Parahokinės rogučių žaidynės

Mirė Baumanas. Ironiškiausia, kad tai, ką jis sakė apie socialinius tinklus kaip spąstus, – su kaupu išsipildė. Feisbukas banaliai gedėjo, postuose automatu kartodamas, kad mus paliko didis žmogus (kodėl didis? nes buvo pas mus atvažiavęs), o ir mes vienas kitą netrukus paliksime. Ir vis dėlto jau rimtai – mus paliko didis žmogus, pergyvenęs holokaustą ir prigyvenęs likvidžios meilės tinklus, kuriuos intuityviai suvokė kaip savanoriškus getus.

●

Seimas atmetė D. Šakalienės ir M. Majausko siūlytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas. Raginimai uždrausti smurtą prieš vaikus mano aplinkoje sujaudino daugelį – nors jie tų vaikų ne tik neturi, bet lyg ir deklaruoja neketinantys turėti. Sujaudino, matyt, dėl to, kad visi kaip vienas esame kažkiek mušti. Visi ėmė reikšti savo didžiai reikšmingas nuomones feisbuke ir anoniminiuose komentaruose. Šiame kontekste, aišku, buvo prisiminti psichologai: nieko nepadės tie draudimai, verčiau atiduokime visus savo mokesčių mokėtojų pinigus jiems, o jau jie tegu vykdo privalomąsias pykčio tramdymo terapijas. Net nuostabu, kaip tiksliai psichologo mitas atspindi Antžmogio mitą. Tačiau jeigu ligi šiol nieko nedarėme su savimi individualiai, savarankiškai – tiesiog neišmokome kaip darbu užsiimti savistaba, – valstybiniu lygiu samdytas psichologas patirs apgailėtiną Antžmogio fiasko. Juolab jeigu tai neis išvien su augančia socioekonomika – o neis, nes psichologai brangiai kainuoja.

Dar vienas pastebėjimas: demui ėmus reikšti savo emocijas vaikų auklėjimo klausimu, paprastai pateikiami du praktiniai pavyzdžiai – kaip sunku ramiai pavalgyti kavinėse, kai šalia klykia kūdikiai, o nerūpestingi tėvai „leidžia jiems viską“, ir, koks siaubas, tik pamanykit, prekybos centruose jie sukelia isterijas dėl kokio nors saldainio, o tėvai nesugeba jų sutramdyti – kas bus, kai smurtą uždraus? Negalėsime nė į parduotuvę nueiti. Iš tikrųjų dvi baisios, šiurpios visuomeninės problemos. Kitų gal nė neturime.

●

Kol dar neištirpo sniegas, būrys hokitų vieną popietę susirinko pačiuožinėti nuo Sapieginės kalvų. (Kas nori suprasti, kodėl rogutininkai vadinami hokitais, privalės perskaityti Andriaus Jakučiūno romaną „Servijaus Galo užrašai“.) Tokia tradicija, taip būna kiekvienais metais, tokiu būdu pašlovinamas Hokis. Kai skubėdama pirkau čiuožynę, netyčia paėmiau dvi (taip sulipusias vieną su kita, lyg dvi vienkartinės lėkštės). Sumokėjusi pamaniau, kad brangokai kainavo, ir jau gatvėje, nešdama jas rankose, pastebėjau, kad čiuožynės… dvi. Vis dėlto pravertė, ne visi turėjo rogutes. Pirmasis kalnas vadintas Mažyliu, antrasis – Viduriuku; trečiasis buvo Milžinas. Kai kurie gavo ledo vonių, t. y. tiesiogine prasme išsimaudė sniege. Tas jausmas, kai trankydamasi lėkštėje leki nuo kalno didžiuliu greičiu ir be stabdžių – iš galvos išdulka visoks šlamštas. Dangus net rausvas nuo sniego, kūnu patikrini savo ribas.

Paskui visi draugiškai išgėrėme arbatos „Žolyno svetainėje“ – reikėjo kur nors pasidžiovinti drabužius. Atėjo ir Audronė Urbonaitė, kuri ėmė interviu iš Švedijos ministrės (aišku, apie smurtą prieš vaikus), todėl pavėlavo į čiuožimą. Nutarėme kitą kartą čiuožti nuo Gedimino kalno – garantuotai nugriūtų pilis, nes sujudintume tuos ir taip išklibusius požemio sluoksnius. Jakošas iškėlė mintį, kad kiekvienai ketinamai pastatyti skulptūrai, tarsi alkoholiui ir cigaretėms, turėtų būti taikomas itin didelis akcizo mokestis. Prisiminė prie Gariūnų esantį medžio skulptūrų parką – ten, bėgant laikui, būtų galima iškelti iš miesto atsibodusius paminklus. Dar pasivaipėm iš pavardės Kildišius – geras pavadinimas keltuvui (pvz., į Gedimino pilį), nes jis „kildina“. Tiek literatų blevyzgų. 

Autorės nuotrauka

●

Į „Sister march“ Vilniuje nueiti nepavyko, tačiau mačiau daug reportažų iš eitynių Vakaruose. Turiu net tam renginiui reikalingą rožinę katės kepurę (prieš dešimtmetį numezgė tuometinė Nikodemo mergina Anuška). Simptomiška, kad po Donaldo Trumpo priesaikos iš Baltųjų rūmų interneto svetainės buvo iš karto pašalinta visa informacija, susijusi su LGBT, klimato kaita, pilietinėmis teisėmis, nacionaline ŽIV/AIDS strategija ir moterų teisėmis. Atrodo, kad cenzūra gresia ir žiniasklaidai. America is great again! Vietoj „Sister march“ patekome į čiuožyklą, ir tai buvo savaip panašu – daug taikių žmonių, kurie nori išpurtyti bjaurias mintis iš savo galvų. Tarsi Joe Wrighto filme apie Aną Kareniną – romantiškai nusiteikę čiuožėjai grįžta prie pramogų, kurios buvo aktualios, kol nebūta išmaniųjų technologijų. Ilsėkis ramybėje, Baumanai.

●

Ramūnas Liutkevičius, feisbuke reziumuodamas Kildišienės atvejį: „Labai trūko politinių sekso skandalų*, buvo atsivėrusi tuštuma manyje ir pasaulyje, bet dabar jau viskas gerai, jau viskas susibalansavo – negalima sakyti, kad žanrai miršta. Ir dabar, kai jau viskas susibalansavo – ką veiksim toliau?“

* Politiniai sekso skandalai – tai nebūtinai apie seksą.