LINA SIMUTYTĖ

Krioklys, Niagara

Jis buvo toks „iš pirmo žvilgsnio“, žinai. Kai pamatai ir jauti, kad tavo. Raštai traukė akį. Persiški, raudonos ir mėlynos derinys. Kraštai balti. Bangos, kurios sugeria smėlį. Maitina akmenis. Tokį kilimą galima pavadinti skraidančiu. Ant jo nebaisu išsilaikyti net atsistojus. Tik nežiūrėk į apačią, jei bijai. Vienas. Du. Kyli. Ir viskas traukiasi. Šiurpuliukai nubėga nugara. Jos apgamus ir švelnius plaukelius glosto vėsa. Trys. Kyli aukštyn. Kambario sienos, pakilus į kelių centimetrų aukštį, pakeičia spalvą. Apšvietimas. Kitas rakursas. Nebaisu. Ant stalo – taisyklingi rožiniai arbūzų trikampiai. Juodos, smalos lašelius primenančios sėklos. Kaip seniai lietei smalą. Klampią, lipnią. Pirštai, pajuodę nuo fleitos metalo. Tiesiamo asfalto kvapas. Gatvės duobės, pasiruošusios būti pripildytos. Kiek aukščiau keli laidai. Ten jau atsargiau. Ir šiaip. Nežiūrėk į apačią, jei bijai.

Keturi.

Galvojau, kad grąžinsiu, jei nepatiks, ir nusipirkau. Mėnesio grąžinimo laikotarpis. Galvojau, kad tikrai nunešiu atgal. Iškart po filmavimų. Žiauriai geras pasiūlymas. Toks, kokio reikėjo. Bet jaučiau, kad mano. Jaučiau, kad prigis. Pradėjau su juo visur varinėti. Tik sunkus. Bet visada, jausdamas jo svorį, prisimindavau, kad turiu tikrą daiktą. Tokį, kad jei prarasiu, tikrai jausis. Juodas. Objektyvas funkcionalus. Filtrų niekada nenaudoju. Geriau pafotošopinu, jei reikia. Pirmi filmavimai nenuvylė. Vieną kartą užlagino fokusas. Tas užpisa. Bet sutvarkiau. Gavos normaliai. Nespėjom vieno kadro, nes saulė nusileido. Bet tik todėl. Poste sutvarkiau. Chebra buvo išsilydę. Sakė, jo, kainavo, bet per pusmetį atsipirks. Paliubomu, atsipirks.

Du bičai, pana, kavos reklamkė. Stilius hipsteriškas. Minimal, bet ne per daug. Ledas. Mano naujas Canonas. Čia toks, kai pamatai ir jauti, kad tavo.

Penktam

aukšte, durys po kaire. Sakė, čia rasiu tai, ko man reikia. Pabeldžiau. Nes nu blet. Užpisa tie skambučiai į duris. Paspaudi, iškart stresas. O pabeldus kažkaip familiariau, kaip pas savą. Dar spėjau pagalvoti, kad jei mentas būčiau, tai tikrai iš principo spausčiau tą skambutį ir pochui. Nes gal visai ir nieko būtų išgirst kokią šaižią melodiją, kuri praneša. Policija / orderis / krata. Tapetai ant sienų. Balti ir išsišovę. Kokio, blet, bybio kišt koksą po tapetais. Šunys / skalikai / stačios uodegos / širdis / plakanti širdis / greičiau plakanti širdis / kilnojasi krūtinė / tapetai kvėpuoja.

Pora, išėjusi pasivaikščioti bėgiais. Trua Rivjeras. Kvebekas. 1900

Pora, išėjusi pasivaikščioti bėgiais. Trua Rivjeras. Kvebekas. 1900

Atsiveria durys. Kasparas, malonu. Arnas, labas. Tai užeik. Ne, nesiauk. Čia pas mus šaltos grindys. Be kilimų. Tai aš su vilnonėm. Nu, tai gal cigaretę. Ai ne, paskui. Tai tada va. Sušniosi šitą. Maišelis priminė medvilnės žiedą. Šitą, sakau, sušniosi, iki valandos būsi visiškam kosmose. Nu tipo. Positive cloud, kaip sako. Energija, tūsas, darbingumas. Seksas. Kiekvienam skirtingai. Nukreipk ten, kur tau reikia.

Aš esu Arnas ir man reikėjo energijos. Reikėjo nemigos. Reikėjo pamiršti, kad kraujagyslėmis varinėja cukrus. Reikėjo daug groti. Ir nesiparinti. Būtent, dėl nieko, fakin, nesiparint. Man reikėjo pasiruošt koncui. Sukurti naujų gabalų. Išgarsėt ir susikraut turtus. Nu tada jo, čia stopudovai tai, ko tau reikia. Kasparas įtraukė storą kokso gyslą, kurią netaisyklingai buvo išpylęs ant slidaus žurnalo paviršiaus. Tai buvo IKEA katalogas. Kilimai, kėdės, laikrodis virtuvėje, mėlyni apmušalai sienose. Viskas, ko reikia normaliam gyvenimui.

Septintas

ar aštuntas Silvos vaikinas Arnas. Kaskart įsimylėjęs jauti, kad tai vyksta kažkaip kitaip. Labiau kitaip nei anksčiau. Kad tai yra būtent tai, ko tau reikia. Ir nesvarbu, kad tavo visi buvę santykiai virsdavo bybiene. Dabar bus kitaip. Dabar tu kitoks.

Naktis Kalnų parke. Kortos ir sidras. Valetai ir klampus kriaušių koncentratas. Ne koks „Somersby“, bet tas, šampano buteliuose. Sausas ir jokių burbuliukų. Tokiems net reklamos nereikia. Toks, kurį išpylus nelimpa grindys. Tas, kurio paragauji, ir viskas. Jauti, kad tavo. Iš lūpų į lūpas. Geriamas mažais gurkšniais. Iš pradžių buvo sidras ir vienkartinės taurės. O tada kažkaip pradėjo šalti. Arnas nupirko žalių. Ketvirta nuo galo eilė su suolais. Žvaigždės, paslėptos po miesto žiburiais. Visai kaip koksas po tapetais. Kai žinai, kad yra, nors nematai. Šiaip jau labai gerai suėjo. O paskui.

Rankos slidžiais judesiais palindo po koža. Nusmauktas kapišonas. Keli gurkšniai žalių. Kartu, bet saldu. Iš telefono grojo nepažįstama daina. Kalnai švarūs, tušti. Eina sau, koks geras šitas. Man primena gamtą ir visatą, ir tą jausmą, kad mes jau buvom susitikę. Nebūtinai vien mes abu, bet visi pasaulio žmonės iš esmės. Nu jo, bent gal grūzas truputį taip galvot, ne? Nes niekada taip ir nesuvoksim, kodėl mes buvom susitikę ir kokiom aplinkybėm. Tai taip, grūzas. Bet šviesus. Ateik čia. Žiūrėk, ten pušys. Dabar užmerk dešinę. Čia visur pušys. Ok. Ne, kairę užmerk. Taip. Pušys man primena gamtą. Jos visumą. Nori dar žalių? Gamta reiškia, kad buvom susitikę. Dainos solo. Lengvas ir neutralus. Užsimerk. Sakyk, krioklys. Niagara. Vanduo šnypščia. Kriaušių sidras gaminamas iš obuolių sulčių.

Viskas buvo taip paprasta ir Silva mintimis atsidūrė savo kambaryje, peržvelgė drabužius, kurių nespėjo sukišti į spintą ir paliko ant lovos. Taip pat nudžiūvusį alijošių ant palangės. Saulėgrąžų lukštų prispjaudytą puodelį su universiteto logotipu. Ir tai nesulaikė. Mintys tik informavo. Gal ir grūzas, bet šviesus. O tai gal varom pas mane? Išsprūdo. Bet tu su puske gyveni. Jo, Koraluos. Galim varyt. Ir žalių nedaug jau liko. Tai varom? Jo. Ten ant suoliukų dažnai sėdi bomžai. Bet gal nieko.

Aš esu Arnas ir man reikia energijos. Medvilnės žiedas vienoje, Silvos ranka – kitoje mano kišenėje. Ir nesvarbu, kad visi santykiai baigiasi bybiene. Silva buvo ta, kurią vos pamatęs žinai, kad tavo. Aš buvau tas, kuris grojo fleita ir pliauškindavo nuotraukas reklamoms. Leidomės Kalnų parku žemyn. Buvo tamsu. Silva girtai priartėjo. Vėjas priminė apie vasarą, kuri gali bet kada pasibaigti. Bet vienoje kišenėje – Silvos delnas, o kitoj koksas. Buvau netoli stebuklo. Ir Silva paklausė.

O tu esi žiūrėjęs porno be garso?

Ta prasme? Visiškai?

Aha.

Jo, bandžiau. Bet keista kažkaip. Nes soundtrackas ir yra esmė.

Tai būtent.

Nors jo, jos ten suvaidina viską.

Ta prasme?

Nu, žinai…

Orgazmus?

Jo. Ir apskritai, kad joms malonu.

Gal. Bet tikslas porno juk nesuvaidinti orgazmai.

Aš su puske gyvenu.

Ką?

Aš su puske gyvenu, nu.

Vienam kambary?

Bet aš moku tyliai.

 

Kriaušių sidras gaminamas iš obuolių sulčių.

Penkto

aukšto balkone pakyli ir pamatai savo klasiokę. Užtrunka, kol prisimeni, kad čia ta, kur iš tolo ėjai į kitą eilės galą valgykloje, kai ji prieidavo ir atsistodavo šalia. Gal turi dvylika centų? Jie byra ir krenta ant akmeninį imituojančio linoleumo. Penkto aukšto balkone gali spoksoti į ją, visai neblogas užpakalis, gal čia džinsai, o gal kokios supertapkės ant kulniuko, nes nuo kada namuose panos ant kablų? Fak it, galvoju, galvoju, nes skrendu be galo, net benzo neužsipilu, net kavos iš Statoilo nepasiimu ir paninio su jautiena. Tik kyli, kvėpuoji, pro šalį lekia laidai ir stulpai ir gatvių lempos, kurių gaubtuose atsispindi slenkantys debesys. Ir nežinai, kokio velnio tau tas kilimas, juk tai gryniausias mainstreamas, bet iš kitos pusės gi ir „Pink Floydus“ žino visi mokyklos nevykėliai. How I wish you were here.

Dvi savaitės. Mūsų reklamkės video tapo viral. Jonas pasikvietė į tūsą, aš vis dar su savo fotiku. Baltos sienos, juodi sėdmaišiai. Daug stiklo staliukuose ir daug popieriaus jointuose. Elementai ir faktūros. Objektyvas išsistumia pats. Pliauškinu. Visus. Sustoju ties ja. Raudonas aktorės lūpdažis fotoaparato ekrane įgauna rusvą sepijos atspalvį. Gesinu vakarėlį tyliomis blykstėmis. Visi kalbėjosi. Nenustojo kalbėtis. Net išvargę, sugriuvę į tuos juodus čežančius sėdmaišius. Kalbėjo. Taip gera, galvojau. Aš turėjau už ko pasislėpti. Geras daiktas, paliubomu. Pusmetis, ir atsipirks. Jonas sakė. Paliubomu, atsipirks.

 

Vos po pirmos

Silva atrakina duris, jos septintas aštuntas vaikinas įsliūkina į butą. Peleninė – tamsiai mėlynas kavos servizo puodelis su dirbtinio aukso ornamentais. Ir tik viena kėdė. Tai ateisi gal? Galima? Neklausinėk nesąmonių. Susiradę vienas kitą, jie matė skirtingus objektus. Prieš Silvą – durų stiklas į kambarį. Išmėtyti drabužiai. Nelaistytas alijošius ant palangės. Priešais jį – laiptinė su ketvirtame aukšte degančia šviesa. Geltona gatvės lempa. Ir vabzdžiai, sukantys ratus aplink šviesą. Iš kišenės Silva traukia naują žalių butelį. Iškrenta centai. Ji prunkšdama pasilenkia. Visos monetos atsivertė herbais. Nesunku viską suversti atsitiktinumui. Silva vis dėlto buvo palaisčiusi gėlę, bet atrodo, kad jai lemta nudžiūti. Silva pila žalias į viskio stiklus. Jos septintas aštuntas vaikinas apžiūrinėja baltas kambario sienas. Šešėlius, kurie prietemoje rangosi tarsi gyvatė ar tatuiruotė su alyvuogėmis aplipusia šakele. Silva išgeria, atsisuka, sėdasi ant kilimo, o Arnas prisėda šalia. Išsitraukia nedidelę fleitą iš kuprinės. Kokio velnio. Galvoja ji. Kokio velnio fleita. Jis frykas, ar ką. Fleita.

Silva vėl prunkšteli, bet susipranta ir nutyla. Garsai išsiraizgo visoje sienoje, kuri jau ne šiaip balta, bet išblukusi ir atsitraukusi, susipratusi kaip ir Silva, kad ten, kur muzika primena indėnus ir botanines dimensijas su alyvuogių krūmais, kurių šešėliuose jis groja taip tyliai, bet vis tiek supranti apie ką, net nereikia vaidinti ar apsimesti. Nereikia suvaidinti nuostabos ar atradimo, nes nei fleita, nei prietema, nei kilimas su persiškais motyvais nėra joks atradimas.

Silva suvokė tai ir pirmą kartą su septintu ar aštuntu vaikinu mylėjosi ant persiško kilimo net neužsidariusi durų, nors pusseserė turėjo grįžti bet kurią akimirką. Žinoma, jie mylėjosi. Pirmą, antrą kartą. Ant kilimo žvilgėjo herbai centuose, užuolaidos tarsi pilvai išsipūtė nuo lengvo vėjo už praviro lango, buto durys atsirakino, apšvietė vystančią gėlę ant palangės, matinį fleitos dėklą, o Silva pirmą kartą nesuvaidino orgazmo, bet buvo begarsė, kaip paslapčia žiūrimas pornofilmas.

Po septintos

sutraukiau. Niežėjo šnerves. Įkvėpiau ir iškvėpiau. Ant kieto paviršiaus pasitiesiau žurnalą. Kasparas taip sakė. Fleitos dėklas tiko tobulai. Plona linija. Atsistojau. Mano raumenys buvo pilni energijos. Nuspyriau fotiką. Nuspyriau telefoną. Norėjau tik groti. Tai buvo tai, ko man reikėjo. Medvilnės žiedai vienas po kito skleidėsi baltomis linijomis. Širdis daužėsi. Priėjau prie atviro lango. Net gatvės triukšmas veikė teisingai. Veikė taip, kad nenustočiau groti. Penktas aukštas virto koncertine sale, kur už manęs su fleita grojo visiškai nurauti muzikantai. Tačiau ir saksofonas, ir gitaros, ir būgnai, ištisa eilė klavišų ir kriokiantis vokalisto priedainis tilpo vienoje fleitos melodijoje. Nepastebėjau, kaip praėjo gera valanda. Užmerkiau kairę. Dešinioji merkėsi pati. Nuo kaitros, nuo šaligatvio, kuris pildėsi minia žmonių, žybsėjo ir šūkčiojo, iš apačios mėtė eurų monetas, kurios krito ant plytelių atsiversdamos tiek herbais, tiek skaičiais. Praėjo valanda, aš pamiršau Silvos žodžius. Ryžtingai pasitraukiau nuo gatvės ir susižavėjimo plojimai pakilo iki pat penkto aukšto.

Įkvėpiau dar vieną. Paskutinį. Fak it, galvoju, galvoju, nes taip skrendi be galo, net benzo neužsipili, net kavos iš Statoilo nepasiimi ir paninio su jautiena. Tik kyli, kvėpuoji, pro šalį lekia laidai ir stulpai ir gatvių lempos, kurių gaubtuose atsispindi slenkantys debesys. Ir nežinai, kokio velnio tau ta fleita, juk tai gryniausias mainstreamas. Fak it, galvoji. Juk dar yra fotikas, juk dar nebandžiau fotkinti TOKS. Bet iš kitos pusės, gi ir „Pink Floydus“ žino visi mokyklos nevykėliai. How I wish you were here. How I wish you were here. Prisiminiau ją. Be garso judančius dubens kaulus. Graikiškų alyvuogių skardinę. Ir jos žodžius. Paskambinau Kasparui. Bet vis tiek girdėjau ją.

Aš pagalvojau, kad tu esi ne toks, kokio man reikia.

Ką? O koks?

Tu visada užsiėmęs. Žinau, kad fotkini, tavo grupė, fleita, viskas. Žiauriai graži tavo fleita. Ir tu pats.

Tai kokio tau reikia?

Nu nežinau. Bet žinau, kokio nereikia.

Kokio? Kokio manęs tau reikia?

Kitokio, supranti?

Kokio? Kokio bybio tau reikia?

Tokio, su kuriuo nereiktų vaidinti.

Tu vaidinai?

Silva nusisuka. Ji meluoja. Viskas slysta. Aš nustoju skristi. Seniai nustojau. Dabar ta akimirka, kai galiu užsukti į kokį Statoilą. Fak it, galvoju. Galiu net benzo užsipilti, net kavos pasiimti ir paninį su jautiena. Ji vaidino.

Prisiminiau visišką nesąmonę. Mano santykiai ką tik virto bybiene, o aš staiga prisiminiau nesąmonę. Savo prosenelę, kuri gyveno Niujorke. Ji pasakojo, kad kai prosenelis pradėjo smaukyti, ji surado visus jo pornožurnalus ir po kilimu laikytas vaizdajuostes su mergšėmis. Viena ypač dažnai dominuodavo žurnalų viršeliuose. Sally Star, juodaplaukė, burleskos ir pornožvaigždė. Proseneliai jau seniai miegojo atskirai.

Kruizas laivu „Maid of the Mist“ buvo populiari pramoga turistams, kuri leisdavo iš arti pamatyti Niagaros krioklį. Prosenelė su visomis amerikiečio vyro Bruce’o pramogomis leidosi į kelionę prie krioklio ir kiekvienam turistui padovanojo po pornožurnalą ar vaizdajuostę. Ji pasijuto geriau. Niagara, krioklys. Vanduo šnypščia. Krenta. O kelionė galiausiai vis tiek kada nors pasibaigia, net jei sergi jūrlige.

Visą gyvenimą praleidusi šalia Niagaros krioklio, prosenelė sužinojo, kad jį sudaro ne vienas, bet trys kriokliai. Amerikos krioklys, Nuotakos Šydo krioklys ir Pasagos krioklys. Grįžusi rado prosenelį su jauna moterimi. Tai buvo ji. Sally Star. Ji sužinojo tiesą, visai kaip ir aš. Kad kriaušių sidras gaminamas iš obuolių sulčių koncentrato.

Penktam

aukšte. Durys po kaire. Kasparas mane įleidžia anksčiau, nei spėju pabelsti. Jis laukia manęs. Skaičiuoja eurus. Sako, jei imtum daugiau, tai labiau apsimokėtų. Jo, bet neturiu daugiau. Jis užpisa. Užpisa, nes žinau, kiek medvilnės žiedų užsiūta pagalvėje, ant kurios jis miega. Aš neturiu pasirinkimo, tik linkteliu ir paimu tiek, kiek jis įpila į maišelį. Jis buvo mūsų konce. Sako, varau gerai. Sako, kad koksas būtent tai, ko man reikėjo. Jo, sakau. Galvoju, kad nieko daugiau ir nebereikia. Silvos žodžiai blunka, kaip kasdien blunka grafičiai ant sienų. Blunka kilimai. Net tas persiškas kilimas. Aš žinau, koks kitas žingsnis, ir žengiu jį.

Po fotosesijos su pieno žvaigždėmis ir moterimis, apsipylusiomis krūtines pienu ir kokosų aliejumi, aš nusprendžiu, kad viskas. Pas Kasparą pasirodau su normalia suma. Galvoju, kad dabar turiu kitą priemonę pabėgti. Aš kūriau savo įvaizdį. Užsiėmusio. Atsiribojusio. Bet visi sidrai gaminami iš to paties koncentrato.

Dabar man reikia vakarėlių su žmonėmis. Nebereikia slėptis už fotiko. Pirmyn atgal skrolinti ratuką, pirštu slidinėti aukštyn žemyn fotiko ekrane ir apsimetinėti, kad peržiūrinėju nuotraukas. Taip, tai buvo linksma. Ir tai buvo tiesa – man patiko fotkinti. Bet tik dabar, sušniojęs dar, o tada dar truputį, tik tiek, kad užtektų, kol baigsis „Chemical Brothers“ konco įrašas, tik tiek, kad nustočiau galvoti apie tuos, kurie nebuvo tokie, kokių man reikėjo. Ir aš buvau didelis. Mano visas kūnas, rankos ir sixpackas, kurio neturiu, visi 178 ūgio ir kiti 15 centimetrų išaugo. Aš buvau stiprus, buvau stiprus, ir tie Silvos žodžiai, tas žinojimas, kad ji vaidino, galutinai nutolo. Viskas, ko man reikėjo, buvo tūsas iki ryto, daug medvilnės ir kuo mažiau alkoholio, kuris tik trukdytų mano ūgiui išsilaikyti.

Išeinam į gatvę. Užsimetu lengvą „bomber“ stiliaus striukę. Žalsvą. Išsipučiu nosį. Galvoju, kad tai kartojasi per dažnai. Kraujas. Kasparas žino naują vietą mieste. Niekas nedrįsta abejoti jo skoniu. Mes nusileidžiam laiptais. Pusrūsyje spalvotos salės dulkės susidrumsčia ir mano stiprūs sėdmenys nusileidžia ant odinės sofos. Ji būtų raudona, jei ne šis apšvietimas. Silva taip pat būtų neišėjusi. Jei aš būčiau tas, kurio jai reikėjo. Bet to fotiko man nereikėjo. Aš įtikinau save, kad man jo nereikėjo. Kaip paskui nereikėjo ir fleitos. Nes man reikėjo tik medvilnės. Man šovė mintis. Išsilaisvinti. Norėjau nusiplėšti drabužius, kad visi pamatytų mane, mano dvigubus centimetrus. Aš nusirengiau ir prie manęs prisišliejo dvi merginos, visai jaunos, priminė mano pusseseres, klasiokes. Priminė mamos drauges, kurios gurkšnodavo likerius ir kikendavo. Jos priminė mokytojas, jų sėdmenis, raižančius lentos juodumą, persikertančią baltos kreidos takeliais. Aš norėjau įkvėpti. Ir dar vieną. Taip. Viskas daug geriau. Tos merginos man priminė Silvą. Ir aš jau girdėjau jos žodžius.

Gali nustoti mane persekioti? Išgirdau. Netikėtai išgirdau. Silva atidarė duris. Norėjau suprasti, kaip veikia jos smegenys. Arba, priešingai, kada jos nustoja veikti. Norėjau išanalizuoti. Matyti struktūras, kurios popieriaus lape atrodytų kaip elektros instaliacija ir po grindimis išvedžioti laidai. Aš bandžiau įeiti į tą kambarį. Atverti jos drabužių spintos duris ir įsitikinti, kad ji netvarkinga, kad ji tik apsimeta tvarkinga, juk jos rūbų spinta suversta, ir viskas krenta iš lentynų. Norėjau pamatyti tą alijošių, kuriam buvo lemta nuvysti. Blet, kaip norėjau būti teisus. Norėjau paimti Silvą, stipriai suimti už alkūnių ir purtyti tol, kol iš jos kišenių pažirs monetos ir atsivers herbais. Ir aš pamačiau. Alijošius žaliavo. Buvo gyvas. Jos drabužių spinta buvo tvarkinga, ir aš pradėjau viską versti, versti ir juoktis.

Pėdkelnės. Nailonas. Medvilnė. Balti siūlai. Sijonas su taškučiais. Sijonas su dryželiais. Sijonas su didelėmis kišenėmis. Sijonas, kurį ji segėjo Vingio parke. Aš nustūmiau ją. Silva atsitraukė.

Arnai, girdi, tau reikia išeiti. Negali taip įsibrauti. Čia mano kambarys. Aš purčiau ją, bet herbai nekrito, galiausiai nutrenkiau ją dar toliau nuo savęs. Silva neverkė. Ji tik nustojo stebėtis. Ji žinojo, ji privalėjo viską žinoti. Ar turi man ko nors. Išeik. Ar turi ko nors. Arnai, išeik. Man nereikia tavęs. Tas alijošius nudžius, žinai? Ir tu nė karto nežiūrėjai porno išjungtu garsu. Jos lūpos prisipildo lipnaus cukraus kraujyje. Jis plūsta į skruostus ir pilkšvi tapetai prisipildo gyvybės. Pradėjau juos plėšyti. Ieškojau medvilnės. Tapetai luposi nuo sienų, kartu paskui save tempdami gabalus tinko. Silva atsitraukė. Ji nustojo mane stebėti. Pasivijau ją. Plėšiau pagalves, kračiau jų plunksnas su visomis kandimis ir sustingusiais pūkuose vorais. Ir neradau. Neradau nieko. Viskas pasidarė tuščia. Aš kritau. Ir dabar tai jau tikrai buvo ta akimirka, kai galėjau užsukti į Statoilą paninio.

 

Gal devintą

kartą vėmiau ant šaligatvio. Visais trim Niagaros kriokliais. Švito. Seni devynaukščiai Koralų rajone. Ir gėlių žiedai, kristalai, svyrantys iš balkonų. Aš vis dar girdėjau jos žodžius. Jie tolo. Aš supratau, kad man ne tokio reikėjo. Jos žiopčiojamos raidės atsitrenkė į stiklą. Aš buvau ne toks. Ne tas. Buvau Canonas, iškeistas į koksą. Minkštą medvilnę celofano žieduose. Norėjau dar. Norėjau baltos linijos. Netaisyklingo dūmų takelio, pralėkus lėktuvui.

Skambinau Kasparui. Buvo viską iššvaistęs. Jis šventė. Grįžau į tą patį barą pusrūsyje. Neradau merginų, panašių į Silvą. Viskas tolo ir neliko nieko panašaus į ją. Į tai, ko man reikėjo. Išėjau. Pajutau nuovargį. Švintantis oras kvepėjo laidais ir elektra. Naktis tarsi perdegęs virdulys išsitaškė 360 laipsnių kampu, o ką tik užviręs vanduo nuplikė dulkėtą asfaltą. Norėjau susigerti su tais vėstančiais lašais, kurie kilo į viršų ir pamažu garavo. Cypė šviesoforai. Stovėjau sankryžoje ir mačiau, kaip švinta daugiabučiai, kaip prasideda rytai virtuvėse ir pakyla bambukiniai roletai, kur kabo vyrų pakabinti laikrodžiai, o moterys slapta nubraukia trupinius nuo stalo ant grindų. Ir vos girdimai kažkas įjungia dulkių siurblį, o aš matau, kaip jis sugeria dulkes ir drabužius, ir visus kilimo raštus, alijošiaus spindesį ir centus, atsivertusius herbais.

Aš ėjau pro miegančias prekybos centrų aikšteles, tylinčias gatves ir greitkelius. Kažkur netilo muzika, bet jau skambėjo varpai ir aš nesusivokiau laike. Tik druska, naujai užpilta ant piktžolių šaligatvio plytelių tarpuose, skelbė, kad vasara dar nesibaigė. O kebabų kioskai pranešė apie prasidėjusį rytą, plačiai atlapodami duris ir nustodami mirksėti neoniniais užrašais. Kartok „krioklys, Niagara“ ir išnyksi. Kartok „krioklys, Niagara“ ir nuryk seiles. Bėk, nes kai bėgi, negali numirti. Staiga panorau gyventi. Pirmasis sutiktas žmogus buvo vyras, kuris automobilių plovykloje su meile blizgino juodą „Chryslerį“.

 

Šeštą

bejėgiškai paskambinau. Mama atidarė duris. Aš neprisiminiau jos vardo nei kada paskutinį kartą mačiau. Tačiau prisiminiau, ką reiškia švari patalynė ir maistas lovoje. Beprasmiškai tėvo pakabintas apskritas laikrodis virš teliko, kuris kartoja senas laidas ir sezoninius serialus.

Esi ne tas. Užstringantis fokusas objektyve. Neišvalomai supiltas kilimas, sugėręs kūnus, jų prakaitą ir išsiliejusias žalias devynerias. Ir nesvarbu, aš vėl eisiu pas Kasparą ar skambinsiu jam į duris, nes dabar man liko lipnus, mieguistas, nuobodus, bet patogus pasidavimas. Mama stovėjo tarpdury su padėklu. Tėvas kažką bandė sakyti, bet jo žodžiai tirpo tapetuose. Prapuolė grindlentėse. Cukrus ir arbata. Bandelės ir košė. Obuolių sultys ir metalas šaukšteliuose. Krioklys, Niagara. Vanduo šnypščia. Nurijau seiles.

Dar niekada nebuvo šitaip gera tiesiog pasiduoti. Prieš miegą pagaliau matyti video su plaukike, girdėti pakilią muziką reklamoje apie didingus ir gaivius mineralinius vandenis iš šimtametrių šaltinių po žeme. Užmigti švarioje, minkštikliais kvepiančioje paklodėje ir leisti mamai pasirūpinti nauja tavo pižama, šlepetėmis su dinozaurais ir visa apimančiu ilgu miegu iki pat vakaro. Jaučiau, kaip pradeda sukti vidurius. Krioklys. Niagara. Vanduo šnypščia. Tuščia stiklinė nuo obuolių sulčių stalviršyje paliko liptų apskritimą. Tėvas sukalė išklerusią kėdę. Mama iškabino skalbinius – ilgą virvę iš kojinių ir sijonų, apatinių ir marškinių. Ilgą, tarsi per prarają, per didžiausią krioklį pasaulyje. Viskas buvo taip, kaip reikia. Ir aš savo telefonu be fokuso ir objektyvo pradėjau fotkint.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.