškė Gitanai Darelis ir bjauriai nusikvatojo. Jis nemėgo Gitanos ir visad progai pasitaikius ją pašiepdavo.

Gitanos nuotaika kaipmat subjuro, tačiau ji apsimetė, kad ironijos nesuprato, ir atsisukusi į sugyventinį metė repliką:

– Kažin ar nebijosiu su tavim vėl važiuot, – ir bakstelėjo pirštu į savo kaklo įtvarą.

– Nebijosi, nebijosi, kur tu dėsies, – įteikdamas balionų kekę jai tarė Mėsa.

Sutrikusi ir įsižeidusi Gitana pasišalino palikdama kompaniją maukti šampaną ir vyriškai bendrauti…

Prieš trejetą savaičių juodu su Mėsa patyrė avariją, jų BMW nuvažiavo nuo kelio ir kelis sykius vertėsi. Mėsa beveik nenukentėjo, tik keli nubrozdinimai ir mėlynė nuo saugos diržo, o štai Gita stipriai pasitempė kaklą ir išsinarino šeštąjį slankstelį. Tačiau, kaip patys sako, jiems labai pasisekė, nes iš jų chuligankės* liko tik metalo laužo krūva.

Gyvenimas be automobilio jau buvo spėjęs išvarginti Mėsą ir Gitaną. Nuo vienkiemio sodybos, kurioje jie gyveno, iki artimiausios gyvenvietės buvo geras kelio galas. O reikalų rajono centre daug. Kad ir internato globotinių maisto likučių transportavimas į Mėsos fermą. Mėsa kasdien važiuodavo jų pasiimti, nes liekanos buvo puikus priedas jo augintiniams.

Į senatvę Mėsa buvo atsitraukęs nuo aktyvios nusikalstamos veiklos. Savo sodyboje jis saugojo sėbrų vogtus daiktus ir į nieką daugiau nesiveldavo. Didžiąją dalį pajamų gaudavo iš pusiau nelegalaus versliuko. Ūkyje jis – kergė šernus su kiaulėmis, augino hibridus, o jų skerdieną tiekė kaip šernieną kaimo turizmo restoranams. Hibridų mėsa buvo gerokai švelnesnė ir minkštesnė nei laukinių šernų, be to, Mėsa ją pardavinėjo pigiau, nei rinkoje kainavo tikra šerniena, todėl jo produkcija turėjo paklausą.

Tiesa, kuriam laikui verslas stojo, nes, kaip žinoma, laukinių ir naminių gyvūnų kryžminimas Lietuvoje draudžiamas, kaip ir prekyba tokia mėsa, todėl reikėjo klastoti veterinarines pažymas. Čia jiems padėdavo vietinis veterinaras. Bet tas neseniai labai prasiskolino greitųjų kreditų bendrovėms, įkliuvo antstoliams ir dingo iš miestelio. Tačiau hibridus reikėjo ir toliau šerti, palaikyti ūkį ir ieškoti naujo veterinaro, santaupos tirpo, o čia dar ta nelemta avarija. Dovana atriedėjo pačiu laiku.

– Padarom apkatkę, a? – pasiūlė Andrelis.

– Tuo pačiu pamesi mus iki miesto. Dar daug dielų šiandie ir mums jau reik varyt.

– Jo, reik varyt, – žiūrėdamas į mobilaus laikrodį pritarė Darelis, gaujos vyriausiasis. Jis kalbėjo mažai, tačiau jo žodis visada buvo paskutinis. 

Visi tuoj pat sušoko į džipą. Mėsa lėtai išvairavo iš kiemo, bet vos išvažiavęs į rajoninį žvyrkelį ėmė skrieti lyg pašėlęs, keldamas didelį debesį dulkių.

– Žėk, Mėsa vėl formoj. – Vyrai iš pasitenkinimo šūkavo ir tapšnojo Mėsai per petį. – Spausk, spausk, kiek traukia, pavaryk ant prakasų!

– Ne mašina, o žvėris! – džiūgavo Mėsa, spausdamas akceleratoriaus pedalą iki pat dugno.

Kai Mėsa grįžo namo, kieme jo laukė Gitana.

– Gal nori pavairuot? – išlipęs iš automobilio paklausė Mėsa.

– Ne, neturiu nuotaikos, skauda kaklą, – piktokai atšovė ji.

Mėsa puolė meilintis ir atsiprašinėti. Jis buvo lipšnus ir malonus savo sugyventinei, kai niekas nematydavo. Tačiau draugų kompanijoje demonstruodavo savo mačistinį pranašumą ir visada prisidėdavo prie Darelio patyčių. Gitana sunkiai su tuo taikstėsi, tačiau per dvidešimt bendro gyvenimo metų išmoko nuryti nuoskaudas, vos tik Mėsa paprašydavo jam atleisti. Todėl ir šį kartą ji greit pralinksmėjo, giliai atsiduso ir tarė:

– Viskas gerai, nebesinervuosiu ir dar apžiūrėsiu džipą, taip greit išlėkėt, kad net nespėjau įkišt nosies į saloną.

Priėjusi nužvelgė džipą ir konstatavo:

– Vis dėlto juodas yra juodas, žiauriai matosi dulkės, – ir įsistebeilijo į vairuotojo dureles. – Žiūrėk, kokia keista dėmė, – pamojo Mėsai. – Atrodo, lyg kažkoks malaletka taukuotom rankom prasiėjo.

Mėsa išlipdamas iš mašinos irgi pastebėjo keistą atspaudą ant durelių, bet nekreipė dėmesio.

Dabar geriau įsižiūrėjo – visas automobilio paviršius padengtas lygiu dulkių sluoksniu, tačiau ant durelių ryškus kokių dvejų trejų metų vaiko delniuko atspaudas. Toks, lyg prisiliesta ką tik.

– Reiks pavalyt su feiriu, – tarė Gitana.

– Jo, pavalyk, – pritarė jai Mėsa ir nužingsniavo į pašiūrę atsinešti mašinos plovimo priemonių: kempinių, ploviklių ir kibiro.

Mėsa pylė vandenį, o Gitana blizgino automobilio paviršių. Ji dureles nuplovė dukart. Kartą su feiriu ir dar kartą su automobilių plovimo skysčiu. Mašinai nudžiūvus abu apžiūrėjo dureles.

– Plėmas nusiplovė! Ledas! – sušuko Mėsa ir maloniai kreipėsi į sugyventinę: – Rytoj vėl važiuosiu į miestą. Varytum su manim? Į hipermaksimą užsuksim, ką nors skanaus nusi-pirksim.

– Važiuosiu, reikia prasiblaškyt, užsidirbau, – šypsodamasi tarė Gitana ir prisiglaudė prie stambaus Mėsos kūno. – Tik turėsi nelėkt!

Kitą dieną Mėsa prie vairo tvardėsi ir iki miesto važiavo leistinu greičiu, tačiau žvyrkelio dulkės vis vien storu sluoksniu padengė automobilį. Dar mieste Gitana pastebėjo, kad ant automobilio durelių vėl atsirado ta pati dėmė: vaiko delniuko atspaudas.

Grįžę namo Mėsa ir Gitana dėmę apžiūrėjo įdėmiau.

– Taip ryškiai, kad net matosi pirštų atspaudai, – nusipurtė Gitana ir desperatiškai ėmė šveisti automobilio dureles.

Feiris nepadėjo. Po kitos kelionės vėl buvo tas pats.

Dėmė išryškėdavo tik tada, kai automobilis apdulkėdavo, todėl Mėsa taikėsi važinėti per lietų ar po jo, kai kelio danga nedulkėdavo, nes ta vis atsirandanti dėmė jį ėmė po truputį šiurpinti. Tačiau jis laikėsi. Ne taip kaip Gitana. Ji po penkto ar šešto durelių plovimo ėmė bijoti artintis prie automobilio. Ją pradėjo kankinti nemiga, o kai pasisekdavo užmigti, sapnuodavo vis tą patį košmarą: naujojoje Mėsos mašinoje aprasojusiais stiklais verkė vaikas. Vaiko ji neįžiūrėdavo, bet sapne jautė, kad vaikas lyg ir jos, todėl kasnakt desperatiškai mėgindavo atplėšti užrakintas automobilio dureles ir ištraukti jame įkalintą kūdikį. Sapnai ne tik gąsdino Gitaną, bet ir atnaujino senas žaizdas. Ji neturėjo vaikų, mat nuo jaunystės endometriozė buvo apraizgiusi jos reprodukcinius organus ir jai buvo pavykę pastoti tik sykį, bet ir tai nesėkmingai. Vaisius vystėsi ne gimdoje, todėl jį išpjovė. Gitana labai skaudžiai išgyveno netektį ir stengdavosi to neprisiminti, tačiau tie košmariški sapnai jai grąžino sielvartą ir varė iš proto.

Gitana, nors ir netikinti, reikalavo foresterį pašventinti. Mėsa niekada nebuvo bažnyčioje, todėl nežinojo, kaip tai padaryti. Vietoj to jis džipą nuvairavo į autoservisą ir perdažė du-reles.

Tai nepadėjo. Dėmė vėl ir vėl atsirasdavo, o Gitanos košmarai vis stiprėjo. Ji kasnakt pašokdavo iš miegų maldaudama gelbėti vaiką. Verkdavo, klykdavo ir grąžydavo rankas. Ji reikalavo, kad džipas būtų laikomas kuo toliau nuo sodybos ir grasino pasidaryti galą, jei Mėsa jo nepašventins ar neatsikratys.

– Atsikratyti džipo būtų zapadlo chebrai, dura! Ir kuo šersim paršus, jei neatsivešim išėdų? Nori vėl visų prašinėt, kad pavežtų? – rėkavo Mėsa ant Gitanos, vos tik ši prabildavo apie džipą.

– Dovanotam arkliui į dantis nežiūri, – vis kartodavo sau ir Gitanai Mėsa, tačiau ir pats pastaruoju metu labai nenoriai sėsdavo prie dovanoto džipo vairo.

Mėsa vijo mintis apie antgamtiškus reiškinius, dvasias ir kitus jam sunkiai suvokiamus dalykus, stengdavosi daugiau galvoti apie džipo pranašumus ir teikiamą naudą, tačiau įkyrios mintys ir panikos priepuoliai jį ėmė kamuoti vis dažniau. Ir ypač tada, kai sėsdavo prie vairo.

Po vieno itin stipraus panikos priepuolio, kai prie vairo tiesiogine šio žodžio prasme išsijungė, Mėsa suprato, kad padėtis tapo nevaldoma, todėl teks spręsti tą opų foresterio klausimą. Taigi jis paskambino Dareliui.

– Reikia susitikt pakalbėt, – susirūpinusiu balsu tarė Mėsa. – Geriausia prie alaus, nes blaivas nesuprasi, – į ragelį bandė juokauti Mėsa.

Gaujos biliardinė nelabai tiko tokiam pokalbiui, nes ten per daug ausų stengdavosi nugirsti vyresniųjų pokalbius. Bet Mėsa norėjo kuo greičiau išsipasakoti, todėl nebesirinko nuošalesnės vietos, o atskubėjo ten, kur tądien buvo patogu Dareliui.

– Tik niekam nepasakok, – pašnibždomis prabilo Mėsa. – Tai panašu į briedą, pats žinai, kaip mūsų liaudis į tai žiūri. Dar pagalvos, kad į senatvę sėdau ant heros ar man kokia šyza eina.

Aš pasimetęs dėl foresterio, – toliau kalbėjo Mėsa. – Džipas nerealus, kaip man tai išvis, ir kuro mažai semia, ir gerai traukia, ir priekabą kokią didesnę prikabint be problemų. Bet kai tik pervažiuoju per žvyrkelį, kai džipas pagauna dulkių, tai kaskart ant durelių atsiranda dėmė, tokia kaip vaiko delniuko atspaudas. Net perdažiau dureles, bet ji vis vien atsiranda. Galim eit, parodysiu. Džipas va čia po langais.

Darelis apžiūrėjo dėmę ir abejingai tarė: nelabai čia daug tos mistikos matosi. Ėjo pro šalį vaikas, prisilietė…

– Nu tai taip, ir man ta mistika būtų pochuj, prisitaikyčiau, – gudravo Mėsa, nuslėpdamas išsijungimo faktą, – bet Gita nebeleidžia maškės parkuot kieme, bijo. Baigia išdurnėt, naktim košmarus sapnuoja. Sako, kad per miegus girdi džipe verkiantį vaiką. Viskas per tas bobas ir jų horoskopus. Liepė nuvaryt pašventint, bet aš tom nesąmonėm netikiu ir nežinau, ką daryt. Man po biškį irgi ta istorija ima rauti stogą. Žinai, kiekvieną naktį žviegimai ir verksmai. Gal kokių minčių? Gi kai kurie pacanai varo į bažnyčią, – nelabai rišliai dėstė Mėsa.

Darelis ramiai išklausė ir su ironija leptelėjo:

– O bobos išmest negalvojai? Nu, kad naktim nežviegtų?

– Taigi viskas ant jos užrašyta, pats žinai, o be to, ji buhalteriją tvarko… Ir šiaip aš jau per senas bobas kaitaliot, – atsakė Mėsa.

– Tai žinau, žinau, gi stumiu ant tavo bobikės. Bet iš kitos pusės aš tau rimtai sakau, tu su tom bobiškom nesąmonėm baik, – jau griežtesniu tonu tęsė pokalbį Darelis, – o tai bus kaip Plytai. Gi žinai. Iš pradžių ženklai, balsai, ekstrasensai ir kunigai, o paskui nuogas lakstė klyną išsitepęs uogiene.

– Suprantu, – pritariamai tarstelėjo Mėsa, – pats tampiausi su Plyta. Tai dar ne viskas iki tavęs daėjo, tu gi jaunesnis. Šalia buvau, kai jis po ekstrasenso seansų pradėjo varinėti į centrą su kartono gabalu. Tiesdavo ant šaligatvio, primėtydavo gėlių ir skaičiuodavo panas, kurios ant jo užlipa. Plyta stūmė, kad tai apeigos susigrąžint gyvenimo meilei. Bandžiau įsikirst į sistemą, galvojau, ritualai, maldos, gal taip reikia, bet kai jo merga nusižudė, supratau, kad Plytai tai geruoju nesibaigs.

– Kraupiakas, jo, su Plyta. Bet, žinok, aš ir neturiu minčių dėl tos džipo mistikos, – tarė Darelis. – Suprantu, kad nenori plėstis ir pasakot kitiems iš chebros, bet kaip ant veterano jau niekas nebestums. Su Plyta čia kiti reikalai. Jis ir prieš išdurnėjimą trenktas buvo, galva per drakes sudaužyta, kaukolė skilus. Nieks tavęs dėl mistikų bepročiu ir tarčioku nepalaikys. Reikia būtinai pakalbėt su Apuoku, jis tą reikalą su džipu prasukinėjo.

Po trumpo Darelio skambučio Apuokas tuoj pat prisistatė į biliardinę.

Nei Mėsa, nei Darelis Apuokui apie džipo keistenybes per daug nepasakojo, paminėjo tik tai, kad mašinoje vaidenasi.

– Reikia pramušt buvusio savininko duomenis. Pažiūrėt, kas su ta mašina ne taip, – įsakmiai tarė Darelis.

Apuokas prieš kitus gaujos narius vaidino materialistą, tačiau buvo labai prietaringas. Jis ir pats jautė, kad mašinai kažkas negerai, todėl lengvai ją perleido į obščiaką, kai buvo nutarta padėti Mėsai.

– Pradžiai galiu pasakyt, kad džipas buvo lengvai paimtas. Įtartinai lengvai, – pradėjo lėtai dėstyti Apuokas. – Jaunimas jį rado aikštelėj prie Berlyno žiedo. Sakė, kad iš pažiūros tai stovėjo kaip numestas, buvo atrakintas ir dokai tvarkingai sudėti bardačioke. Torpedoms iš pradžių viskas atrodė kaip mentų padstava, bet jie surizikavo ir viskas buvo zajabys. Niekas neprisikabino ir ramiai atvarėm, apiforminom… O buvęs savininkas tai tikrai žinau, kad vyras. Tik pavardės neatsimenu. Reikia pažiūrėt garaže, gal dar nesudeginom originalų.

– Nu bet ką tu iš to sužinosi? – klausinėjo Mėsos Apuokas, bandydamas daugiau išsiaiškinti apie šio keisto tyrimo priežastis.

– Tai aš nieko nesužinosiu, bet gal jaunimas ką internete surastų. Jie dabar viską moka išgūglint ir nulaužt, – dalykiškai paaiškino Mėsa.

– A, nu tai čia be problemų, va Linelis pas mus specas tais klausimais, – ir pirštu rodydamas į jaunuolį, patalpos kampe ramiai lošiantį biliardą, kalbėjo toliau. – Labai kietas pacanas, turi galvą. Ir technikoj gaudos, ir kompuose. Nulaužia bet kokia signalkę.

Pakviestas Apuoko, Linelis kaipmat metė žaidimą ir prisėdo prie vierchų staliuko, paklusniai išklausė Mėsos pageidavimų ir tuoj pat ėmėsi užduoties. Jis akimirksniu sulakstė į netoliese esantį garažą ir surado vokiškus džipo dokumentus. Sužinojęs buvusio savininko pavardę, Linelis ėmė minkyti savo išmanųjį, garsiai komentuodamas veiksmus.

– Sumetam į gūglą pavardę… O, meta daug infos. Va keli straipsniai su nuotraukom, – naršydamas kalbėjo Linelis. – Nu va, panašu, kad fotkėj jūsų džipas.

Baugščiai pažvelgęs, išmaniojo ekraną atsuko Mėsai.

– Nu jo, tikrai tas pats, – su lengva nuostaba balse tarstelėjo Mėsa.

– Tas pats, tas pats, – užtikrino Darelis ir Apuokas.

– Nelabai suprantu vokiškai, bet čia kažką rašo apie kinder, vaikus, – įsidrąsinęs kalbėjo Linelis. – Tuoj su gūglu išversiu daugiau.

„Google vertėjas“ vertė: „Vyras turi savo trys metų sūnus pamiršo keletą valandų uždarytame automobilyje, kur paliko jį 32 laipsnių karštis oro temperatūra aštuonias valandas. Kai jis grįžo, berniukas jau buvo pasmaugti. 33 metų vadybininkas turėjo stresas darbe, kuris padėjo vaiką pamiršti automobilyje. Tėvas gaivinti berniuką, bet buvo vėlu. Šokiruoti vyras teko suteikti medicininė pagalba.“

– Achujet! – šūktelėjo Darelis ir atsisukęs į Mėsą tarė: – Tavo boba ragana!

– Nu jo, viską išpranašavo, bledė, – pritarė Mėsa.

– Nu ką, džipą apdraust ir sudegint, – pasiūlė Apuokas.

– Jo, su visa boba! – kalbą užbaigė Darelis.

 

* BMW E36 modelio automobilis.