Eilės

 

●

 

visiškai paliktas, nuo gyvenimų išlaisvintas

miestas penktadienio popietę –

taigi jie vis dėlto atsisakė minties

čia gyventi su tokia nelaiminga istorija,

kurios jie nežino,

ir išvyko visi ligi vieno, paskutiniai sargybinių bokštų vyrai,

jau juokaudami, atsisveikinę, savo batus ir ginklus vežasi

šalia žmonų virtų kiaušinių bagažinėje

 

 

ir karštis neišmuša prakaito, nei vėjas nepakelia kokio sijono,

nedraiko plaukų, o tik negirdimai atsimuša

į skubiai statytus ir apleistus staiga

jūros išėstus pastatus

 

medžiai, mieguistos katės,

abejingi savininkai, pasiruošę stebėti

naująjį atėjimą

 

 

●

 

Tie dalykai, kurie man turi nutikti,

ar tai jie artinasi prie manęs, kai tik užgesinu šviesas,

kai tik tabletė nuo uodų rusena.

 

Visame aukšte tik vienas šaukštas.

Ateina jaunas vyras: „Ar šaukštas pas jus? Ahkam sakė, pas jus…“

Laužyta arabų kalba: „Hmm… Vakar buvo, tikrai; ne vakar, užvakar, dabar jau dvi dienas šaukšto nematėm.“

 

Skamba daina „Rituok, vainikėli“, vestuvinė, dainuoja Gervėčių moterys, 1990 m.

 

Ateina negatyvus personažas,

moteris, valgo paspringdama,

tyla.

 

Visada, kai atidaro virtuvinę spintelę, iš jos iškrenta kelios avietės. Žiemą jos džiovintos.

Jos būriuojasi šalia didelio stiklainio su datulių sirupu.

 

The test of heat.

 

Nikomu tain svojich ne vedajet.

 

 

●

 

ten miškai ir ten jie važiuoja dviračiais

prieš pat lietų

vienas šalia kito,

vienas pirma kito,

atsisuka, saugo, kai artėja reta mašina,

kartais lekia,

kokios nuobodžios dienos, vasaros dienos,

kokios nuostabios dienos ir vakarai,

grįžę ravi tyloj po lietaus,

renka šlapius serbentus

 

ji negali skaityti, neturi ramybės,

be to, skaitymai skaudina,

skaitymai skaitymai,

visa giminė guli lovose apšnerkštuose kambariuose,

keliasi, tada filosofuoja

 

ji neturi ramybės, vaikšto ir vaikšto darbuose,

kol sutemsta,

namai, milžiniškas sodas,

daržai, nesibaigianti kova su žolėmis,

obuoliai užgriūva teniso kamuoliais,

pomidorus užpuola šaltukas

 

kovoje jos ramybė,

nesibaigiančiame vaikščiojime

aplink namus milžiniškame sode

 

 

 

●

 

Paskutinįjį karą

praleidau daugiausiai miegodama,

peršlapusi nuo prakaito pabusdavau,

prilipę prie kaklo plaukai,

kaskart vis didesnis skaičius,

skaičius, nesustabdomas kaip

nokstantys granatai.

 

Pabundu, nuo karščio svaigsta galva. Nėra kur bėgti.

 

Salah dar miega, ant jo kaktos milžiniški, lyg kokie perlai ar pūliniai, prakaito lašai.

 

Ahlam dar miega, nuo čiužinio persikraustė ant grindų, jos švarios, kruopščiai sesės plaunamos. Saulė ateina į kambarį kaip tik per patį įmygį, nueik nuo tos lovos. Bet aš jau iškankinta ir šlapia, pasilieku. Saulė. Tas, kuris perėjo Tamoun kaimą 3 valandą popiet, niekada ir nepatirs didesnio karščio, kaip tas, kuris klausėsi oficialių spaudos pranešimų apie paskutinįjį karą, niekada nebetikės pasauliu.

 

Už durų ruošia iftarą, kažką kepė, dabar pjausto salotas. Rėkia vaikas ar du, jie gyvena namuose. Televizija.

 

Matau, kaip kažkur vaikšto moterys, šaukdamos katę. Katei negrįžus tik vieną dieną, moterys ima vaikščioti aplink namus ir šaukti. Vaikšto tarp aukštų obelų ir raudonųjų bei juodųjų serbentų krūmų.

 

Matau, kaip kažkur lyja, stovi žalios miškų sienos. Paskutiniojo karo metu visai nelijo, kaip niekada ir nelyja liepą ar rugpjūtį, ar rugsėjį, kaip ir mėnesius prieš tai. Žinau, kad kartą lijo spalį. Tik vakarais nusileidžia rūkas, iš jo medžiai ir žemė, matyt, pasisavina drėgmės. Nėra kam nuplauti karo nešvarumų. Dulkės, pilkas besvoris smėlis.

 

Jų močiutė plaunanti šaukštus – juos švariai aplaižydama.

 

Nuo lengvų obuolių, per dvi dienas sunokstančių,

tik jau muselių skoniui –

iki citrinų, kietų kaip akmenys,

išbuvau.

 

Tėve, jų alyvmedžiai spalvos kaip mūsų samanos,

jų geltoni akmenys, pro tam tikrą stiklą žiūrint, pabudus,

kaip mūsų sniegas, švarios pusnys prie kelio.