Ties „Kontrolės ribomis“

Su amerikiečių kino režisieriumi JIMU JARMUSCHU apie naujausią jo filmą „Kontrolės ribos“ (The Limits of Control) kalbasi rašytojas ir žurnalistas Erikas Morse’as

– Galvojau, kaip pradėti šį interviu ir užduoti jums kiek kitokių klausimų nei tie, kuriuos jau esate girdėjęs šimtus kartų. Mintimis vis grįždavau prie neseniai skaitytų antropologinių tekstų. Jūs tikriausiai žinote Jameso Cliffordo esė „Keliaujančios kultūros“ (Traveling Cultures)?

– Ne.

– Nieko prieš, jei šį tą iš jos paskaitysiu? Man atrodo, ji labai praverstų mūsų diskusijai.

– Žinoma.

– „Pradžioje – citata iš C. L. R. Jameso knygos „Už ribos“ (Beyond a Boundary): „Laikui bėgant senosios imperijos žlunga ir jų vietoje atsiranda naujos. Tik pasikeitus klasių santykiams suvokiau, kad svarbiausia yra ne daiktų savybės ir naudos principas, bet judėjimas; ne tai, kur tu esi ar ką tu turi, bet iš kur esi, kur eini ir kokiu greičiu keliauji.“

„Arba pradėkime dar kartą nuo viešbučių: Josephas Conradas savo romane „Pergalė“ (Victory): „Gyvename amžiuje, kuriame nelyginant apduję keliauninkai klaidžiojame tarp margų, rimties nepažįstančių viešbučių.“ Knygoje „Liūdnosios atogrąžos“ (Tristes Tropiques) Claude’as Lévi-Straussas prisimena naujo Brazilijos didmiesčio Gojanijos vidury 1937 metais stūksojusį neaprėpiamo dydžio betoninį kubą. Jam tai buvo civilizacijos barbarybės simbolis, „tranzitinė, o ne gyvenamoji erdvė“. Viešbutis kaip stotis, oro uostas, ligoninė; trumpalaikių, atsitiktinių susidūrimų, prasilenkimo vieta.“

„Keliaujančios kultūros“ – ilga ir nuostabi esė, ir aš ją iškart prisiminiau, pamatęs jūsų naujausią filmą.

– Neblogai! Gražu.

– „Kontrolės ribos“ mane nuteikė būtent antropologiškai. Netgi tokiuose kinematografiniuose jūsų filmo atskaitos taškuose kaip „Point Blank“, „Samurajus“ (Le Samouraï) ar „Kurmis“ (El Topo) dėmesio centre atsiduria nepažįstamomis vietomis keliaujantys veikėjai, tarsi antropologai, tyrinėjantys egzotiškas vietoves.

– Aha, aš dar pridėčiau ir „Alfavilį“ (Alphaville). Aš nežinau jūsų cituoto veikalo, bet galbūt jūs žinote Alaino de Bottono knygą „Keliavimo menas“ (Art of Travel)?

– Ne. Kas tai?

– Be kitų, de Bottonas dar yra parašęs knygą „Kaip Proustas gali pakeisti tavo gyvenimą“ (How Proust Can Change Your Life). „Keliavimo menas“ – žavi knyga apie kelionių patirtį ir keliaujančiojo mąstymą. Chrisas Doyle’as [„Kontrolės ribų“ operatorius] ją man davė likus maždaug pusmečiui iki filmavimo pradžios. Joje galima rasti tikrai nuostabių dalykų. O jūsų cituotos esė aš nežinau, bet norėčiau paskaityti. „Liūdnosios atogrąžos“ ankstyvoje jaunystėje man buvo tikras topas. Neseniai aš ją vėl aptikau ir ketinu perskaityti iš naujo, nors jau keli mėnesiai vis neprisiruošiu. Prieš daugelį metų „Liūdnosios atogrąžos“ man buvo didžiulis atradimas.

– Visų jūsų filmų temos neatsiejamos nuo keliavimo būdų ir nepaprastų erdvių patyrimo. Kaip, jūsų akimis, pasikeitė keliavimas per dviejų kartų laikotarpį – tarp tokių 7-ojo dešimtmečio pabaigos filmų kaip „Point Blank“ ar „Samurajus“ ir 2009 metų „Kontrolės ribų“?

– Manau, jog tai psichologinio pobūdžio skirtumai. Anksčiau kelionė buvo kiek didesnis nuotykis, būta daugiau veiksmo. Šiais laikais kelionė, kai daugiau laiko praleidi laukdamas nei judėdamas, kelia susierzinimą. Ypač keliaujant lėktuvu, kuriuo skrendi lyg turistiniu „Greyhound“ autobusu. Įdomu tai, kad jaunystėje pirmąkart skrisdamas į Europą oro uostuose mačiau išsipusčiusius žmones. Netgi 8-ajame dešimtmetyje. Kelionė būdavo didelis įvykis, kažkas ypatinga. O dabar tai tik kankynė, kėlimasis iš vieno taško į kitą, ir pats keliavimas atminty beveik nepalieka pėdsakų. Bet nežinau, ar tai taikytina keliavimui mašina, kai pats gali rinktis maršrutą. Aš pats, jei tik galiu, visada renkuosi kelionę automobiliu. Žinot, mėgstu išklysti iš kelio.

– Ši pasikeitusi situacija galbūt palygintina su tuo, kaip važiavimą automobiliu 6-ajame dešimtmetyje pakeitė valstijų magistralių tinklo atsiradimas. Važiavimo mašina, panašiai kaip skridimo lėktuvu, patirtis nuo tada buvo labiau atribota nuo gyvo sąlyčio su žmonėmis ir kultūra.

– Tiksliai pasakyta. Juokingas nutikimas: dalyvavau grupės „Boris“, kurios muzika skamba mūsų filme, pasirodyme. Grupės nariai – japonai, tad jų anglų kalba skurdoka. Jie užsiminė, kad iš Čikagos į Vakarų pakrantę važiavo furgonu. Kai užkulisiuose paklausiau, ar įdomi buvo kelionė, vienas iš jų atsakė: „O, kelionė buvo tokia: važiavom furgonu; už lango – nieko, nieko, nieko, nieko, nieko, nieko. Tada – Uoliniai kalnai!“ Nieko sau apibendrinimas: „Uoliniai kalnai!“ Tai viskas, ką jie pamatė.

– Kaip įsivaizdavote „Kontrolės ribų“, pasižyminčių futuristine, kosmopolitiška aura, ir ankstesnio filmo „Sulaužytos gėlės“ (Broken Flowers), kuriame daugiausia tyrinėjami Amerikos priemiesčiai ir uždarumo tema, vietovaizdžius, jų skirtumus?

– Visi „Sulaužytų gėlių“ kraštovaizdžiai buvo kažin kuo labai panašūs. Kai žmonės klausdavo, kur jos nufilmuotos, filmavimo grupė juokais sakydavo: Vienodijoje. Tai buvo tartum bebruožė, vienoda Amerika. Tuo tarpu mus dominusios ir „Kontrolės ribose“ užfiksuotos Ispanijos vietovės – be galo skirtingos. Pavyzdžiui, Madridas – nepaprastai įdomus didmiestis, tikra sostinė, nors mes akivaizdžiai vengėme turistų pamėgtų vietų. O Sevilija tokia nuostabiai graži, kad bet kurioje jos vietoje pastatęs kamerą užfiksuosi dvasią jaudrinančių dalykų. Į pabaigą filmui virstant savotišku vesternu, pagrindinis herojus keliauja Pietų Andalūzijos kalnais už Almerijos, t. y. tomis vietomis, kur buvo susukti visi „spagečių vesternai“, Sergio Leonės darbai ar tokie epiniai amerikiečių filmai kaip „Karalių karalius“ (King of Kings). „Kontrolės ribų“ pabaigoje pasirodantis kraštovaizdis man, galima sakyti, pažįstamas iš kitokio pobūdžio filmų. Ir tai labai skiriasi nuo „Sulaužytų gėlių“ vienodumo, neišraiškingos Amerikos. Ispanija tokia nevienalytė. Su besikeičiančiais gamtovaizdžiais. Važiuodamas traukiniu gali išvysti alyvmedžių ir migdolų giraites, nuogų kalnynų vaizdus pietuose, šen bei ten išsimėčiusius pramoninius objektėlius. Tarp Madrido ir Sevilijos kursuoja puikus šaudyklinis traukinys, kelionė juo trunka vos 2 valandas 20 minučių. Nuostabūs vaizdai be perstojo keičia vienas kitą. Žodžiu, Ispanija su savo viena į kitą nepanašiomis vietovėmis mus patraukė dėl skirtingų priežasčių.

– Kaip manote, ar yra esminių skirtumų tarp to, kaip savo filmuose, tarkim, „Mistinis traukinys“ (Mystery Train) ar „Už įstatymo“ (Down by Law), įsivaizduojate Ameriką ir kaip įsivaizduojate Europą tokiuose filmuose kaip „Naktis žemėje“ (Night on Earth) ar „Kontrolės ribos“?

– Įdomus klausimas, į kurį nepavyks pateikti labai analitiško atsakymo, nes daugelis dalykų, pastūmėjusių mane į minėtuose filmuose vaizduojamas vietas, sunkiai apčiuopiami. Pavyzdžiui, kai rašiau scenarijų filmui „Už įstatymo“, kurio veiksmas vyksta Naujajame Orleane, aš pats nė karto nebuvau lankęsis tame mieste. Neblogai išmaniau Naujojo Orleano muzikinę istoriją, todėl į šį miestą mane nukreipė mano meilė jame skambėjusiai muzikai. Tas pats ir su „Mistiniu traukiniu“. Nebuvau buvęs Memfyje, scenarijų rašiau remdamasis vaizduote, kurią maitino mano žinios apie šio miesto muzikinę kultūrą. O nusigavus į šiuos miestus mano intuityvi reakcija buvo… na, dar prieš keliaudamas į Naująjį Orleaną žinojau, kad filmas bus nespalvotas. Taigi susiradome Naujajame Orleane vietų, kurios atliepė mano įsivaizdavimą. Su Memfiu – tas pats, tik „Mistinis traukinys“ spalvotas. Išvydus Memfį, buvo įdomu palyginti, kokį jo vaizdą buvau susikūręs mintyse ir kaip viskas atrodė tikrovėje.

Dar noriu šį tą pridurti apie keliones: kai nusigaunu į norimą vietovę, mėgstu joje pasimesti be žemėlapio, pasiduoti savo instinktyviems potraukiams. Tiesiog pramogai, tai nėra koks nors ruošimasis filmavimui. Traukiu vizualiai man įdomių objektų kryptimi. O kai po valandos dviejų pavargstu, turiu sukti galvą, kaip, velniai rautų, parsirasti atgal. Be galo patinka šitaip klaidžioti vaikantis masinančių objektų ir neturint žalio supratimo, kur eini. Kai filmavome „Negyvėlį“ (Dead Man), visur kur naršėme, ieškodami vietų, kurios primintų XIX amžiaus 8-ojo dešimtmečio Ameriką, kuria keliauja herojus. Bet kartu stengėmės vengti Anselio Adamso ar Johno Fordo vaizdams būdingo dramatizmo. Sukome žvilgsnį nuo kalendorinių peizažų. Aptikdavome stulbinančiai nuostabių dalykų, bet, atsukę jiems nugaras, toliau ieškojome vietų, tinkančių mūsų filmo pasauliui.

– Kaip atsitiko, kad „Kontrolės riboms“ pasirinkote Ispaniją?

– „Kontrolės ribos“ galėjo būti nufilmuotos bet kur: Turkijoje, Meksikoje – daugybėje vietų. Pagrindiniai siužeto elementai dėl to nebūtų pakitę. Man sunku racionaliai paaiškinti, kodėl pasirinkau Ispaniją. Į šią šalį mane traukė specifiniai dalykai: jau pažįstamas apvalusis „Torres Blancas“ daugiaaukštis Madride, kuriame apsistoja pagrindinis filmo herojus, mano meilė Sevilijai (visąlaik troškau kada nors joje kurti filmą), padūmavusiems Ispanijos pietų kraštovaizdžiams, kuriuose buvo filmuojami 6–8 dešimtmečių ispanų filmai. Regis, būtent šitie dalykai mane masino, ir taip veiksmo vieta tapo Ispanija. Žinoma, dėl to „Kontrolės ribose“ atsirado ispanų kultūros elementų: flamenko, tam tikro tipo Sevilijos maurų architektūros. Bet visų šių dalykų nebuvau iš anksto suplanavęs. Šiaip ar taip, kitaip nei Naujojo Orleano ar Memfio atvejais, kai scenarijus rašiau nė karto tuose miestuose nebuvęs, aš jau buvau pažįstamas su minėtomis Ispanijos vietovėmis. Mintyse turėjau labai konkrečius dalykus, kuriuos norėjau įtraukti į filmą.

– „Kontrolės ribose“ jūs, atrodo, akivaizdžiai žaidžiate visa ispaniškų vaizdų palete. Pradedate nuo Madrido, kur susitelkiate ties tuo ekscentrišku bokštu kaip pagrindine veiksmo vieta, ir pamažu pereinate prie vis horizontalesnių plotmių, kol galiausiai į filmo pabaigą persikeliate į dykumą. Tai įdomus papildymas „plokščių“ ar pažemės vaizdinių planų, būdingų „Mistiniam traukiniui“ ir „Sulaužytoms gėlėms“ – filmams, fiksuojantiems išdrikusią Ameriką.

– Žinote filmą „Los Andželas vaidina save“ (Los Angeles Plays Itself)?

– Ne. Kas tai per filmas?

– Ak, turite būtinai pažiūrėti šį fantastišką Thomo Anderseno darbą. Jis susuko šį nuostabų filmą prieš 2–3 metus, bet negalėjo išleisti, nes jis sudėtas iš kitų filmų ištraukų, kurioms nepajėgė išsirūpinti autorių teisių. „Los Andželas vaidina save“ galite gauti dvigubo DVD pavidalu. Kokių 4 valandų trukmės, bet nepakartojamas. Jame rodoma, kaip kinematografijoje keitėsi Los Andželas ir jo architektūra. Žiūrėjau šį išskirtinį filmą kokius tris kartus. Jums tikrai patiktų, nes jame nagrinėjama, kaip kokios nors vietos atmosfera veikia psichologiškai, estetiškai, filosofiškai, politiškai. Būtinai susiraskit šį Thomo Anderseno filmą.

– Truputėlį primena eksperimentinį Pato O’Neillo filmą, susuktą viešbutyje „Ambassador“, prieš jį nugriaunant. O’Neillas ant įvairių juostų, kuriose užfiksuoti šio viešbučio fojė, numeriai, banketų salė, baseinas, „užklojo“ skaitmeninius žmonių atvaizdus. Atrodo kaip viešbučio vaiduokliai.

– Aha, esu skaitęs apie šį filmą, bet nemačiau.

– Tai tarsi vaizdinė viešbučio „Ambassador“enciklopedija.

– Neblogai! Norėčiau pamatyti.

– Dar norėjau klausti apie sąsajas su Williamu S. Burroughsu. 8-ojo dešimtmečio viduryje parašyta Burroughso esė apie kontrolės sistemas taip pat vadinasi „Kontrolės ribos“, ir aš žinau, kad šis tekstas jums per visą karjerą darė milžinišką įtaką. Kiek svarbi ši esė suvokiant naujausią jūsų filmą?

– Na, pavadinimą rinkausi tokį, kuris man patiktų ir dar nurodytų Burroughsą. Pati Burroughso esė iš tiesų įdomi, bet joje išdėstytos žavios teorijos apie kalbą ir kontrolę jau pasenusios, nes informacija šiais laikais mus pasiekia visai kitais būdais. Bet man, sakyčiau, daug reikšmingesnės buvo Burroughso užrašų knygelės ir iškarpų albumai, kuriuos jis nuolat gamino. Burroughsas turėjo visą stirtą užrašų knygelių, sudarytų iš laikraščių bei žurnalų iškarpų ir jo paties prirašytų žodžių. Jis visąlaik ieškojo atsitiktinių sutapimų. Tame pačiame teksto puslapyje aptikdavo iš pažiūros nesusijusių dalykų, kurie kažin kokiu būdu vis dėlto atliepdavo vienas kitą. Nemoku tiksliau paaiškinti.

– Kalbate apie cut-up eksperimentus, kuriuos Burroughsas pasitelkdavo 7-ojo dešimtmečio pradžioje rašydamas savo romanus?

– Taip, nors jo užrašų knygutes tikrąja šio žodžio prasme sudarė vaizdų, žodžių iškarpos iš laikraščių. Visa cut-up metodo filosofija, atsitiktinumo ir aplinkybių nulemtų atskirų elementų sąsajų aptikimo idėja man išties labai svarbi konstruojant „Kontrolės ribas“. Burroughsas dažnai naudojosi ir senovės kinų „Permainų knyga“, kurios eilutės taip pat panašiai dėliojamos atsitiktinio pasirinkimo principu. Nežinau, ar esate girdėjęs, kad Brianas Eno turi tokį kortų rinkinį, kurį vadina „Netiesioginėmis strategijomis“ ir kuris labai primena „Permainų knygą“?

– Aha, girdėjau. Žinau, kad jos daro didelę įtaką jo kūrybiniam procesui.

– Beje, neseniai iš Eno kortų dėžutės ištraukiau kortą, kurioje buvo parašyta: „Įsižiūrėk į smulkiausius daiktus ir išdidink juos.“ Bet, grįžtant prie Burroughso, pati tokia nuostata man labai patraukli. Prancūzų poetai sambūrio „OuLiPo“ nariai (Raymond’as Queneau ir kiti) taip pat puoselėjo idėją kurti eilėraščius cut-up principu. Queneau turėjo pasidaręs tokią nuostabią knygą „Šimtas tūkstančių milijardų eilėraščių“ (Cent Mille Milliards de Poèmes) – ją sudarančias popierines juosteles galėjai kombinuoti kaip nori ir šitaip sukurti milijonus eilėraščių. Šie dalykai buvo labai svarbūs mano filmo struktūrai, nes pačioje pradžioje aš turėjau 25 puslapių istoriją, tačiau nenorėjau rašyti tradicinio scenarijaus. Taigi ėmėmės darbo ir pradėjome lipdyti, į filmą įtraukdami filmuojant aptiktus dalykus. Šitai mus kažin kaip grąžina prie Burroughso, nes sumanymas viską išskaidyti ir aptikti tam tikrą tvarką iš pažiūros atsitiktinėje krūvoje mane labai intrigavo. Todėl visada džiaugiuosi, galėdamas pasiremti Burroughsu – jis, kaip ir visąlaik, buvo vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių šiam filmui sukurti. Kuo daugiau Burroughso skaitau, tuo didesnis pranašas jis man atrodo.

– Nuostabu, kad paminėjote „OuLiPo“, nes esu įsitikinęs, kad jūs žinote Raymond’ą Rousselį. Jo veikalai apie keliones ir kalbą daug kuo panašūs.

– Visiškai. Tokios jo knygos kaip „Įspūdžiai iš Afrikos“ (Impressions of Africa) ar „Nauji Afrikos įspūdžiai“ (Nouvelle Impressions d’Afrique). Tiesą sakant, turiu aštuonių puslapių Rousselio tekstą, parašytą palindromo principu.

Aštuonių puslapių ilgio palindromas! Tas vyrukas nepakartojamas. Jo įtaka siurrealistams ir „OuLiPo“ buvo milžiniška. Rousselis buvo vienas pirmųjų, panaudojusių kūryboje žaidimo struktūrą. Pastaruoju metu buvau jį kiek primiršęs. Bet labai mėgstu.

– Rousselis stovėjo literatūrinių pervartų smaigalyje, bet niekada nesinaudojo jokių meninių sambūrių, kad ir, pavyzdžiui, siurrealistų ar „OuLiPo“, užuovėja. Tikrų tikriausias paribiais besibastantis atskalūnas, ar ne?

– Aha, savotiškas vienišas vilkas. Deja, jį sunku versti, nors Johnas Ashbery, manau, šiuo požiūriu neblogai pasidarbavo.

– Girdėjau gandą, kad Ashbery išmoko prancūzų kalbą tik tam, kad galėtų skaityti ir versti Rousselį.

– Tai bent! Dar viena sąsaja, kuri nebuvo atėjusi į galvą. Johnas Ashbery vertė ir romanus apie Fantomasą, kuriuos ekranizavo Louis Feuillade’as. Man atrodo, kad Fantomaso personažas man taip pat yra padaręs pasąmoninę įtaką.

– Man visada atrodydavo, kad turėtų egzistuoti kokia nors slapta ruselistų draugija, – juk Rousselis tokia nepakartojama ir paslaptinga meno figūra. O jai vadovauti turėtų Johnas Ashcroftas…

– Daktaras Freudas čia pasakytų! Turite omenyje Johną Ashbery.

– Taip, būtent.

– Pridėčiau dar Roną Padgettą. Jis – didelis Rousselio gerbėjas ir vertėjas, taip pat ir Pierre’o Reverdy, – aš palaikau labai glaudžius ryšius su Niujorko mokyklos poetais. Jie visą gyvenimą man buvo kažkas tokio, mano mokytojai. Tarkim, Kennethas Kochas ir Davidas Shapiro. Todėl visus savo filmus stengiuosi pripildyti jų kūrinių dvasios – nežiūrėti pernelyg rimtai į save, kurti filmus kaip eilėraščius, kuriais kreipiamasi į vieną žmogų. Minėtieji poetai man buvo išties labai svarbūs, supažindino su Rousseliu, Rimbaud, Mallarmé ir t. t. Tarsi mano ugdytojai.

– „Kontrolės ribose“ matome paslaptingus šifrus ir keistas, rituališkas scenas tarsi kokius didesnės konspiracijos ar slaptos draugijos ženklus. Girdėjau, kad esate įkūręs savo slaptą draugiją pavadinimu „Lee Marvino sūnūs“. Kaip manote, iš kur šis domėjimasis uždarų bendruomenių ar slaptų organizacijų fenomenu kyla? Kine galima atsekti masinantį šios temos tęstinumą. Į galvą ateina, tarkim, tokie filmai kaip „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut).

– Kurį aš be išlygų mėgstu. Daug kam jis nepatiko, bet aš jį savaip interpretuoju. Manau, kad „Plačiai užmerktos akys“ iš esmės yra apie Scientologijos bažnyčią. Prisiminkim kad ir aktorių pasirinkimą. Tame filme, kurį Stanley Kubrickas atsisakė smulkiau komentuoti, mano galva, yra daugybė nuostabių dalykų. Gali mirt iš juoko, kad Jungtinėse Valstijose filmo plakatui buvo panaudotas išties seksualus vaizdelis, tačiau lytiniai aktai pačiame filme, kurie buvo tik sąlygiškos scenos ir net nekvepėjo gašlumu, visi buvo užtušuoti. JAV kino pramonę simbolizuojantis veiksmas – pasinaudosime, kad parduotume, o tada išcenzūruosime. Be to, man prie širdies, kad šio filmo pagrindas – Schnitzlerio kūrinys.

– Taip, Arthuras Schnitzleris, regis, taip pat žavėjosi slaptomis draugijomis. Kiek jūsų domėjimasis tokio pobūdžio bendrijomis prisidėjo prie paslaptingų susitikimų ir šifruotų kalbų įtraukimo į „Kontrolės ribas“? Galbūt tai buvo būdas svarstyti politinės galios klausimus, o gal tiesiog kalbėti apie slaptas menininkų komunas, turinčias savo neafišuojamą istoriją?

– Nepasakyčiau, kad omeny turėjau būtent šiuos dalykus, bet mane visąlaik nepaprastai domino už tokių susivienijimų kaip tamplierių ordinas, „Laisvieji masonai“ ar „Skull and Bones“ slypinti galia. Šiuolaikinės slaptosios tarnybos yra savotiškas jų palikimas. Kalbant apie meninę šio reikalo pusę, prisiminčiau Honoré de Balzaco „Trylikos istoriją“ su šio autoriaus įsivaizduota slapta draugija ir Jacques’o Rivette’o pagal šį romaną sukurtą „Out 1“. Beje, aš pats – didelis tiek Rivette’o, tiek Balzaco gerbėjas. Bet, žiūrint plačiau, pagrindinė „Kontrolės ribų“ mintis – idėjos ir vaizduotė yra kur kas galingesnės nei už pinigų slypinti fizinė galia, negu policija ar karinė jėga. Pastarosios bejėgės prieš idėjų galią.

Grįžtant prie domėjimosi slaptomis draugijomis, tai pavyzdys galėtų būti Pitagoras, kuris maždaug 480 m. pr. Kr. įkūrė slaptą draugiją. Joje vyrai ir moterys buvo lygūs, į gyvūnus žiūrėta kaip į turinčius sielas, o patys nariai atliko neįtikėtinai daug mokslinių tyrimų. Pitagoras teigė, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. Už tai Galilėjus ir Kopernikas buvo persekiojami ir kalinami, bet šią teoriją Pitagoras išvystė dar V a. pr. Kr. Be to, Pitagoras nustatė matematinius muzikos intervalus. Darė nuostabius dalykus. O tada jis ir visa jo bendruomenė buvo išskersti, siekiant užgniaužti jų skelbtas idėjas. Esu įsitikinęs, kad daug Pitagoro veikalų buvo sunaikinta, ir apie juos mes nieko nebežinome. Ir vis dėlto daugybė Pitagoro idėjų gyvos ir šiandien, jo darbų nepavyko numarinti. Jo idėjos vis dar veikia mūsų mąstymą, mokslinę mintį, daug ką. Taigi kad ir kokia būtų fizinė jėga, vaizduotės galia už ją stipresnė. Gali įgrūsti žmogų į kalėjimą, gali atimti gyvybę, bet minties nesunaikinsi.

Šiuo metu esame savotiškoje apokalipsinėje kryžkelėje, permąstome savo pasaulio suvokimą. Senoji pasaulėvoka atgyvenusi, norėdami išlikti turime apsvarstyti naujus mąstymo modelius. Internetas, genetiniai projektai, kamieninių ląstelių atauginimas – visi šie reiškiniai iš pagrindų keičia mūsų požiūrį į pasaulį. Jei nesikeisime patys, tai ir toliau leisime valdyti to paties raugo kraugeriams. Nežinau, galbūt jau per vėlu susizgribti. Bet aš ir vėl grįžtu prie minties, kad vaizduotė yra nepalyginti stipresnė už mums primestas galios formas. Ši tema, tikiu, neabejotinai skleidžiasi ir mūsų filme. Ir tai vienaip ar kitaip susiję tiek su tomis slaptomis organizacijomis, kurios egzistavo norėdamos išlaikyti savo fizinę galią, tiek su tomis draugijomis, kurios buvo priverstos, atsidavusios savo vaizduotei, slapta puoselėti jėgos struktūroms neįtinkančias idėjas.

– Vadinasi, turite tiek politinių, tiek estetinių interesų?

– Pažiūrėkite į naujoviškus nacionalizmo, kuris valdo Valstybę ją skaldydamas ir kontroliuodamas, modelius ir naujausias terorizmo, besistengiančio nepaisyti suverenių valstybių, formas. Teroristinės grupuotės prisitaiko prie jau egzistuojančių kontrolės būdų. Žinoma, aš jų netoleruoju, tik atkreipiu dėmesį, kiek visi šie mano minėti dalykai gali būti stipresni už kolonijinį valdymo modelį, nuo kurio mes dar daugeliu aspektų esame priklausomi.

– Bet išsivadavimo procesas sunkus ir keblus. Didėjanti priklausomybė nuo technologijų negarantuoja demokratizacijos ar utopijos įgyvendinimo. Ir ne visada užtikrina galios ar žinių skaidrumą. Iš tikrųjų neretai technologijos slepia ar komplikuoja labiau bauginančias kontroliavimo galimybes, argi ne?

– Čia esama prieštaravimo, todėl aš nežinau, kaip atsakyti. Mano manymu, technologijos galų gale tėra įrankis. Svarbu, kaip juo naudosiesi: kaip ginklu ar kaip kūrimo priemone? Man gražu, kaip šioje planetoje gyvuojančios kultūros bando save išskirti iš kitų tarpo, bet man gražu ir kai skirtingos kultūros susilieja, susipina pagimdydamos kažką nauja. Man tai visados buvo galvosūkis. Pavyzdžiui, aš turiu daugybę draugų, kilusių iš Amerikos čiabuvių, ir žinau, kaip jie iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti savo kultūrinę tapatybę, atsispirti masinio naikinimo jėgoms. Bet, kita vertus, kai skirtingos kultūros susijungia, iš to išeina kas nors nepaprastai gražaus. Čia esama kažin kokio vidinio prieštaravimo. Nežinau: į žmonijos ir gyvybės ateitį šioje žemėje žiūriu ir optimistiškai, ir pesimistiškai.

Interviu „The Man in „Control“ 2009 metų gegužę buvo skelbtas savaitraščio „San Francisco Bay Guardian“ tinklalapyje (www.sfbg.com)

Vertė Andrius Patiomkinas