Į odą, į paširdžius, į smegenis

Dainius Gintalas. Adatos. Eilėraščiai. V.: Tyto alba, 2016. 80 p.

Kraujo lašas knygos viršelyje toks tikroviškas, kad beveik norisi paseilinti pirštą ir nuvalyti. Taip dramatiškai nukritęs tarp pieštinių skylučių popieriuje, kad norisi arba iš nejaukumo nusipurtyti, arba įjungti cinizmo režimą ir šyptelėti. Toks gaivališkas – gyvenimas ir mirtis viename, – kad stabteli prieš skaitydamas pirmą eilėraštį: juk jau stipru, jau duria. Pabado ir šio, trečiojo, Dainiaus Gintalo eilėraščių rinkinio epigrafai: „Mano stilius – lyg prasta muzikinė frazė“ (Ludwig Wittgenstein), „Kas atsikratė savo demono, įkyri savo angelais“ (Henri Michaux), „Šuo geresnis už mane, nes jis pilnas meilės ir nieko neteisia“ (Aba Ksantijas). Čia telpa ir „Adatų“ dažni įvaizdžiai – demonai, angelai, šuo, – ir ironija, ir dvi amžinos literatūros temos – meilė ir mirtis. Be to, sukuriami ir intertekstų lūkesčiai: nebus čia lankstymosi klasikams ir lietuvių literatūros kanonui, kurį antrajame poezijos rinkinyje „Boa“ Gintalas aiškiai yra pavadinęs seilėtu. Ne ne, skaitytojau, tu eini į kažką, kas nebus klasiškai gražu („prasta muzikinė frazė“) nei tradiciškai moralu (Michaux citata), nerasi čia ir žmogaus didybės pašlovinimo (juk geresnis šuo).

Skaičius „trys“ šios knygos struktūroje yra itin svarbus: tris epigrafus atitinka trys dalys – „atlydys“, „gailestingasis morfijus“ ir „šuo girtuoklis“. Jas į vieną sulydo ne tik gana vientisas poetinis žodynas, intertekstai ir įvaizdžiai, bet ir trys „mikstūros lašai“, trys ilgi iš haiku skiemenų skaičių atitinkančių posmų sudaryti eilėraščiai. „Atlydžio“ mikstūra išties labai taiki ir pavasariška, „gailestingojo morfijaus“ – apsvaigusi, o „šuns girtuoklio“ – tarsi dviejų pastarųjų sintezė. Žinoma, toks ėjimas išryškina knygos struktūrą ir kiekvienoje dalyje akcentuojamas prasmes, tačiau šie stilizuoti neva rytietiški tekstai anaiptol nėra stipriausi rinkinyje, todėl truputėlį keista, kodėl būtent jie pasirinkti kaip tris rinkinio dalis jungiantys ir kartu jų skirtingumą ryškinantys. Žinoma, jie gražūs – ypač skaitant po vieną trieilį, – bet dvelkia lietuvių literatūroje jau nužaistom kortom. Aišku, po stipraus širdies, kūno ir poezijos kanono subadymo tokios mikstūros gal ir neprošal, tačiau tenka pripažinti, kad „Adatose“ ne haikiška poezija diriguoja orkestrui.

Orkestro sąvoka čia neatsitiktinė – Gintalas yra vienas iš nedaugelio lietuvių poetų, kurie gana gerai valdo įvairius žanrus ir formas. Jam tinka ir rimas, ir verlibras, ir sonetas, ir prozišką primenąs kalbėjimas. Ši žanrinė įvairovė yra viena iš priežasčių, kodėl „Adatos“, mano galva, turėtų gauti kokią nors dar nelabai niveliuotą literatūros premiją. Intonacija lyg ir panaši – dūriai stereotipams, „nucackintam“ mergelių lelijėlių ir egzistencinių rypavimų diskursui, kanoniškai visų skaitomoms knygoms, šiuolaikinei jau sustabarėti spėjusiai lietuvių literatūros poetikai apskritai, – bet įvairios formos suvaldomos itin profesionaliai. Kiek įtariai žiūriu į mėginimą tekstą aiškinti autoriaus patirtimis ir išgyvenimais, bet, skaitydama šį rinkinį, vis prisimindavau, kad Gintalas – ne tik poetas, bet ir puikus vertėjas iš prancūzų kalbos, vertęs „prakeiktuosius poetus“, roko operų libretų autorius, moderniojo meno žinovas ir puoselėtojas. Akivaizdu, kad kalbinės treniruotės atliktos itin profesionaliai, todėl ir individualios kūrybos rezultatai verti dėmesio.

Pagrindinis motyvas – geidulingumas, parodomas moters figūra. Ji – ir amazonė, ir vilkė, ir Diana Rogerson, ir Ašerta, ir Kibelė, ir Lisa Lyon, ir Ofelija, ir tiesiog anoniminė mylimoji. Šiaip ar taip, ji – Moteris didžiąja raide, geidulių, kančios, laimės įsikūnijimas, skandinantis savyje visą lyrinį subjektą: „TAVY priburbuliavęs – aš tavo gyvulys“ (p. 67). Erosas ryškėja kaip prasmės dominantė: tai ne tiek pakylėtas lyriškas moteriškumas, toks dažnas į graudulius ir padūsavimus linkusioje lietuvių poezijoje, kiek kietas, gal netgi kiek fetišistinis grobuoniškas seksualumas. Jame poezija prasideda ir baigiasi, į jį sutelpa visos gyvybinės ir kūrybinės jėgos: „nes tu ir aš yra viena / nes tu ir aš – meilės mėsmalė / urzgianti lyg vilko gerklos“ (p. 78). Tiesa, ne visi šie pasakymai išties skoningi, kai kurie pernelyg pretenzingi ar užaštrinti, rodos, įdėti į tekstą vien tam, kad šokiruotų (o šokiruoti šiuolaikinį žmogų, kaip žinoma, sunku ir nebūtinai savaime vertinga): „moteris, sukryžminta su malūnsparniu, / tuoj nušluos nuo žemės paviršiaus / paskutinį poetą“ (p. 37).

Dar vienas ne visai įtaigus dalykas – eksplicitiškai aiškinamas enciklopedinis laukas. Gintalas iš tiesų naudojasi itin plačiais ir mūsų poezijai neįprastais kontekstais bei intertekstinėmis nuorodomis, tačiau nežinau, ar verta po „Baalo sonetais“ vardinti visus eilėraščiuose minimus senuosius Artimųjų Rytų dievus ir aiškinti jų funkcijas. Kas norės, susiras pats. Suprasčiau, jei čia būtų koks kritinis leidimas ar tiesiog masiškai skaityti skirta knyga, tačiau „Adatos“ nė į vieną iš šių kategorijų net nesistengia įtaikyti. Na, sakykime, poezijos demokratizavimas ir skubančio XXI a. skaitytojo palepinimas. Tačiau neatrodo, kad kai kurie tekstų sukūrimo aplinkybių paaiškinimai sukurtų papildomas prasmes, pvz.: „Eilėraštis parašytas Arno Anskaičio konceptualaus meno projektui, pagal kurį teko kurti pasitelkus Salomėjos Nėries poetinį žodyną“ (p. 44). Salomėja Nėris yra viena ryškiausių ir populiariausių XX a. lietuvių lyrikių, todėl pasakymą „našlaitė gero būdo“ – citatą iš vieno žinomiausių jos tekstų – jai turbūt priskirs bet kuris vidurinę mokyklą baigęs lietuvis. Na, o pasiteisinimų, kodėl ši parafrazė atsirado visais atžvilgiais „antilyriško“, taigi ir „antinėriško“ Gintalo tekste, tikrai nereikia – tegu turi savą likimą knygelės, kaip sakė senovės romėnai.

Šiaip Gintalo poezija yra nejaukiai įdomi, tikrai durianti: tegu nemirtinai, bet skylutei ir kraujo lašui pakanka. Badoma ne tik meilė, aistra, egzistencija, buitis, bet ir jau minėta tradicinė poetinė forma. „Adatose“ vyrauja tirštas ritmingas kalbėjimas, nevengiama kasdieniško, nenusaldinto, buitinio, neva „antipoetiško“ žodžio: „oi kaip visgi smagu / kad užplūdo šitas vanduo / o tai šūdą būtumėm kur išsiruošę“ (p. 10). Todėl kartais išspaudžiama kiek kreivoka šypsenėlė, lyg ir ironijos, lyg ir skausmo įsidūrus. Kalba manipuliuojama visaip, eilėraščiai išties labai saviti ir kitoniški, į juos reikia eiti kaip į užrakintą kambarį – taikyti raktą, literatūriniu visrakčiu nieko nepaimsi, šarvas kietas. Todėl visi pasiilgę įdomios, labai savitos ir kūrybingos poezijos knygos, nenužaisto intertekstų tinklo ir sodraus žodžio turėtų bent ištiesti ranką į Gintalo „Adatas“ – gal dūris bus skausmingai malonus.