Eilėraščiai
vienodos dienos
aš laukiu, kol numirsiu,
mano kvapas darosi vis skurdesnis
ir anūkas nebekreipia dėmesio
mano dienos vienodos,
maršrutai vis tie patys:
kambarys–vonia, kambarys–virtuvė,
kartais vonia–virtuvė–kambarys
maršrutai vis tie patys,
tik jau retesni
aš laukiu, kol numirsiu,
kol pražūsiu savo bejėgiškume,
aš mirsiu, kol sulauksiu
mano galvoje gyvena vabzdys,
jis mane erzina,
bet kartais mes pasikalbam,
jis man sako, kad liko nedaug,
ir aš nusišypsau
pasiilgau savo stasiaus,
dveji metai, kai jis mirė nuo plaučių vėžio
nors jis mane mušdavo, gerdavo,
visos mano retos kalbos
baigiasi juo ir jo atsiminimais,
kaip ten sakoma: sunku kartu,
bet dar sunkiau atskirai
vakar paprašiau anūko,
kad šis parodytų,
kaip veikia TV pultelis,
„taigi šimtą kartų rodžiau,
neapsimetinėk, kad neatsimeni“,
„bet aš tikrai nepamenu“,
„nu taigi va, čia įjungt, čia garsas,
čia kanalai, supratai?“
„supratau“, tik neilgam
mano anūkas ir dukra nesupranta,
kad aš nesuprantu ir neatsimenu,
jie nesupranta, kad aš norėčiau
suprasti ir atsiminti,
bet kaskart, kai pabandau tai padaryti,
mano galvoje prabunda vabzdys,
ir kol jie laukia iš manęs atsakymo,
jis zvimbia kaip įmanydamas,
plasnoja savo trumpais permatomais sparnais,
trauko visas atminties gijas
ir pasitraukia tik tada,
kai dukra ir anūkas atgręžia nugaras ir nueina,
palikdami mane tokią pat nesupratusią
ir pamiršusią
kartais jaučiu,
kad nesu vienintelė,
laukianti savo mirties,
šiuose namuose jaučiuosi
nereikalinga, kaip akiniai neregiui
kadaise buvau valdinga moteris,
manęs klausė visi,
bet dabar net nesuvaldau pačios savęs
kadaise buvau tokia jauna,
kadaise buvau svarbi
Keturios sienos
Myžalai, riksmai ir koksas –
Šitaip prasidėjo
Mano gyvenimo epopėja.
Gulėdavau ir apsimesdavau,
Kad nesuprantu ir negirdžiu,
Kad man nerūpi ir negaila,
Kad man visai patinka
Apšnerkštos spintos durys,
Triusikai spalvoti po kojom,
Ir tas dėdė apsiseilėjęs
Kampe, apipelijusių
Ir pajuodavusių
Sienų tvirtovėje
Miegantis amžinai
Ir vargo nematantis.
Tik kartais prabusdavo,
Kai susapnuodavo varškę
Su braškių uogiene
Ar kokią kitą gliukozę.
Tokių fantastiškų
Dėdžių privisdavo vis daugiau,
Tik nežinau, iš kur.
Matyt, jie čia rasdavo laimę,
Tris sekundes dangaus.
Visi keturi kambario
Kampai buvo papuošti jais –
Jie išeidavo ir ateidavo,
Keisdavosi pamainom,
O kartais plūsdavo bandom –
Juk tvarkaraščio jokio nebuvo.
Vadinu juos dėdėm,
Nes tik šie vyrukai,
Tik šie negailestingai
Savo amūrus kratantys
Rūpestėliai
Dėmesį suteikdavo moteriai,
Kurios vardas buvo mama.
O tą, kurs tėvu pasivadinęs,
Tik sapnuos sutikdavau,
Nužvelgdavau tuščiu žvilgsniu
Ir neatsisukęs praeidavau.
O štai čia aš,
Mažas dar visai,
Riedu vežime keturių sienų
Ir rankioju šipulius,
Nuoskaudas ir trupinius,
Tuos, kuriuos kiekvienas
Svetelis viešbuty
Prestižiniam mūsų palieka.
Fiksuoju juos ir kartais
Iš gailesčio pravirkstu –
Bliaunu kaip avis,
Kai žolės pritrūksta.
Tik man ne žolės trūksta,
Tiesą sakant, man čia jos
Pakankamai.
Stinga man daugiau –
Šilumos ir jausmo,
Trumpo glėbio apsaugančio,
Švelnaus guolio
Priglaudžiančio.
Bet ne.
To aš čia negausiu,
Tą seniai jau supratau.
Neturiu tokių privilegijų
Kaip ta moteris prasiskėtus.
Ji čia afroditė,
Ji čia karalienė,
Šitų keturių sienų
Hercogienė,
Mėlyno veidelio savininkė.
Aš čia tik kaip daiktas,
Niekam nereikalingas,
Seniai pamirštas,
Dėdžių numarintas,
Atostogų begalinių greitai
Išeisiantis.
Guliu, pūvu ir tiesiog būnu.
Matau suskilinėjusias lubas,
Matau ir susiraukšlėjusius,
Sudžiūvusius meilės ginklus –
Skęsta jie šiukšlių pakrantėj,
Pildo visų vienatvę.
O kartais matau purviną langą,
Stebiu pro suplėšytas
Užuolaidas paukščius,
Lėktuvus ir laukiu,
Kada šie prakeikti
Betono gabalai subyrės,
Kada jie pradės kalbėt
Ir mane,
Leisgyvį jau,
Nudės.
izoliacija
egzistuoja du izoliacijos tipai.
pirmas: tai tokia juosta su lipnia kaip smala medžiaga,
skirta kažką sujungti
ir sugrąžinti tam kažkam pusiausvyrą.
antras: tai tokia prigimtinė žmogaus būsena,
kai jautiesi atsijungęs nuo visuomenės
ir balansuoji ant įvairiausių
skylančių supersimetriškų skardžių.
vienas nekaltas noras –
ir tu jau grimzti bedugnėn,
ir tavęs jau niekada nepasieks
gerųjų faiso žmonių ranka,
ir tu jau niekada neišvysi
žemosios faiso pakrantės.
kai į duris pasibeldžia izoliacija numeris du,
aš slepiuosi.
ieškau kelių į savo šventąją makorabą,
bet visi maršrutai veda atgal,
atgal į mano nelaimingą kambarį,
kur manęs jau laukia ji.
ji stovi kaip hutas devyniasdešimt ketvirtais,
žiūri į mane lyg į seniai matytą draugą
ir iš kišenės išsitraukusi izoliaciją numeris vienas
griebia mano galvą.
ji užklijuoja mano virpančią burną,
juoda anties juosta suvynioja man rankas ir kojas,
užkemša šnerves
ir dviem iksais užmerkia akis.
uždaro kambario duris ir išeina.
jaučiu, kaip pro juostą skverbiasi ašaros.
jos rieda mano raudonų skruostų vingiais
ir staiga subėga atgal.
ir vėl rieda.
jos kaip mažos sizifiukės
užsispyrusios siekia savo tikslo,
bet kaskart suklumpa ir grįžta į žydrą akių šulinį,
tęsdamos mano kančią.
llorando llorando.
priprasti lengva.
laikas suklijuoja visus įtrūkimus.
antikvaras muša pirmą ketvirtį,
antrą, trečią,
bet paskutinis galingas gongas nesuskamba.
po izoliacijos į pasaulį niekada negrįžtu toks pat.
penkiolika gyvenimo minučių ištirpsta, subliūkšta.
reabilitacijos etapas ilgas,
bet laukti verta.
yra du izoliacijos tipai,
ir abu jie labai susiję.