Eilės
apie angelus
Angelų kataloguose ieškau aukštaičių angelo. Jis turėtų būti
pasviręs nei senutėlis vienuolis, užsimiršęs per pakylėjimą,
dailiai sudėtais delnais, rudais skvernais, netrukdančiais skristi,
didžiuliu gobtuvu, saulę atmušančiais guzikais. Daugiau aš
mažai apie jį ką žinau. Kas iš mūsų išmano apie angelus?
Angelai geria tik vandenį, jų lūpos niekad nekvepia
silkėm. Jie priklauso tik savo sparnams: kas kartą nukritusi
plunksna lemia vis naują tėvynę. Jie nežaidžia
„klasių“, nedainuoja, neverkia
ir turbūt nesigaili.
Aukštaičių angelas, kurio ieškau, turėtų šiek tiek kvepėt
apyniais, bet šiukštu ne alum. Aukštaičių angelas, kurio
ieškau, turėtų laikyti kišenėj suspaudęs mažą žvirbliuką –
mano vaikystę, lakiojusią Ukmergėj, Adomo Meskupo
gatvėj, prieš pat sentikių kapines.
niekada negyvensi
niekada nepasakok apie savo vaikystę,
neskaityk horoskopų, nesėdėk su
atversta knyga ant kelių, nepalik tuščio
stiklo ant stalo, kur vakare gėrei vyną
niekada nesiūbuok kabančio tilto,
nemėgink lankyti svetimo laikino
kapo, niekada neuždek popierinio
laivelio, kuris jau turėjo išplaukti
niekada neklausyk širdies,
kuri tebėra tau nematoma, neskabyk
net mintyse ką tik subrendusių,
raudonai po langu tylinčių vyšnių
niekada negyvenk svajonėse,
kurios išsilieja kaip vėjas
po lietaus nugainiotą pievą,
ir matysi – tu niekada negyvensi
kenotafas vaikystei
vaikystės rajonuose švinta, aušra
čia nėra netikėta: basos kojos
prisimena žemuogių gėdą, užspaustą
tarpupirščiuos, paupio zonas, pelkes,
neerotiškas statybų aikšteles
su storalūpėm kranininkėm,
dulkių debesis ir balas,
godžiai geriančias karvelius
vaikystės rajonuose vis dar suka
ratus tas nuogas, nematomas
angelas, tiksliau, ángelė dailiai
supintom septintokės kasytėm,
kurias vis permuša lapkričio lietus
ir per mokyklos langus atmintinai
išmoktas, pasikartojantis vėjas
vaikystės rajonuose mes žaidžiam
herbą ar skaičių, priverstinių darbų
katorgose kalam formules
ir linksniuotes, ieškom išeičių
iš painių vaikystės koridorių,
kurie, kaip besisukiotum, ima ir pasibaigia –
kaip kažkieno kito kvėpavimas
atsimena
kūnas pamiršta žiemą ir
Kalėdų Senelis slepias nerangiai
nosinių snaigėse, kol
tampa visai nematomas
kam tau pirštinės, jeigu
rankos nežino šalčio
ir nepažįsta varveklių,
nykstančių klanuose
kam tau kojos,
jeigu jos įsiliejo į gruodą
ir tapo
žiemos oda
kam tau kvėpavimas,
jeigu sniegas pulsuoja,
o lūpos vis tiek
atsimena sapną
sugniaužusios vasarą
poezijos knygos turi būti
mažos ir plonos,
kad jose tilptų tik vienas
gyvas drugelis
viena svetima ašara, vienas
vaikystės triračio šuolis,
atsiplėšiant nuo kalno, vienas
neatplėštas žvilgsnis
palengva slystant tavo
suknelei, koks nors keistas
rytmetys, filmas, kurio
nežiūrėjom dviese
fikuso siluetas iš anų dienų,
ano, turbūt nesamo laiko,
šešėlių tvirtovės, atspindžių
ir aidų okeano
ir, žinoma, porcelianinės
kūdikio saujos –
kaip boružę,
sugniaužusios vasarą
mergaitės vyšniuotom lūpom
Mergaitės vyšniuotom lūpom šoka Pradžią. Neatsargi
menueto ugnis padega kūnus, ir žiūrovai nejučiom
žengia žingsnį atgal, bijodami tapti pelenu. Pavidalai
mainos akimirksniu: prilaikydamos plazdančias jos
virsta pavasario ženklu, lemiančiu taiką, ir istorija
pameta savo didįjį antspaudą.
Mergaitės vyšniuotom lūpom, gležnos kaip karklas,
pameta strėnų raiščius, ir žiūrovai išvysta saulę
slystant jų keliais. Dieviški kūnai, kvepiantys
šiaure, netinka nė vienam anatomijos atlasui,
nė vienai nišai, kur paprastai nuobodžiauja
gipsinės veneros, pasiilgusios pravardžių ir
tabako. Mergaitės tamsėjančiais poakiais šoka
gyvenimą: taures, pilnas praeities, senus natiurmortus,
pelkių, braidytų vaikystėje, kvapą. Angelus, pasenusius
vyšnynus, sambrėškas. Galop lenkiasi publikai. Tačiau
tiksli mėnesienos kopija taip vikriai geba apgauti
mūsų akis, jog mes nebesugebam pajusti pasikeitimo.
Šaltis panaikina visus žaidimus, uždrausdamas
muziką, kūnų spindesį, leisdamas šviesą ir grožį
vartoti mažiausiais kiekiais, kiek to reikalauja
įstatymas. Ir istorija, pasileidėlė išpešiotais
antakiais, tariasi nugalėjusi gamtą:
lūpos nebekvepia vyšniom.
akla višta
užrištom akim, slėpdamiesi visiškoj tamsoj,
liečiam vienas kitą, painiojamės skalbinių
virvėse, nekaltose mergaičių šokdynėse,
kaspinėliuose, krentam ir keliamės
krentam ir keliamės, kol kažkas didesnis,
nematomas paima mus už rankų
ir nuveda ten, kur niekas
nebesislepia, o atrišus akis išvystam
nebėra nei skalbinių, nei šokdynių,
nei šokolado dėžučių – vien dulkėti,
seni judesiai, vien plonytė išdžiūvus
kraujo linija ant užgijusios tavo rankos
vien tas, sutrūkinėjęs, lėlės šešėlis
ant perskelto pilko šaligatvio,
kur prieš mėnesį pražydėjusios pienės
paliko savo sparnus
