Atsakymas Simonui Norbutui

Perskaičius Simono Norbuto straipsnį „Madinga postmodernizmo kankinių paranoja“ („Š. A.“, XI.18), norisi pritarti ir linksėti galva – taip, jis teisus, jis tas vaikas, šaukiantis, kad karalius nuogas, ir, fuck it, aš taip pat nemėgstu Janso, o Čerapas kelia savotišką nuobodulį. Tekstai, Foucault ir Derrida citatos, menininkų susireikšminimas, kančios eksponavimas, pozavimas, madingos šukuosenos – taip taip taip, viso to tikrai yra pakankamai šiuolaikiniame meno pasaulyje.

Ir visgi.

Čia pat suabejoju autoriaus pranašišku balsu.

Kaip postmoderni abejotoja suabejoju.

Iškart įtarimų ir abejonių sukelia teiginiai, kad menas kažką privalo (šiuo atveju – kurti grožį ir dėl to sukelti ekstazę). Menas nieko neprivalo. Abejoju, ar meno prerogatyva buvo / yra kurti grožį. Taip, galima sakyti, kad tai yra meno teisė, bet ne pareiga.

Toliau: teiginys, kad Čerapas – vienatonis, parodo, jog autorius tikriausiai (kaip ir tie performansų atlikėjai) nelabai nusimano apie savo nagrinėjamą dalyką. Čerapo tapyba kaip tik žaidžia spalvos tonų ir pustonių variacijomis. Abejoju, ar Čerapas išvis priskirtinas autoriaus kritikuojamam postmodernizmui.

Trečia: jei manysime, kad visi sutaria, jog Dievas mirė, ir, kaip autorius teigia, varpo jau ir taip suvarpytą Dievo kūną, iš to logiškai išplaukia, kad jokia tuštuma neatsivėrė (kurią reikėtų kuo nors užpildyti), o vietoj gyvo Dievo tįso Dievo lavonas. Lavonas, pasak Julios Kristevos, yra pats bjauriausias iš objektų, tai ką jau ir besakyti apie (begalinį) Dievo lavoną. Jį tikriausiai dar galima varpyti ir varpyti. Gal tai pastanga visiškai jį suvarpyti, suvarpyti tą begalinę bjaurastį, kad atsivertų jo dengiama tuštuma.

Dar viena abejonė dėl autoriaus žodžių mane aplanko skaitant toliau; mąstau ir (profaniškai) nesuprantu, nes juk turėčiau suprasti (suabejoju ir savimi bei savo išsilavinimu):

Kas yra tie visiems suprantami didieji naratyvai, bendra simbolių kalba?

Kas yra savaime suprantama ir kuo šviesiausi protai niekada neabejojo?

Kas tie šviesiausieji protai?

Suabejoju, kad neabejoti – vertybė.

Dar toliau suabejoju autoriaus žiniomis apie performansą. Ar jis žino tik vieną Abramović kaip oponentę? Ar pati Abramović nepanaši į postmodernią kankinę? Kalbu apie dabartinius jos darbus, kai ji kuo ramiausiai perkūrė savo su Ulay 1970 m. performansą tam, kad pareklamuotų „Adidas“ sportbačius. 2010 m. per savo performansą „The Artist Is Present“ kalbėjo apie žmonių susvetimėjimą, vienišumą, skausmą, apsiverkė žiūrėdama tam pačiam Ulay į akis. Vėliau paaiškėjo (teismas nusprendė), kad ji nesilaikė sutarties dėl kartu su juo sukurtų kūrinių ir pelną, gautą iš jų pardavimo, pasilikdavo sau. Abejoju Marina Abramović (kaip kunigu, kuris per pamokslą sako viena, o po mišių daro visai ką kita).

Abejoju ir pačiu autoriumi. Kas jis – menotyros pirmakursis? O gal šis tekstas – tai bandymas pateisinti savo paties tapybos profanum?