Eiríkuras Örnas Norðdahlis: „Mažos, neseniai nepriklausomybę atgavusios šalys nori, kad jų istorijoje būtų vien didvyriai“
Šiais metais „Šiaurės Atėnuose“ (III.18) skelbėme šiuolaikinio islandų rašytojo Eiríkuro Örno Norðdahlio romano „Blogis“ (Illska, 2012), kurio viena iš dviejų pagrindinių siužetinių linijų skirta žydų holokausto Lietuvoje temai, ištraukas. Dabar jūsų dėmesiui siūlome interviu su šios knygos, apdovanotos Islandijos literatūros premija, autoriumi.
– Eiríkurai, kaip kilo mintis rašyti apie Jurbarko žydų tragediją? Iš kur sėmeisi įkvėpimo ir medžiagos šiam kūriniui?
– Dar 2008-ųjų pavasarį aprašiau sceną, kurioje jaunuolis padega savo ir savo merginos namus; vėliau ją įtraukiau į romaną „Blogis“. Tiesa, tuomet dar nebuvau sugalvojęs tos scenos priešistorės. Tų pačių metų vasarą gavau pasiūlymą atvykti į šiuolaikinės literatūros forumą „Šiaurės vasara“ Jurbarke. Jame praleidau gerą savaitę – su kolegomis iš Šiaurės šalių ir Lietuvos skaitėme eiles, diskutavome apie literatūrą, istoriją ir politiką. Tąkart mane nustebino, kiek daug kolegos iš Lietuvos žino apie Islandiją ir islandų literatūrą ir kiek nedaug aš pats žinau apie Lietuvos kultūrą. Juk lietuvių, nors dar palyginti neseniai atvykusių, Islandijoje gyvena tikrai nemažai. Be to, visi islandai žino, kad Jónui Baldvinui Hannibalssonui einant užsienio reikalų ministro pareigas Islandija pirmoji pasaulyje pripažino Baltijos šalių valstybingumą, o Islandijai juk nedažnai tenka suvaidinti tokį reikšmingą vaidmenį tarptautinės politikos scenoje.
Grįžęs iš forumo, nusprendžiau, kad žūtbūt privalau užkamšyti savo neišmanymo spragas: ėmiau domėtis Lietuvos istorija ir supratau, kad lietuviai ir islandai turi daug bendra, kilo mintis palyginti Europos periferijoje, beveik Amerikoje, esančią ir nuo istorijos sūkurių apsaugotą Islandiją ir pačiame Europos viduryje įsikūrusią, nesutarimų tarp didžiųjų valstybių epicentre nuolat atsiduriančią Lietuvą. Vienas iš tuomet sužinotų faktų buvo masinės žydų žudynės 1941-aisiais. Nors Jurbarke praleidau savaitę ir daug diskutavome apie politiką, apie šį įvykį nė karto nebuvo užsiminta. Ten lankydamasis nenutuokiau, kad kadaise bene pusė miestelio gyventojų buvo žydai, – nes mažai kas apie tai miestelyje byloja. Tiesa, Jurbarko pakraštyje yra žydų kapavietė, tačiau ji gerokai apleista, nė iš tolo nepanaši į katalikiškas kapines, kuriose teko lankytis.
– Esi minėjęs, kad Antrojo pasaulinio karo metais islandai jautėsi esantys savotiškoje periferijoje jau vien dėl šalies atokumo ir mano neturėję nieko bendra su įvykiais pasaulyje. Kiek žinau, vienas tavo senelis buvo komunistas, o kitas – savo mamos įrašytas į SS armijos gretas. Kokią įtaką tavo šeimos istorija turėjo tavo paties politiniam išprusimui ir tapatybei?
– Tiesą sakant, tik gerokai įpusėjęs knygos rašymą suvokiau, kokia asmeniška ji man yra, – juk iš dalies rašiau apie savo senelio, savo paties praeitį. Anksčiau niekad nebuvau rimtai susimąstęs, ką mano senelis, kuris buvo pusiau vokietis, veikė karo metais. Žinojau, kad pats nenorėjo apie tai kalbėti, bet tai nestebino, nes, mano manymu, kartais sunku kalbėti ne tik apie tai, ką pats esi padaręs, bet ir ką kiti yra padarę tau. Vieną dieną, pasruvęs krauju, esi įstrigęs karo sraigtuose, o kitą, žiūrėk, jau privalai būti normalus civilis. Sunku rasti žodžių karo žiaurumui apibūdinti, net jei visi suprantame ir pripažįstame, kad nežiaurių karų nebūna.
Kai buvo pašauktas į kariuomenę, senelis buvo dar visai vaikas. Buvo vos dvidešimties, kai karui pasibaigus iš britų karo belaisvių stovyklos grįžo į Vokietiją, o vėliau atsidūrė Islandijoje. Kartais pabandau įsivaizduoti save patį tokioje situacijoje: ką aš veikiau būdamas 16, 19 metų? Sunku suvokti, kad kartais sulaukęs vos dvidešimties žmogus jau gali būti patyręs be galo reikšmingų dalykų, kurie neišvengiamai paveikia visą likusį gyvenimą.
– „Blogis“ išverstas į prancūzų, danų, švedų ir vokiečių kalbas (vertimai į kroatų, anglų ir graikų kalbas jau pakeliui). Kaip knyga buvo priimta šiose šalyse? Kodėl, tavo manymu, romanas buvo išleistas būtent šiose šalyse?
– Geriausių atsiliepimų knyga sulaukė Prancūzijoje ir Švedijoje, nors negaliu tiksliai įvardyti kodėl. Pastebėjau tik tiek, kad kiekviena šalis labai jautriai reaguoja į tai, kas apie ją sakoma šioje knygoje. Pavyzdžiui, „Blogyje“ yra pastraipa, kurioje teigiama, kad nacistu lengviau būti Danijoje nei Švedijoje, nes danai laisviau reiškia savo nuomonę, o švedai stengiasi ginti imigrantus ir užsieniečius savo šalyje. Knygą išleidus Danijoje pasirodė recenzijų, kuriose buvo rašoma vien tik apie šią pastraipą ir ničnieko apie likusius 600 knygos pus-lapių. Prancūzijoje panašiai nutiko dėl skyrių, kuriuose teigiama, kad Nicolas Sarkozy tėra „priimtinesnis“, konservatyvesnis nacistas. Esą nieko baisaus, kad primenąs Hitlerį, kai sakąs, jog reikia išvaryti iš šalies „nešvarius užsieniečius“ (pvz., romus).
Mano knygų vertimai kol kas tik skinasi kelią tarptautinėje knygų rinkoje. Dažnai nutinka taip, kad koks nors vertėjas ar leidėjas perskaito mano knygą, užsikabina ir imasi jos vertimo bei leidybos. Svarbu nepamiršti, kad, nepaisant visų politinių aspektų, „Blogis“ visų pirma yra meilės istorija, pasakojimas apie žmones, įstrigusius istorijos girnose.
– Esi minėjęs, kad norėtum, jog „Blogis“ būtų išleistas lietuvių kalba, ir drauge prisipažinai bijantis Lietuvos skaitytojų reakcijos. Kas labiausiai gąsdina?
– Dvejonės yra dvejopos: visų pirma baiminuosi, kad nebūčiau ko nors supainiojęs, kad ir kokios smulkmenos, tarkim, ar koks nors maistas buvo valgomas tuo laikotarpiu ir pan. Galbūt tai neturi reikšmės pačiai istorijai, tačiau man kaip autoriui būtų nemalonu ką nors supainioti. Nors stengiausi būti kuo tikslesnis, tarp detalių lengva paklysti. Galbūt knygoje yra ir didesnių netikslumų, tačiau jų neturėtų būti daug – 1941-ųjų įvykių Jurbarke aprašymas paremtas liudininkų prisiminimais ir kitais rašytiniais šaltiniais, mano kūrybos čia nedaug.
Antra vertus, suprantu, kad dauguma lietuvių turi labai aiškią nuomonę apie šias žudynes, kaip visa tai vyko, kodėl apie šiuos įvykius nedaug kalbama ir pan. Nieko keista, kad lietuviai, kaip ir islandai, nenori garsiai skelbtis nesantys nepriekaištingi. Visi, o ypač mažos, neseniai nepriklausomybę atgavusios šalys, nori, kad jų istorijoje būtų vien didvyriai. Man pačiam nesvetimas šis noras. Visiškai suprantu, kad daug kam galiu pasirodyti arogantiškas mėgindamas vertinti šiuos įvykius iš šalies. Tikiuosi, supratingumas abipusis.
– „Blogyje“ nagrinėjami ne tik Antrojo pasaulinio karo įvykiai, bet ir šių dienų aktualijos, tarkim, stiprėjantys neonacių judėjimai. Susidaro slogus įspūdis, kad dar šviežia istorija kartojasi?
– Rodos, Markui Twainui priskiriama frazė: „Istorija nesikartoja, tik rimuojasi.“ Matau daug panašumų tarp nacizmo iškilimo XX a. 3–4 deš. ir šių dienų Europos. Domėjausi šiais judėjimais, ypač Vakarų Europoje, nuo paauglystės ir galiu pasakyti, kad padėtis tik blogėja. Iš lėto, tarsi nepastebimai, bet metai iš metų viskas tik prastėja. Nereikia nė klibančios Europos Sąjungos, Rugsėjo 11-osios ar pabėgėlių krizės. Nacistų judėjimai žemyne buvo ne ką menkesni ir anksčiau, tik dabar jie gali pasinaudoti ES krize ir Sirija tam, kad įvarytų žmonėms baimės ir įgytų daugiau jų palankumo.
– Rodos, minėjai, kad gyvendamas Suomijoje kartais jausdavaisi esąs potencialus agresyviai kitataučių atžvilgiu nusiteikusių piliečių grobis, mat ant jūsų namų durų kabojo nesuomišką kilmę išduodantys vardai (pvz., jūsų sūnus Aramas taip pavadintas armėnų kilmės amerikiečių rašytojo Aramo Saroyano garbei). Šiuo metu gyvenate Islandijoje: ar čia šiuo atžvilgiu jaučiatės saugiau?
– Isafjorduras yra, ko gero, viena saugiausių vietų gyventi, ypač nerijoje esanti miestelio dalis. Toli ne tik nuo pasaulio triukšmo, bet ir nuo Islandijos ugnikalnių seisminio aktyvumo zonų ir kalnų, grasinančių sniego griūtimis. Su šeima esame gyvenę ir Švedijoje, ir Suomijoje. Pastarojoje neonacių gerokai daugiau nei Švedijoje. Neonacių grafičiai ant sienų, lankstinukai ir pan. Žinoma, tai dar nereiškia, kad Švedijoje gyventi saugiau: fašistinė šios šalies partija Sverigedemokraterna yra kur kas geriau organizuota ir išgryninta nei tos pačios ideologijos suomių Perussuomalainen partija, kuri iš esmės yra visokių nupušėlių, „grynakraujų“ fašistų ir tiesiog kvailių sambūris. Panašiai kaip mūsiškė Framsókn (Pažangos) partija.
– Daug laiko praleidi užsienyje, o tavo knygų veikėjai tarsi neturi aiškios tautinės tapatybės. Kiek tau pačiam svarbu vadintis islandu?
– Užaugau su mintimi, kad esu „daugiatautis padaras“. Ko gero, kažkas gerai nepagalvojęs taip leptelėjo, o man ir įstrigo giliai į atmintį – nepamirštu, kad, be vokiškų šaknų, dar turiu ir prancūzų, romų bei žydų kraujo. Jaučiuosi gerai, būdamas islandu, tačiau, kalbant apie patriotinę meilę, negalėčiau sakyti, kad jaučiu ją visai Islandijai. Pavyzdžiui, negaliu pakęsti Reikjaviko ir tikrai nesu turistų pamėgtų žinomų gamtos objektų gerbėjas. Islandijos gamta man nėra „šventesnė“ už Amerikos Didįjį Kanjoną ar Vietnamo Dramblių krioklius. Tačiau jaučiu ryšį su Isafjorduru, visi mano sentimentai skirti šiam miesteliui. Tai visai nereiškia, kad norėčiau, jog jis niekuomet nesikeistų, – toks Isafjorduras, kokiame užaugau, jau seniai nebeegzistuoja, – bet kone apsiašaroju nuo minties, jog vieną dieną jis gali tapti visiškai apleistas ir negyvenamas, todėl itin atidžiai seku ir domiuosi vietos valdžios sprendimais ir pokyčiais.
– Islandai neretai vadinami skaitančia tauta. Tiesa tai ar tik gajus mitas? Ir ar tiesa, kad islandai esą tiki elfais ir kremta viduramžių rankraščius kaip riešutus?
– Visai neblogas palyginimas! Žinoma, tiesos yra, tačiau realybė gerokai sudėtingesnė. Priešingai nei daug kitų tautų, islandai negali pasigirti garsiais karvedžių vardais ar pergalėmis didžiuose mūšiuose. Atėjus laikui sutelkti tautą ir kovoti už nepriklausomybę, galėjome remtis tik islandų sagomis ir „Poetine Eda“. Per XIX a. kovas už nepriklausomybę iškilo ne tik tokie tautos poetai kaip Jónas Hallgrímssonas ar Einaras Benas, bet ir Nobelio premijos laureatas Halldóras Laxnessas. Būtent dėl to islandų tautinė tapatybė neatsiejama nuo literatūros, o mūsų pasiekimai matuojami tuo, kokias knygas esame parašę ar rašome šiandien. Nuo senų laikų dauguma islandų savo namuose turi nemažai knygų – na, gal išskyrus pačius vargingiausius, kurie knygas skolindavosi. Islandijoje niekuomet taip ir neprigijo mintis, kad knygų skaitymas turėtų būti tik visuomenės grietinėlės užsiėmimas, mat čia visuomenės sluoksnių beveik nėra, mūsų tiesiog per mažai.
Šiandien daug kas pasikeitę: sakoma, kad nemažai daliai vaikų, ypač berniukams, kyla teksto suvokimo sunkumų. Keičiasi ir mūsų tautinė tapatybė, šiandien ji daugialypiškesnė ir neretai paremta islandų pasiekimais užsienyje: tai būtų ne per seniausiai sugriuvusi bankų sistema, kylančios IT bendrovės, gamta, turizmas, demokratijos tendencijos ar, žinoma, labiausiai kultivuojama meno sritis šalyje – muzika. Visi žino Björk, ji lenkia net Snorrį Sturlusoną (1179–1241 m. gyvenęs islandų poetas, istorikas ir mitografas, dukart rinktas Altingo vyriausiuoju, – red.). Žinoma, nevalia pamiršti, kad ir Björk visų pirma išgarsėjo kaip literatūrinių judėjimų dalyvė, t. y. menininkų sambūrio Medúsa, kuriam priklausė ir rašytojas Sjónas, narė.
– O pats ar jau manai atradęs savo vietą islandų literatūros kontekste?
– Man rodos, kad ją randu ir vėl pametu. Veikiausiai savo noru. Nenoriu visiškai nusistovėti, noriu, kad mano knygos gerokai skirtųsi viena nuo kitos. Žinoma, komerciškai tai ne itin naudinga, o ir skaitytojas, naujose mano knygose ieškantis jau pažįstamų dalykų, gali likti nusivylęs ar net jaustis apgautas. Šiais laikais rašytojas drauge yra ir prekė, savo paties prekės ženklas, tad pirkdami pažįstamo ženklo prekę žmonės tikisi kažko panašaus, iš ankstesnių knygų patirto skonio ir jausmo. Deja, nesu tikras, ar sugebėčiau visuomet rašyti taip pat. Nesu tikras, ar galėčiau parašyti dar vieną „Blogį“, knygą, nustebinusią mane patį.
– Ir vis dėlto nustebinai naujausią savo knygą išleidęs ne per vadinamąjį kalėdinį knygų potvynį (Islandijoje dauguma knygų išleidžiama prieš Kalėdas – red.), ir dar ne bet kokią, o receptų knygą!
– Ši knyga kaip tik ir buvo sumanyta kaip šioks toks žaidimas, savęs išbandymas. Be to, norėjau nusikratyti „Blogio“ šleifo, todėl pasirinkau temą, kuria net norėdamas negalėčiau kartotis. Mano naujausia knyga nėra vien tik receptai, ir vis dėlto ji šiek tiek siejasi su „Blogiu“: joje daug kalbama apie tapatybę, tautiškumą, Islandijos istoriją, meilę ir mirtį, o kur dar žiupsnis humoro! Gal čia ir esama prieštaravimo, gal niekad iš tiesų ir negali pabėgti nuo savęs, bet juk būtent tai ir yra didžiausias „Blogio“ personažų atradimas.
Kalbėjosi Roberta Šoparaitė
