Oulu zinai: vietinės kultūros kronikos ir necenzūruojama raiška

Filosofijos magistrės Marlenės Hyyppä (Hiupės) praėjusį rudenį Oulu universitete apgintame darbe „Šūksniai iš po žemės!“ nagrinėjama Oulu subkultūrų žurnalų ir laikraščių, slengu vadinamų zinais, „kultūrinė padėtis, kontrkultūrinis turinys ir priemonės“. Šiaurės Suomijos kultūros žurnale „Kaltio“ paskelbtame straipsnyje šie leidiniai aptariami žodžio laisvės aspektu.

 

(Tilt Zeitung, 1979, Nr. 2)

 

Mažų mažiausiai nuo praėjusio amžiaus 8 deš. pabaigos Oulu ėmė rastis nedidelių laikraščių, kurių leidybą paskatino įvairus kultūrinis kontekstas. Išplitusi kartu su pankroko muzika ir laikiusis „Pasigamink pats“ principo, tokių laikraščių kultūra 8–9 deš. Oulu mene pagimdė ne vieną leidinį. Pankų ir New Wave kultūroms atstovavę laikraščiai buvo, pavyzdžiui, Anoniminė rašalo dėmė, Tilt Zeitung, Bažnyčia tomis dienomis, Valstiečio draugas, Patriotas, Niurgzlys, Karvukė, Dieviškoji Nojaus arka.

Laikraščiai ir žurnalai buvo svarbūs pankų subkultūros informacijos šaltiniai, pasirodymų ir plokštelių recenzijos, interviu su grupėmis sudarė pagrindinį jų turinį. Pankų žurnaluose skaitytojai raginami patys kurti laikraščius ir pankų muzikos grupes. Žurnalams būdinga estetika – tai rašomąja mašinėle, tai ranka rašyti tekstai, nespalvotos prastos kokybės nuotraukos ir paveikslėliai, prikeverzoti piešinėliai ir šalia teksto ranka prirašyti papildymai bei komentarai.

Originalus maketavimas ir išskirtiniai kopijavimo bei spausdinimo sprendimai yra tipiški pankų leidiniams. Pavyzdžiui, Dieviškoji Nojaus arka buvo žinoma kaip mažiausias Suomijoje mažo tiražo laikraštis. Cituojant Anoniminės rašalo dėmės vyr. redaktorių Jukką-Pekką Kinnuneną, tai buvo „lyg koks inžinerinis origamio šedevras“: A4 formato lapas sulankstytas į kuo mažesnį, sukarpytas, įrištas, o visos lenkimo kryptys kruopščiai apgalvotos.

Tilt Zeitung (1979–1981) buvo laikomas aukštos kokybės, ypatingu „naujosios bangos“ leidiniu. Jį redagavo ir leido slapyvardžiais prisidengę RukiVehr, Kauko Röyhkä, A. Karmio ir Hippo Haavisto. Kai kurie jų pasitraukė jau po pirmojo numerio ir leidybą tęsė kiek kitokia redakcijos sudėtis.

 

                                                     P.S.

 

Žurnalo užnugaryje buvo Oulu rašytojų ratelis (Oulun kirjoittajarinki) – jo vadovas Aku-Kimmo Ripatti padėjo vaikinams įgyvendinti žurnalo idėją. Be pankų leidiniams būdingų rašinių, Tilt Zeitung spausdino ilgus straipsnius apie politiką, meną ir vietos kultūrinį gyvenimą. Buvo kritikuojama aukštoji kultūra ir jos institucijos, aršiai remiamos Oulu kultūrinių ratelių klikos. Be to, žurnale publikuota knygų, spektaklių ir miuziklų anotacijų, parodijų bei recenzijų. Iš viso pasirodė trys numeriai. Štai padrąsinama ištrauka iš pirmajame numeryje spausdinto redakcijos žodžio pavadinimu „Moneyfestas“:

 

Visi pankai ir smaukaliai! Visi Jūs, kurie manote mokantys ką nors daryti! Darykit komiksus, kiną, foto- ir rentgeno nuotraukas, grokit, tapykit, vaidinkit, veikit! Galvoti neuždrausta – vis dar. Jei vystymasis ir toliau tęsis šia kryptimi, greitai jūs visi poginsitės koncentracijos stovyklose automatų ritmu. Darykit kaip „Xtaasi“, kuri yra gera grupė. Jie koncertuose gauna ne pinigų, o į galvą. Ir vis tiek nesustoja. Pabaiga.

Kauko ir RukiVehr, vyriausieji redaktoriai

 

Anoniminė rašalo dėmė (1979–1981) stebina anarchistiniu, dadaizmu dvelkiančiu laisvu išraiškos stiliumi. Be interviu su grupėmis ir plokštelių apžvalgų, žurnale kunkuliuote kunkuliuoja trumpi pasakojimai, pamąstymai, poezija, komiksai ir atsitiktinės keverzonės. Sąmonės srauto technika, laisvos asociacijos ir rašybos bei spausdinimo klaidos savotiškai atliepia teksto vyksmą. Taip pat pasirūpinta gausiomis iliustracijomis ir komentarais, kad kiekvienas puslapis būtų užpildytas. Be pankų grupėje „Xböö“ grojusio Jukkos-Pekkos Kinunenno, pravarde Juxo, Anoniminės rašalo dėmės redakcijoje dirbo Pentti Sarkkinenas ir Pentti Kankaala, pravarde Vienuolė. Temos varijuoja nuo beprotiškų fikcijų iki gamtosaugą ir partijų politiką nagrinėjančių tekstų. Ne viename straipsnyje atmetamas suaugusiųjų ir „paprastų žmonių“ gyvenimo būdas. Savo kritikos porciją atsiima ir įvairios ideologijos bei religija.

 

Ar priklausai kokiai nors organizacijai, religinei grupei ar pan.? Negerai. Ką manai apie konkuruojančių žmonių grupių ideologijas? Kokia prasmė prigalvoti grupėms pavadinimų ir apskritai grupuotis? Aš nesu prieš bendradarbiavimą, bet kad partijos ir kitos organizacijos (politinės) nieko daugiau nedaro, tik pešasi tarpusavyje. Našus bendradarbiavimas? Religijos yra gerai tuo, kad jų moralės taisyklės dažniausiai būna ok, tačiau blogai tuo, kad jų niekas nesilaiko. Visa mistika yra tik tam, kad tikintieji galėtų jaustis baisiai šventi. Dievai yra tam, kad daugmaž padoriai būtų galima paaiškinti, pvz., mus ir pasaulį.

(Anoniminė rašalo dėmė, 1980, Nr. 2)

 

Be pankų kultūros pradėtos mažų žurnalų (zinų) mados, nuo 9 deš. pradžios Oulu buvo aktyviai leidžiami ir spontaniški komiksai. Tuo metu jie buvo subkultūros dalis ir suomiškiems komiksams buvo sunku rasti leidybos nišų. Taip, užpildydama žiniasklaidos spragas, gimė spontaniška komiksų kultūra, kuri į dienos šviesą iškėlė vietinius komiksų autorius ir siekė didesnio komiksų pripažinimo kultūros baruose. Svarbiais komiksų žurnalais tapo 9 deš. įkurtos Oulu komiksų draugijos leistas Burbulas (1981–1983) ir vėliau Oulu studentų tarybos komiksų klube pradėtas Atsuktuvas (1988–1995).

Buvęs Burbulo vyr. redaktorius Ilpo Koskela žurnalą apibūdino kaip „kažką panašaus į komiksų konkursą“ dėl palyginti griežtos atrankos. Buvo spausdinami aukštos kokybės ir geromis istorijomis pasižymintys komiksai, o pagrindinės kūrybinės grupelės produkcija buvo nuolat skatinama ir reklamuojama. Vieni iš tęstinių komiksų buvo, pavyzdžiui, Mikos Svensko Herbertas, Pentti Nuortimo Tahavas ir Didvyriai, kurio veiksmo vieta pasirinktas Oulu, bei Jormos Pitkäneno Pusdugnis. Vedamuosiuose straipsniuose ryški tvirta pozicija suomiškų komiksų atžvilgiu, ją gerinti stengiamasi meno forma.

Be to, Burbule gausu interviu su komiksų dailininkais ir jų darbų apžvalgų. Burbule buvo spausdinami ir anksčiau cenzūruoti Mauri Kunnaso² komiksai. Numeryje Körttispecial³ pasirodė ir jau vėliau kaip Kalevos⁴ karikatūristas išgarsėjusio Jari Elsilä komiksas lestadionizmo⁵ tema „Nuodėmingas gyvenimas Šiaurėje“.

Atsuktuvas buvo itin plačių pažiūrų – tai matyti iš komiksų stiliaus ir žurnalo turinio įvairovės. Prie Atsuktuvo taip pat ranką pridėjęs Koskela medžiagos „genėjimo“ procesą apibūdino taip: „Kai randi tai, kas daryta labiau iš jausmo, apėmus nuotaikai, t. y. ką nors akiplėšiškesnio ir netašyto, išspausdini vien tam, kad paerzintum.“

 

„Peržiūrėjau senus numerius. Bažnyčia, miško pramonė, krašto apsauga, feministės, valstybės tarnautojai, rezervo karininkai, „Veikkaus Oy“⁶, Didžioji Britanija ir taip toliau… Viskas jau kritikuota – viskas iki pat paskutinio ateivio iš kosmoso!“

(Ilpo Koskela, „Kapitonas Pilvas ieško nuotykių: dingusių komiksų paslaptis“, Atsuktuvas, 1990, Nr. 5)

 

 

Atsuktuvas pasirodydavo dukart per metus: gegužės 1-ąją ir per Kalėdas. Tęstiniai žurnalo komiksai buvo Vesos Juolos Lenardas Liotvionenas, Svensko KoskenJorma⁷, Koskelos Kapitonas Pilvas ieško nuotykių, Vernerio Bröselio Werneris ir Seppo Alamännistö Superbiologas. Tradiciškai prieštaringomis laikomos temos – pašiepiamas patriotizmas, tyčiojimasis iš armijos ir policijos, atviras seksualumo vaizdavimas ir narkotikai – Atsuktuve nuolat kartojosi. Tokia tvirta žurnalo linija linksmai komentuojama ir pirmajame Suomijoje kompiuteriu „Macintosh“ sukurtame komikse.

Be to, paskutiniame amžiaus dešimtmetyje Oulu pasirodė nemažai nepriklausomų komiksų leidinių. Ouliečiu save vadinantis Ji Roikonenas išleido ne vieną komiksų laikraštėlį, pavyzdžiui, Therapy (1990), Purvynė (1992), Riddle (1992), bei įvairių leidinių apie personažą Jasso. Hardcore stiliaus muziką grojusios „Sveikų rankų“ (Terveet kädet) vokalistas Läjä Äijälä 1990–1994 m. išleido penkis nespalvoto komikso X-Comics numerius, kuriuose, be kita ko, vaizduojamas sadomazochistinis seksas ir fetišai. Pirmasis Villės Rantos⁸ albumas Kelionė į Limpopo 1992 m. taip pat buvo išleistas kaip nepriklausomas leidinys. Naujo tūkstantmečio pradžioje komiksų žurnalą Ki:ma Ranta išleido per komiksų asociaciją „Asema“.

2005 m. Oulu subkultūrų horizonte pasirodė jaunų vyrų gyvenimo būdą ir Oulu subkultūras vaizduojantis Esa⁹, iki šios dienos jo išleista šeši numeriai. Esa gimė riedlentininkų parduotuvėje „Real Deal“ susibūrusios draugų grupelės iniciatyva.

Esa apžvelgia vietinę riedlentininkų kultūrą, grafičius ir gatvės meną, giliai užgriebia Oulu kultūrinę pasiūlą, ypač susijusią su muzika ir kavinių kultūra. Visi redakcijos nariai yra Esos, tad ir visi straipsniai – Esos darbas. Pasak vieno iš redaktorių, Esa yra „gana šizofreniškas tipelis, retkarčiais mėgstantis krėsti kvailystes, jis – kultūrščikas, bet drauge ir didžiuojasi savo kaimietiškumu“.

Esos turinys ir stilius stebina daugialypumu: nuomonės, ištraukos, kelionių pasakojimai, tiriamosios žurnalistikos straipsniai, muzikiniai interviu, trumpos žinutės ir netgi gydytojo skiltis. Be to, Esa demonstruoja vyrišką grožį sukrusti verčiančiose nuotraukose žurnalo viduryje. Taip pat nagrinėjami ir karščiausi politikos klausimai.

 

PERNELYG GEROS NAUJIENOS

 

„Kallioparty“¹⁰ yra požeminė treniruočių vieta ir riedlentininkų salė, suplanuota Oulu centre. Dėl šio projekto Oulu miesto taryba susitarė 2010 11 08. Paprastoje uoloje 25 metrų gylyje bus išraustos patalpos, kuriose tilps 600 grupių ir riedlentininkams skirta konstrukcija. Susibūrimų ola bus pėsčiųjų gatvės Rotusaari apačioje, Kauppurienkatu gatvės link. Angos pabėgti išeis į Hallituskatu ir Autoranta gatves.

Pradinis „Kallioparty“ statybos išlaidų vertinimas – 61 mln. eurų, iš kurių 27,9 mln. – miesto centro nekilnojamojo turto dalis ir 3,1 mln. – miesto valdžios dalis. Likę pinigai bus surinkti pridavus tarą. „Kallioparty“ statomas gyventojams pradžiuginti ir pakelti ūpą, nepaisant sudėtingos finansinės miesto padėties.

 

(Esa, 2011, Nr. 6)

 

Po 2000-ųjų taip pat pasirodė laikraštukas Born 2 Lose, kuriame pristatomas Oulu grafičių menas. Pankų žurnalų tradiciją tęsė ir Šurmulio dienos, atsiradusios kartu su pankų muzikos festivaliu, žurnalas Maximum Hugs and Roll, Švelnumas ir jaunų moterų „kalių klubo“ kuriami „kalių žurnalai“. Asociacija „Kulttuuribingo“ 2012 m. gruodį irgi išleido savo laikraštį. Kempelėje leidžiamas muzikos žurnalas Aurora Urealis, o Liminkos meno mokykloje sukurti nepriklausomi komiksų leidiniai dažnai atsiduria Oulu.

 

REDAQCIJOS ŽODIS + REDAGTSIJOS ŽODIS + REDAKCIJOS ŽODIS

Šitas laikraštis gana svarbus bet ne per svarbus bet svarbus Mums vidurio suamiams (sic!) (keografiškai vidurio), kurie buvo nuošalėj palygint su tais kitais mažaisiais žurnalais. Rašalo dėmė yra mūsų at[s]akymas į neužduotą klausimą KUR UŽTRUKO PIETŲ LAPLANDIJOS ALTERNATYVUS LAIKRAŠTIS??????;???&$?

[A]š, Jurgenas af Maximalizatorius, kartu su vyriausiuojuojuoju redaktoriumi studentu mano draugu ps███, panko ir mažų žurnalų entuziastu juxu, mūsų rinkėju, virtuoziškai meistrišku dviejų pirštų spausdinimo sistemos techniku, priimame mums mestą išsūkį ir metame iššūkį. kartu atsakome į aukčiau užduotą klausimą ČIA.

 

STEBUKLINĖ PASAKA PABŪKLINĖ SĄSAGA PASAGA PASAKA+PASAGA KURI SAUGO…

Vyras nuėjo žvejoti praėjo pusė valandos kol vyras sugavo pirmą žuvį per tą išvyką žuvis buvo žaliais ir violetiniais dryžiais ir rūkė hofnar cigarus ir dainaaavo dainą apie geeeerrrrvę skridusią į tiurrrrvęę

 

ISTORIJA APIE VYRIAUSIOJOJO REDAKTORIAUS PAGAL UŽSAKYMĄ SUKURTĄ GABALĄ

Kartą buvo gabalas kuris ilgai ir laimingai gyveno.   HUI HAI

 

ŠIS LAIKRAŠTIS YRA CENZUARAS=IR LIGONIŲ SENATO NUVERTINTAS:

(Anoniminė rašalo dėmė)

 

Kalbinant subkultūrų žurnalų sudarytojus akis bado leidinių atsiradimo kontekste vyravęs nepritapėliškumas ir maištas prieš visuomenės normas bei skirstymą į socialines klases. Draugų ratas ir subkultūra suteikė kūrėjams galimybę būti savimi ir laisvai save realizuoti norimu būdu. Kauko Röyhkä puikiai apibūdina bandymą prisitaikyti visuomenėje žurnalo Tilt Zeitung laikais: „Kažkaip buvo labai svarbu, kad tave išgirstų. Esam, kokie esam, ir darom tai, ką darom. Mes jokiu būdu nenorėjom per greitai prisitaikyti šitoj suomiškoj visuomenėj. Mums atrodė, kad tas prisitaikymas buvo kažkas siaubingo – tai buvo kaip mirtis.“

Iš Anoniminės rašalo dėmės vyr. redaktoriaus Kinnuneno- -Juxo interviu taip pat paaiškėja, kad priešpriešų būta ir tarp skirtingų jaunimo grupių: „Žurnalo leidyba buvo tarsi tam tikra meninė socialinė išraiškos forma: žiūrėkit, aš sugebėjau padaryti kažką, apie ką jūs, kaimiečiai, nė nesusimąstėt. Akistata buvo neišvengiama, nes visokius ledo ritulininkus erzino, kad būta kažko, kas nebuvo ledo ritulys ir dėl to jiems nesuprantama, ir kad kažkas tuo dar ir didžiavosi.“

Komiksų žurnaluose Burbulas ir Atsuktuvas esminis dalykas buvo komiksų leidyba ir jų kultūros stiprinimas. Gėdos pirštu galima besti į komercines „komiksų šiukšles“ arba į Oulu miesto jaunimo įstaigą, kurios biurokratija stabdė kultūrinių ir jaunimo organizacijų veiklą. Užuot spausdinus tai, kas būtų įtikę sostinės kritikų skoniui, buvo leidžiami tokie komiksai, kokių norėjosi. Žurnaluose remiami suomiški komiksai ir vietinę komiksų kultūrą stengiamasi atgaivinti organizuojant renginius ir parodas.

„Ideologija buvo komiksai, – apibendrina Koskela. – Buvo pastišų, istorinių ir politinių komiksų. Norėjom juos spausdinti, rėmėm juos. Atradom leidybos nišų: užsidegėm patys ir uždegėm kitus kurti.“ Pavyzdžiu buvo laikomas pankų demokratiškumas: „Kiti sukūrė grupes ir ėmė groti – tai buvo iš esmės tas pats.“

Esa su juodo humoro gaidele vaizduoja jaunų suaugusių vyrų gyvenimo būdą, kurio dalis – visų pirma iš subkultūrų perspektyvos stebėti vietos kultūrą ir jai priklausyti. Pasak redaktorių, Esa gina silpnesnius ir besipriešinančius, ironiškai vaizduoja gyvenimiškas situacijas, pavyzdžiui, nedarbą.

Painus tarnybų pasaulis ir biurokratijos vingiai aptariami ne viename straipsnelyje ir komikse, Esoje galima rasti ir „Kelos“¹¹ dokumentų fotokopijų. Straipsnyje „Trijų langelių klientai“ darbo biržai, „Kelai“ ir socialinei tarnybai skiriami taškai, remiantis tų įstaigų laukiamųjų jaukumu. Nepalenkiama žurnalo pozicija ir turinio drąsa puikiai atsispindi viename iš Esos interviu: „Dalykus daryti rimtai, tikint savimi, linkstant į vieną pusę, kitai – parodant užpakalį. Toks pat ir sutikimas. Vieni dievina, kiti nekenčia. Tačiau mes to ir norėjom. Visai gerai nėra žiauriai gerai.“

Kadangi zinų sudarytojai savo rankose laiko visas vadžias nuo idėjų iki praktinio įgyvendinimo ir sklaidos, kūrybingumas liejasi per kraštus. Temos ir priemonės, kurių vengiama masinėje žiniasklaidoje, yra įprasta subkultūros leidinių medžiaga.

 

 

Tyčiojimasis iš institucijų ir aukštosios kultūros, ideologijų ir religijos parodijavimas, seksualumo ir nuogybės vaizdavimas, smurtas, svaigalai, pareigūnų pašiepimas ir t. t. – kontrkultūrinėmis laikomos temos kartojasi kiekviename atidžiau tyrinėtame leidinyje. Užgniaužtos mintys, nuomonės ir iliustracijos zinų puslapiuose išsiveržia konkrečia forma – įvilkta į humorą.

Įprastais žanrais ir straipsnių tipais žaidžiama painiojant fikciją ir naujienas, reporterį paverčiant įvykio dalyviu, iškreipiant posakius ir reklamuojant dalykus, kurie neegzistuoja. Vadinamosios gonzo žurnalistikos (kai reporteris yra tiesioginis pasakojamų įvykių dalyvis) bruožai ypač pastebimi koncertų apžvalgose ir Esos tiriamuosiuose straipsniuose apie narkotikų bandymus. Piktnaudžiaujama nusistovėjusiais pasakojimo būdais, pavyzdžiui, pasaka ir jos pradžios formuluotėmis „kartą gyveno…“, laimingomis pabaigomis, jos absurdiškai naudojamos istorijoms apie smurtą, transformacijas ir seksualumą įrėminti.

Populiariosios kultūros personažai ir žvaigždės pagrobiami ir įmetami į jiems nebūdingas aplinkybes, į sukrypusią realybę, kurioje jie nušviečiami visai nauja šviesa. Disneyaus personažai ir populiariosios kultūros stabai, tokie kaip Elvis Presley, Bobas Dylanas ar Džeimsas Bondas, subkultūrų žurnaluose patiria dar neregėtų nuotykių. Taisyklingą rašybą ir griozdišką knyginę kalbą keičia šnekamoji, alogiškas siužeto plėtojimas ir keiksmažodžiai.

Zinai suteikia balsą subkultūrų bendruomenėms, kurios žiniasklaidoje reprezentuojamos vangiai ir dažnai klaidingai. Žurnalai turi svarbią užduotį: fiksuoti ir stiprinti vietos subkultūrą. Neaukštai iškelta leidybos kartelė suteikia galimybę pasirodyti tiek turiniu, tiek stiliumi savitiems leidiniams, kuriuose nereikalaujama būti srities profesionalais, laikytis oficialių leidybos principų ir kurie neturi duoti pelno.

Nors tokie leidiniai dažnai būna orientuoti į uždaras grupes, įdomių skaitinių juose gali rasti ir nepriklausantieji subkultūroms. Laužant žiniasklaidos vertinimus ir normas, užgniaužti įpročiai ir pateikimo būdai iškyla kaip savaime suprantami. Su šablonais nesitaikstantys zinai veikia kaip puikus priešnuodis prieš bet kokį susireikšminimą ir pernelyg rimtą savęs vertinimą.

 

Ir pabaigoje atokvėpis – patarlės ir priežodžiai iš Esos (2011, Nr. 6):

 

Ir iš Anoniminės rašalo dėmės (1981, Nr. 3):

 

 

 

 

 

 

¹ JAV roko grupė „Velvet Underground“ (visos pastabos -– vertėjos).

² Mauri Kunnasas (g. 1950) – suomių grafikas, rašytojas ir dailininkas, nepaprastai populiarus knygų vaikams autorius.

³ Körtti suomiškai – praregėjimas, pabudimas. Religinis judėjimas, prasidėjęs dar XVIII a. Kadaise buvęs griežtai pietistinis, šiandien šis judėjimas yra pagrindinė liuteronizmo atšaka Suomijoje.

⁴ Kaleva – 1899 m. įkurtas ir iki šiol leidžiamas vienas didžiausių Suomijos dienraščių.

⁵ Lestadionizmas – itin radikali liuteronizmo atšaka, paplitusi Suomijos šiaurėje.

⁶ „Veikkaus Oy“ – nacionalinė Suomijos lošimų bendrovė.

⁷ Žodžių žaismas: koskenkorva – viena iš degtinės rūšių, Jorma – suomiškas vyro vardas.

⁸ Ville Ranta (g. 1978) – žymus suomių karikatūristas ir komiksų dailininkas, vienas iš asociacijos „Asema“ įkūrėjų ir didelio atgarsio Suomijoje sulaukusių karikatūrų autorius.

⁹ Esa – suomiškas vyro vardas.

¹⁰ Kallio suomiškai – akmenų uola, skardis.

¹¹ Suomijos socialinio draudimo tarnyba.