DALIA STAPONKUTĖ

Amerikietiškas žaizdras

Ievai

 

„Amerika – nei svajonė, nei tikrovė. Ji yra hipertikrovė todėl, kad tai – utopija, nuo pat pradžių besielgianti taip, tarsi ji būtų išsipildžiusi. Viskas joje tikra, pamatuota ir sykiu viskas sukurta iš svajonių. Turbūt tik europietis geriausiai supranta Ameriką, nes jis geba įžvelgti joje įstabų vertybių simuliakrą – neva amerikietiškos vertybės nekintančios ir materialios. Amerikiečiai simuliakro nepastebi, nes tai – jų kasdienybė. Be to, jiems ir neišeitų pastebėti, juk jie patys – šito pavyzdžiai. Amerikietiška gyvensena – turtinga medžiaga modernaus pasaulio atmainoms tyrinėti. Beje, ją tirti taip pat svarbu kaip ir senas tradicines bendruomenes. Lygiai kaip žmonijos protas kadaise siekė kuo daugiau sužinoti apie senąsias bendruomenes, taip dabar skverbiasi į Ameriką. Žinoma, tas tyrinėjimas neapsieina be visokių prietarų ir išankstinių įsitikinimų… Amerika – milžiniška holograma, kurią galima pažinti per vieną atskirą jos elementą…“ – rašė prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as knygoje America, bylodamas apie laiko, kultūros ir mąstysenos skirtumus tarp Amerikos ir Europos.

Birney Imes. Krofordas. Misisipė. 1979

Birney Imes. Krofordas. Misisipė. 1979

America pasirodė 1986 metais, kai buvau filosofijos studentė Piteryje ir smarkiai modernėjantis, o kartu „vienodėjantis“ pasaulis, tebekenčiantis geležinę uždangą, ruošėsi bukam protivogaziniam karui tuo atveju, jei uždanga nepakils… Ji pakilo, ir, laimei, „dujokaukes“ pakeitė neregėtos vietos ir neskaitytos knygos. America atėjo pas mane, prabėgus daugiau nei dvidešimt metų po jos pasirodymo, kai pirmąkart apsilankiau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Knygos ir šalys ateina pas mus pačios, ir šis pasakojimas susijęs su jau trečia mano kelione už Atlanto. Baudrillard’o mintys JAV kontekste tebėra aktualios, tarsi tai būtų parašyta čia ir dabar. Autorius numatė viską keliais dešimtmečiais į priekį, o jo įžvalgos skamba gyvai, nes per tą laiką nemenka dalis amerikietiškos hipertikrovės emigravo svetur, visur, kitur, į Europą. Senasis kontinentas dėl lėtesnio, istorija persotinto laiko, regis, dar nepasiruošęs hipertikrovei, todėl lieka pažeidžiamas ir susimąstęs apie išganingas tiesas ir uždangas. Abipusė šių kontinentų priklausomybė ir gvildenama Baudrillard’o knygoje.

Tiesa, Tomas Venclova, kaip Amerikos ir Rusijos kultūrų žinovas, keliose savo esė gretino Ameriką ne su Europa, o su Rusija, vadindamas jas abi „emigrantų kultūromis“. Tikrai, amerikiečiai savo betarpiška bendravimo maniera ir great country pasididžiavimo jausmu primena rusus… Tik pirmoji kultūra, kaip sakė Venclova, buvo „daugiausia, kone išimtinai, sukurta atplūdusių minių, trokštančių laisvai kvėpuoti (parafrazuojant įrašą ant Laisvės statulos), o Rusijos kultūra – beveik tokiu pat mastu sukurta emigrantų; pagal tą patį įrašą krauju.“ Tarp šių dviejų nuolatos besirungiančių kultūrų – tokių didelių, kad Baudrillard’as lygina jas su dykuma / stepe, – rymo „senoji motina“ Europa. Turbūt ji pernelyg daug matė ir išvargo, kad šiandien darytų esminę įtaką savo „dukroms“ ir „podukroms“ arba su ironiška Humphrey Bogarto šypsena iš „Kasablankos“ pasakytų joms: I stick my neck out for nobody. (A wise foreign policy.)

Kalbu apie tai, nes žiūriu į Ameriką europietės žvilgsniu, o tiksliau – tokią mane mato Amerikos gyventojai. Jiems aš esu ne iš Lietuvos ar Graikijos, o iš Europos. Tai – kažkas už vandenyno. Keista, bet iki šiol vandenynas – svarbi europietiško tapatumo dalis amerikiečiui. Istoriškai europiečiui pirmiausia tekdavo įveikti milžinišką, pavojingą gyvybei vandens stichiją, kurios gylis didesnis už Himalajų aukštį. Perplaukęs Atlantą ir nepraradęs sveikatos ir dantų, europietis išgyvendavo ir dažniausiai prasigyvendavo. „Anapus“, nugalėjęs vandenyną, emigrantas įgydavo naują tapatybę, neretai – ir naują vardą. Regis, Amerikos mitas, svajonė ir emigracijos simboliai yra labiau susiję ne su Amerikos žeme, o su vandens stichija. „Atlantas – pragaras, kuris išvalo žmogaus sielą nuo nuodėmių, prieš jam atvykstant Kolumbo žemėn“, – teigė britų rašytojas Jona-thanas Rabanas, cituodamas žydo, Amerikoje pasivadinusio George’u Price’u, memuarus.

Prieš keletą metų ėmiau tyrinėti amerikiečių kelionių literatūrą. Ilgainiui tai virto moksliniu darbu, kurį gyniau Kipre su graikų ir britų akademine „kelrodyste“. Būna, ne iš karto suvoki, kodėl tyrimo tema pasirenka tave, nors graikai ir sako, kad svarbiausia – ne tikslas, o kelias. Viskas paaiškėjo gerokai vėliau, tiesa, dar neskaičius Baudrillard’o… Toje kiprietiškai graikiško lietuviškumo dėlionėje, su kuria siejau ir tebesieju savo gyvenimą, mano sumanymas atrodė kiek utopiškas. Kitą kultūrą tirti įdomu, tačiau kai gyveni toli nuo jos, teorija atsilieka nuo praktikos taip, tarsi jas skirtų vandenynas. Tai suvokiau, bet juk… mintimis dažnai kerti ne tik vandenynus. Pagaliau galvoje viskas įmanoma, ir mintys turi magišką galią. Išvykusi gyventi iš vienos mažos šalies į dar mažesnę ir išsivežusi profesines ambicijas, ilgainiui pamatai, kad, neatvėrusi sau dar vienos, trečios, erdvės, rizikuoji paversti gyvenimą ribotu kelionės maršrutu. Su nuolatiniu one-way ticket. Žinoma, galima rinktis ir tarnavimą nieko bendra tarpusavy neturinčioms bendrijoms, kurių požiūris į tave dažniausiai yra tavo pačios. Man prireikė Atlanto ir Amerikos kaip pabėgimo iš dvejetainių pasirinkimų tunelio, kaip sukrečiančio nuotykio, kaip antrojo kosmopolitinio jaunystės Piterio. Į šią „rusišką Europą“ niekados nebegrįžau iš baimės ją prarasti, panašiai kaip praradus pirmąją meilę vėliau nebesinori jos sutikti. Norėjosi Amerikos kaip piteriškų svajonių tęsinio, kaip nevaržomo profesinio šuolio, kuriam padės nauja, didžiulė, transatlantinė erdvė. Net ir teorinė Amerika man reiškė tą patį, ką istoriniam emigrantui – plaukti už Atlanto. Išsivadavimą. Iš provincialumo grėsmės? Gal… Ir nesvarbu, kad „tikroje“ Amerikoje šito atradau per akis…

Provincialumas? Būna, kuo labiau iš jo vaduojiesi, tuo labiau jis šaknijasi aplink kaip karpa. Ir tai nenuostabu, nes prasmiškai jis rimuojasi su monopolija. Kuo didesnė monopolija, tuo plačiau ji sėja provincialumą. Jos esmė ir yra atsidėjus ręsti aplink sienas, susijusias su vienos, graikiškai – monos, piramidės klestėjimu. Man visados atrodydavo, kad baisiausia šito pasekmė būna minties ir kultūrinis provincialumas. Tai, kas puoselėja dvipolį „arba–arba“ mąstymą, užveriantį į tunelį ir verčiantį pačiam kurti kavafiškas sienas: „…bet negirdėjau nei bildesio, nei statybų triukšmo, / nė nejutau, kaip mane atitvėrė nuo pasaulio…“ Atskiros šalies žmonės gali mokėti auginti laurus ir spausti iš jų „jaunystės“ aliejus, tačiau nemokėti jų parduoti arba puikiausiai parduoti, tačiau nesuprasti, kad materialus pelnas nėra vienintelė – „monopolinė“ – šalies klestėjimo sritis. Materialų pelną gali daryti ir dirbtinis intelektas, pakeitęs bet kurį šalies pilietį, kuris, kaip individas, virs gūdžia šarvuotos monopolijos provincija, tokia niekam nebetinkančia, kad nebegaila ir sutraiškyti… Žmogaus istorijos, ištisų jos laikotarpių nuvertėjimas. Tai mane jaudina labiausiai. Danija, kurią aplankiau prieš kelionę į Ameriką, tapo mano kolegų danų akyse „kultūros provincija“, panaikinusia filosofijos, istorijos ir literatūros doktorantūras kaip nepelningas. Andersenas ir Kierkegaard’as šito „išvarymo“ nesuprastų. Jų palikimą dabar tirs būsimieji humanitarijos daktarai, kurie norės, jei galės, rašyti užsienyje ir užsienio kalba. Bandau įsivaizduoti lietuvį, plušantį ties Donelaičio hegzametru angliškai kur nors Londono priemiestyje… Ir taip toliau… Kai mokslą tvarko kol-ūkis, o ne atvirkščiai, jis virsta cool ūkio provincija. Patogia ola ar urvu, kur galima prileisti šešėlių ir užveisti minotaurų, ir, patogiau įsitaisius, lošti toliau… Lošti iš savo know-how, kalbos, savitumo ir proto… Jei sekasi, tai – lošti ir su marsiečiais. Mano rusiškoji Alma Mater, užsimojusi užkariauti pasaulį ir moderninti programas pagal, ironiška, Ameriką, „pralošė“ nemažai savo istorinių mokyklų ir dabar liko graužti nagus, garsiai dejuodama: „Mūsų universitete – vieni marsiečiai…“ Mano graikiškoji Alma Mater – ganėtinos anarchijos karalystė – ilgai, per ilgai nenorėjo judinti savo mokslo tradicijų. Dabar vargiai ir benorės, nes pasijuto esanti už globalaus kazino ribų. Lėtas tempas kartais – geras pasirinkimas, jei nenustoji pastabumo. Spėji pamatyti, kodėl pralošia kitas.

Šiandien mano galinio atminties vaizdo veidrodėlyje šios profesinės dramos pašėlusiai tolsta. Atsiranda naujų, nebūtinai akademinių, tačiau vėl jos, žiūrėk, skraidina mane Amerikon. Mėnuo Amerikoje praeina greičiau negu svaigulys po skrydžio, įveikus keletą laiko juostų. Atmintyje labai sunku išsaugoti pirminės nuostabos jausmą ir pirmąją sandūrą su Netikėtu. Ne taip paprasta prisiminti, kaip jauteisi, kai niekas dar nebuvo įvykę. Turbūt įspūdis apie įvykį mūsų sąmonėje trunka tiek, kiek laiko reikia jam nutikti. Pamenu, kažkada buvo galima prailginti įspūdžių laiką. Eidavau į kiną ir žiūrėdavau Tarkovskį po tris kartus. Dabar, transatlantinių kelionių eroje, nebespėji pasakyti net „svarbiausiam“ žmogui to, kas svarbiausia. Visa sukasi nežmonišku greičiu, tačiau suglebusia tvarka. Logiška, kuo greičiau – tuo atžagariau.

Filadelfijoje, Pensilvanijos universitete, vyko tarptautinė baltų studijų konferencija, kurioje nutariau dalyvauti. Šalia kitų tikslų šiame kolegiškame sambūryje bene labiausiai laukiau pokalbio su lietuvių kilmės rašytoja Daiva Markelis iš Ilinojaus. Ji įkvėpė mane ne tik atvykti, bet ir parašyti ne vieną iš savo esė. Su Daiva per tris dienas sušnekome gal penkias minutes Latvių išeivijos namuose, per šokius. Visą mūsų laiką nusinešė konferencijos įvykių srautas, sodri programa, latviška vakarėlių estrada, iškilmingos estų prezidento kalbos, lydimos jo santūrių gestų ir jaučiamo balse… nuovargio. „Neestiško“ stiliaus buvo jo kalbos. Net „pensilvaniški“ studentai, eidami pro šalį, suklusdavo tarsi išgirdę „vietinio“ profesoriaus raiškiai amerikietiškai skaitomą paskaitą. Jauni lietuviai, būsimieji diplomatai, tarpusavyje ir sykiu visiems girdint, aptarinėjo, kuo galime nustebinti rusus, kad „nedrįstų mūsų bombarduoti“. „Gal Ermitaže supažindinti su Čiurlioniu?“ – siūlė vienas. „Išvogs“, – purtė galvą kitas… Jie diskutavo labai rimtai, bet ir žaismingai norėdami pasirodyti vienas prieš kitą. Pati seniausia Amerikoje lietuvių bendruomenė, įsikūrusi Filadelfijoje prieš pasaulinius karus, kvietė kiekvieną konferencijos lietuvį nusifotografuoti, ir mane sujaudino tas tylus įvairaus amžiaus žmonių gestas – galvos nulenkimas prieš kitą, svečią. Gestas, kai randama laiko iš pagarbos nulenkti galvą prieš nepažįstamą tautietį… Gestas, kai siūloma nakvynė vien dėl to, kad esi lietuvė, ir tai padarė viena gerokai už mane jaunesnė vilnietė, irgi – Daiva, turinti paklausią ekonomisto profesiją ir stiprų „išlikimo nervą“, kuris padeda kurti namus be dvejonių. „Gyvenu graikiškame mieste“, – sakė ji, sužinojusi, kad atvykau iš Kipro, ir nujautusi, kad man jos pasakymas patiks. Graikiškas žodis filadelfos reiškia „meilę brolybei“, bet graikai dovanojo miestui ne tik pavadinimą. Prie Meno muziejaus Daiva parodė Delfų vadeliotojo statulos kopiją, lygiai tokią, kokią graikai sukūrė V a. prieš Kristų ir dabar saugo Delfų archeologijos muziejuje. „Demokratijos gimtinės dovana – naujajai demokratijos gimtinei. Graikijos žmonės – Amerikos žmonėms.“ Šiais jaudinančiais žodžiais graikai palydėjo savo dovaną miestui, kuriame šimtmečiais, iš kartos į kartą, tarpo jų bendruomenė, šiandien – kartu su Daiva – mylinti brolybės Ameriką.

Nesvarbu, kad kasdien kalbame apie globalizaciją ir neįmanomą jos atomazgą, tačiau kiekvienos kultūros, kaip ir atskiro žmogaus, kelias į globalizaciją – labai savitas ir nepanašus į kitų. Lietuvio ir graiko išlikimo būdas Amerikoje skiriasi kaip ir jų tėvynės motinos, tačiau ką norėjo pasakyti Filadelfijos graikai savo viltingu gestu „Graikijos žmonės – Amerikos žmonėms“? Ar tai, kad, būdami Amerikos žmonėmis, jie nepamirš esą graikai? Ar tai, kad, nepaisant skirtumų ir istorinių tėvynių, visi – žmonės? O gal esminė mintis vis dėlto yra Atmintis, kurią graikai vadino atminties skausmu, nostalgija, verčiančia susieti žemynus su visomis žmogiškomis manijomis ir prietarais… Anksčiau galvodavau, kad kurti namus iš naujo – kai turėjai vienus – neįmanoma, nes namai su kažkuo sietini ir siejantys, tačiau Amerikos hipertikrovė byloja kitaip. Viena vertus, namai būtini, kad liktumei čia ir dabar, kad nebūtų tuštumos nei žmoguje, nei valstybėje, juk, anot Aristotelio, tuštuma – „nevaisingos erdvės“ savybė. Kita vertus, namai – kažkas egzistenciškai laikina, nepasiekiama ir ne kiekvienam prieinama. Būtent Amerikoje riba tarp namų ir benamystės labai plona. (Be to, niekur neregėjau plonesnių už amerikietiškas sienų…) Nuolatinis amerikietiškas dvilypumas ir derybos dėl savo vietos, neužmaskuota „dviveidystė“ europiečius labiausiai ir klaidina, sykiu sudomina tokius tyrėjus kaip Baudrillard’as. Panašiai kaip vesdamas moterį vedi ir jos istoriją, taip „vesdamas“ Ameriką gauni jos veidų vėtrungę. Europoje ryškus tik vienas Amerikos veidas, tas, kurį norime matyti ir kuris akimirksniu atsiduria derybose su tuo, ko nenorime matyti. Amerika nesiūlo būti „jos pusėje“, nes tokia pusė paprasčiausiai neegzistuoja. Ji siūlo derėtis dėl visumos, jei moki. Jei nemoki, tada „tavo pusė“ tiesiog tampa jos dalimi.

Namai ir „mano centras“ – tai asmeninės gynybos menas, jau nekalbu apie namų kūrybos meną, kurį kadaise priskirdavau paprastam buities tvarkymui. Namai gali būti asketiški arba estetiški, arba… nendriniai, tačiau jie – žmogaus, kuris išeina, o paskui sugrįžta. Žmogus kaip ir gamta nesukurtas sėdėti, tupėti, tūnoti, pūti ir panašiai. Jis sukurtas kismui, ir namai audžiami iš kismo. Kaip kelionės pasekmė. Kaip pašiūrė arba rūmai, įprasminantys laikiną sustojimą. Prieš išvykstant iš Filadelfijos man pasisekė trumpam užsukti ir pamatyti namus, išaugintus dviejų mano tautiečių kelionės. Mano kartos lietuvių šeimos namus, įrengtus pagal tai, ką vadinu ne tik įstabia architektūros, bet ir asmeninio gyvenimo koncepcija. Manau, kad tai – matematinė laiko, aplinkybių ir priemonių nuojauta. Ji sukuria erdves, kuriose norisi nusiauti batus kaip mečetėje, nes akis iškart pamato, ką jaus pėdos, o ausis iš anksto išgirsta malonų savo paties žingsnių šnabždesį ant tobulo grindų paviršiaus. Namas, apie kurį kalbu, priminė lengvai suvertą kelių aukštų konteinerį, stūksantį „mirusių“ fabrikų kvartale. Atrodė, kad „konteineris“ laukia ir tuoj bus išvežtas. Aukštutinėje jo verandoje pūtė gaivus, ne miesto, vėjas, tarsi tai būtų biblinio Izraelio namo plokščiastogis, kur po karštos dienos ir darbo daržuose namiškiai susirenka poilsio. Tolyn, kiek akys mato, driekėsi sustingęs postindustrinis paveikslas, mano vaizduotėje sužadinęs didžiulės operos vaizdą Kipro pajūryje su galinga bangų ir balsų energija. Moderniai klasiška asmeninė tvirtovė, pagalvojau, tačiau nei iš šio, nei iš to suvapaliojau tik: „O tas fabriko kaminas priešais primena falą…“

Nuts. Atsakė daktaras Albertas C. Barnesas poetui iš Anglijos T. S. Eliotui, kai šis parašė jam laišką, prašydamas leidimo aplankyti didžiausią pasaulyje impresionistų kolekciją, sukauptą daktaro Filadelfijoje. Kolekcionierius nepanoro įsileisti iškilaus poeto. Barnes Foundation, Barneso fondas, – gana eklektiška ekscentriško žmogaus meno kolekcija, priglobusi ne tik Europos impresionizmą, bet ir afrikietiškas skulptūras, senovinį kinų meną ir daug visko, ko per dieną neapžiūrėsi. Sakoma, kad savo verte kolekcija dešimteriopai pranoksta Rockefellerio turto vertę… Nepaisant nieko, Barneso kolekcijos erdvė ilgą laiką buvo studentų buveinė. Joje visų socialinių sluoksnių ir rasių studentai „bendraudavo“ su meno kūriniais laisvai, tiesiogiai, nemokamai ir nevaržomai. Meno kritikai, kuratoriai, iškilūs kultūros, verslo ir politikos veikėjai nepatekdavo į pagrindinį fondo lankytojų sąrašą. Barneso požiūriu, estetiniam jaunimo lavinimui reikia tiesioginio sąlyčio su menu… Prisėdusi vienoje iš fondo salių, žiūrėjau dokumentinį filmą apie kolekcionierių, kurio išgyvenimo Amerikoje menas užbūrė mane labiau nei jo sukauptos vertybės. Tikrai pamaniau, kad jam po marškiniais ant virvelės kabojo amerikietiškos sėkmės raktas. Gimęs neturtingo paštininko šeimoje, dvidešimties metų sugebėjo įgyti gydytojo profesiją. Netrukus praturtino ją chemijos studijomis, kurios padėjo jam drauge su kolega vokiečiu išrasti vaistus nuo gonorėjos ir parduoti juos tiesiogiai gydytojams įvairiose pasaulio šalyse. Nesulaukęs keturiasdešimties, jis tapo milijonieriumi ir nutarė investuoti į meno kolekciją… Kolekcionierius primena lošėją, kaip sakė vokiečių mąstytojas Walteris Benjaminas. Jis dar vadino tai klajūno ir klastotojo aistra, išlaisvinančia kolekcionierių panašiai kaip rašytoją – mišrusis žanras. Toji aistra kursto nuolatinį vaidmenų žaismą, tačiau nebloškia šalin ir brolybės gesto: galvos nulenkimo prieš kitą; kitas visados žino daugiau; tai – kitoks žinojimas. Barneso kolekcijai lemiamą įtaką turėjo rašytojos Gertrude Stein patarimas, jo fondo koncepcijai – filosofas Johnas Dewey, o klajonės aistrai – Bertrandas Russellas ir jo socialinė filosofija…

Kai viena žurnalistė paklausė manęs, kokia savybė labiausiai praverčia XXI amžiuje, pagalvojau apie emigranto savybes… ir jų derinį su tradiciniu, reikalaujančiu ištvermės, tačiau plastišku kalvystės amatu… Ironiška, nieko ypač nauja tame mūsų amžiuje. Nauja tik greičio politika, kuri kaip ir visos politikos turi galiojimo laiką.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.