Maudosi mūsų Smiltynės briedis
1930 metų atvirukas
Įsitaisiau ankstyvą 1986 metų pavasarį pajūryje už Nidos, į Kaliningrado pusę, tarp krūmokšnių kopose ir norėjau likusią dienos dalį netrukdomas žiūrėti į džiūstantį tuščio paplūdimio smėlį. Pilka jūra buvo džiūstančios tuštumos tęsinys, o tuštuma – mano. Savo birumu smėlis simbolizuoja amžinybę, galvojau. Ne, savo smiltelių kiekiu atspindi begalybę visatoje, pasitikslinau, ir dar maloniai gurgžda, jeigu jį spustelėsi kulnu. Gurgždindamas, ne, spūsčiodamas visatos pedalus kulnais, akies krašteliu matavau savo šešėlio ilgį. Jis man rodė, kad diena juda prie pabaigos. Man už nugaros vos girdimai ošė miškas. Už medžių buvo rusų dalinys, o virš viso šito vaizdo kabojo debesys, primenantys pavienius akmenis. Mano šešėlis vis ilgėjo. Tada už nugaros kažkas netikėtai sukosėjo, taip sausai, ir dar lyg išpūtė pilną nosį. Išsigandau, nes taip toli eidamas nesutikau nė vieno žmogaus, nemačiau nė gyvos dvasios paplūdimyje. Staigiai atsisukau, nes pagalvojau, kad nenoriu nei lazda per galvą, nei peiliu į nugarą. Prieš mane stovėjo briedis. Žiūrėjo, kaip man pasirodė, agresyviai ir lėtai judino galvą. Pirma mano mintis buvo bėgti, bet nežinojau nė vienos istorijos, kur kam nors pasisekė briedį aplenkti bėgte. Galbūt kur nors Jakutijoje, bet tikrai ne čia. Ragų dydis buvo siaubą varantis ir bet kuri jų atšaka galėjo lengvai atsidurti mano minkštame žarnyne. Mano pilvo presas buvo silpnas. Briedis tyrinėjo mane, lyg kramsnojo, lyg galvojo, ir tylėjo. Man pasidarė gėda, nes pagalvojau, kad jis norėjo žiūrėti į jūrą iš tos vietos, kur sėdėjau aš. Žiūrėjau į briedį, užstodamas jo mėgstamą vaizdą, mačiau jo judančias ausis, žilstančias žandenas. Nuleidau akis ir mačiau kanopas, kurios buvo aplipusios mažomis kriauklelėmis ir kvarciniu smėliu. Man jos priminė blizgučiais apklijuotus kasininkių nagus, bet tai, be jokios abejonės, buvo jis, patinas. Stovėjau nudelbęs akis ir smarkiai prakaitavau. Aš smirdėjau baime, o jis, pasirodė, piktai žengtelėjo į mane ir toliau stovėjo tylėdamas. Man buvo silpna, rankas laikiau sukryžiavęs už nugaros. Briedis nunarino galvą, ją pakėlė, lėtai pasisuko šonu ir žengė du žingsnius link pušų. Kartoju, man tikrai buvo gėda. Aš prisiminiau Izmaelį, žvelgiantį į Mobio Diko nugarą, ir negalėjau jam prilygti. Briedis žiūrėjo į mane per petį. Žiūrėjo lyg ir į tuštumą. Po kelių minučių jaučiausi baugščia kiaule, su palengvėjimu žvelgiančia į jo lėtai medžių link tolstančią nugarą. Svarsčiau, ar sliūkinti į miestelį, o gal ir visai išvažiuoti.
Šitaip bestovint praėjo gal pusvalandis, vėl apsidairiau, dabar tai jau tikrai aplink mane nebebuvo nė gyvos dvasios. Buvo tylu. Krūptelėjau, nes išgirdau miško pusėje trumpą šaižų pokštelėjimą. Tai nebuvo fejerverko garsas, jų tada niekas neturėjo. Šovė iš AK-47, gal du kartus. Po to vėl buvo tylu, vos girdimai ošė miškas.
Praėjus tiek daug metų, sugebėjau meistriškai įtikinti save, kad man pasigirdo ir kad vis dėlto tai buvo fejerverkas. Tiesiog kažkas paleido raketas į viršų ir po to aš išvažiavau.
