Kaip praeitį paversti atviruku
Kodėl kinas taip dažnai žvelgia į praeitį? Kodėl į praeitį, nebūtinai labai tolimą, taip dažnai nukelia melodramos, trileriai ar šeimos dramos? Paprasčiausias atsakymas turbūt yra patogumas – nesuskaičiuojama daugybė klasikinių filmų istorijų subliūkštų, į juos įterpus šiuolaikines technologijas. Pavyzdžiui, siaubo filmuose, net jeigu jų veiksmas vyksta šiame amžiuje, dėl vienokių ar kitokių aplinkybių mobilusis ryšys dažniausiai dingsta. Tačiau yra ir kita, daug įdomesnė priežastis – praeities romantizavimas. Kad ir kokia ikoniška asmenybė buvo Pablo Escobaras, jo gyvenamu laiku ir dar bent penkiolika metų po mirties jo biografijos perkėlimas į ekranus nieko pernelyg nedomino. Tačiau dabar atėjo laikas praeitį prikelti, tad narkotikų baronas sulaukia vienos biografijos po kitos: 2014-aisiais pasirodė „Eskobaras: kruvinas rojus“ (Escobar: Paradise Lost), šiemet „Infiltratorius“ (The Infiltrator), pernai prasidėjo „Netflix“ serialas „Narcos“, o kitąmet Escobarą ir jo žmoną vaidins Javieras Bardemas ir Penelope Cruz. Sutirštinti spalvas, bet kartu ir išlaikyti žiūrovo tikėjimą, kad tai ne tarantiniškas kičas, o tikra (arba bent jau tikrais įvykiais paremta) istorija, jeigu į ekraną perkeliami dabartiniai įvykiai, – be galo sunku. Kur kas paprasčiau prikelti praeitį, pagal poreikius pamirštant vienas ar kitas jos dalis, ir įvesdinti žiūrovą į, viena vertus, „tikrą“, kita vertus, nuo kasdienybės gerokai nutolusią istoriją. Paprasčiau prikelti ne praeitį, bet tas kino klišes, kurios mums ją atstoja.
„Švyturys tarp dviejų vandenynų“ – vienas tokių filmų. Jis nukelia į praėjusio amžiaus pirmą pusę ir romantizuodamas vietą, laiką ir veikėjų gyvenimo būdą pasakoja apie meilę be kompromisų. Bėda ta, kad, spraudžiant į meilės istoriją vis daugiau ir daugiau patoso, kartojant tuos pačius nusaldintus vaizdus ir nepaliaujamai sentimentalizuojant, praeitis virsta parodija, su autentiškais išgyvenimais turinčia kur kas mažiau ryšio nei su kioskuose parduodamais meilės romanais. Filme pasakojama Tomo (akt. Michael Fassbender) ir Izabelės (akt. Alicia Vikander) meilės istorija. Po Pirmojo pasaulinio karo jis atvyksta į atokią Australijos salą dirbti švyturio prižiūrėtoju. Dešimtis kilometrų aplinkui negyvena nė vienas žmogus. Laimei, kelių savo vizitų į žemyną metu jis įsimyli Izabelę, vienintelę sutiktą savo amžiaus moterį. Netrukus jie išsikrausto gyventi į salą. Po kelių džiaugsmingo pasibėgiojimo po paplūdimį scenų prasideda tragedijos: du kartus iš eilės Izabelė patiria persileidimus. Ir tuomet, kai abu veikėjai jaučiasi bejėgiai, jų salą pasiekia valtelė su kūdikiu. Tomas nori apie tai pranešti policijai, bet Izabelės planas kitoks – kam atiduoti vaiką į globos namus, kai jie patys jį gali auginti kaip savą. Čia istorija nesibaigia, bet tolesnius jos vingius galima apibendrinti bet kokia feisbuke besimėtančia motyvacine citata. Nuolatinis sentimentalių laiškų skaitymas už kadro primena – čia praeitis, čia gyva didi romantika, gebėjimas aukotis dėl kito ir visuomet klausyti savo širdies.
Režisierių Dereką Cianfrance’ą išgarsinusi „Mano liūdna meilės istorija“ (Blue Valentine) taip pat pasakoja skaudžios meilės istoriją. Ryano Goslingo ir Michelle Williams veikėjai joje parodo ir gražiausius, ir šlykščiausius dviejų žmonių santykių aspektus – jie yra negailestingai tikri žmonės. „Švyturyje tarp dviejų vandenynų“, nepaisant visos techninės meistrystės (o jis atrodo netgi per gražiai), jokio panašaus tikrumo nė nebandoma kurti. Kiekviena emocija, kaip ir kiekvienas siužeto vingis, sukonstruoti identiškai: leidžiasi arba kyla saulė, bangos daužo krantą, žiūrovams pateikiamas naujas faktas, veikėjai penkias minutes pabūna dėl to fakto liūdni, laimingi arba pikti, pasako vienas kitam perspaustų meilės prisipažinimų ir viskas prasideda iš pradžių. Joks etapas čia neišauga organiškai iš prieš tai buvusio, bet per jėgą priklijuojamas, it jungtuką panaudojant kerinčius gamtos vaizdus. Galiausiai visa istorija užliūliuoja ir imi žiūrėti ją kaip paviršutinišką banalių pokalbių kratinį, lėtai judantį link išvados, kuri nebūtų įdomi net tuo atveju, jei būtų nenuspėjama. Didžioji bėda, kad ir pats kūrėjas neatrodo susidomėjęs savo veikėjais ar pasauliu, kuriame jie gyvena. „Mano liūdnoje meilės istorijoje“ bandoma rodyti santykių tikrovę su visais pykčiais ir skausmais (nebūtinai sėkmingai), o „Švyturys“ pasitenkina sąmoningu personažų konstravimu taip, kad bet kokia trintis tarp jų galiausiai išvirstų į desertinę meilę. 
Praeitis kine visada iškraipoma, net jei intencijos to daryti ir nėra, tačiau šįsyk praeitis reikalinga tik kaip sąlyga patenkinti lėkštos poezijos ištroškusius žiūrovus. Tai jau nebe dairymasis atgalios, šiek tiek pagražinant vienas vietas, pamirštant kitas, išaukštinant trečias. Tai žvilgsnis į atvirukų praeitį, kuri niekada neegzistavo ir negalėjo egzistuoti. Tai montažinė praeitis, joje viskas suklijuojama tik tam, kad sukeltų vieną vienintelę emociją. Būtent tai yra didžioji filmo problema. Jis ne vien naudoja patogesnį laiką, bet ir sukarpo jį bei perdėlioja į vieną liniją, kurios finale turėtų būti verkiantis žiūrovas. Tai praeitis be dinamikos, be dialogo. Žinoma, galima sakyti, kad tas pats taikytina kas antram Holivudo filmui, bet net filmuose apie Escobarą bandoma įtikinamai atskleisti to laikotarpio socialinę ir ekonominę padėtį. „Švyturyje“ įtikinti bandoma tik saulėlydžiais.
O toks trumparegiškumas papirks nedaugelį. 133 minučių filmui pagaliau pasiekus pabaigos titrus, publika jau turėtų būti apsipylusi ašaromis. Aplink mane salėje ne tik nėra verkiančių – dvi moterys už nugaros pradeda kvatotis. Neturėtų būti juokinga, bet pasiekus šios tingios melodramos kulminaciją juokas yra tikėtinesnė reakcija nei džiaugsmas ar, Dieve apsaugok, ašaros.
