Veronikos drobulės
Visiems, kas domisi prancūzų rašytojo Michelio Tournier kūryba, žinoma jo aistra fotografijai. Ją aptinkame jo romanuose (pvz., „Girių karalius“ (1970, liet. 2014), La goute d’or („Aukso lašas“, 1986) ir kt.), apsakymuose ir net pasakose. Tournier pats praktikavo fotografijos meną (tiesa, jo nuotraukos retai kada buvo publikuojamos), o 1960–1965 m. televizijoje kūrė serialą „Tamsus kambarys“ (Chambre noir), sudarytą iš atskirų filmų, skirtų žymiems fotografams ir jų kūrybai. Nuo 1970 m. Tournier drauge su Arlio fotografu Lucienu Clergue’u ir istoriku Jeanu-Maurice’u Rouquette’u organizavo pirmuosius Arlio fotografų sąskrydžius (Les Rencontres d’Arles), jie iki šiol sutraukia daugybę žiūrovų ir dalyvių. Šių metų kovo 24 d. tradicinio Arlio fotografų sąskrydžio spaudos konferencijoje buvo pagerbtas šviesus Michelio Tournier, kuris eidamas 92-uosius metus mirė šių metų sausį, atminimas.
Kas metai liepos mėnesį Tarptautinis fotografų sąskrydis privilioja į Arlį didžiulį būrį fotografų, mėgėjų ir profesionalų. Keletą dienų ant kiekvieno gatvės kampo puikuoja ekspozicijos, kavinių terasose netyla kalbos, vakarais žymiausi svečiai demonstruoja savo darbus dideliame baltame ekrane, ištemptame Arkivyskupijos kieme, raškydami jaunos publikos, karštos ir neatlaidžios, liaupses ir švilpimą. Fotografijos grandų žinovai džiūgauja, mažose gatvelėse ir nedidukėse aikštėse atpažinę Anselį Adamsą, Ernstą Hasą, Žaką Lartigą, Fulvijų Roiterį, Roberą Duano ir Arturą Tresą, Evą Rubinštein ir Žizelę Froind. Rodo vienas kitam Kartjė-Bresoną, čiaužiantį pasieniais, mat jam sunku patikėti, kad galėtų matyti kitus, būdamas matomas ir pats, Žaną Lu Sjefą, tokį išvaizdų, kad, regis, jam kurti tik autoportretus, Brasajų – naktinį, slaptingą, Provanso saulei plieskiant nepaleidžiantį iš rankų seno juodo skėčio.1
– Kam tas skėtis, Brasajau?
– Toks įprotis. Įgijau jį tą dieną, kai mečiau rūkyti.
Turbūt čia aš pirmąsyk išvydau Hektorą ir Veroniką, bet tebūnie man atleista, kad iš pradžių pastebėjau tik Hektorą. Tai vyko viename tų siaurų žemės rėžių palei Kamargą, skiriančių jūrą nuo paskutinių sūriųjų tvenkinių, ant kurių kaip didžiuliai baltai rausvi tinklai leidžiasi flamingai. Lydima vieno iš sąskrydžio organizatorių, grupė fotografų susibūrė tose apsemtose žemėse fotografuoti akto. Modelis mėgavosi visa savo prašmatnia ir dosnia nuogybe – čia laigydamas tarp bangų purslų, čia išsitiesęs ant smėlio, susirietęs gemalo poza ar brisdamas per slūgsantį tvenkinio vandenį ir tvirtomis šlaunimis skirdamas dumblius ir sūriuosius muarus.
Hektoras buvo tipingas Viduržemio jūros pakrančių atstovas: vidutinio ūgio, raumeningas, apskrito, kiek vaikiško veido, kurį temdė jautuko kakta, puošiama juodų garbanų kupetos. Jis išsijuosęs gardžiavosi natūraliu savo kūniškumu, derančiu prie paprastų ir šiurkštokų šio paribio elementų – liūliuojančių ar telkšančių vandenų, rusvų žolių, melsvai pilkšvo smėlio, išblukusių, nubalintų šiekštų. Buvo, žinoma, nuogas, bet nevisiškai; jo kaklą juosė tarsi koks kaklasaitis – odinė juostelė, pernerta per stambų pragręžtą dantį. Toji laukinė puošmena, beje, pabrėžė jo nuogumą, ir jis su naiviu pasitenkinimu reagavo į nepaliaujamą fotografų spragsėjimą, lyg į pelnytą pagarbą nuostabiam jo kūnui.
Į Arlį grįžome pustuziniu automobilių. Atsitiktinai atsidūriau šalia nedidukės moterytės, liaunos ir guvios, kuriai grožį atstojo nuovokumas ir kažkoks karštligiškas žavesys; ji negailestingai užvertė mane fotografijos įrangos, kurią tempėsi su savim, našta ir gabaritais. Apskritai atrodė gan subjurusi, be paliovos bambėjo ir rūsčiai koneveikė šio ryto darbo seansą, nors nebuvau visiškai tikras, ar jos šnekalai skirti man.
– Nuotraukos, darytos šįryt… nė vienos įsidėmėtinos. Tas paplūdimys! Tasai Hektoras! Nuvalkiota, nors verk! Atvirukai ir taip toliau! Aš bent jau turėjau keturių milimetrų „Distagono“ objektyvą. Tas itin plataus kampo objektyvas savaip iškreipia perspektyvą. Išties Hektoras delną į objektyvą – gausim milžinišką ranką, o už jos – menką kūnelį žvirblio galva. Juokinga. Bet galų gale nieko originalaus. Niekai. Atsisakius jūros, smėlio ir sutrūnijusių šiekštų, iš to Hektoriuko būtų galima šį tą išspausti. Tik reikėtų darbo. Darbo ir pasiaukojimo…
Kai tos pačios dienos vakarą išėjau pasivaikščioti po naktinį Arlį, „Vaushall“ kavinės terasoje pamačiau juos abu – Hektorą ir Veroniką. Ji kalbėjo. Jis klausėsi, regis, nustebęs. Ar ji postringavo jam apie darbą ir pasiaukojimą? Žingsniavau neskubėdamas, kad išgirsčiau jo atsakymą į Veronikos klausimą. Jis nusikabino nuo kaklo pakabutį, kuris man šįryt buvo kritęs į akį.
– Taip, tai dantis, – aiškino jis. – Tigro dantis. Jį man parvežė iš Bengalijos. Čiabuviai tiki, kad tol, kol nešioja tą amuletą, jiems nesą ko bijoti, jog juos suris tigras.
Veronika stebeilijo į kalbantįjį niūriai ir įdėmiai.
Sąskrydis baigėsi. Aš pamečiau iš akių Hektorą ir Veroniką, o per žiemą juodu netgi primiršau.
Po metų vėl apsilankiau Arlyje. Jie taip pat. Veronika man pasirodė nepasikeitusi. Na, o Hektoras buvo neatpažįstamas. Iš kiek vaikiško jo negrabumo, dailaus gyvūnėlio puikavimo, džiugaus, spindulingo švytėjimo nieko neliko. Paveiktas nežinia kokių gyvenimo permainų, jis beveik grėsmingai sulyso. Rodėsi, kad Veronika užkrėtė jį savo karštligišku ritmu; ji nenuleido nuo jo savininkės žvilgsnio. Beje, komentuoti jo metamorfozės nevengė – kaip tik atvirkščiai.
– Pernai Hektoras buvo dailus, bet iš tikrųjų nefotogeniškas, – pareiškė ji man. – Buvo dailus, ir fotografai norėdami galėjo išspausti ganėtinai tikslias jo kūno ir veido kopijas, taigi taip pat dailias. Bet, kaip ir visos reprodukcijos, nuotraukos būna akivaizdžiai prastesnės už originalą.
Dabar jis pasidarė fotogeniškas. O kas yra fotogeniškumas? Tai gebėjimas padaryti nuotrauką, siekiančią toliau už tikrąjį objektą. Kitaip tariant, fotogeniškas žmogus nustebina tuos, kurie jį pažįsta, bet pirmą kartą pamato jo nuotraukas: jos gražesnės už jį, jos tarsi atskleidžia grožį, kuris iki šiol buvo užslėptas. O juk nuotraukos to grožio neatskleidžia – jos jį sukuria.
Vėliau sužinojau, kad juodu drauge gyvena kuklioje sodyboje, kurią Veronika išsinuomojo Kamarge netoli Mežano. Ji pakvietė mane į svečius.
Tai buvo viena tų žemų pirkių, kurių nendrinių stogų Kamargo peizaže neįmanoma įžiūrėti tol, kol neįsiremi į aptvaro užkardą. Sunkiai įsivaizdavau bendrą jų gyvenimą keliuose šykščiai apstatytuose kambariuose. Čia klestėjo tik fotografija. Vien elektriniai prožektoriai, elektroninės blykstės, kameros, be to, spausdinimo ir ryškinimo fotolaboratorija su baisybe cheminių medžiagų buteliuose, bidonuose, užantspauduotose dėžėse, plastikinėse pakuotėse. Vis dėlto vienas kambarys, rodos, buvo skirtas Hektorui. Tačiau jame, be asketiško stalo ir dušo bako, apjuosto neperšlampama užuolaida, tebuvo visas arsenalas įrenginių intensyviai vystyti raumenims, liudijančių tik pastangas, triūsą, begalinį to paties judesio kartojimą, skausmingai apsunkintą ketaus ar plieno. Prie vienos sienos – švediška sienutė. Priešais ant stovų – visa svarmenų gama ir nusvidinto ąžuolo kuokų rinkinys. O kitoje kambario dalyje – tik tampyklės, įvairiausi treniruokliai ir štangos. Visa tai panėšėjo į operacinę ir kankinimų kamerą.
– Praėjusiais metais, jei prisimenate, – kalbėjo Veronika, – Hektoras dar buvo putlokas kaip dailus jaunas vaisius, stangrus ir prinokęs. Labai patrauklus, bet fotografijai neįdomus. Per tas apvalias glotnias mases šviesa slydo neužkibdama ir nežaisdama. Trys valandos sunkių kasdienių pratimų viską pakeitė. Reikia pasakyti, kad nuo tada, kai suėmiau jį į nagą, visa toji sportinė įranga mus lydi, kad ir kur važiuotume. Tai kuo normaliausi fotografo reikmenys, kuriuos visur gabenuosi. Kai mudu keliaujame, automobilis toks prikimštas, kad net braška.
Mes perėjome į kitą kambarį. Ant stalo – lentos, paremtos dviem pastovais, – sukrautuose atspauduose pakartota daugybė variacijų viena tema.
– Štai, – pakiliai tarė Veronika, – tikrasis, vienintelis Hektoras! Žiūrėkit!
Ar toji sudubusi kaukė tikrai yra Hektoras, – vien skruostikauliai, smakras ir akiduobės su kupeta plaukų, kurių drausmingos garbanos atrodo tarsi lakuotos?
– Vienas didžiųjų fotografijos akto dėsnių teigia, – toliau porino Veronika, – kad svarbiausias yra veidas. Kiek nuotraukų, iš kurių tikėtumeis tobulybės ir kurios būtų galėjusios ar privalėjusios tokios būti, gadina netinkamas ar prie kūno visai nederantis veidas! Liusjenas Klergas2 – mes visi Arlyje daugiau mažiau jo svečiai – problemą išsprendė nupjaudamas savo aktams galvą. Nukirsdinimas, žinoma, radikalus metodas! Logiškai mąstant, jis būtų turėjęs pribaigti nuotrauką. Bet, priešingai, suteikia jai intensyvumo, slaptingumo. Sakytum, visa siela, slypinti galvoje, nutekėjo iš tos nukirstos galvos į demonstruojamą kūną ir jame pasireiškia sukurdama daugybę smulkių detalių, kupinų gyvasties, kurios nerasi įprastame akte: odos poras, plaukelius, kontrastingą grūdėtumą, pagaugus, taip pat švelnų minkštųjų dalių sluoksnį, nugludintą ir modeliuojamą vandens ir saulės.
Tai didis menas, bet, manau, skirtas moters kūnui. Vyro aktas nesitaikstytų su ta tarsi kūno praryta galva. Pažiūrėkite į šį atvaizdą. Veidas – kūno šifras. Noriu pasakyti: tas pats kūnas, perteiktas kita ženklų sistema. Ir sykiu kūno raktas. Muziejų saugyklose pasitaiko sužalotų statulų. Žmogus be galvos darosi nesuvokiamas. Jis nieko nemato, nes nebeturi akių. Bet žadina lankytojui skausmingą pojūtį, kad apakęs jis, lankytojas. O moters statula, netekusi galvos, dar labiau išsiskleidžia visa savo pilnatve.
– Ir vis dėlto, – tarstelėjau, – nepasakytum, kad veidas, kurį jūs suteikiate Hektorui, spinduliuotų išmintimi ir dėmesingumu išoriniam pasauliui.
– Aišku, kad ne! Gyvas, smalsus, ekstravertiškas veidas nuogam kūnui būtų katastrofa. Ištuštintų jo esmę. Kūnas virstų nežymiu ramsčiu šviesai, nukreiptai į daiktus kaip švyturio bokštas, kurio nėra – jis skendi tamsoje tik tam, kad švytruotų į dangų besisukančiu žibintu. Tinkamas aktui veidas – nepasiekiamas, susikaupęs, susitelkęs į save. Pažvelkite į Rodeno „Mąstytoją“. Storžievis, kuris, įsikniaubęs veidu į sugniaužtus kumščius, iš kailio neriasi, stengdamasis išspausti miglotą spindulį iš savo varganų smegenėlių. Galingas jo kūnas tampomas ir tarytum iš-klaipytas tų pastangų – nuo pėdų, pasuktų į vidų, iki buliaus sprando per kroviko nugarkaulį.
– Iš tiesų, aš mąstau apie statulų akis, apie keistą jų žvilgsnį, kuris, rodos, nuolat veria mus mūsų nematydamas, tarytum jis, akmuo, galėtų suvokti tik akmenį.
– Statulų akys – uždari fontanai, – patvirtino Veronika.
Stojo tyla; mes apžiūrinėjome tris nuotraukas, atspaustas labai kietame popieriuje. Hektoro kūnas lygiame juodame fone – man pažįstami tie dideli visokiausių atspalvių popieriaus ritiniai, kuriuos naudoja fotografai, norėdami išryškinti modelį kaip vabzdį, prismeigtą entomologo dėželėje, – pabrėžtas šviesos ir šešėlių plotų iš vienintelio ryškaus šviesos šaltinio, atrodė sustingęs, persmelktas iki kaulų, perskrostas tarsi kokios autopsijos ar anatominio demonstravimo regimybės.
– Čia nevisiškai tai, kas vadinama spontaniškumu, – pajuokavau, stengdamasis išsklaidyti pikta lemiančius tų atvaizdų kerus.
– Gyvas modelis nėra stiprioji mano pusė, – prisipažino Veronika. – Ir prisiminkite Polį Valeri: „Tiesa nuoga, bet po nuogybe – nudirtas kūnas.“ Beje, yra dvi fotografijos mokyklos. Vienai jų atstovauja tie, kurie vaikosi netikėto, jaudinančio, sukrečiančio atvaizdo. Jie keliauja per miestus ir kaimus, per streikus ir mūšio laukus, probėgšmais gaudydami trumpalaikes scenas, slaptus gestus, žaižaruojančias akimirkas; visi jie iliustruoja širdį veriančio žmonių gyvenimo, išnirusio iš nebūties ir pasmerkto ten sugrįžti, nereikšmingumą. Šiandien jų vardai – Brasajus, Kartjė-Bresonas, Duano, Viljamas Kleinas. Yra ir kita srovė, kildinama iš Edvardo Vestono nuotraukų. Tai apgalvoto, apskaičiuoto, sustingusio vaizdo mokykla, ji ieško ne akimirkos, o amžinybės. Tarp pastarųjų – Deni Brija3, kurį galėjote įsidėmėti – su hemingvėjiška barzda ir akiniais. Pasitraukęs į Liuberoną, jis jau dvidešimt metų fotografuoja tik augalus. Ir žinote, kas pikčiausias jo priešas?
– Pasakykite.
– Vėjas! Vėjas, siūbuojantis gėles.
– Ir jis pasirinko mistralio kraštą!
– Tą sustingusią mokyklą sudaro keturios savarankiškos sritys: portretas, aktas, natiurmortas ir peizažas.
– Viena vertus – spontaniškas atvaizdas, kita vertus – natiurmortas. Man beveik maga sužaisti žodžiais ir pasakyti: viena vertus – gyvoji gamta, kita vertus – miręs atvaizdas.
– Manęs tai nejaudintų, – iš aukšto pareiškė Veronika. – Mirtis mane domina – ir daugiau negu domina. Vieną gražią dieną būtinai patrauksiu fotografuoti į lavoninę. Lavone – tikrame, neapdorotame, ne tame, kurį paguldo ant lovos sunertomis rankomis, pasirengusį nė nemirktelėjus priimti apšlakstymą švęstu vandeniu, – esama, taip, lavone esama tiesos… kaip čia pasakius… šaltos kaip marmuras tiesos. Ar esate regėjęs, kaip mažas vaikas, nenorėdamas, kad jį neštų, gali apsunkti, įgauti nepaprastą, mirtiną svorį? Niekada nesu nešusi mirusiojo. Neabejoju, jeigu pabandyčiau, jis mane sutraiškytų.
– Jūs mane gąsdinate!
– Tik nesimaivykite! Mano nuomone, nėra nieko juokingesnio kaip toji naujoviška drovumo forma, tas mirties ir mirusiųjų baidymasis. Mirusiųjų esama visur, o visų pirma – mene. O, beje, ar jūs iš tikrųjų žinote, kas yra Renesanso menas? Jam būdinga keletas aspektų. Štai, mano manymu, ryškiausias: tai lavono atradimas. Nei antika, nei viduramžiai neskrodė lavonų. Graikų skulptūra, absoliučiai nepriekaištinga anatominiu požiūriu, pagrįsta gyvo kūno stebėjimu.
– Gyvas atvaizdas.
– Tikrai taip. Praksitelis stebėjo atletų judesius. Dėl religinių, paprotinių ar kitų priežasčių jis niekad nėra skrodęs lavono. Reikia sulaukti XVI amžiaus ir ypač flamando Andrėjo Vezalijaus4, kad rastųsi tikroji anatomija. Jis pirmasis išdrįsta skrosti lavoną. Nuo to laiko menininkai veršis į kapines. Ir beveik visi to laikotarpio aktai trenkia lavonu. Ne tik Leonardo da Vinčio ir Benvenuto Čelinio rankraščiai pilni anatominių piešinių, bet ir daugelyje kitų gyvų aktų atvaizdų įkyriai šmėkšo nudirtasis. Benoco Gocolio šventasis Sebastijonas, Lukos Sinjorelio freskos Orvjeto katedroje atrodo išsprūdusios iš kažkokio makabriško šokio.
– Žinoma, tai kiek netikėtas Renesanso aspektas.
– Priešingai nei viduramžių sveikatingumas, Renesansas – liguista ir nerimastinga epocha. Inkvizicijos ir raganų teismų su kankinimų kameromis ir laužais amžius.
Padėjau atgal Hektoro aktus – ūmai jie man pasirodė it koks daiktinis liudijimas raganų byloje.
– Brangioji Veronika, jeigu mes persikeltume į tuos senovinius laikus, ar nemanote, kad jūs rizikuotumėt atsisveikinti su gyvenimu ant laužo?
– Nebūtinai, – atšovė ji taip skubiai, lyg jau būtų apsvarsčiusi šį klausimą. – Tada būta labai paprasto būdo, kad galėtum raganauti be jokios rizikos.
– Kokio būdo?
– Priklausyti Šventosios inkvizicijos tribunolui! O laužas… dėl daugybės priežasčių man atrodo, kad tinkama vieta – ne ant jo, o priešais jį, pirmosiose eilėse.
– Kad matytum ir fotografuotum.
Jau rengiausi išeiti, bet paskutinis klausimas dar kirbėjo ant liežuvio galo.
– Beje, dėl pamatymo… man būtų labai apmaudu jus palikti, nepasisveikinus su Hektoru.
Tariausi pastebėjęs, kad jos veidas, akimirką nutviekstas mano pašaipos, užsivėrė, tarsi būčiau padaręs netaktą.
– Su Hektoru?
Ji dirstelėjo į laikrodį.
– Dabar jis miega. Priešingai nei absurdiškas režimas, kurio jis kadaise laikėsi, aš verčiu jį mažai valgyti ir daug miegoti.
Vis dėlto ji nusišypsojo ir pridūrė:
– Tai auksinė sveikatos taisyklė… miegas atstoja pietus.
Pasukau prie durų, ir čia ji, regis, apsigalvojo.
– Bet galite jį pamatyti. Pažįstu jį. Ne taip paprasta jį prižadinti.
Nusekiau paskui ją į mažą kambarėlį, įrengtą uždarame koridoriaus gale. Iš pradžių man pasirodė, kad toji tarytum celė – be langų, bet išvydau užtrauktas užuolaidas, susiliejusias su blyškiomis sienomis ir lubomis. Viskas buvo taip balta, taip nuoga, jog, rodės, esi kiaušinio lukšte. Hektoras miegojo kniūpsčias ant žemo ir plataus gulto, o jo poza man priminė vieną jo pozų praėjusiais metais Kamarge. Tokiame karštyje jam nereikėjo nei antklodės, nei paklodės. Matinėje prieblandoje tas raudonmedžio kūnas, sustingęs asimetriška poza – kelis pariestas, priešinga ranka nukarusi nuo lovos, – kurioje slypėjo ir visiška savimarša, ir aistringas troškimas miegoti, pamiršti, paneigti išorinio pasaulio daiktus ir žmones, vis dėlto buvo gražus reginys.
Veronika įbedė į jį savininkės žvilgsnį, paskui pergalingai dėbtelėjo į mane. Tai buvo jos kūrinys, neginčijamai nuostabi sėkmė – ši auksinė skulptūriška masė, nublokšta į tos kiaušiniškos vienutės gilumą.
Po trijų dienų pamačiau ją nedidelio baro salės gale Forumo aikštėje, kur lankėsi tik čigonai ir La Roketės, žemutinio miesto kvartalo, gyventojai. Sunku pripažinti, bet Veronika iš tiesų buvo įkaušusi. Ji, matyt, iš viso sunkiai pakeldavo vyną. Mes be entuziazmo šnektelėjome apie vakarykštę koridą, Rosinio „Anglijos Elžbietą“, kuri turėjo vykti kitą dieną Antikos teatre, po pietų atidaromą Bilio Branto parodą. Ji atsakinėjo trumpomis frazėmis, tarsi per prievartą, jos mintys aiškiai sklandė kitur. Stojo tyla. Staiga ji ryžtingai tarė:
– Hektoras išvyko.
– Išvyko? Kur?
– Kad aš žinočiau!
– Jis jums nieko nesakė?
– Ne, taip, žodžiu, jis paliko laišką. Šekite!
Ir ji sviedė ant stalo atplėštą voką. Paskui paniuro, netrukdė man skaityti. Rašysena buvo kruopšti, labai valyva, kiek moksleiviška. Mane sujaudino švelnus, sakytum, subtilus tonas, sudvasintas kreipinio „jūs“.
Brangioji Veronika,
ar žinote, kiek mano kūno nuotraukų padarėte per trylika mėnesių ir vienuolika dienų, per tą laiką, kurį mes praleidome drauge? Jūs, žinoma, neskaičiavote. Fotografavote mane neskaičiuodama. O aš leidausi fotografuojamas skaičiuodamas. Nieko nuostabaus, tiesa? Mano atvaizdą jūs išplėšėte iš manęs dvidešimt du tūkstančius du šimtus trisdešimt devynis kartus. Žinoma, aš turėjau laiko pamąstyti ir daug ką supratau. Aną vasarą, kai pozavau visiems Kamarge, aš dar buvau gerokai naivus. Tai buvo nerimta. Su jumis, Veronika, tai tapo rimta. Nerimta fotografija modeliui nerūpi. Ji praslysta pro šalį jo nekliudžiusi. Rimta fotografija sukuria nuolatinius mainus tarp modelio ir fotografo. Tai susisiekiančių indų sistema. Aš jums daug skolingas, brangioji Veronika. Jūs padarėte mane kitu žmogumi. Bet ir daug iš manęs paėmėte. Dvidešimt du tūkstančius du šimtus trisdešimt devynis kartus iš manęs buvo kažkas išplėšta, kad patektų į atvaizdų spąstus, jūsų „tamsos dėžutę“ (camera obscura), kaip jūs sakote. Jūs nupešėte mane kaip vištą, apipešiojote kaip angorinį triušį. Aš sulysau, sudiržau, išdžiūvau ne dėl kokios nors dietos ar gimnastikos, o nuo tų fotografavimų, tų pasisavinimų, atliekamų kasdien su mano esme. Ar reikia sakyti, kad visa tai būtų buvę neįmanoma, jei aš būčiau išsaugojęs savo dantį? Bet jūs nekvaila, jūs privertėte mane nusikabinti jį, mano magišką dantį. Dabar esu tuščias, išsekęs, nusiaubtas. Tas dvidešimt du tūkstančius du šimtus trisdešimt devynias mano paties išnaras, kurias jūs pavydulingai kruopščiai sutvarkėte, užklijavote etiketes, užrašėte datas, palieku jums. Man teliko oda ir kaulai, ir aš noriu juos išsaugoti. Jūs nenudirsite man kailio, brangioji Veronika! Susiraskite dabar ką nors kitą, vyrą ar moterį, nesuteptą, tyrą, turintį nepaliestą vaizdų atsargą. O aš bandysiu pailsėti, noriu pasakyti – atkurti savo veidą ir kūną po to siaubingo nuniokojimo, kurį privertėte iškentėti. Nemanykite, kad ant jūsų pykstu, priešingai, tikrai jus myliu už tą savotišką meilę, kurią jautėte man, – nepasotinamą meilę. Bet veltui manęs ieškotumėte. Niekur manęs nerasite. Net savo panosėje, jei atsitiktinai susidurtume, – toks vaiskus, skaidrus, permatomas, nematomas aš tapau.
Bučiuoju.
Hektoras
P. S. Aš atsiimu savo dantį.
– Savo dantį? Kas čia per dantis?
– Betgi jūs puikiai žinote, – nekantriai atrėžė Veronika. – Tas amuletas, kurį jis nešioja ant kaklo. Kiek vargo padėjau, kol priverčiau jį nusikabinti fotografuojantis.
– A, taip, tas dantis – talismanas, kuris, kaip tiki bengalai, apsaugo juos nuo tigrių rajumo?
– Tigrių? Kodėl sakote – tigrių, o ne tigrų? – suirzusi paklausė ji.
Žinoma, aš nebūčiau galėjęs pasiteisinti, kodėl pavartojau moteriškąją giminę. Stojo sunki, priešiška tyla. Bet jau pradėjęs kompromituotis, stodamas tarp Hektoro ir jos, nusprendžiau išlieti širdį.
– Kai pastarąjį kartą buvome susitikę, – pradėjau, – jūs man ilgai pasakojote apie Renesanso anatomus, ypač apie flamandą Andrėją Vezalijų. Paskatintas jūsų kalbų ir genamas smalsumo nuėjau į viešąją biblioteką, kad daugiau sužinočiau apie tą personažą, tikrąjį anatomijos pradininką. Atskleidžiau paslaptingą, nuotykingą, pavojingą, sudėtingų aplinkybių ir staigių permainų kupiną gyvenimą, nuo pradžios iki galo kurstomą vienintelės aistros – mokslinių atradimų.
Gimęs Briuselyje, Vezalijus greitai tapo nuolatiniu kapinių, kartuvių, prieglaudų, kankinimo kamerų – tai yra visų vietų, kur mirštama, – lankytoju. Dalį gyvenimo jis praleidžia Monfokono kartuvių šešėlyje. Sakytum, nekrofilo, vampyro, maitėdos pašaukimas. Iš tikrųjų būtų siaubinga, jei viso to nenutviekstų proto šviesa. Karolis V5, kitas flamandas, pasirenka jį savo asmeniniu gydytoju ir išsiveža į Madridą. Čia ir kyla skandalas. Pasklinda gandas, kad Vezalijus ne tik skrodžiąs lavonus. Kad negyvas kūnas, žinoma, atskleidžia savo sandarą, bet apie fiziologiją nieko nesako, ir ne be reikalo. Čia turi byloti gyvas kūnas. Bebaimis tyrinėtojas Vezalijus liepia vežti jam kalinius. Apkvaišina juos opijum. Paskui pjausto. Trumpai tariant, išradęs anatomiją, jis kuria vivisekciją. Tai žiauroka netgi epochai, kuri buvo ne iš švelniųjų. Vezalijus teisiamas ir pasmerkiamas myriop. Gyvybę jam paskutinę akimirką išgelbsti Pilypas II6. Bausmė pakeičiama priederme kaip maldininkui aplankyti Šventąją Žemę.Tačiau lemtis, regis, galutinai atsisuka prieš jį. Grįžtant iš Jeruzalės laivas sudūžta, ir Vezalijus išmetamas į negyvenamą Zakinto salą. Čia jis miršta nuo bado ir išsekimo.
Išplėšta iš niaurių minčių, Veronika išklausė mane su didėjančiu susidomėjimu.
– Koks gražus gyvenimas ir kokia puiki jo baigtis! – tarė.
– Taip, bet, matote, Vezalijui lavonas buvo tik kraštutinė priemonė. Vis dėlto jis atidavė pirmenybę gyviesiems.
– Žinoma, – sutiko ji, – bet su sąlyga, kad galės juos pjaustyti.
Man retai pasitaiko proga žiemą Paryžiuje sutikti savo draugus fotografus. Tačiau tik per plauką nesusidūriau su Veronika, užklydęs į vieną parodą, atidarytą fotogalerijoje Kristinos gatvėje.
– Ji išėjo vos prieš penkias minutes, – pasakė man Šerijo, kuris ją pažinojo. – Labai apgailestavo, kad nepasimatė su tavim, bet negalėjo gaišti. Beje, ji man pripasakojo pritrenkiančių dalykėlių, girdi, pritrenkiančių!
Man savo ruožtu nebuvo ko gailėtis. Šerijo – tikras fotografijos patauška, tad aš tik pastačiau ausis, kad sužinočiau, ką jam atskleidė Veronika, ir dar gerokai daugiau.
– Visų pirma, – pradėjo jis, – ji susirado ir susigrąžino savo atpirkimo ožį – modelį, žinai, tą Hektoriuką, kurį nusičiupo Arlyje?
Aš žinojau.
– Su juo ėmėsi eksperimentų – „tiesioginių fotografijų“. Taip ji vadina nuotraukas, padarytas be aparato, be juostelės ir didintuvo. Apskritai juk tai daugumos didžiųjų fotografų svajonė – jų amato priklausomybė nuo technikos jiems atrodo gėdingas trūkumas. Tos „tiesioginės fotografijos“ principą suformuluoti tiek pat paprasta, kiek keblu jį įgyvendinti. Veronika ima didelius fotografijos popieriaus lakštus, kuriuos iš pradžių ramiausiai eksponuoja dienos šviesoje. Paveiktas be ryškalų, jautrus paviršius reaguoja tik vos gelstelėdamas. Paskui ji panardina vargšelį Hektorą į ryškalo vonią ir paguldo jį, dar visą šlapią, ant fotografijos popieriaus viena ar kita poza. Galop tereikia apiplauti popierių rūgštinio fiksažo tirpalu… ir pasiųsti modelį po dušu. Iš viso to randasi keisti suploti siluetai, plokščia Hektoro kūno projekcija, pasak Veronikos, panaši į tai, kas likę ant kai kurių japonų Hirosimos sienų, sunaikintų ir sugriautų atominės bombos.
– O Hektoras? Ką jis apie visa tai sako? – paklausiau aš, galvodamas apie jo atsisveikinimo laišką, kuris ūmai mano atmintyje suskambo kaip tragiškas ir pasigailėtinas pagalbos šauksmas.
– Ką gi, iš tikrųjų! Brangioji Veronika, kalbėdama man apie „tiesioginės fotografijos“ stebuklus, nė neįtarė, kad man žinomas kitas tos operacijos aspektas. Iš kitur sužinojau, – tu žinai, turiu, kas informuoja, – jog vargšas Hektoras atsidūręs ligoninėje dėl išplitusios dermatozės. Tai ypač sudomino medikus. Jo pažeidimai, aiškiai sukelti cheminių medžiagų, panėšėjo į profesinį dermatitą, nuo kurio kenčia odininkai, cheminių prekių pardavėjai ar graveriai. Bet amatininkams jis išplinta ant plaštakų ir dilbių, o dideli toksiniai Hektoro paraudimai – ant kūno dalių, pavyzdžiui, nugaros, – retai atvirų ir juolab opių.
Mano nuomone, – užbaigė Šarijo, – jam reikėtų ištrūkti iš tos raganos nagų, nes galiausiai ji nudirs jam kailį.
Nudirs jam kailį… Posakis, pavartotas jo laiške! Tačiau aš dar toli gražu nenujaučiau, kokios jo iliustracijos sulauksime po keleto mėnesių.
Po kelių mėnesių Tarptautinis sąskrydis vėl tradiciškai atvedė mane į Arlį. Šiek tiek pavėlavau į renginių pradžią ir apie Maltos riterių koplyčioje „Réattu“ muziejuje atidarytą parodą, pavadintą „Veronikos drobulės“, sužinojau iš spaudos. Pranešimą lydėjo pokalbis su menininke. Veronika aiškino, kad po daugelio „tiesioginės fotografijos“ eksperimentų ant popieriaus ji perėjusi prie lankstesnės ir vaizdesnės medžiagos, lino drobės. Audinys, kuris, sumirkytas sidabro bromidu, tampa jautrus šviesai, eksponuojamas šviesoje. Paskui į jį dar visiškai šlapias, ištrauktas iš ryškalo vonios, įvyniojamas modelis – nuo galvos iki kojų, „kaip lavonas į drobulę“, patikslino Veronika. Tada drobė paveikiama fiksažu ir nuplaunama. Ištepus modelį titano bioksidu ar urano nitratu, galima išgauti įdomių išėsdinimo efektų. Tada atspaudas įgyja melsvų ar auksinių pustonių. Apskritai, užbaigė Veronika, naujieji kūriniai pranoksta tradicinę fotografiją. Tinkamiausias žodis būtų dermografija.
Galite suprasti, kad pirmiausia apsilankiau Riterių koplyčioje. Aukštos lubos išryškino nedidelę navą, regis, nugrimzdusią į duobę. Šiek tiek dusinantis įspūdis, jį lankytojui dar stiprino „drobulės“, dengiančios visas sienas ir grindis. Visur – viršuje, apačioje, dešinėje, kairėje – žvilgsnis įsiremdavo į juodą ir auksinę suploto, iškėtoto, suraityto, ištempto kūno pamėklę, atkurtą visomis pozomis kaip gedulingas ir slogus frizas. Piršosi mintis apie daugybę žmogaus odų, nudirtų, paskui iškėsnotų čia it barbariški trofėjai.
Buvau vienas toje koplytėlėje, panašioje į lavoninę, ir mano nerimas tolydžio didėjo, vos tik aptikdavau kokią naują detalę, primenančią man Hektoro veidą ar kūną. Su pasidygėjimu prisiminiau tuos kruvinus simetriškus atspaudus, kuriuos kurdavome mokykloje, kumščio smūgiu sutraiškydami musę, įkalintą tarp dviejų popieriaus lapų.
Jau buvau beeinąs lauk, bet netikėtai kaktomuša susidūriau su Veronika. Troškau jai pateikti vienintelį klausimą; neįstengiau ištvert nė akimirksnio.
– Veronika, kur Hektoras? Ką jūs padarėte Hektorui?
Ji paslaptingai nusišypsojo ir neaiškiai mostelėjo į drobules, gaubiančias mus iš visų pusių.
– Hektoras? Bet juk jis… čia. Aš iš jo padariau… šitai. Ko jums dar reikia?
Jau taikiausi priremti ją prie sienos, bet čia išvydau tai, kas galutinai užčiaupė man burną.
Veronikos kaklą juosė odinė juostelė, pernerta per pragręžtą bengalinio tigro dantį.
Vertė Jonė Ramunytė
1 Anselis Adamas, Ernstas Haasas, Jacques’as Lartigue’as, Fulvio Roiteris, Robert’as Doisneau, Arthuras Tressas, Eva Rubinstein, Gisèle Freund, Cartier-Bressonas, Jeanas Loup Sieffas, Brassaï – žymūs XX a. fotografai (čia ir toliau – vert. past.).
2 Lucienas Clergue’as (1934–2014) – žymus prancūzų fotografas, gimęs Arlyje.
3 Williamas Kleinas, Edwardas Westonas, Denis Brihat – žymūs XX a. fotografai.
4 Andreas Vesalius (1514–1564) – anatomas, gydytojas, vienos iš įtakingiausių knygų apie žmogaus anatomiją autorius, laikomas šiuolaikinės žmogaus anatomijos pradininku.
5 Karolis V (1500–1558) – Šv. Romos imperatorius, taip pat Ispanijos ir Sicilijos karalius.
6 Pilypas II Habsburgietis (1527–1598) – vienturtis Karolio V sūnus, paveldėjęs Ispanijos karalystę.