Keli melodramos puslapiai

Iš atsiminimų romano

 

Antrąjį mūsų pažinties birželį Piotras atsidūrė Sklifosovskio klinikinėje ligoninėje dėl plaučių uždegimo ir pleurito. Dažnai girdėdavau tą „skauda šoną“, bet jo elgesys ir nusiteikimas nerodė esant ką nors rimta. Beje, Piotras dažnai kalbėdavo apie mirtį, tarsi pratinosi prie jos, sakydavo anksti mirsiąs ir Dieve duok jam sulaukti 33 ar 37 (kokius skaičius pasirinko!) metų. Gąsdino mane, vylėsi, kad gailėsiu ir dar labiau mylėsiu. Todėl suprantama, kad pirmą kartą eidama jo lankyti į ligoninę labai jaudinausi. Apatinėje fojė sutikau beišeinančią Aleksandrą Petrovną su įdomia jauna moterim, regis, ankstesne Piotro drauge. Moteris labai delikačiai, bet įdėmiai pažvelgė į mane ir į kuklias mano gėles. Jos žvilgsnis buvo gilus ir liūdnas. Motina trumpai nusakė man Piotro diagnozę, paprašė ilgai nebūti, nevarginti jo ir pakvietė kurią nors dieną ją aplankyti, tik ne ryte, nes turinti užsiėmimus su aspirante – mokanti anglų kalbos. Piotras buvo pabalęs, sulysęs, karščiavo. Gavau stiklinę gėlėm, palaikiau jo karštą ranką, o jis tik pasakė: „Tau tinka tas baltas chalatas… Į Nidą vis viena važiuosim.“ (Balti chalatai lankytojams anuomet buvo privalomi.) Netrukus išėjau. Ligonių lankymo valandos ten buvo griežtai nustatytos.

Piotro motinos globa buvo valinga ir visapusiška. Ji norėjo savo vienintelį sūnų valdyti, už jį galvojo, sprendė ir, iš visko matyti, visiems jo pavyduliavo. Piotrą ta besaikė globa erzino; jiedu, nors ir labai mylėjo vienas kitą, dažnai konfliktuodavo… Nuo to labiausiai kentėjo teta Varia, geroji namų dvasia, taikdarė.

Piotro namuose Spasonalivkovskij skersgatvyje jau buvau lankiusis. Kambaryje ankšta, bet šviesu, jauku ir nesimato jokių nereikalingų daiktų, jokių „puošmenų“, kokiomis žmonės paprastai būna apsikrovę iki ausų. Kai aplankiau Aleksandrą Petrovną, Piotras tebegulėjo ligoninėje. Išgirdusi mane kosint, pasakė: „Aš jus pavaišinsiu arbata su kahoru. Tai malšina nuovargį, nedidelius negalavimus, sušildo… ir skanu.“ Receptas, kuriuo naudojuos ir šiandien, paprastas: į stiprios karštos ir saldžios arbatos stiklinę įpilama trečdalis stiklinės kahoro. Kalbėjomės apie mūsų institutą, spektaklius, parodas – apie viską. Aleksandra Petrovna papasakojo apie Varią, kurią dar prieš karą, jaunutę, surado Piotrui prižiūrėti. Suvargusią, ligotą pamestinukę iš Baltarusijos teko gerai išprausti, išgydyti ir priimti į namus. Savo globotinį Petią ji labai pamilo, prisirišo prie jo, ir kai Aleksandra Petrovna karo pradžioje, valdžios raginama, ketino sūnų atiduoti į garlaivį, kuris turėjo plukdyti nuo tėvų atplėštus vaikus į pietus, toliau nuo karo pavojų, Varia atsigulė ant slenksčio ir pareiškė, kad motina tai padarys tik per ją perlipusi. Ir neatidavė vaiko svetimiems. O po kelių dienų jos sužinojo, kad ant to garlaivio buvo numesta bomba… Aleksandra Petrovna netikėtai nutilo, susimąstė ir žiūrėdama tiesiai į mane pasakė: „Žinot, aš daug gyvenime išgyvenau, visokių sunkių situacijų būta, ir karas… – ir kažkaip viską atlaikiau. Bet vieno dalyko nepakelsiu. Nepakelsiu, jeigu Petia išeis iš namų.“ Mane tie žodžiai pribloškė. Supratau, ką ji man pasakė. Kad man prie jų niekada nebus vietos. Patvirtino tai, ką jaučiau intuityviai, – kad ateities nėra. Ilgai ilgai ėjau namo sukiodamasi maskvietiško Užupio (Zamoskvorečės) senais skersgatviukais, kur iki pat revoliucijos statėsi ir spalvingai gyveno Nikolajaus Ostrovskio pjesėse sodriai aprašyti pirkliai. Kartais miesto gatvės, kupinos žmonių istorijų ir likimų, gražios ir bjaurios, tave gydo. Tirpina tavo skausmą, nusivylimus, veikia atsiveriančiais vaizdais, kviečia galvoti apie kitus.

Nepaisant tokio pareiškimo, mudvi su Aleksandra Petrovna gerai sutarėm, net tais metais, kai su Piotru jau buvom skyrium. Ji man gaudavo bilietų ar leidimų į įdomius renginius, kviesdavosi eiti kartu. Niekada nepamiršiu, kaip su jos leidimu vienam asmeniui ėjom į Puškino muziejų, kuriame buvo eksponuojamas vienas paveikslas – įžymioji Leonardo da Vinci „Mona Liza“. Kaip paprastai Maskvoje – muziejų supo minia. Vieni stovėjo ilgiausioje eilėje prie bilietų, kiti – į muziejų. Viskas aptverta, visur sargyba. Vienas takas buvo laisvas, ir būtent į jį pasuko drąsioji Aleksandra Petrovna, neturinti jokių kompleksų. Mane gi išgelbėjo mano sijonas, kurį buvau sukomponavusi iš kelių savo jau padėvėtų džersio rūbų – amerikoniško raudono, izraelietiško geltono ir vokiško juodo. Juostom susiūtas sijonas buvo panašus į Vakarų Vokietijos vėliavą. Taigi mūsų pora, žengianti tuščiuoju, ypatingiems svečiams skirtu taku, – aukšta stotinga žila ponia ir į ją įsikibusi jauna moteris tokiu keistu sijonu, – sargybai atrodė įtikinamai. Ir mus praleido. Viduje tiršta žmonių eilė lėtai slinko paveikslo link. Visi grūdosi siaurais, baltomis virvėmis atitvertais „koridoriais“. Pratę stovėti eilėse prie maisto, užpakaliniai ragino priekinius judėti greičiau (двигайтесь, двигайтесь), stačiai stūmė. Aleksandra Petrovna atsisuko į mane ir pasiūlė nemažus žiūronus, bet ją kažkas pastūmė, žiūronai išslydo iš rankų ir gerokai trinktelėjo man per galvą. Nenorėjau tų žiūronų, jau nebenorėjau žiūrėti ir į Moną Lizą, kuri man pasirodė tokia mažytė ir išsigandusi ją supančios dvasiškai alkanos minios. Iki šiol turiu tos parodos nespalvotą lankstinuką ir mėgstu žiūrėti į tą blankią, visokio vargo mačiusią madoną.

 

●

 

Jau minėjau, kad Maskvoje turėjau tik vienus artimus žmones – Iriną Genrichovną ir jos motiną Boleslavą Kazimirovną, kurios man lyg ir pakeitė tėvus. Pirmą kartą Irinos šeimą pamačiau 1942-aisiais Permėje, evakuacijoje, kai man tebuvo ketveri. Sunkių metų draugai visiems laikams išlieka artimi. Mes anuomet gyvenom erdviame profesoriaus mediko Zubkovo bute, turėjom du kambarius. Vieną vakarą, pamenu, Tėvelis svečiams pasakojo apie savotiškus šeimininkų įpročius – tai paslapčiom nugriebti truputį sriubos iš mūsų puodo, tai leisti mano amžiaus sūnui Andriušai su šautuvu, užtaisytu ilgu virbalu, įsiveržti į mūsų kambarį ir į mane šaudyti… Kalbėta, kad orusis profesorius valgė eksperimentinės medicinos laboratorijos šunų mėsą… O jo žmona Zoja prie stalo savo šeimos nariams svarstyklėmis svėrė duoną, kad būtų po lygiai…

Po karo Irinos šeimos gyvenimas klostėsi sunkiai: grįžo į Maskvą, bet į savo namus nebepateko. Boleslavos Kazimirovnos vyras, atrodo, žuvo kažkur Baltarusijos fronte (jis buvo lenkas, gimęs Baltarusijoje, dar 1914-aisiais patekęs į Rusiją, vėliau iš Lenkijos atsivežęs žmoną ir dukrą). Gyveno jos uždarai, vengė žmonių, ryšiai su senais pažįstamais trūkinėjo ir po truputį buvo prarasti draugai. Mano tėvai ir aš turbūt buvom joms artimiausi.

Troškau supažindinti jas su Piotru. Dažniau kartu lankytis, nes, atsiradus Piotrui, aš pas jas užeidavau vis rečiau, kartais net tradicinių sekmadienio pusryčių nebenueidavau. O pusryčiai būdavo puikūs: paskrudinta duonelė, olandiškas sūris „tiesiai nuo Jelisejevo“, kaip sakydavo Boleslava Kazimirovna. Pirklių Jelisejevų gastronomas Gorkio g. 14 (dabar Tverės) net sovietmečiu buvo pats puikiausias Maskvoje: nenusakomo grožio prašmatnūs interjerai, kuriuos dar labiau puošė šviestuvai, veidrodžiai, ir stebėtinai didelis tais laikais maisto prekių asortimentas. Kokiam provincialui iš Rusijos pakraščių tokią gausą būtų buvę sunku net įsivaizduoti. Aišku, prie tų gėrybių stovėjo didžiulės eilės žmonių, kuriems mažiausiai rūpėjo interjero prašmatnumas. Beje, netoliese buvo ir įžymioji Filipovo bandelinė, besistengianti išlaikyti ikirevoliucinės Maskvos parduotuvės-kepyklos tradicijas. Ten, aišku, pastovėjęs eilėje, galėjai gauti dar šiltą batoną, skanios duonos, paprastų bandelių. Nepamenu, ar ten kepdavo nuostabiąją kvapnią Borodino duoną, kurios namiškiai laukdavo parvežant lauktuvių…

Beje, gan uždaras ir savaip monotoniškas tapo ir mano gyvenimo būdas. Piotras stengėsi nepastebėti mano noro bendrauti ir su kitais žmonėmis. Laikė izoliuotą. Kartais išbūdavo su manim ne vieną parą ir jam tai, regis, patiko. O aš galvojau: laimė, jeigu jos niekas nemato, nežinia ar yra laimė? Būnant tarp žmonių, pas ką nors svečiuojantis, jis kartais iš tolo svaidydavo į mane kupinus ilgesio, kiaurai veriančius žvilgsnius. Niekuomet nemačiau greta mūsų nieko laimingesnio už mus. „Petia, – sakydavau tyliai, – jau vėlu.“ Ir jis mane išsivesdavo… Pažindinti su savo pažįstamais neskubėjo. Bet po truputį daugelį jų pažinau. Piotro draugai, visi už mane vyresni, jau dirbantys žurnalistai, redaktoriai, literatai, mane mėgo, su daugeliu ir vėlesniais metais draugavau, išlaikiau nepriklausomus nuo Piotro santykius.

Taigi norėjau išsklaidyti tų dviejų moterų vienišumą ir įtikinti Piotrą, kad žmonės nėra baisūs ir nereikia visų šalintis. Norėjau, kad man brangūs žmonės pažintų ir mylėtų vieni kitus. Apie Iriną ir jos mamą Piotras žinojo iš mano pasakojimų, bet nuo mano kvietimų jas aplankyti visokiom dingstim išsisukinėjo. Jaučiau kažkokį ypatingą jo nenorą, net, sakyčiau, baimę. Mane toks elgesys nelabai stebino, žinojau, kad jis, Vėžys pagal Zodiaką, gimęs liepos viduryje, iš tiesų buvo įtarus, lyg kažkuo nepasitikintis ir gerai jautėsi tik su žmonėmis, artimais nuo ankstyvos jaunystės. Nors ir jų neskubėjo vadinti savo draugais.

Kai vieną kartą jau susiruošėm, tikriau, įkalbėjau Piotrą aplankyti Iriną, pati pradėjau jaudintis. Lėtai, tylėdami ėjom Malaja Bronajos gatve ir prie pat namo durų Piotras staiga pasakė: „Be degtinės neisiu.“ Supratau, kad jis jau kuria, dėlioja kažkokį scenarijų. Pasakė taip tvirtai, kad pasukom gastronomo link. Nupirkom tos degtinės. Atėjom. Buvom maloniai sutikti. Tvyrojo įtampa, buvo truputį linksma, truputį gera, visi stengėmės būti „įdomūs“. Piotras – atrodyti šiurkštesnis ir ciniškesnis negu paprastai (tuo gindavosi nejaukiose situacijose). Boleslava Kazimirovna dar labiau nei paprastai zujo aplink stalelį. Aš per daug juokiausi. O Irina vaidino, kad degtinę geria su malonumu… Jaučiau, kad kažkas kažkam nepatiko, bet tuokart visi siūlų galai buvo suslėpti…

Praėjo kelios dienos. Mudu su Piotru beveik badavom: visi pinigai buvo nenumatytai išleisti – bukinistų knygynėlyje radom puikų prancūzišką Dufy albumą, aš nupirkau dar Renano „Kristaus gyvenimą“ Piotrui dovanų gimimo dienos proga. Nepamenu, ką buvau knygoje parašiusi, bet mėgau tuos įrašus, kuriais galėjau išreikšti visus savo jausmus jam. Gal dėl to ir knygas dažnai pirkdavau? Ir jis man daug jų yra dovanojęs – du tomus pirmą kartą rusiškai išleisto Hemingwayaus, amerikiečių noveles, Scottą Fitzgeraldą, mūsų dėstytojo Gorčiakovo knygą apie Vachtangovą ir, svarbiausia, sutrintą prieškariu išleistą Aleksandro Bloko tomelį, įrištą į storą, leopardo kailį imituojantį popierių, – jame, įsipjovęs pirštą, pirmąjį mūsų pavasarį Piotras krauju įrašė: VITA NOVA!

Norėjom valgyt, o prieš stipendiją pinigų nebuvo iš ko pasiskolint. Man atėjo į galvą, kad galim nueiti pas Boleslavą Kazimirovną – ji tai jau pamaitins. Nustebau, kad Piotras pritarė. Dar turėjom geras dvi valandas. Šalčių jau nebuvo, bet žvarbus oras skverbėsi ir stingdė. O šiltuose Irinos namuose buvo jauku. Boleslava Kazimirovna tuoj išlėkė į virtuvę kažko pašildyti ar pagaminti. Paskui sėdėjo ir žiūrėjo, kaip mes valgom. Skaniai užkandę, padėkojom ir susiruošėm eiti į „Povtornyj“, kur rodydavo senus filmus, tądien – su Mary Pickford (juo labiau kad institute mane kažkas taip pavadino). Boleslava Kazimirovna skubėjo suplauti indus, kol mes neišėjom, nes šiaip jau vengė rodytis kaimynams, kol jos Irenka negrįždavo iš darbo. Padėjau suplauti ir parnešti indus į kambarį. Mums išeinant ji ant slenksčio pasakė: „Užeikit dažniau, vaikeliai!“

Kitą rytą susitikom ir be tikslo slankiojom po Arbato užkaborius. Pinigų vis dar neturėjom ir buvom be ūpo. Netikėtai Piotras pasakė: „Vakar mačiau gerą kostiumą, ketinu pirkti.“ Nelabai nustebau, nors žinojau, kad kostiuminis stilius jam svetimas: mes dažnai tyčia kalbėdavom kažkokius nerealius, absurdiškus dalykus, lyg kurtume kokį scenarijų. Bet šįkart tai buvo ne jo, o jo mamos Aleksandros Petrovnos sumanymas. Antrą valandą jam jau reikėjo būti institute. Man – ne. Nenorėjau, kad jis taip lengvai eitų ir nueitų. O jis, pajutęs mano nuotaiką, pasakė:

– Na, kol kas.

– Ne, aš palydėsiu tave iki vartų.

– Nėra reikalo, brangioji… aš skubu.

Įsikibau jam į parankę.

– Ir aš moku greitai vaikščiot, – pasakiau suvokdama, kad mano elgesys jį ima siutinti.

– Pabučiuok mane, – pasakiau prie vartų.

– Tu žinai, aš vėluoju…

– Vis vien pabučiuok…

Pabučiavo ir nuėjo neatsigręždamas. Bjaurėjausi savimi. Norėjau jam šūktelėti pavymui ką nors užgaulaus. Stovėjau kaip įbesta prie tų atvirų vartų ir nežinojau, kur man eiti. Namo? Griūti ant tachtos kniūbsčiai ir laukti vakaro? Bet jis gali net nepaskambinti po mano iškeltos scenos. Juo labiau Aleksandra Petrovna, jis sakė, pyksta, kai jis dingsta kelioms dienoms. Net yra jam pasakiusi: „Tau namai – lyg pereinamasis kiemas…“

Diena buvo kažkokia pilka, bespalvė. Vis dar stovėjau prie vartų. Iš inercijos nusišypsojau Piro Mani, albanui iš Piotro kurso, kuris mane mėgo ir dažnai grodavo gitara, liūdnai žiūrėdamas man į akis, lyg kažką prisimindamas. Jis irgi, matyt, vėlavo… Ėjo pro šalį ir kiti, sveikinosi, bet nė vienas neįsivaizdavo, ką aš tą valandą jaučiau.

Kojos – lyg švino pripiltos, bet atsiplėšiau nuo tų vartų ir nusprendžiau aplankyti Boleslavą Kazimirovną. Ten pailsėsiu ir pabūsiu tyloje. Ne, geriau pakalbėsim apie Lenkiją. Ir jeigu ji pra-dės verkti, galėsiu ir aš, nes aš irgi myliu… Lenkiją. Pagreitinau žingsnį. Majakovskio teatras, Nikitskije Vorota, bulvaras, netoli jau ir Malaja Bronaja. Tik nepamenu, kaip reikia kvėpuoti, kad neverktum, – giliai ar tankiai? Kodėl visuomet pamirštam svarbiausia? Gal ir jo veidą kada nors pamiršiu? O ar verksiu ant jo kapo? Ar dažnai atvažiuosiu aplankyti? Fui, kokios nesąmonės!

Dukart paspaudžiau skambutį. Išgirdau, kaip atšlepsi šlepetėmis apautos kojos, spragteli durų užraktas, atsidaro durys ir… o, Viešpatie! Tamsoje švietė išblyškęs veidas, o plaukai, paprastai glotniai sušukuoti ir susukti į mazgelį ant pakaušio, dabar skystom sruogom karojo ant liesų pečių; balta apykaklaitė ant tamsiai mėlynos su žirneliais suknelės – pusiau nuplėšta. Jos žvilgsnis klaidžiojo, lūpos perdžiūvusios. Išsigandau ir pirma mintis buvo: kaimynai, jie išvedė ją iš proto! Pasiekė savo! Susiėmiau ir žengiau žingsnį į priekį. Boleslava Kazimirovna griebė mane už rankos ir, įtraukusi į kambarį, ėmė šaukti:

– Vagis! Vagis! Aš taip ir jaučiau, kad jis menkysta, niekšas!

Stovėjau ir galvojau, kaip iškviesti greitąją. Telefono bute nebuvo. Automatas – ant gatvės kampo. Ar veikia? Buvo baisu pagalvojus apie Iriną.

– Bet kas atsitiko? Dėl Dievo, sėskit ir nusiraminkit. Kur Jūsų širdies lašai?

– Jis mus apvogė! Jis išsinešė viską, kas pas mus buvo brangiausio, – paskui pasilenkė ir sušnibždėjo, – auskarai, juk tai vyro atminimas… O, Jėzau, – ir vėl ėmė raudoti.

– Kada, kas?!

Prieš akis man vėl iškilo batsiuvio, girtuoklio kaimyno, kuris ne kartą jai, „tokiai poniai“, grūmojo ir ją keikė, vaizdas. Tas galėjo iškrėsti ką tik nori.

– Tavo, tavo Piotras! Taip, taip!

Ji toliau kalbėjo painiodamasi žodžiuose ir mintyse. Taip, jis brangenybes paėmė tuo momentu, kai aš ją su indais lydėjau į virtuvę. Daugiau niekas kitas nebuvo užėjęs ir ji pati nebuvo niekur išėjusi, taigi paimti galėjo tik jisai. Jis buvo kambaryje likęs vienas. Bandžiau kažką aiškinti, ginčyti, bet veltui.

– Džiaugiuosi, kad dar nespėjai už jo ištekėti! Juk jis vagis! Ir niekada jis tavęs nemylėjo, jeigu nepagailėjo net senės, kurios dabar jau nebus už ką palaidoti… Ir aš tavęs iš čia neišleisiu, kad nebėgtum jo perspėti, kad nespėtų visko parduoti. O atsisveikinant buvo sutrikęs…

– Taip, mes buvom sutrikę, nes nejauku buvo tik pavalgius tuoj išeiti…

Maldavau jos nutilti, nebegalėjau klausyti. Bet iš tikrųjų, kodėl jis taip skubėjo su manim atsisveikinti? Ir tas sakinys apie gerą kostiumą, kurį ketina nusipirkt… Kiekvienu savo žodžiu ji mane plakė vis stipriau. Net jeigu visa tai būtų tiesa, kaip aš jį myliu! Kaip aš jį myliu!

Ji tebebėrė kažką greitakalbe. O aš galvojau: tai kas gi čia atsitiko?! Man atrodė, gyvenimas griūva, viskas kažkur smenga, būtina kažką sulaikyti, grąžinti. Bet jaučiau, kad viena to padaryti negaliu. Man reikia bėgti pas Piotrą! Bet kambarys užrakintas.

– Aš tavęs neišleisiu, tu jį perspėsi, jis viską paslėps! Užrašyk man jų adresą. Aš pasakysiu jo motinai, kas jis. Kaip jis tave, kaip mus apgavo!

– Ne-ti-kiu! Važiuokit, bet aš netikiu! – drebančia ranka skrebenau adresą ant pakištos vyniojamojo popieriaus skiautės.

O dabar – bėgti! Pasirodo, durys nebuvo užrakintos, nes Boleslavai Kazimirovnai rakinant virpėjo rankos… Sugriebiau lietpaltį, jau gatvėj apsivilkau ir bėgte – į institutą. Per ašaras nemačiau kelio. Va ir institutas. Atidarau duris – ogi tiesiai prieš mane Piotras leidžiasi laiptais. Iš pradžių mane pamatęs jis nustebo, bet paskui pajuto kažką negero: „Kas atsitiko?!“ Negalėjau žodžio ištarti ir tik verkiau. Tada jis pasiėmė rūbinėj paltą ir išėjom į sodelį. Atrėmė mane į sodelio aptvarą. „Kol nepasakysi, kas atsitiko, aš iš čia nepajudėsiu.“ Ir aš jam pasakiau: „Ir ji sako, ir tie auskarai…“ Jis iš karto suprato ir jo akyse šmėstelėjo kažkokia žiauri, man nematyta, nepažįstama, bauginanti išraiška. „Ir tu… patikėjai?!“ – „Jeigu būčiau patikėjusi, nebūčiau pas tave atėjusi.“ Bet jis nebenorėjo manęs klausytis, pasisuko ir nužingsniavo Malaja Bronajos link. Lekiant bulvaru, jis iškošė: „Jeigu mano motina tai išgirstų, ji neatlaikytų…“ – „Bet aš palikau jai jūsų adresą, kad mane išleistų…“ Jis mane stipriai pastūmė nuo savęs ir pagreitino žingsnį. Aš jau beveik bėgau. Kai užlipom laiptais ir jis paspaudė skambutį, nežinojau, kas gali įvykti po akimirkos. Duris atidarė Irina. Ant slenksčio pasirodė Boleslava Kazimirovna ir ištiesusi į mus kaulėtas rankas puolė prie Piotro: „Petia! Petenka! Viskas atsirado!.. Sena kvailė aš… išsiblaškius.“

Tą pačią akimirką Piotras pasisuko ir išlėkė į gatvę. Gatvėje mus pasivijo Irina. Ji buvo viena balta palaidinuke, visa drebėjo, verkė, ji kibo į jo rankovę, šaliką: „Piotrai, atleiskit jai, ji sena, dabar jai visai prastai. Jūs juk irgi turit motiną! Atleiskit jai.“ Jis tylėdamas žiūrėjo į ją, paskui vos girdimai pro suspaustas lūpas iškošė: „Gerai. Ir palikit mane ramybėj…“ Gretimame įėjime jis priglaudė galvą prie šaltos sienos. Į mane nežiūrėjo. O aš tik tada suvokiau, kad iš viso nereikėjo jam nieko sakyti. Jis juk nesuprato, atėjau pas jį pagalbos, o ne klausti. Tylėdami ėjom link instituto. Jo repeticija jau prasidėjo. Netoli vartų pasakiau: „Jeigu tu dar manim tiki nors truputį, mes susitiksim šiandien.“ – „O gal nereikia?“ – pažvelgė į mane ir iš karto nuleido akis. „Ne, reikia!“ – „Tada prie Gogolio, vienuoliktą“, – ir lėtai nuėjo. Gunktelėjęs, rankas susikišęs į kišenes, kojas susikaupęs statydamas vieną prieš kitą, lyg suderėjęs, kad pereis plona linija.

Ilgai sukau ratus Arbato skersgatviais, vakarop grįžau namo. Buvau pavargusi. Skaudėjo galvą. Virtuvėje išsiviriau stiprios kavos. Sėdėdama ant tachtos krašto, išgėriau ją mažais gurkšneliais, kaip mokė Tėvas. Galva aprimo. Ant mano stalo – juodoji Piotro užrašų knygutė. Mūsų pažinties liudininkė. Anksčiau aš jos truputį bijojau: telefonai, adresai, man nepažįstami vardai, kai kurie iš jų nublukę nuo senumo… Dabar man tas pat. Atsiverčiu Renesanso teatro skyrių Bojadžijevo ir Dživelegovo istorijoje. Ryt Bojadžijevas pradės savo mėgstamą Šekspyro paskaitų ciklą. Keista ta „Globe“ teatro architektūra, o gal kaip tik tokiame katile ir turi virti aistros? Atsigulu ant tachtos, pasidedu ant krūtinės savo švelnųjį tigriuką – pernai Piotras atnešė net du to-kius didelėse dovanų dėžėse. Kodėl gi pirko du? Tiesiog nežinojo, sako, katras iš jų gražesnis. Beje, vieną iš jų veždamasi traukiniu Maskva–Vilnius netyčia palikau ant lentynos po patalais… Labai gailėjau. O kitas žaliaakis – visuomet su manimi. Beje, tada nežinojom, kad pagal rytiečių skaičiavimus aš esu Tigras.

Ir Piotro akys žalios. Ir Irinos. Iš tiesų ji buvo labai graži. Šviesi šatenė baltaodė. Tiesi ir plona nosis, kone perregimos šnervės ir rūpestingai dažytos ryškaus kontūro lūpos. Ką dabar jiedvi daro? Ar aprimo? O auskarai? Auskarai – kažkoks baisus viduramžiškas žodis… Kai Irina išeidavo į darbą, Boleslava Kazimirovna turbūt kasdieną atidarydavo komodą ir paimdavo į rankas dėžutę su auskarais. Kasdien tą dėžutę atidarydavo ir galvodavo apie Lenkiją, apie savo patriarchalinę vaikystę dvarelyje, apie žuvusius vyrą ir sūnelį. Ir apie savo mirtį. Greičiausiai manė, kad ją laidos už pinigus, gautus už auskarus. Nebus jos – nebebus ir auskarų. Kas nors sudrumstė jos prisiminimus, ir ji skubotai įkišo dėžutę ne į tą lentyną. Va ir visa istorija…

Stengiausi nusiraminti, bet negalėjau. Artėjo vienuolikta. Ar jis ateis? Pasižiūrėjau į veidrodį. Neatpažįstamas veidas. Mano lūpos buvo suspaustos, atrodė, negalėsiu žodžio ištarti. Užsirišau juodą skarą su kutais, suslėpiau plaukus. Užgesinau šviesą, apgraibom užčiuopiau ant stalo juodąją Piotro knygutę ir dėl visa ko įsidėjau į kišenę. Gal jam prireiks.

Mano mylima Vorovskio (dabar Povarskaja) gatvė. Karo metais tėvai mane mažą ja vedžiodavo į atstovybę ir zoologijos sodą žiūrėti gulbių ir pinti karolių iš topolių žiedų.

Oras suminkštėjo. Ėmė snigti baltais paplotėliais. Prie paminklo nuėjau neišmindžiotu sniegu. Vadinasi, jo dar nebuvo. Paėjau gilyn į bulvarą ir sugrįžau. Vėl nieko nėra. Paskui prisiglaudžiau prie žibinto ir žiūrėjau į minią anapus aikštės. Jau dvidešimt minučių po paskutinės paskaitos. Dar dešimt minučių. Ir dar penkios. Staiga pajutau, kad jis jau čia. Ir pamačiau. Jis ėjo greitai ir žiūrėjo į mane. Paskui vis lėčiau. Suėmė mano galvą delnais ir ilgai įdėmiai žiūrėjo į veidą. Paskui stumtelėjo nuo savęs.

– Skaudu. Negaliu.

– Ne, neskaudu. Nieko nebuvo.

– Man skaudu į tave žiūrėti, – suraukė antakius ir užsimerkė.

– Tu girtas, mielasai?!

– Aš išėjau iš instituto… Buvau pas kažkokį idiotą, pas popą. Pažinojau jį dar tada… Gėrėm.

– O aš tau sakau – pamiršk visa tai. Nieko nebuvo, – tik mano balsas skambėjo nelabai tvirtai.

– Ne… dabar viskas baigėsi. Gal ir ne, tik aš nebegaliu į tave žiūrėti.

Tylėjau. Reikėjo dar garsiau riktelt: „Nieko nebuvo. Nieko neatsitiko!“ Bet aš pati pasidaviau to absurdiško įvykio košmarui, pasidaviau praradimo baimei, kuri mane kankino. Bet kartu suvokiau, kad toje kančioje buvo kažko gražaus, kilnaus, nes nebuvo kaltųjų. Niekas nekaltas, „nieko nebuvo“, tik mano mylimasis nusisuka nuo manęs. Palieka mane. Ir miestas, kuriame aš iki jo buvau tokia vieniša, vėl įsupa mane, vėl staugia ir griaudžia, vėl stumia ir neša ant minios rankų, vėl apiberia sniegu, kaip topolių baltais pūkais…