Eilėraščiai
Didžiavyris
Algirdui Patackui
Mano dieveri ir didžiavyri,
Kol dar verias į Dievą Jums durys,
Už kurių net ir Jūs nepatyręs
Jam parodyti sąskaitą turit
Ne gyvenimo banke išsaugotą,
O tarp gotų, galindų ir prūsų,
Tarp kurių Jūs kaip diemedis augote,
Bet kaip baltas galingai išprusote.
Ir toks paprastas likot, toks paprastas,
Bet smarkus, tarsi boksą Jūs rinkotės,
Nokautuodamas blogį – neprarastas
Atminty Jūsų būdas lyg ringuose.
Tarsi pranašas, vedant per dykumą
Savo tautą, betrokštančią veršio,
Jūs budėjote, kad neišnyktume,
Kad išliktų dvasia, kuri veršis
Į gilesnę gyvenimo prasmę jau,
Nei atrodė mūs daugumai didžiajai,
Ir mes Jūsų jau nebeprarasime –
Įžvalgaus, išmintingo, išdidžiojo…
Paprieštaravimas S. Plath
Ta moteris ne tobula.
Jinai lavonas su baisiom lavondėmėm, ji niekas
Lemties maiše, vandens bala
Ant prozektoriumo grindų už ją gyvesnė lieka.
Ir skrodžia ją, o ne jinai,
Kaip paleistoji raketa didingai dangų skrodžia
Patikrindama, kas vienai
Nežinoma, ir niekas jai nei pritaria, nei guodžia.
Jinai sustingus, ji šalta,
Ir niekas paskutinįkart jos lūpų nebenori,
Ir speigratis tuoj pervers tą,
Kuris labiausiai trokšta atsisveikint su ja oriai.
Jinai nebegimdys vaikų,
Tartum nešiojamą kėdutę kūne juos sulanksčius,
Klaiku ir likusiems, klaiku,
Kurie, dar gyvai esant, biro iš jos kūno ankšties.
Kodėl nelaukė ji dienos,
Kai Dievas pasišauks ir leis pažvelgti į Jo veidą?
Dabar jau nieks nesužinos,
Kodėl taip skaisčiai švietus saulė jai jau nusileido.
pūga
aš prabudau lyg rankos pamėtėta
Aukščiausiojo ar ne ar tai svarbu
sapne su juo užmezgus tête-à-tête’ą
nutraukdama nuo svarbesnių darbų
bet tuo metu man buvo pats svarbiausias
šis reikalas nes aš prašiau ne sau
o draugei pūgoje kurią skverbiausi
apsaugot ne kokiam tenai Nasau
bet užpustytam miestuke namely
su įkeltais ir paukščiais ir žvėrim
kuriuos kasryt ji kalbindavo meiliai
o šiandien laukė kol pūga nurims
taip įtemptai aš apie juos galvojau
kad ėmė tirpti sniegas pamažu
apnuogindamas visžalę sekvoją
o ten kur ji nešalta ir gražu
●
draugė kurią mylėjau dar neišeikvojusi
savo meilės ir kurios gyvenimą seku dabar
gyvena tarp sekvojų Ek-vadore ak tai ne išsi-vad-
avimas iš savo kūno kuris drąsus
kaip matad-oras ir turi būti doras
kaip Dorė prie ekvatoriaus kur
tokia plati akvatorija jog neapeisi jos
nors kasdien sukurtum po oratoriją
o be to eikvoji paskutines jėgas
besitaikant prie Ekskavatorininko kuris ten
rausia žemę ir skelia ją perpus: draugės ex kavą
turigertikaune ir viską žinoti apie Ek tą vadorą
nedorą jis kaip teletiltas tarp mūsų eičiau ir eičiau
siaučiant jausmų bangoms kad prieičiau
pusiaują nes nenustojau jos mylėti
nė per pusę tiek
visatos paslaptis
kaip gera man žinoti kad pasauly
gyvena mamos neapleidžiančios vaikų
nei gyvos anei mirę kad ne sau jos
pasivaidena kai vaikams sunku
visais pavidalais kaip mater skaisčios
kaip madre mutti mummy arba ma
kaip bevadintum jos nepasikeičia
pasidalinę savo artuma
ir taip gyvena patikimos lengvos
ir aš žinau kad bet kada ateis
paveikslu filmu muzika pro langus
ir paslaptis išgirdę nenuteis
visatos paslaptis juk motinystė
kaip apgina jauniklį pantera
taip ginkime mamas nuo apgavystės
mirties nes nemirtingos jos yra
aukštosios visuomenės namai
Tik Per Lašeze velionis iš aukštosios visuomenės
jaučiasi kaip namie.
Alexandre Dumas
atsimeni kuomet kapinėse
mus per lašezo sargas užrakino
žvarbu taip buvo naktimi vėsia
numirėliams žymiems berodant kiną
kad patys šičia jaustų kaip baisu
transliuoti o mums slinkti tartum titrams
tyloj apuoko sutiktiems balsu
lyg brakonierių pražudytiems ikrams
ką pasakyt ką pasakyt mesjė
balzakui prustui žiuliui siupervjeliui
visi juk žino kuo gi garsūs jie
kad kūnai šičia ilsis kaip ir vėlės
išgąsdinę kaip pikų mus dama
gyva kaip jie ar tai žinai de lili
lemtis padėjo mus prabėgdama
jiems ant kapų lyg būtume lelijos
Fa-gotas,
arba Apie Fa-goto ir Zi-gotos meilę
Kaip nuostabiai ji groja, bet kodėl jis Fa,
O ne Si-gotas, valdant Germanarichui
Nuo Baltijos ligi Juodosios jūros, va,
Beveik kaip mes, lietuviai: jo neaprėkėm,
Kad mūsų teritorijoj, tačiau tei-si
Istorija, už piktą darbą jį nubaudus,
Štai tau ir Si čia atsiranda ir visi,
Kurie po jo gyveno, čia net graudūs
Verksmai jų girdis, nes istorijos eigoj
Si virto Zi, o nuostabusis šis fagotas
Kompanijoje atsirado neblogoj
Zi-gotos, ką galėtų skelbti nesugrotas
Concerto Grosso! Nes jau gyvuoja Zi-gota
Iš susijungusiųjų kosmonautų meilės
Tarp moters nuostabios ir vyro: jai duota
Gyventi galimybė, kaip ir šitos eilės
Apie Fa-gotą, nes kodėl gi jis ne Si,
O jei ne Si, tai reiškia, ne juodai kaip gotas –
Šiuolaikiškas praeivis gatvėj, nes teisi
Ne jį, o džiūgauji, džiaugiesi dėl zigotos.
