Adomo šeima

Iš pradžių žemėje nebuvo nei žolės, nei medžių. Aplinkui plytėjo dulkių ir akmenų dykuma.

Pirmojo žmogaus statulą Jehova nulipdė iš dulkių. Paskui pro šnerves įpūtė jai gyvybę. Ir dulkių statula atgijo ir pakilo.

Į ką buvo panašus pirmasis žmogus? Jis buvo panašus į Jehovą, kuris jį sukūrė pagal savo paveikslą. O juk Jehova – nei vyras, nei moteris. Jis – du viename asmeny. Tad pirmasis žmogus buvo ir moteris.

Jis turėjo moters krūtis.

O papilvėje – berniuko varputę.

O tarpukojy – mergaitės skylutę.

Tai buvo net gana paranku: žingsniuodamas jis įsikišdavo berniuko pimpaliuką į mergaitės skylutę, kaip peilis įkišamas į makštis.

Tad Adomui nereikėjo nieko, kas darytų vaikus. Jis galėjo darytis vaikus pats.

Jehova būtų buvęs labai patenkintas sūnumi Adomu, jeigu šis pats būtų turėjęs sūnų ir taip toliau.

Deja, Adomas nesutiko.

Jis nepritarė Jehovai, kuris norėjo vaikaičių.

Jis nesutarė su savimi pačiu. Juk norėjo atsigulti, apvaisinti save ir turėti vaikų. Tačiau žemė aplinkui buvo tik dykuma. O dykuma nesukurta tam, kad joje sėdinėtum, o juolab – gulinėtum. Dykuma – grumtynių arena, žaidimų stadionas, bėgimo takas. O kaip grumtis, žaisti ir bėgioti su vaiku pilve, su vaiku ant rankų, kuriam, be to, reikia duoti krūtį ir virti košes?

Adomas pasakė Jehovai:

– Žemė, į kurią mane paleidai, nesukurta šeiminiam gyvenimui. Tai ilgų nuotolių bėgikų žemė.

Tada Jehova nusprendė sukurti žemę, kurioje Adomas galėtų apsiraminti.

Ir tai buvo žemiškasis Rojus, arba Edenas.

Virš vėsių skaidrių ežerų sviro dideli medžiai, apsipylę žiedais ir vaisiais.

– Dabar, – tarė Jehova Adomui, – tu gali turėti vaikų. Gulkis po medžiais ir sapnuok. Tai įvyks savaime.

Adomas atsigulė. Tačiau negalėjo užmigti, o juo labiau – gimdyti.

Grįžęs Jehova rado jį nervingai žirgliojantį sąžalynų paunksnėje.

– Štai! – tarė Adomas. – Manyje esama dviejų būtybių. Viena norėtų ilsėtis tarp žiedų. Tada visas darbas vyktų pilve, kur rastųsi vaikai. Kita nenustygsta vietoje. Jai niežti padai. Jai reikia eiti, eiti, eiti. Akmenų dykumoje pirmoji būtų nelaiminga. Antroji – laiminga. Čia, Rojuje, viskas atvirkščiai.

– Tai todėl, – atsakė jam Jehova, – kad tavyje esama sėslaus žmogaus ir klajoklio. Turi įtraukti tuodu žodžius į savo žodyną.

– Sėslus ir klajoklis, – klusniai pakartojo Adomas. – O kas dabar?

– Dabar, – tarė Jehova, – aš tave perpjausiu pusiau. Miegok!

– Perpjausi mane pusiau! – sušuko Adomas.

Bet jo juokas netrukus nuščiuvo, ir jis užmigo.

Tada Jehova išėmė iš jo kūno viską, kas buvo moteris: krūtis, skylutę, gimdą.

Ir sudėjo tas dalis kitam žmogui, kurį nulipdė šalimais iš drėgnos ir riebios Rojaus žemės.

Ir pavadino tą kitą žmogų: moteris.

Kai Adomas pabudo, pašoko ant kojų ir vos nenuskriejo – toks pasijuto lengvas. Jis neteko visko, kas jį varžė. Nebeturėjo krūtų. Jo krūtinė buvo kieta ir sausa tartum skydas. Pilvas – glotnus kaip plokštė. Tarp šlaunų teturėjo berniuko varputę, kuri jam per daug netrukdė, nors skylutės įsikišti pimpaliukui ir nebebuvo.

Neištvėręs jis kaip kiškis nuskuodė Rojaus pasieniu.

O kai vėl atsidūrė greta Jehovos, šis praskleidė lapijos uždangą ir tarė:

– Žiūrėk!

Ir Adomas pamatė miegančią Ievą.

– Kas čia? – paklausė jis.

– Tavo pusė, – atsakė Jehova.

– Koks aš gražus! – šūktelėjo Adomas.

– Kokia ji graži, – pataisė Jehova. – Nuo šiol, kai norėsi pasimylėti, susirasi Ievą. Kai norėsi palakstyti, paliksi ją ilsėtis.

Ir jis santūriai pasišalino.

 

Kad suprastume, kas buvo toliau, reikia įsidėmėti, jog viskas prasidėjo štai taip.

Adomą ir Ievą, kaip žinoma, Jehova išvarė iš Rojaus. Taip prasidėjo ilga jų kelionė po dulkėtą ir akmenuotą Istorijos priešaušrio dykumą.

Beje, tas išvijimas iš Rojaus Adomui ir Ievai buvo ne tas pats. Adomas atsidūrė pažįstamuose kraštuose. Toje dykumoje jis buvo gimęs. Iš tų dulkių nulipdytas. Be to, Jehova buvo jį išvadavęs iš visų jo moteriškų priedų, ir jis žingsniavo lengvas kaip antilopė, nepavargstantis kaip kupranugaris savo kietomis kaip raginės kanopos pėdomis.

Betgi Ieva! Vargšė mamytė Ieva! Nulipdyta iš drėgnos ir riebios Rojaus žemės ir temėgstanti palaimingą miegą šmėžuojančiame palmių šešėlyje – kaip ji sielojosi! Šviesia oda, nudeginta saulės, švelniomis pėdomis, apdraskytomis akmenų, ji aimanuodama kiūtino paskui pernelyg lakų Adomą.

Ji tik ir galvojo apie Rojų, savo gimtąjį kraštą, tačiau net negalėjo pasišnekėti apie jį su Adomu, kuris, atrodo, visai jį pamiršo.

Jiems gimė du sūnūs.

Pirmasis, Kainas, buvo kaip iš akies lupta motina: šviesbruvis, putlus, romus ir didelis miegalius.

Bet ar jis miegojo, ar budėjo, Ieva nepaliaudama kuždėjo jam į ausį gražią istoriją. Joje buvo kalbama tik apie anemonų žvaigždėmis nusagstytas samanas, gaivias jų pagalvėles magnolijų papėdėje, kolibrius, įsipynusius tarp auksinių pupmedžių kekių, pilkąsias gerves, besileidžiančias ant aukštų juodų kedrų šakų.

Kainas, galima sakyti, įčiulpė žemiškojo Rojaus ilgesį drauge su motinos pienu. Nes tie pakuždėti vaizdiniai kūrė pasakiškas salas vargšo vaiko galvelėje, pažinusioje tik sausrotą stepę ir amžinai banguojančias bergždžias smėlio kopas. Tad labai anksti atsiskleidė jo, žemdirbio, sodininko ir net architekto, pašaukimas.

Pirmasis jo žaislas buvo mažas kauptukėlis, antrasis – daili mūrininko mentelė, trečiasis – dėžutė su skriestuvu, juo jis nuolat braižė planus, kuriuose ryškėjo būsimojo peizažisto ir urbanisto talentai.

Visai kitoks buvo jaunėlis brolis Abelis. Buvo jis kaip iš akies luptas pabalda tėvas. Nenustygo vietoje. Svajojo tik apie išvykas, žygius ir keliones.

Kiekvienas darbas, kuriam reikia pastovumo ir susikaupimo, buvo jam atgrasus ir atrodė niekingas. Užtat nebuvo nieko smagesnio, kaip keliais spyriais išvartyti kantraus ir darbštaus Kaino lysves ir smėlio pilis.

Tačiau vyresnėlis turi būti atlaidus mažyliams, ir Kainas, deramai pamokytas, rydavo pykčio ašaras ir nenuleisdamas rankų atstatydavo viską, ką brolis išgriovė.

Jie užaugo.

Tapęs piemeniu, Abelis lakstė paskui savo bandas po stepes, dykumas ir kalnus. Buvo liesas, juočkis, o trenkė ne ką mažiau kaip jo paties ožiai.

Jis didžiavosi, kad jo vaikai niekada nevalgys daržovių ir nemokės nei skaityti, nei rašyti, nes nėra mokyklos klajokliams.

O Kainas su saviškiais gyveno tarp įdirbtų žemių, sodų ir dailių namų, kuriuos karštai mylėjo ir pavydulingai puoselėjo.

Bet Jehova nebuvo patenkintas Kainu. Jis buvo išgujęs iš Rojaus Adomą ir Ievą ir prie sodo vartų pastatęs cherubinus su liepsnojančiais kalavijais. Ir štai jo vaikaitis, apsėstas motinos dvasios ir prisiminimų, savo darbu ir protu atkuria tai, ką Adomas prarado per savo kvailumą! Tas Edenas II, kurį Kainas sukūrė iš nederlios dykumos žemės, Jehovai atrodė įžūlus ir maištingas.

Ir atvirkščiai – Jehova džiaugėsi Abeliu, kuris nenuilsdamas laigė po uolas ir smėlynus paskui savo bandas.

Tad kai Kainas aukodavo Jehovai savo sodo gėles ir vaisius, Jehova tas dovanas atstumdavo.

Užtat meiliai priimdavo ožiukus ir ėriukus, kuriuos aukojo Abelis.

Vieną dieną ilgai brendusi drama pratrūko.

Abelio kaimenės užplūdo ir nusiaubė brandžių Kaino javų laukus ir sodus.

Broliai susitiko. Kainas elgėsi lipšniai ir taikiai, Abelis piktai juokėsi jam į veidą.

Ir čia prisiminimas viso to, ką buvo iškentęs nuo jaunėlio brolio, užtvindė Kaino širdį, ir kastuvo smūgiu jis perskėlė Abeliui galvą.

Jehovos pyktis buvo baisus. Jis išvijo Kainą iš akių, pasmerkė jį ir jo šeimą klajonėms po žemę.

Tačiau Kainas, tas nepataisomai sėslus Kainas toli nenuėjo. Jis patraukė stačiai į Rojų, apie kurį tiek buvo pasakojusi motina. Ir įsikūrė ten, Nodo kraštuose, į rytus nuo to nuostabaus sodo sienos.

Čia tas genialus architektas pastatė miestą, Pirmąjį Istorijoje miestą – ir pavadino jį Henochu, savo pirmagimio sūnaus vardu.

Henochas buvo svajonių miestas eukaliptų paunksnėje. Ištisa gėlių jūra, kur vienu balsu burkavo fontanai ir purpleliai.

Jo viduryje stiepėsi Kaino šedevras – prabangi šventykla iš rausvo porfyro ir margo marmuro.

Toji šventykla buvo dar tuščia ir be paskirties. Bet kai kas nors apie tai teiraudavosi, Kainas tik slaptingai šypsojo į barzdą.

Galop vieną vakarą prie miesto vartų pasirodė senolis. Kainas, regis, to laukė, nes iš karto jį priėmė.

Tai buvo Jehova – išvargęs, nusivaręs, nukamuotas klajokliško gyvenimo, kuriuo tiek metų dalijosi su Abelio sūnumis, kratydamasis ant žmogaus kupros kirmgraužų išvarpytoje Sandoros skrynioje, dvokiančioje riebia avies vilna.

Vaikaitis priglaudė senelį prie širdies. Paskui atsiklaupė, kad jam būtų atleista ir jį palaimintų. Paskui Jehova – vis dar dėl akių truputį bambėdamas – buvo iškilmingai pasodintas į sostą Henocho šventykloje ir iš jos nuo tol niekur nebekėlė kojos.

 

Vertė Jonė Ramunytė