TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Eilės
Kitas laikas
Aš nežinau, kas tai yra tėvynė,
Aš nežinau, ką dovanoti tau –
Ar saulę kruvinai auksinę,
O gal mėnulio durklą sidabrinį,
Kai katės teroristės šaukia „miau“?!
Bet gal geriau padovanosiu
Grandinę tau, undinei uosto!
Kad būtum mano vergė paskutinė
Kaip jūroj, taip ir dykumoj!
O štai tada mes nusipirksim vyno
Ir grįšime į prarastą tėvynę
Iš kelio tolimo – namo…
Daina apie keleivį
Kartą eidamas keliu
Sutikau kažkokį Krišną.
Aš paklausiau: kas gi tu?
Jis atsakė, kad sugrįžta!
Harė Krišna, Harė Krišna,
Krišna Krišna, Harė Harė!
Kas padarė, kad sugrįžtum?
Vienas Dievas tai padarė!
Kartą eidamas keliu
Sutikau kažkokį Jėzų.
Aš paklausiau: kas gi tu?
Jis atsakė: prisikėliau!
Jėzau Kristau, aleliuja!
Tavo veidas kaip lelijos!
Vienas skrenda, kitas guli,
O žvaigždėm ant žemės lyja…
Kartą eidamas keliu
Sutikau kažkokį Budą.
Aš paklausiau: kas gi tu?
Jis atsakė, kad pabudo!
Buda, kam tu pabudai?
Kas padarė visa tai,
Kad visur yra dievai –
Vieno Viešpaties vaikai?
Purslai
Sėdėdamas prie upės
Ant nuvirtusio medžio
Pasitinku tekančią saulę
Su eilėraščiu delne!
Bedieviškai graži žuvis
Iššokusi virš vandens
Aptaškė mane
Perlų purslais…
Man draugai – tai traukiniai,
Kurie niekada nesugrįžta į stotį
Negyvenamoj saloj…
Bet argi yra dykumos laivai?!
Railway station
Moters kojos – tai bėgiai,
Vedantys į tą stotį,
Iš kurios kadaise išvažiavai,
Bet vis svajoji sugrįžti.
Vis ir vis ir vis!
O garvežio švilpesys –
Tik viltis,
viltis,
viltis…
Kita erdvė
Man norisi gyventi jau ne žodžiais,
Bet spalvomis arba garsais,
Paišyti anglimi ir suodžiais,
Rašyti deimanto peiliu –
Bet taip daryti negaliu,
Nes mano kraują jau užuodė
Gal juodas uodas, o gal uodė,
Kurių nei mýliu, nei myliù.
Vis tiek – ar uodė, ar undinė –
Ta zvimbia, o ana – dainuos
Kaip sirena Ramiajam vandenyne!
Undinė, bet be uodegos.
Bet visa tai juk nesvarbu,
Nes tau vienintelei kalbu,
Kad negaliu rašyt peiliu,
Nes noriu gyvas grįžt namo…
Aš nežinau, kas tai yra tėvynė.
Aš nežinau, ar myli tu mane.
Gal būna meilė paskutinė,
Jei pirmutinę – jau pamynė?
O kraują išlakė kaip vyną –
Jau ne uodai ir ne undinės,
Bet amazonės ir vampyrai…
Tačiau aš gyvas tavo sapnuose!
Plaukiantis skausmas
Kai žaizdos sugyja, vis tiek lieka randai…
Jie skauda, kai pradeda lyti lietus.
Ir upė patvinsta, mes stovim ant kranto
Ir žiūrim, kaip skausmas praplaukia pro mus…
