Dzenbudizmas ir Jėzaus malda

Ortodoksų Bažnyčia turi kontempliatyvią Jėzaus maldos tradiciją, kilusią iš dykumos tėvų sąjūdžio IV a. Jėzaus maldą praktikuojantis vienuolis (hesichastas) sėdasi tamsoje ant žemos kėdutės, palenkia galvą ir, nukreipęs akis į savo bambą, ritmiškai kvėpuodamas, kartoja maldą „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Pirštuose jis suka iš dviejų supintą virvelę, turinčią šimtą mazgelių, kažkuo primenančią katalikų rožinį, bet dar labiau – budistų malą. Todėl dažnai žmonės klausia, ar ši tradicija – hesichazmas – nėra tas pats kas budizmas.

 

Jėzaus maldos esmė

 

Žinoma, hesichastą apibūdinau stereotipiškai. Yra skirtingos Jėzaus maldos formos („Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“, „Mano Jėzau“ ir kt.), skirtingos maldos pozos, o vietoj maldos virvelės su mazgeliais (gr. komboskini, rus. чётки) hesichastas gali naudoti „kopėčias“ (rus. лестовка – 33 pakopas turintį apskritą vėrinį, primenantį kopėčias). Mazgelių skaičius taip pat gali skirtis. Tačiau pagrindinė idėja visada ta pati – malda tyloje, kurios metu kreipiamasi į Jėzų ir atgailaujama.

Tyla (gr. hesychia) – viena pagrindinių hesichastų temų. Tyla gali būti išorinė ir vidinė, o hesichastai siekia būtent vidinės (širdies) tylos. Kas tai yra, byloja vienas vienuolių tradicijoje žinomas palyginimas:

 

Vienas jaunas vienuolis tyliai stovėjo. Prie jo priėjo senolis ir subarė: „Tu visą dieną plepi ir plepi! Ar bent vieną minutėlę patylėsi?“ Kitą dieną jaunasis vienuolis, priešingai, visą dieną bendravo su žmonėmis. Tačiau priėjęs senolis pasakė: „Šaunuolis, šiandien tu tyli.“

 

Ši istorija moko, kad vidinės tylos negalima tapatinti su išorine – širdies tyla nėra lūpų tyla. Jųdviejų ryšys nėra tiesioginis, jis painus. Bet viena iš priemonių hesichastų maldoje – užsidarymas tyloje ir tamsoje, kad būtų lengviau susikaupti.

Tariami garsai. Hesichastinės maldos centras – Jėzaus vardas, apie kurį Hermas „Ganytojuje“ (II a.) sako: „Viešpaties Vardas didis ir galingas ir ant Jo laikosi visas pasaulis.“ Jėzaus vardu Šventajame Rašte išvarinėjami demonai, gydomi ligoniai. Rytų tradicijoje apie vyskupą ir kankinį šv. Ignotą Antiochietį (I a.) sakoma, kad jis nuolatos kartojo Jėzaus vardą, o kai prieš kankinystę jo paklausė: „Kur tavo Jėzus?“, jis atsakė: „Jis mano širdyje.“ Kai žvėrys suplėšė šį vyskupą ir pasirodė jo širdis, visi pamatė stebuklą – ant širdies buvo užrašyta: „Jėzus.“

Jėzaus vardas hesichastams toks svarbus, kad XX a. Atono kalne tarp vienuolių kilo dogminis ginčas, ar galima sakyti, kad „Dievo Vardas yra pats Dievas“. Šios doktrinos (onomatodoksijos) šalininkai teigė, kad pats Jėzaus vardas, jo garsai, jo raidės turi dievišką galią, yra viena iš Nesukurtųjų Dievo Energijų.

Doktrinos priešininkai pabrėžė, kad neužtenka tarti vardą, reikia jam teikti prasmę. Iš tiesų, prasmė Jėzaus maldai yra labai svarbi. Pasak tradicinio mokymo, žodžiai „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“ yra kreipinys ir atgaila, todėl tam, kad jie būtų malda, turi būti ištarti dėmesingai, kaip kreipinys ir atgailaujant. Šv. Ignotas Briančianinovas (XIX a.) sako, kad „atgaila yra maldos pamatas“.

Kūno praktikos. Hesichastai garsėja su šia malda siejamomis kūniškomis praktikomis. Maldos metu gali būti atliekamos prostracijos (nusilenkimai iki žemės), ritmiškai kvėpuojama, sėdima tam tikromis pozomis. Patys hesichastai šias praktikas aiškina remdamiesi krikščioniškąja antropologija – esą žmogus yra tiek kūnas, tiek siela, šiedvi jo dalys yra tarpusavy susijusios, todėl, viena vertus, veikiant kūną, bandoma paveikti sielą (siekiama vidinės ramybės), kita vertus, žmogus turi melstis visas (ne tik siela, bet ir kūnas). Šv. Izaokas Siras (VII a.) teigia, kad „jei žmogaus kūnas maldoje nepavargo, vadinasi, žmogus nesimeldė“.

Maldos lygiai. Vienuoliai skiria skirtingus Jėzaus maldos lygius. Pirmiausia eina lūpų malda, žmogus turi nesigilinti į sudėtingesnį mokymą, pozicijas ir kvėpavimus, o tik tarti Jėzaus maldą lūpomis. Tuomet lūpų malda pereina į proto maldą, kai jau ne tik tariami žodžiai, bet ir išlaikomas dėmesys, tinkamai veikia protas (jis pasidaro tyras). Aukščiausioji maldos stadija – kai ima melstis širdis (tada pasiekiama tokia širdies ramybė ir tyla, kad žmogus meldžiasi netgi tada, kai nieko Dievui nesako nei lūpomis, nei protu). Apie šią būseną sakoma, kad „protas nusileidžia į širdį“ ir visa žmogaus asmenybė yra suvienijama širdyje. Pasiekus aukščiausią maldos pakopą, žmogų gali apšviesti Dievo Šviesa, jis tampa Nesukurtųjų Dievo Energijų dalininku. Kad naujokai per daug nesižavėtų Šviesos mistika, teigiama, kad domėtis tokiais sudėtingais dalykais nenaudinga sielai, ir kartojama, kad „kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“ (Lk 18, 17).

Paradoksas ir paprastumas. Teiginys, kad, norint tapti geru hesichastu, negalima domėtis hesichastinėmis doktrinomis, mistika, atspindi šios doktrinos centre glūdintį paradoksą. Hesichastai sako: negalima netgi norėti tapti geru maldininku, o tas, kas nori tapti „geru Jėzaus maldos praktikuotoju“, jau yra dvasiškai paklydęs. Tai, ką gauna hesichastas, yra Dievo malonė, dovana, to negalima užsitarnauti, tai galima tik gauti. Todėl, kaip sako šv. Siluanas Atonietis (XX a.), norįs pasiekti vidinę ramybę turi „nieko nenorėti, nieko neteisti, niekam nejausti neapykantos“. Tačiau norėti „nieko nenorėti“ jau yra noras.

Paradoksalu ir tai, kad Jėzaus maldos praktikos metu draudžiama ką nors įsivaizduoti. Bet kokia mintis, bet koks vaizdinys yra laikomi kliūtimi susitikti su Dievu. Tačiau kaip nieko negalvoti? Jau panorėję negalvoti mes imame galvoti apie tai, kaip nieko negalvoti.

 

Dzadzenas – pagrindinė dzenbudistų praktika

 

Labiausiai hesichastų praktikas primena dzenbudistų praktikos. Dzenbudizmas – tai mahajanos krypties budizmo mokykla, kuri VI–VII a. susiformavo Kinijoje, susimaišius Bodhidharmos skelbtam dhjanabudizmui ir daoizmui. Šiai budizmo krypčiai būdingas paprastumas: ji neteikia reikšmės šventraščiui, labiausiai vertina dzadzeno praktiką – tiesiausią kelią į nušvitimą, kurį sėdėdamas po medžiu patyrė Buda. Zen – sanskrito žodžio dhyana atitikmuo, reiškiantis „proto sutelkimą“, „meditacinį nugrimzdimą“. Zazen (jap. za – sėdėjimas) – tai „sėdėjimas nugrimzdus“, praktika, kai medituojama sėdint.

Dzadzeno esmė. Dzadzenas – tai savojo „aš“ nusimetimas (tiksliau, suvokimas, kad jokio „aš“ nėra), giliausiosios tikrovės patirtis – dzenas, iš kurio, pasak dzenbudistų, yra kilusios visos pasaulio religijos. Galutinė patirtis taip pat apibūdinama kaip „nušvitimas“, Šviesos patirtis.

Dzadzenas nėra meditacija susitelkiant į objektą (mandalą ar pan.), tai taip pat nėra apmąstymai (kaip meditacija krikščioniškos lectio divina kontekste), tai – sąmonės išlaisvinimas, nieko neįsivaizdavimas, negalvojimas apie nieką. Tam, kad tai būtų įmanoma, pasitelkiamos pagalbinės priemonės, tokios kaip specialus giedojimas, tinkama kūno pozicija, kvėpavimo stebėjimas, nusilenkimai iki žemės arba koanų analizė (japonų Rindzai mokykloje).

Tariami garsai. Korėjietiško dzenbudizmo sekėjai Lietuvoje taip komentuoja savo pasirinkimą giedoti kinų ir korėjiečių kalbomis: „Giedant kiekvienas garsas turi savo reikšmę, galinčią perverti sąmonę; kaip tik todėl giesmės giedamos tarsi kartojant mantras, kad išsiskleistų garsų galia.“ Taigi, ir dzenbudistai mato prasmę ištarmių formoje.

Kūno praktikos. Dzeno sekėjai medituodami praktikuoja skirtingas sėdėsenas. Korėjietiško dzeno praktikoje kas rytą daromi 108 nusilenkimai, primenantys krikščionių prostracijas. Dzenas žino ir ritmiškus kvėpavimo pratimus, kvėpavimo stebėjimą, virvelių su mazgeliais ar vėrinių naudojimą monotoniškoms ištarmėms skaičiuoti.

Paradoksas ir paprastumas. Kaip ir hesichastų, dzenbu-distų praktika remiasi paradoksais. Budistai taip pat gerai žino paradoksą, kad norėdamas „nieko nenorėti“ tu vis tiek nori, o norėti nereikia. Rindzai mokyklos naudojami koanai (korėjiečiai juos vadina konganais) – tai istorijos, kurios iliustruoja paradoksalią budizmo prigimtį. Pavyzdžiui, koanas „Koks garsas sklinda, kai plojama viena ranka?“

 

Krikščioniškas dzenas?

 

XX a. Vakaruose būta bandymų sujungti dzenbudizmo ir krikščionybės mokymus. Katalikai benediktinai Johnas Mainas (1926–1982), jo mokinys Laurence’as Freemanas (g. 1951) bandė sukurti krikščionišką dzadzeną – jų sukurtas sąjūdis gyvuoja iki šiol. Krikščioniško dzeno sekėjai visame pasaulyje kuria „krikščioniškosios meditacijos centrus“, leidžia atitinkamą literatūrą.

Mainas išmoko meditacijos 1954 m., kai tarnaudamas Malaizijoje sutiko jogos mokytoją Svamį Satjanandą. Svamis davė jam krikščionišką mantrą (maranatha) ir išaiškino meditacijos taisykles. Šios meditacijos Mainas ir ėmė mokyti Vakaruose.

Pagal Maino aprašymą, pateikiamą knygoje The Way of Unknowing, krikščioniškas dzadzenas turėtų būti praktikuojamas reguliariai rytais ir (ar) vakarais, geriausia – tuo pačiu metu. Mainas rekomenduoja pasirinkti patogią sėdėseną, galima sėdėti ant patogios kėdės, galima – lotoso poza, svarbiausia – tiesiai laikyti stuburą. Jis siūlo atsipalaiduoti ir tolygiai kvėpuojant kartoti tą pačią mantrą (jis rekomenduoja aramėjišką žodį maranatha, reiškiantį „mano Viešpatie, ateik“ arba „mūsų Viešpats pasirodė“), bet į jos prasmę nesigilinti. Jis sako, kad „svarbiausia kartoti mantrą ir nesustoti“. Taip turi būti pasiekta būsena, kurios apimtas praktikuojantysis apie nieką negalvotų.

Šios meditacijos šalininkų leidžiama literatūra dažnai primena koanų rinkinius. Juose alegoriškai interpretuojant Naująjį Testamentą aiškinama, kaip meditacijoje reikia „nukryžiuoti savąjį „aš“, kaip pasiekti „Kristaus sąmonę“, „susijungti Bažnyčios sąmonėje“, „tapti sąmoningiems“. Mainas pabrėžia, kad Dievas yra Dvasia, ir skatina „nesiilsėti savo regimajame kūniškume“ – nuostata, kuri tiesiogiai kertasi su hesichastų tradicija, kurioje skatinama „nusileisti į širdį“ ir kuo stipriau patirti savo kūniškumą.

 

Apibendrinimas

 

Dzenbudizmo ir hesichazmo panašumai akivaizdūs. Tačiau nereikėtų pervertinti šių panašumų, juolab imtis genealoginio ar kitokio aiškinimo. Jei darytume prielaidą, kad visi pasaulio žmonės turi bent jau panašią prigimtį, tai natūralu, kad panaši askezė galėjo lemti panašių teorijų ir praktikų formavimąsi. Pavyzdžiui, tarpreliginio dialogo tyrinėtojas Francis Tiso yra nagrinėjęs svarbaus hesichastų tradicijai autoriaus Evagrijaus mokymo apie logismoi (blogas mintis) ir budistų „Abhidharmos“ tekstų panašumus, kurie atsirado visiškai abiem mokykloms nekontaktuojant.

Pagrindinis Jėzaus maldos skirtumas nuo dzadzeno – Jėzaus malda remiasi kreipimusi ir atgaila. Tiek dzenbudistams, tiek Freemano ir Maino „krikščioniškosios meditacijos“ sekėjams kreipinys ir atgaila nėra svarbūs, Mainui netgi kartojamų žodžių prasmė nėra svarbi. Todėl tapatinti Jėzaus maldos praktikos su dzadzenu negalima.

Neproduktyvu būtų ir, remiantis skirtumais, priešinti šias praktikas, kaip daro kai kurie ortodoksai ir katalikai. Taip atsitiko, pavyzdžiui, kai 1989 m. išėjo Tikėjimo mokslo kongregacijos raštas „Rytietiškos meditacijos formos ir krikščioniškoji malda“, kurį kongregacija išleido nesitardama su Azijos vyskupų konferencijomis. Rašte buvo supriešinta rytietiška meditacija ir krikščioniška malda, o Azijos šalių krikščionys pasipiktino, kad tai okcidentocentrinis požiūris, besiremiantis stereotipais ir neatsižvelgiantis į tikrą Azijos krikščionių praktiką, kuri skiriasi nuo vakariečių ir yra gerokai artimesnė rytietiškos meditacijos formoms. Rytų pagoniškoji tradicija gyvuoja ne vieną tūkstantmetį, tikrai nėra skurdesnė už antikos palikimą, todėl jai reikia deramos pagarbos ir pažinimo.