Pasidaryti valstybę patiems? Ačiū, ne!
Svarstant daugelį su viešuoju gyvenimu susijusių klausimų, kartkartėmis vis išreiškiamas susirūpinimas Lietuvos valstybe. Dažnai sakoma, kad problemų šaknys glūdi neefektyviame ir korumpuotame viešajame sektoriuje, todėl valstybę reikia mažinti ir verčiau stiprinti piliečių sąmoningumą ir atsakingumą. Tokiu atveju valstybė būtų išgelbėta ir imtų klestėti. Kas turima omeny, kai kalbama apie visuomenės sąmoningumo ir atsakomybės už savo valstybę stiprinimą? Štai Rusijai okupavus Ukrainai priklausantį Krymą pasigirdo raginimų aukoti sunkius laikus išgyvenančiai kariuomenei. Kartkartėmis vis pasigirsta įvairių istorijų, kaip mokyklose mokinių tėvai yra raginami susimesti vadovėliams, klasių remontui ar dar kam nors. Masinę šalies piliečių emigraciją iš katastrofos bandoma pervadinti iššūkiu ar galimybe, raginant pačius piliečius labiau prisidėti prie šalies gerovės kūrimo, net ir fiziškai nebūnant savoje valstybėje. Tautinėms mažumoms užginamos jų teisės ir tai daroma dėl nacionalinio saugumo ir valstybingumo išsaugojimo. Neseniai atidarytame Valstybės pažinimo centre valstybė pristatoma kaip dalykas, kurį piliečiai gali pasidaryti patys. Visi šie „piliečių sąmoningumo“ pavyzdžiai glumina, nes neaišku, kodėl sumažinta valstybė turėtų sustiprėti ar, tarkime, kodėl piliečiai turi susimesti veiklos sritims, kurioms būtent ir buvo įkurta valstybė. Tai verčia klausti, kas gi yra toji valstybė, kam ji mums reikalinga, jei už ją viską pasidarysime patys, ir koks išvis yra valstybės gyvavimo tikslas.
Valstybė kaip atviros visuomenės priešė
Rytų ir Vidurio Europos valstybių istorija – tai pertrūkių istorija. Visas šio regiono šalis vienija vienas bruožas – jos niekuomet neturėjo stiprios ir vientisos valstybingumo tradicijos. Valstybės šiame Europos politinio žemėlapio kampe tai tragiškai užgesdavo, tai herojiškų sukilimų metu vėl trumpai blykstelėdavo, tai atgimdavo iš naujo. Daugelį šio regiono tautų ilgai valdė svetimi, o už jų jungo nusimetimą ir savo valstybės sukūrimą praeityje kovojo įvairūs nacionaliniai sąjūdžiai.
Šios kovos Vidurio ir Rytų Europos visuomenėse lėmė tam tikrą laisvės supratimą. Vengrų rašytojas Péteris Esterházy yra minėjęs, kad šioje Europos dalyje laisvę įprasta tapatinti su nepriklausomybe. Skirtingai nei Vakarų Europoje, laisvė čia asocijuojasi ne su Didžiąja Prancūzijos revoliucija, ne su asmenine laisve, bet su šalies laisve nuo Rusijos, Habsburgų ar Turkijos. Ši nuolatinė kova už „laisvę nuo“ nepaliko vietos individo laisvės apmąstymams. Priešingai nei Vakarų Europos valstybėms, įsteigtoms saugoti laisvės, lygybės ir brolybės idealus, Rytų ir Vidurio Europai pasisekė mažiau – jas valdė svetimos valstybės, kurioms buvo svetimi minėtieji idealai.
Paradoksalu, tačiau ilgainiui Rytų ir Vidurio Europos despotijos tapo argumentu išardyti ir moderniąsias Vakarų valstybes. Šaltojo karo metu Vakarų visuomenėse įsigalėjo mintis, kad valstybė – tai atviros visuomenės priešė, nuo kurios visuomenę reikia ginti. Rodydami į totalitarinius XX a. režimus – nacių Vokietiją, o vėliau ir Sovietų Sąjungą – dešinieji Vakarų pasaulio politikai ir intelektualai turėjo tvirtų argumentų pateisinti tradicinį jų šūkį: „Kuo mažiau valstybės, netrukdykite veikti.“
Šitaip valstybė buvo priešpriešinta visuomenei, atskiriant blogą ir individus pavergiančią valstybę nuo geros ir aktyvios (pilietinės) visuomenės. Atviros pilietinės visuomenės idėja į buvusias socialistinio bloko valstybes atkeliavo su egzilyje Šaltojo karo metais gyvenusiais Rytų Europos intelektualais, įvairiais užsienio filantropais bei užsienio ekspertais ir patarėjais ekonomikos ir demokratizacijos klausimais. Šios idėjos esmė buvo susitelkti ne į valstybės institucijų stiprinimą (juk visa apimančio ir neefektyvaus sovietinės valstybės aparato buvimą jau buvome pajutę), bet į pilietinės visuomenės kūrimą. Tiesa, Lietuvoje pačioje nepriklausomybės pradžioje dar svarstytas skandinaviškas / socialdemokratiškas gerovės valstybės modelis, tačiau šį orientyrą gana greitai pakeitė anglosaksiškos, liberalios šalies modelis. Mintis apie gerovės valstybę išnyko beveik taip pat greitai kaip tada ką tik atsikūrusi, o vėliau buvusių komunistų absorbuota Lietuvos socialdemokratų partija.
Užmojis stiprinti pilietinę visuomenę suponavo, kad reikia šviesti visuomenę, nes tik apsišvietusi ir atvira visuomenė galės sukurti stiprią ir efektyvią valstybę. Kaip tokia, ši idėja nebuvo kuo nors bloga. Tačiau praktikoje ši neorespublikoniškos visuomenės vizija neveikė sklandžiai. Atvira pilietinė visuomenė yra pasmerkta likti gana riboto skaičiaus „geresniuosius“ vienijanti žmonių grupė. Vargu ar įmanoma pasiekti, kad kiekvienas valstybės gyventojas taptų pavyzdingu savo teises išmanančiu ir atsakingai jomis besinaudojančiu piliečiu (visgi tai nereiškia, kad to nereikia siekti).
Tikėtinesnis yra kitas scenarijus, kai visuomenė susiskirsto į dorybingus ir valstybės vertus piliečius ir „kitus“ – vatnikus, varguolius, runkelius, bambalius, kaimiečius, homo sovieticus – arba, kitaip tariant, į populiaciją, svarbią kaip išteklius ar resursas, kurios paslaugomis dažnai naudojasi valstybės verti piliečiai. Po 1990-ųjų pirmiau negu kiti Vakarus pažinę piliečiai prisiėmė atsakomybę už likusios ir dar nepraregėjusios visuomenės dalies modernizaciją. Tai, ką Vakarų Europa ilgai ir daugybę kartų veidmainiškai darė su Rytų Europa – pagal savo pavyzdį mokė ją būti civilizuotą ir pažangią, – dabar demokratėjančiose valstybėse piliečiai pradėjo daryti su „dar ne piliečiais“.
Nuo naktinio sargo iki… valstybės-„koučerio“
Gerovės valstybės nuosmukis, globalizacija ir komunistinių režimų griūtis atvėrė kelią įsigalėti neoliberalizmui ir neoliberaliai valdysenai. Pats neoliberalizmo terminas turi gan daug reikšmių ir dažnai dėl nekritiškos vartosenos tampa skambiu, bet nedaug ką pasakančiu žodžiu. Čia apibrėžkime jį kaip tam tikrą makroekonominę doktriną ir tam tikrą mąstymo būdą, susijusį su specifiniais valdymo mechanizmais ir subjektų kūrimo būdais. Nuo liberaliosios valdysenos neoliberalioji skiriasi tuo, kad liberalizmas visuomet siekė nubrėžti ribą tarp tokių sferų kaip valstybė ir rinka, tarp to, kas vieša ir privatu, tarp karaliaus valdos ir atitinkamos pirklio teritorijos, o neoliberalizmas siekia privačioje sferoje išplėtotus valdymo mechanizmus perkelti į viešąją sferą. Taip net ir pagrindinės valstybės funkcijos yra pajungiamos privatininkams arba atliekamos remiantis verslo logika. Valstybės valdymas ima vis labiau priminti verslo įmonės valdymą ir veikiausiai neatsitiktinai buvusio ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus patarėjas Virgis Valentinavičius yra klausęs, kas įveiks Lietuvos verslo respubliką.
Tačiau tai ne vienintelis neoliberalios valdysenos bruožas. Šio valdymo būdo atsiradimas yra paženklintas to, ką kai kurie mokslininkai vadina „socialumo mirtimi“. Šioji mirtis reiškė paprastą, tačiau gan reikšmingą dalyką – individai nustojo būti valdomi nuasmenintos valstybės, pavyzdžiui, šiai užtikrinant universalią sveikatos apsaugą, socialinį saugumą ar visuotinį švietimą. Nuo šiol už viską jie vis labiau ėmė darytis atsakingi patys.
Kitas svarbus šios valdysenos bruožas siejasi su globalizacijos procesais, dėl kurių vyriausybės nustojo būti apribotos nacionalinės valstybės sienų. Ligtolinės valdymo praktikos ir jas grindusi nacionalinės valstybės idėja buvo atsietos nuo valstybės teritorijos. Prabilta apie globalias po pasaulį išsibarsčiusias tautas, kurioms nebūtina būti savo nacionalinių valstybių teritorijoje. Taip sumenko ir emigracijos problema, nes jei Lietuva nėra konkreti vieta ir konkretūs žmonės, tai paaiškėja, kad ir jų sugrįžimas nėra būtina tolesnio Lietuvos egzistavimo sąlyga. Tokie reiškiniai kaip masinė emigracija ar ekonominė krizė pamažu buvo pervadinti parenkant naujajai valdysenai „patogesnius“ terminus: šios problemos tapo galimybėmis ir iššūkiais, o šie greitai buvo papuošti tuzinu spalvotų lankstinukų, brošiūrų, „PowerPoint“ pateikčių, kaip su šiais iššūkiais susitvarkyti pačiam.
Galiausiai neoliberali valdysena remiasi valdymo per bendruomenes idėja. Tokios politinės idėjos kaip pilietinis respublikonizmas ar asociacijomis paremta demokratija siekia valdyti ne per politiniu požiūriu tiesioginį, nacionaline teritorija grįstą, biurokratiškai organizuotą ir nuoseklia programa besiremiantį centralizuotos valstybės projektą. Jos siekia pasinaudoti patiems valdžios subjektams būdingomis valdymosi savybėmis (pavyzdžiui, užuot plėtojus ligoninių tinklą ir medicinos paslaugų prieinamumą, žmonės pirmiausia raginami rūpintis savo sveikata patys – dažniau tikrintis sveikatą ir laikytis sveiko gyvenimo būdo). Šias savybes siekiama išnaudoti tokiuose subjektų sambūriuose kaip įmonės, asociacijos, interesų grupės ir, be abejo, bendruomenės, visas jas įgalinant savo reikalus tvarkytis pačioms.
Anksčiau buvusi paternalistiška, dabar valdžia mielai sutinka imtis jai istoriškai naujo patarėjo vaidmens. Užuot valdžiusi tiesiogiai, ji teikia visą įmanomą ekspertinę pagalbą aktyviems, už save atsakingiems ir pačiais savimi pasirūpinti galintiems piliečiams. Vartant 2016 m. Lietuvos liberalų sąjūdžio rinkimų programą skyriuje „Draugiška verslo priežiūra“ galima rasti tokį skirsnį – „Ne reguliuoti, o padėti“. Šis pavyzdys gana neblogai iliustruoja valstybės idėjos transformaciją. XIX a. valstybė buvo suvokiama kaip naktinis sargas, kuris užtikrina, kad rinkos santykiai vyks nepažeidžiant pasirašytų sutarčių, o dabar valstybė yra regima kaip „koučeris“ arba asmeninio tobulėjimo ar asmeninės sėkmės treneris.
Pasidaryk valstybę pats – nuo konservatorių iki kairiųjų
Šioji „pasidaryk valstybę pats“ idėja užbūrė daugelį šalies politikų ir viešųjų asmenų. Ji tapo priimtina konservatoriams, nes viskas, kas yra susiję su sovietine praeitimi ir valstybės kišimusi į privačią gyvenimo sferą, šios partijos narių ir jos simpatikų nuomone, yra blogis. Ji taip pat puikiai puošė naują postmodernų lietuvišką politikos produktą – socialdemokratiškos išvaizdos LDDP prisitaikėlius. Pastarieji per daug to neslėpdami visuomet simpatizavo liberalioms idėjoms. Buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmininkas, o vėliau „socialdemokratų“ partijos vedlys Algirdas Brazauskas yra teigęs, kad liberalizmas – tai ta pati socialdemokratija, tik iki tam tikros ribos. Ši valstybės idėja tiko ir visoms kitoms populistinėms partijoms, kurios nebuvo suinteresuotos valstybės stiprinimu (Naujajai sąjungai, Darbo partijai, „Tvarkai ir teisingumui“) ir kurių populistiniams plepalams ji bent jau suteikdavo šiokį tokį atpažįstamos ideologijos pobūdį.
Tačiau įdomu ir tai, kad ši „pasidaryk valstybę pats“ idėja sužavėjo ne tik daugelį dešiniųjų, bet ir nemažą dalį kairiųjų. Valstybę suvokiant ne kaip progreso sąlygą, o kaip prievartos aparatą, dirbantį ranka rankon su verslu, susitelkta ne į jos stiprinimą, o į visuomenės švietimą, jos narių aktyvumo ir sąmoningumo skatinimą, siekiant išsivaduoti iš valstybės ir iš ją kontroliuojančių „dešiniųjų“. Tačiau tokia pozicija gali turėti gan paradoksalių pasekmių. Kraštutinė kairė, vedama išsivadavimo iš kapitalistinės sistemos tikslo, pati to nenorėdama rizikuoja priartėti prie neoliberalizmo skelbiamų postulatų – savigalbos ir saviorganizacijos. Neoliberalizmui sakant: „Nedėkite vilčių į valstybę. Eikite, eikite ir pasidarykite viską patys“, kairė maištingai atitaria: „Eisime, eisime ir pasidarysime!“ Argi tai negresia saviapgaule?
Kita įdomi kairės transformacija siejasi su jos posūkiu „tapatybės politikos“ (identity politics) link. Šį posūkį gan tiksliai apibūdino Leonidas Donskis, sakydamas, kad, „po 1968-ųjų Vakarų Europos kairei išsižadėjus savo istorinių šaknų ir buvimo prasmės – darbininkijos ir jos judėjimų bei reikalų, – buvo surastas naujasis darbininkijos atitikmuo ir jo pakaitalas. Tai tapatybė.“ Nenuostabu, kad net tokie kairiųjų mąstytojai kaip Michelis Foucault gyvenimo pabaigoje ėmė simpatizuoti neoliberalizmo idėjoms. Tačiau ši ideologija, pasisakanti už vienodas sąlygas dalyvauti rinkos santykiuose (ir nieko daugiau), ne išlaisvina skirtingas mūsų tapatybes, o uždaro jas idiotiškoje visuomenėje. Idiotais senovės graikai vadino tuos, kurie nedalyvavo visuomenės gyvenime. Šiuo atžvilgiu niekaip kitaip nepavadinsi tūkstančių žmonių, kurie yra tokie individualūs, kad vienas kito tapatybės jiems yra tiesiog neįdomios. Manding, tapatybės klausimų svarstymas atlieka tam tikrą ideologinę funkciją – jis kaip ideologinė tarša, leidžianti nematyti, tarkime, socialinių problemų. Labiau nei į jas tapatybės politika skatina susitelkti ir pakalbėti apie tai, kas esame ar kuo galbūt norėtume būti. Tokia tapatybės terapija neretai virsta nesibaigiančiu ideologinę funkciją atliekančiu plepėjimu („ak, pakalbėkime apie skaudulius ir jie praeis“).
Tačiau yra ir dar viena grupė žmonių, kuriems pakeliui su „pasidaryk valstybę pats“ idėja. Ji imponuoja įvairaus plauko nacionalistams, labiau nei valstybę vertinantiems pilietinę sąmoningų ir išsilavinusių individų (pageidautina – lietuvių) visuomenę arba, kitaip tariant, tautą. Jų kalbose dažnai galima išgirsti teiginį „stipri tauta – stipri valstybė“, išduodantį instrumentišką požiūrį į valstybę. Ji regima ne kaip tikslas savaime, ne kaip žmonių bendrija, kurią vienija aukščiausiojo gėrio – laimės – siekimas (tą žinome dar iš Aristotelio tekstų), o kaip instrumentas ar priemonė užtikrinti vienos, dominuojančios tautinės grupės interesus.
Žmonės patys žino, kas jiems geriau?
Tačiau, valstybei raginant piliečius savo reikalais visų pirma užsiimti patiems, kyla klausimas – ką tokiu atveju veiks valstybė? Kamgi prieš ketvirtį amžiaus reikėjo ją atkurti? Tik tam, kad būtume laisvi nuo Rusijos? O jeigu tikime, kad žmogus viską gali pats, tuomet kam apskritai mums reikia tos valstybės? Ar tik tam, kad ji mums netrukdytų siekti savo tikslų?
Piliečių valdymas pačių piliečių rankomis remiasi idėja, kad individai yra racionalūs ir kad jie patys gali nuspręsti, kas jiems geriausia. Tačiau patys vieni jie (beveik) niekuomet negali nuspręsti nieko racionaliai. Racionaliems sprendimams reikia resursų, pavyzdžiui, laiko, kurio žmonės dažnai paprasčiausiai neturi, nes yra užsiėmę kasdieniais rūpesčiais. Valstybę galima suvokti kaip tam tikrą instituciją, įsteigtą žmonių, kad ji galėtų padaryti tai, ko jie negali pasidaryti patys. Ne kiekvienas gali būti finansų, sveikatos ar švietimo ekspertas, bet valstybė, disponuojanti tam tikra infrastruktūrine galia, gali jam padėti. Teiginys, kad individai yra racionalūs ir visuomet gali pasirinkti tai, kas jiems geriausia, neatlaiko elementarios kritikos jau vien dėl to, kad neretai jie elgiasi toli gražu ne visai racionaliai: jie emigruoja, užuot likę savo valstybėje ir čia kovoję už savo teises, neina pas gydytoją profilaktiškai pasitikrinti sveikatos, nesirūpina savo privačių duomenų apsauga virtualioje erdvėje, nesportuoja, nesilaiko kelių eismo taisyklių, vėl ir vėl renka tuos pačius ne kartą juos nuvylusius politikus ir pan.
Racionalaus individo idėja dažnai pasitelkiama siekiant piliečių valdymo naštą permesti ne tik patiems piliečiams, bet ir iš jų sudarytoms bendruomenėms. Tokių bendruomenių įgalinimas – gan kontroversiška tema. Viena, kai bendruomenės pačios siekia pasiimti kuo daugiau galios, kai jos veikia, nes valstybė veikti yra neįgali. Tačiau kas kita, kai valstybė veikti gali, bet nenori ir mieliau kviečiasi bendruomenes ar nevyriausybines organizacijas, kad jos dirbtų savo pačių labui. Išties, toks valstybės valdymas, valdant netiesiogiai, tampa kur kas efektyvesnis. Tačiau, pakvietus nevyriausybinę organizaciją atlikti kokią nors valstybei tradiciškai priskiriamą funkciją ir sutikus apmokėti šias paslaugas, visa atsakomybė krenta ne ant valstybės, o ant paslaugą teikiančios organizacijos pečių. Sėkmės atveju biurokratai gali girtis, kad toks netiesioginis valdymas yra kur kas efektyvesnis už valstybinį reguliavimą. Tačiau nesėkmes atveju atsiranda galimybė visą kaltę suversti pačioms bendruomenėms ir nevyriausybininkams, nes tai jie ko nors nepadarė iki galo. Valstybei pasislėpus už įvairių organizacijų ir asociacijų, tampa neaišku, iš ko galima pareikalauti atskaitomybės. Tad, jei jau „bendradarbiaujama“ su nevyriausybiniu sektoriumi, jo nariams turėtų būti suteikti tokie pat įgaliojimai, teisės ir pareigos, kokius turi valstybinėse įstaigose dirbantys pareigūnai.
Valstybė – pažangos pagrindas
Tad kamgi vis dėlto reikalinga toji „didesnė“ valstybė, kurios taip nekenčia dažnas liberalas ar tiesiog paprasti, nuo asmeninės sėkmės apsvaigę, stiprūs, drąsūs, vikrūs (kol neserga arba nėra išėję į pensiją) atkurtosios Lietuvos piliečiai?
Pagrindinė valstybės funkcija yra valdyti ir rūpintis žmonių gerove ir saugumu. Iš kitų visuomeninių žaidėjų, pavyzdžiui, verslo, valstybė pirmiausia išsiskiria savo infrastruktūrine galia, kurią sociologai apibrėžia kaip tam tikrą gebėjimą ar pajėgumą vykdyti apsibrėžtą politiką visoje savo teritorijoje. Šią galią stiprina gebėjimas teikti tas paslaugas, kurių reikalauja valstybės gyventojai. Lietuvoje dažnai nuogąstaujama, kad valstybė yra korumpuota, nesugebanti užtikrinti teikiamų viešųjų paslaugų kokybės ir todėl neefektyvi. Teigiama, kad valstybę reikia mažinti, dalį jos funkcijų perduodant patiems piliečiams arba verslui. Taip, neefektyvios valstybės kritikų teigimu, ji turėtų tapti efektyvesnė. Tačiau jei esate šlubas ir negalite normaliai vaikščioti, tikriausiai nesutiksite nusipjauti kojos ir visur važinėti taksi? Tad kodėl norima tokį receptą taikyti valstybei?
Valstybė yra stipri tiek, kiek ji stipri infrastruktūriniu požiūriu, t. y. kiek ji yra pajėgi šalyje užtikrinti taiką, nubausti stipresnįjį ir sukčių, užtikrinti, kad bus laikomasi pasirašytų sutarčių, kad bus surenkami mokesčiai, teikiamos būtiniausios paslaugos, užtikrinta visuomenės sveikata, įgyvendinti įstatymai ir nuo įvairios nusikalstamos veiklos apsaugoti gyventojai. Ar tokia valstybė reikalinga tik „varguoliams“? Toli gražu ne. Jos, pavyzdžiui, reikia verslui, kuris dažnai maloniai sutinka pasinaudoti valstybės infrastruktūrinės galios kuriama nauda (juk kažkas turi išmokyti būsimą darbo jėgą, kažkas turi nutiesti kelius ir pastatyti oro ir jūrų uostus, per kuriuos bus gabenami kroviniai, kažkas turi pasirūpinti darbui nebetinkamais žmonėmis – pensininkais ir ligoniais). Paradoksalu, tačiau nuolat mokesčius mažinti agituojantis verslas buvo pirmas eilėje pasinaudoti valstybės pagalba ekonominės krizės metais. Valstybės reikia ir įvairių mažumų bei skirtingų tapatybių atstovams, norintiems, kad visuomenėje jie būtų išgirsti, pripažinti ir ginami. Galiausiai jos trokšta ir įvairaus plauko nacionalistai, kurių tautinio grynumo fantazijose valstybė – tai tautą ir jos kultūrinį grynumą sergstintis įrankis. Maža to, šiandien valstybės reikia ne tik atskirų visuomenių lokalioms problemoms spręsti, bet ir tvarkantis su tokiomis globalizacijos sukeltomis problemomis kaip šiltėjantis klimatas, terorizmas ar įvairios skirtingose pasaulio vietose nutinkančios humanitarinės katastrofos. Valstybė, o ne kas nors kitas, lieka pagrindinis įrankis, galintis spręsti tiek tarptautines, tiek nacionalines problemas.
Valstybė ir egzistuoja šioms ir panašioms atskiriems individams neįveikiamoms problemoms spręsti. Kaip verslo tikslas yra pelnas, o pilietinės visuomenės tikslas yra saugoti savo valstybę, taip valstybės gyvavimo prasmė yra visuomenės saugumas, gerovė ir laimė. Todėl šiems viešiems tikslams įgyvendinti turime ne samdyti privatininkus ar bandyti tai atlikti vieni patys, susibūrę į įvairias asociacijas. Tai ne verslo ar paskirų individų pareiga. Tą daryti turi ne minimali ir luoša, o pakankamai išplėtota, socialiai orientuota, visais savo gyventojais, o ne tik versliais lietuviais besirūpinanti progresyvi ir stipri valstybė. Pilietinę visuomenę būtina toliau stiprinti, tačiau tai neturi būti prioritetinė veikla. Saugumas ir gerovė yra ne verslo, savanoriškų nevyriausybinių organizacijų ar pilietinės visuomenės, o pirmiausia valstybės užduotis. Tam ji buvo atkurta, tam ji turi gyvuoti toliau.
Ir pabaigoje – dažnai įvairūs politikai ar visuomenininkai pataria ne klausti, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, o verčiau pamąstyti, ką galite padaryti dėl savo šalies. Priešingai – klauskite, visuomet klauskite.