Labas, Sonia, Nauji metai
„Panevėžio literatūrinė žiema“ atsliūkino nekviesta – tingėjau, nenorėjau, toli, šalta. Važiavau tik antrąją dieną – kad spėčiau į skaitymus, lėkėme 180 km/val. greičiu; namuose pamiršau pirštines. Dar spėjome išgerti kavos: Virginija Cibarauskė papasakojo, kaip, žengęs į sceną, staiga dingo Gintalas. Pasirodo, jis paslydo ant poroloninio sniego ir išsitiesė paslikas. Tuomet vyno kamščio dydžio snaigių imitacijos, kurių ten buvo pripilta dekoratyviniais sumetimais, buvo apšluotos, tačiau visi trepseno itin atsargiai. Prasidėjo skaitymai: Ernestas Noreika kažkodėl entuziastingai perskaitė ne savo, o Manto Balakausko eilėraštį „Eik ir užmušk savo kaimyną“ – salę paliko keli pasipiktinę klausytojai (o gal vis dėlto pakluso imperatyvui). Tada skaityti išėjo Tomas Petrulis, ir tai buvo absoliuti skaitymų ašis: „nuo papūgėlių / minkštų lavonėlių / kad nusiimtum / po trumpą laiškutį / suskambo tau paštas / tiesiai iš veidrodžio / kol dailiai stovėdams / rodei sau bybį [...].“ Salės gale sėdintis Gintalas suriko: „Tomai, netikėli!“ ir į skaitymus buvo įnešta destrukcijos. Po to skaitė Tomas Taškauskas, tad jam savaip nepasisekė, nes jau niekas nepatikėjo, kad jo eilės neironiškos.
„Kur čia turgus, gal dar spėsiu nusipirkti pirštines?“ – paklausiau rūkančio Mariaus Buroko. „Čia tau, bliad, ne kaimas, turgūs yra trys ir jie dirba ligi vakaro“, – atsakė šis. Nešvankus Petrulio eilėraštis kažkaip išjudino visuose marozišką prigimtį. Ne kaimas, tačiau kai degant žaliai šviesai ėjome per perėją, prieš nosį prašvilpė nustebęs, akis išpūtęs panevėžietis – kažkokie turistai drįsta rodyti socialinę hierarchiją. Beje, į Cibarauskę toje pačioje perėjoje buvo mesta dūminė bomba. Turguje prisipirkome baltarusiškų pirštinių su sniegenomis. Petrulis, kaip kilęs iš Panevėžio, pasišovė surengti ekskursiją po gimtinę. Dailūs senamiesčio namai: gido liudijimu, apie 50 % Panevėžio gyventojų buvo žydai. Man paliko įspūdį žmogus, sėdintis ant smėlio dėžės ties judria perėja prie turgaus ir medituojantis.
Panevėžys žiemą labai gražus – apsnigta gražiai atrodo net skardinė skulptūrinė kompozicija, vaizduojanti miesto vardo kilmę (neapsnigta ji turėtų atrodyti labiau komiškai negu gražiai). Čiuožti ant Nevėžio senvagės ledo lipo paaugliai, nuo kalnelių su čiuožynėmis leidosi vaikai. Apvaizdos taku (taip vadinasi smulki gatvelė) nuėjome į kapines. Ant koplyčios sienos buvo grafitis „I see dead people“ – frazė iš filmo „Šeštasis pojūtis“. Ir akis – stilistiškai panaši į tą, kurią Jurga Ivanauskaitė piešdavo knygose šalia autografo. Nemažai ryškių spalvų Kristaus ir Marijos skulptūrų – matyt, šis žanras savaip populiarus. Saulėlydis parke, kuriame, Petrulio liudijimu, kasmet surandama po lavoną. (Pietaudami kaip tik aptarėme, kaip pavojinga rašyti įsimylėjus, nes tada nejauti banalybių – gali netyčia parašyti, kaip stovi susikibus už rankų ir žiūri į saulėlydį. Laima Kreivytė replikavo, kad nebanalu būtų stebėti saulėlydį stovint ant rankų.) Nuėjome prie užtvankos: Nevėžis, kurio gilią mintį, pasak Maironio, težino Dievas, toje vietoje labai susiaurėjęs. Gidas sakė, kad sugriuvus užtvankai užlietų visą Panevėžį. Priėjome „Ekrano“ gamyklą, kuri akivaizdžiai nebuvo apleista; bandžiau įtikinti bičiulius pijaro sumetimais (mus išgarsintų antraštės laikraščiuose) lipti per tvorą, tačiau Virginija labai norėjo pasakyti savo kalbą iškilmingame vakare, kuris turėjo įvykti už dviejų valandų. Dar priėjome vadinamąjį morgą, pro kurio langus nieko nesimatė (šiek tiek tikėtasi Saukos paveikslus primenančių detalių). Tada senoji miesto dalis su jaukiomis medinėmis trobelėmis ir rūkstančiais kaminais. Kur tulpiniai? – paklausiau. Jų kvartalas prie policijos nuovados, – atsakė Petrulis.
●
Nacionaliniame dramos teatre žiūrėdama vaikams ir paaugliams skirtą premjerą „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis) nevalingai prisiminiau seną Oskaro Koršunovo spektaklį, kurį pamačiau, galima sakyti, vaikystėje – keturiolikos. Ten veikė juoda suknele apsivilkusi ir baltai nusigrimavusi Auklė – vizualiai itin panaši į visai mielą Kaulinį senį. Pastarasis, aptaisytas transvestitui būdinga aksomine suknele ir žydrai nugrimuota galva, atrodė ne tiek šiurpus, kiek juokingas – nes kai baisu, turi būti ir komiška. Net „Tėve mūsų“ buvo ištarta – lyg sapne, déjà vu. Gal tai mano asmeninės asociacijos, bet supratau, kad „Kaulinis senis“ toks pats šventiškas ir kalėdiškas kaip ir įprastiniai spragtukai ar jonukai su gretutėm, tik dar ir labai archetipiškas, mistiškas, lietuviškas – pasididžiavimo tapatybe spektaklis. Rekomenduojamas vaikams nuo 11 metų, nes esama tarsi ir baisių scenų. Vedžiausi penkerių dar neturinčią dukrą – nebijojo. Tiesa, pasitaikė verkiančių vaikų, kuriuos tėvai išvedė iš salės. Galvojau, kad mūsų kartą į tokius spektaklius vesdavosi iki 11, o po 11 (kartais ir anksčiau) jau droždavome į suaugusiųjų spektaklius. Mes dabar labai sterilizuojam savo vaikų akiratį: vienuolikos, jeigu teisingai pamenu, jau skaičiau visokias „kvarterones“ ir Salingerį, o čia nori įsūdyti vaikišką spektaklį.
Kaulinis senis ant geležinio kalno. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Tačiau pagrindinis koziris spektaklyje yra Birutė Žilytė – jos raudona, jos purpurinė, jos mėlyna; jos balsas. Ir tai mano kartą jaudina ligi ašarų. Ne režisūra, ne muzika, net ne puikūs Sandros Straukaitės kostiumai (nors taip, visa tai veikia simbiotiškai). Turbūt apie tas išraiškingas Žilytės iliustracijas buvo ir yra sakoma, kad jos „ne vaikams“. Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos irgi buvo vertinamos kaip „ne vaikams“, tačiau daugelis iš mūsų esame emociškai sutapę su jomis per Vytautės Žilinskaitės knygas. Todėl tai sukrečia: meno, o ne infantilių paveikslėlių jėga. Beje, tai jau antras man žinomas toks intertekstualus Žilytės iliustracijų mene panaudojimo atvejis (pirmas buvo Žilvino Landzbergo). Gal tai vis dėlto šį tą sako apie tai, kad menas nėra padaromas – jis sukuriamas, jis veikia anapus technologijų, priblokšdamas laikui nepaklusnia įtaiga.
Kiek išminties toje Jono Basanavičiaus užrašytoje pasakoje, kuri iš esmės yra apie tėvų ir vaikų santykius, – tėvas, Kaulinis senis (kuris, beje, yra ir visų velnių tėvas – archetipinė destruktyvi agresija), negali atiduoti jaunikiui savo jauniausiosios dukters, todėl visaip jį kankina, atlieka magiškas iniciacijas į vyrus. Dėl meilės, kaip toji pasakos mergelė-gulbė, Kaulinio senio duktė, mes net ryžtamės simbolinei tėvažudystei. Tėvai – kaip tas Kaulinis senis scenarijuje – priešingai, negali šauti į savo vaiką. Duktė trejiems metams paverčiama gulbe – jaunikis turi išlaukti, kad po to galėtų ją vesti, bet jis, niekšas, jau ima dairytis į kitas. Tai taip žmogiška – spektaklis apie bundantį seksualumą. Atvirtusi žmogumi mergelė-gulbė jam priekaištauja: juk tave nuo pražūties išgelbėjau, o tu? Likviduojamas saldus „ilgai ir laimingai gyveno“. Dar veikia Žvėrių motina, Paukščių motina – dėl spektaklio stilistikos jos tampa panašios į žaismingas būtybes iš vakarietiškos „Užburtosios fleitos“, o ne į tas atgrasias lietuvių mitologijos klišes, prie kurių esame pripratę. Spektaklis, be abejo, ne vaikams, o mums. Bet gal ir vaikams, paaiškės po kelių dešimtmečių.
„Labas, Sonia, Nauji metai“, – sakysiu dukrai sausio pirmosios rytą. Gali būti, ji tą įsimins, nes kalba yra politika.
