VYTAUTAS DUMČIUS

Lietuva trijose eilutėse

Valstybės pažinimo centras buvo paskelbęs konkursą „Haiku Lietuvai“. Pasirinktas šiuo metu vienas iš populiariausių poezijos žanrų, atkeliavęs iš Japonijos ir reikalaujantis iš kūrėjo savo pastebėjimus, mintis ir nuojautas fiksuoti 17 skiemenų trieilyje. Graži ir sveikintina idėja į Lietuvą pažvelgti per minimalistinę poetinę formą, pasižiūrėti, kokie šalies ir tautos buvimo momentai svarbūs dabar kuriantiems, kuo mes galime didžiuotis, džiaugtis, ką galime rodyti kitiems ir kas skauda bei kelia nerimą.

Haiku eilėraščio vidinė savastis yra nustebinti. Nustebinti netikėtu žvilgsniu, mintimi ar vaizdu. Konkursas nustebino dalyvių gausa – net 160 autorių, iš kurių dauguma – nedažnai haiku konkursuose dalyvaujantys ar tiesiog pirmą kartą išmėginę jėgas. Tai džiugina ir teikia vilties, kad ateityje sulauksime gražių ir brandžių trieilių. Autoriai konkursui pateikė 382 kūrinius, juos būtų galima suskirstyti į nemažus teminius blokus – apie Tėvynę, Lietuvos gamtą, sostinę Vilnių, valdovus, Trispalvę, tremtį, jūrą, namų ilgesį, knygnešius ir išėjimą (iš Lietuvos). Perskaičius (ir ne vieną kartą) visus tekstus, susidaro įspūdis, kad Lietuva yra tarsi įrėminta tarp dviejų ribų – sostinės Vilniaus ir su ja susijusių faktų bei Baltijos jūros ir gintarinio pajūrio. Visa kita Lietuva – tai gyvenimo, prisiminimų, emocijų ir santykio su savimi poetiniai verpetai tarp minėtų ribų. Vilnius – valdovų miestas. Todėl daugelyje tekstų jis yra romantinių svajonių įsikūnijimo erdvė, asmeninės laisvės įprasminimo vieta, senovės palikimo ir šiandienos gyvenimo gražaus buvimo pavyzdys. Kita riba, mūsų pajūris, matoma ir suvokiama gana tradiciškai, dažniausiai fiksuojant besiritančias Baltijos bangas, klykaujančias žuvėdras, kopų smėlį, gintaro lašus ir pajūrio vėją. Atskirai paimtas kiekvienas išvardytas dalykas yra puikus simbolis, kodas, rodyklė, informuojantys mus pačius, kad tuo esame autentiški. Tačiau ar kitos šalies žmogui tai nebus ženklas, kad kalbama apie jo kraštą, nes jūrą, žuvėdras ir smėlį galime rasti daugelyje šalių. Norėjosi, kad tie simboliai būtų išryškinti kitaip, apie juos kalbama netradiciškai, perfrazuojant emocijas. Tai padaryti pavyko moksleivei iš Kretingos Monikai Mockutei, vienai iš nugalėtojų. Ji banalų pajūrio apibūdinimą pavertė pasakos siužetu apie piemenį ir aveles:

 

Pajūris –
Piemens vėjo varomos
Avelių kopos

 

Nustebino, kad net keliolika autorių pasirinko knygnešių temą. Šiandien ji nėra aktuali, yra tik istorinio laikotarpio faktas, tačiau, matyt, mūsų tautos pasąmonėje užima aktyvią poziciją. Per knygnešio įvaizdį identifikuojame savo kultūrinį išlikimą. Kova už lietuvišką raštą, lietuvių kalbą vyko ir vyksta nuolatos. Kalbėti lietuviškai, mąstyti lietuviškai yra svarbiausia mūsų identiteto apraiška. Šios temos pažiba – antrąją vietą laimėjęs Linos Buividavičiūtės trieilis:

 

Verias naktižiedė.
Knygnešio pėdomis
seka tik mėnuo

 

Autorei gražiai pavyko sutaikyti antipodus – naktižiedę ir mėnulį – kaip vieno būties rato simbolius, keičiančius vienas kitą. Šis ratas galingas, žmogui nepavaldus, o žmogaus gyvenimas jame – tik akimirksnis. Tačiau jo veikla, pasiryžimas ir tikėjimas davė vaisių. Moralinio, dvasinio, kultūrinio pasipriešinimo galios gyvos iki šiol. Tai vienas iš mūsų egzistencijos kertinių akmenų. Kitas akmuo – mūsų Trispalvė. Talpus žodis-simbolis. Kai kurie poetai šį valstybės ženklą įžvelgė rudenėjančių klevų lajose, tėviškės pievų žolynuose. Vis dėlto Trispalvė poetiniuose tekstuose suvokiama ir įvardijama kaip laisvės, nepriklausomybės ir valstybingumo simbolis. Iš vienos pusės, tai buvusios, prieškarinės Lietuvos šviesus prisiminimas, mūsų senelių Lietuva, iš kitos – dabartis, šiandiena ir tradicijos tąsa. Galbūt kitaip, kita forma, bet sujungianti skirtingas kartas. Tai taikliai atspindi Andriaus Lunecko haiku:

 

vasario 16
plevėsuoja išblukusi
senelio trispalvė

 

Metų tėkmėje skausmą ir netektis pergyvenusi, ji vėl sužvilga šventinėmis spalvomis. Tačiau atmintis tarsi klaustų ar priekaištautų: o kas tarp anos Lietuvos ir šios? Tarp „plevėsuoja“ ir „senelio“ plyti didžiulis laukas atminties, susijusios su nepriklausomybės kovomis, valstybės kūrimu, karo negandomis, pokario trėmimais ir tautos genocidu. Tarsi apibendrindama ne vieno poeto posmelius Nijolė Kerušauskienė sako:

 

duonos plutelė…
primeni tremties žiemas
net žydint sodams!

 

Taip atveriamas dar vienas, pats skaudžiausias, tautos patyrimų puslapis – tremtis. Sulaukęs pavasario, kada širdį užplūsta džiaugsmo banga, nejučia prisimeni tuos, kurie to pavasario nesulaukė. Ir nesvarbu kur – čia ar tenai. Tremtis nepamirštama, ji nuolat persekioja, primena save duonos trupiniu, graudžia daina, tylia malda ar ryto šerkšnu. Baltas sodų žydėjimas, baltos Sibiro žiemos susilieja į vieną džiaugsmo akimirką – gerai, kad gyvi, gerai, kad namie. Su baltumu kontrastuoja juodos duonos riekelė. Paprastai juoda spalva asocijuojasi su nelaime, mirtimi, o šiame trieilyje juoda tampa išgyvenimo, išlikimo, vilties ir džiaugsmo spalva. Paprastas, puikus dviejų antipodų suliejimas į vieną prasminį vienetą.

Klasikiniuose haiku tekstuose glūdi estetinė kategorija, vadinama sabi. Nors ji turi daug paaiškinimų, vienas iš jų yra „paslėptas liūdesys“, vienišumas, prislopinta išėjimo ar egzistencinės kaltės išraiška. Lietuviškoje tradicijoje tai geriausiai įkūnija Rūpintojėlio figūra. Danos Loher vaizduojamas Rūpintojėlis labiau klasikinis, kanoninis, atitinkantis savo tiesioginę paskirtį:

 

Rūpintojėlis
Tėvų kryžkelėj rymo
O žodžių nebėr…

 

Aiški nuoroda į konkrečią vietą – kryžkelę, kurioje išsiskiria keliai, išsiskiria žmonės. Tačiau Rūpintojėlis nebyliai visiems vienodai byloja – kad ir kuriuo keliu pasuksi, visur reikės pereiti tas pačias negandas ir tuos pačius džiaugsmus. Tik ar bus vietos sugrįžti, nes „žodžių nebėr“. Nebėra namų, nebėra žmonių, nebėra kaimo, tačiau yra kelias kaip galimybė pareiti. Išėjimo ir parėjimo liūdesys. Širdyje nuolat gyvas sabi. Kad Rūpintojėlis laukia ne veltui, sako Rūta Montvilaitė:

 

parskrenda paukščiai
Rūpintojėlio plaukuos
rasa suspindo

 

Parskrendančius paukščius galima suvokti kaip tiesioginį gamtos reiškinį, bet jie gali simbolizuoti ir grįžtančius žmones. Ir vieni, ir kiti ieško savo namų – buvusių ar esamų. Jeigu jų nėra, belieka nukelti kepurę Rūpintojėliui – buvusioje sodybos vietoje, kryžkelėje ar kapinaitėse. Gana įdomi šio teksto frazės prasmė – plaukuose suspindusi rasa. Rasota Rūpintojėlio galva. Nežinau, ar liaudies skulptūroje ir ikonografijoje kas nors vaizdavo pražilusį Rūpintojėlį. Iš tolo žvelgiant rasoti plaukai atrodo sidabriškai pilki, tarsi būtų žili.

Haiku poezija reikalauja paprastai kalbėti apie elementarius, aiškiai matomus daiktus. Nereikia jokių palyginimų ar metaforų, užtenka realiai, tikroviškai pavaizduoti aplinką. Tai šiasei estetinės kategorijos reikalavimai, kuriuos puikiai atskleidžia šis trieilis. Dar vienas šiasei pavyzdys yra Andriaus Lunecko tekstas:

 

šiltas vakaras
švelniai glosto delną
arklio liežuvis

 

Namų jaukumą atskleidžia žodžių seka: „šiltas“, „švelnus“, „glosto“, „arklys“. Tokį švelnumą, jaukumą ir ramybę gali patirti tik namuose, kur visi jaučiasi saugūs, supranta vienas kitą be žodžių. Vakaras, kai šilta, yra ypatinga meditacinė erdvė. Jau vėlu, bet neima miegas. Tyli aksominė erdvė, kurioje pasimiršta dienos darbai ir norisi pabūti su savimi. Savikoncentraciją kiek netikėtai paryškina arklio liežuvio, tokio pat aksominio kaip ir erdvė, vaizdas. Netiesioginis daikto ir erdvės susijungimas. Tai saugumo, prieraišumo, namų idilės ženklas.

Poetas Dainius Dirgėla sugebėjo į tris eilutes sudėti visą Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Lietuvių literatūroje tai turbūt vienas geriausių eilėraščių apie mūsų valstybę:

 

tūkstantį metų
susiūta ir persiūta
nesunešiosiu

 

Čia asmeninis santykis su valstybe atskleidžiamas potekstiniame siužete, kur žodžių junginyje „susiūta ir persiūta“ įprasminama karų ir valdovų istorija. Buvo mūsų kraštas valdovų dėliojamas, jungiamas, siuvamas po kruopelę iki galingos valstybės, buvo perdalytas, „persiūtas“ galingesnių už mus, tačiau nesidavė sunešiojamas. Tūkstantmečių tvirtybė ir lietuvių patriotizmas neleido prarasti paties svarbiausio – noro gyventi savoje valstybėje.

Trečiosios vietos laimėtoja Lilija Olšauskienė tarsi iš vidaus parodo, kokia ta lietuvio patrioto širdis:

 

Nesuskaičiuoju
Kiek dūžių varpais širdis
Beldžias gyventi

 

Visas trieilis yra tarsi vientisas šauksmas, skaudi emocinė iškrova. Širdis lyg varpas, skambantis ištikus negandoms ir džiaugsmams. Nuolatinio prisikėlimo ženklas, visus mus įpareigojantis būti budrius, nuolat pasiruošusius, kad ir kur būtume. Kol gyva lietuvio širdis, tol gyva ir istorinė atmintis. Tai rodo moksleivės Martos Kraujelytės tekstas:

 

Motoroleris
nuzvimbė kunigaikščio
keliu pilies link.

 

Jaunatviškas, kasdieniškas, neįpareigojantis. Motoroleris – jaunuolio svajonė, asmeninės laisvės ženklas, išėjimo iš vaikystės ir paauglystės simbolis. Bet kartu ir augančios atsakomybės, pamatuotų sprendimų bei dar nepažintos realybės. Tarsi tarp kitko, tarsi nereikšmingas pastebėjimas, nuoroda – „nuzvimbė kunigaikščio keliu“ kažkur „pilies link“. Tokią frazę galime išgirsti bet kurioje Lietuvos vietoje, nes pilis gali būti suprantama ir kaip sostinės įvaizdis, ir kaip piliakalnis. Jeigu pažvelgtume į archeologinį žemėlapį, tai pamatytume, kad visa šalies teritorija nusėta piliakalniais. Taigi istorinė atmintis yra visai šalia mūsų. Ir ji mus veikia. Kiek tokių „kunigaikščių kelių“ yra mūsų gyvenime, jais judame kasdien ir net nesusimąstome, kokiais istoriniais klodais naudojamės.

Daugumos vertinimo komisijos narių balsais be diskusijų geriausiu buvo išrinktas Danutės Morkūnienės trieilis:

 

bulviasodis…
žydi ieva
išnykusiame kaime

 

Paprastas, bet įtaigus, atspindintis šiandienos gyvenimo realijas. Pirmas geriems haiku būdingas bruožas, matomas ir šiame tekste, yra tai, kad tekste nevaizduojama žmogaus veikla, o parodomi tik tos veiklos rezultatai. Fragmente yra vienintelis žodis „bulviasodis“. Kasdieniškas, įprastas, tačiau talpus, atveriantis gilesnius prasminius klodus, pavasario ciklo žodis. Bulvių sodinimas žemdirbiškoje kultūroje užima svarbią vietą. Tai šeimos sutelktumo laikas, kai vyrams stengiantis kuo geriau išdirbti žemę, kad ji būtų kuo minkštesnė ir puresnė, moterys ruošdavo bulvių sėklą – atrinkdavo geriausias bulves, pilnas akučių (diegų), ir pjaustydavo dalimis, kad sėklos nepritrūktų visam laukui užsodinti. Sodinant į lauką išeina visa šeima, nuo mažųjų iki senolių, nes į artojo išverstą vagą reikia sukaišioti bulvių sėklą, o tam reikia kuo daugiau žmonių. Labai dažnai šeimos pajėgų neužtenka. Tada į pagalbą kviečiami kaimynai, o paskui einama padėti jiems. Tai jau kaimo bendruomenės sutelktumo pavyzdys. Sodinant ar sėjant kitas žemės ūkio kultūras tokio sutelktumo tiesiog nereikia. Panašaus sutelktumo reikia ir rudenį, kai bulvės kasamos. Nors trieilis yra apie pavasarį, mintyse, potekstėje yra atsargi užuomina apie rudenį. Taip įvardijama poetinė ašis „pavasaris–ruduo“, įprasminanti nuolatinės kaitos, arba fūeki-riūko, estetinį principą. Frazėje eksponuojama žydinti ieva, vienas gražiausių pavasario ženklų. Šiame trieilyje ievų krūmai yra peizažas, fonas, kuriame vyksta žmogaus darbai. Peizažas gana liūdnas, nes kaimo sodybų nebėra. Matyt, nėra ir namų, tik ievos, šalia kurių kiti, dar likę gyventi kažkur čia, sodina bulves. Išėjimo motyvą sustiprina vertikalus eilėraščio prasmių pjūvis – nuo žemėje, tamsoje augančių bulvių (žemasis lygmuo) per ievų žydėjimą (vidurinis lygmuo) į išsiskirstymą, išnykimą (aukštesnysis lygmuo). Suardoma statika, per žiemą įsivyravusi ramybė. Per žydinčios ievos paveikslą suvokiame, kad jau atgimė visa gamta. Baltai žydinčios ievos yra ir šviesos, šilumos simbolis. Pavasario saulė jau pakankamai įšildė dirvą, augalai ruošiasi žydėti, augti ir pranašauja vasaros šilumą. Gyvybės ratas sukasi.

Reikia padėkoti Valstybės pažinimo centrui už iniciatyvą ir paskatas pasižiūrėti į Lietuvą kitaip. Sumanymas pavyko ir parodė, kad Lietuva gyva ir kurianti.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.