JULIUS KELERAS

Eilės

 

apie angelus

 

Angelų kataloguose ieškau aukštaičių angelo. Jis turėtų būti

pasviręs nei senutėlis vienuolis, užsimiršęs per pakylėjimą,

dailiai sudėtais delnais, rudais skvernais, netrukdančiais skristi,

didžiuliu gobtuvu, saulę atmušančiais guzikais. Daugiau aš

mažai apie jį ką žinau. Kas iš mūsų išmano apie angelus?

 

Angelai geria tik vandenį, jų lūpos niekad nekvepia

silkėm. Jie priklauso tik savo sparnams: kas kartą nukritusi

plunksna lemia vis naują tėvynę. Jie nežaidžia

„klasių“, nedainuoja, neverkia

ir turbūt nesigaili.

 

Aukštaičių angelas, kurio ieškau, turėtų šiek tiek kvepėt

apyniais, bet šiukštu ne alum. Aukštaičių angelas, kurio

ieškau, turėtų laikyti kišenėj suspaudęs mažą žvirbliuką –

mano vaikystę, lakiojusią Ukmergėj, Adomo Meskupo

gatvėj, prieš pat sentikių kapines.

 

 

niekada negyvensi

 

niekada nepasakok apie savo vaikystę,

neskaityk horoskopų, nesėdėk su

atversta knyga ant kelių, nepalik tuščio

stiklo ant stalo, kur vakare gėrei vyną

 

niekada nesiūbuok kabančio tilto,

nemėgink lankyti svetimo laikino

kapo, niekada neuždek popierinio

laivelio, kuris jau turėjo išplaukti

 

niekada neklausyk širdies,

kuri tebėra tau nematoma, neskabyk

net mintyse ką tik subrendusių,

raudonai po langu tylinčių vyšnių

 

niekada negyvenk svajonėse,

kurios išsilieja kaip vėjas

po lietaus nugainiotą pievą,

ir matysi – tu niekada negyvensi

 

 

kenotafas vaikystei

 

vaikystės rajonuose švinta, aušra

čia nėra netikėta: basos kojos

prisimena žemuogių gėdą, užspaustą

tarpupirščiuos, paupio zonas, pelkes,

neerotiškas statybų aikšteles

su storalūpėm kranininkėm,

dulkių debesis ir balas,

godžiai geriančias karvelius

 

vaikystės rajonuose vis dar suka

ratus tas nuogas, nematomas

angelas, tiksliau, ángelė dailiai

supintom septintokės kasytėm,

kurias vis permuša lapkričio lietus

ir per mokyklos langus atmintinai

išmoktas, pasikartojantis vėjas

 

vaikystės rajonuose mes žaidžiam

herbą ar skaičių, priverstinių darbų

katorgose kalam formules

ir linksniuotes, ieškom išeičių

iš painių vaikystės koridorių,

kurie, kaip besisukiotum, ima ir pasibaigia –

kaip kažkieno kito kvėpavimas

 

 

atsimena

 

kūnas pamiršta žiemą ir

Kalėdų Senelis slepias nerangiai

nosinių snaigėse, kol

tampa visai nematomas

 

kam tau pirštinės, jeigu

rankos nežino šalčio

ir nepažįsta varveklių,

nykstančių klanuose

 

kam tau kojos,

jeigu jos įsiliejo į gruodą

ir tapo

žiemos oda

 

kam tau kvėpavimas,

jeigu sniegas pulsuoja,

o lūpos vis tiek

atsimena sapną

 

 

sugniaužusios vasarą

 

poezijos knygos turi būti

mažos ir plonos,

kad jose tilptų tik vienas

gyvas drugelis

 

viena svetima ašara, vienas

vaikystės triračio šuolis,

atsiplėšiant nuo kalno, vienas

neatplėštas žvilgsnis

 

palengva slystant tavo

suknelei, koks nors keistas

rytmetys, filmas, kurio

nežiūrėjom dviese

 

fikuso siluetas iš anų dienų,

ano, turbūt nesamo laiko,

šešėlių tvirtovės, atspindžių

ir aidų okeano

 

ir, žinoma, porcelianinės

kūdikio saujos –

kaip boružę,

sugniaužusios vasarą

 

 

 

mergaitės vyšniuotom lūpom

 

Mergaitės vyšniuotom lūpom šoka Pradžią. Neatsargi

menueto ugnis padega kūnus, ir žiūrovai nejučiom

žengia žingsnį atgal, bijodami tapti pelenu. Pavidalai

mainos akimirksniu: prilaikydamos plazdančias jos

virsta pavasario ženklu, lemiančiu taiką, ir istorija

pameta savo didįjį antspaudą.

 

Mergaitės vyšniuotom lūpom, gležnos kaip karklas,

pameta strėnų raiščius, ir žiūrovai išvysta saulę

slystant jų keliais. Dieviški kūnai, kvepiantys

šiaure, netinka nė vienam anatomijos atlasui,

nė vienai nišai, kur paprastai nuobodžiauja

gipsinės veneros, pasiilgusios pravardžių ir

 

tabako. Mergaitės tamsėjančiais poakiais šoka

gyvenimą: taures, pilnas praeities, senus natiurmortus,

pelkių, braidytų vaikystėje, kvapą. Angelus, pasenusius

vyšnynus, sambrėškas. Galop lenkiasi publikai. Tačiau

tiksli mėnesienos kopija taip vikriai geba apgauti

mūsų akis, jog mes nebesugebam pajusti pasikeitimo.

 

Šaltis panaikina visus žaidimus, uždrausdamas

muziką, kūnų spindesį, leisdamas šviesą ir grožį

vartoti mažiausiais kiekiais, kiek to reikalauja

įstatymas. Ir istorija, pasileidėlė išpešiotais

antakiais, tariasi nugalėjusi gamtą:

lūpos nebekvepia vyšniom.

 

 

 

akla višta

 

užrištom akim, slėpdamiesi visiškoj tamsoj,

liečiam vienas kitą, painiojamės skalbinių

virvėse, nekaltose mergaičių šokdynėse,

kaspinėliuose, krentam ir keliamės

 

krentam ir keliamės, kol kažkas didesnis,

nematomas paima mus už rankų

ir nuveda ten, kur niekas

nebesislepia, o atrišus akis išvystam

 

nebėra nei skalbinių, nei šokdynių,

nei šokolado dėžučių – vien dulkėti,

seni judesiai, vien plonytė išdžiūvus

kraujo linija ant užgijusios tavo rankos

 

vien tas, sutrūkinėjęs, lėlės šešėlis

ant perskelto pilko šaligatvio,

kur prieš mėnesį pražydėjusios pienės

paliko savo sparnus

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.