Stačiatikybės terminija lietuvių kalboje

Romualdas Dulskis. Ekumeninė krikščionybė: dieviškasis žmogaus pašaukimas Rytų krikščionybėje. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. 280 p.

Neseniai knygynuose pasirodė kun. prof. habil. dr. Romualdo Dulskio knyga „Ekumeninė krikščionybė: dieviškasis žmogaus pašaukimas Rytų krikščionybėje“. Šioje knygoje ieškoma atsakymo, kaip Rytų krikščionybėje suvokiami vienuolio, senolio, ikonografo ir kvailio dėl Kristaus (šventpaikšio) pašaukimai, analizuo-jama ikonos teologija, mokymas apie teozę (žmogaus pašaukimą tapti dievu – Dievo atvaizdu). Autorius demonstruoja įspūdingą apsiskaitymą, remiasi gausiais ortodoksų šaltiniais.

Vienuoliai širdyje

Knygą sudaro trys dalys – „Dieviškoji žmogaus tapatybė“, „Krikščioniškojo pašaukimo gelmės“ ir „Perkeičianti Šventosios Dvasios malonė“. Pirmojoje dalyje pasakojama apie bendrą krikščioniškojo pašaukimo sampratą Ortodoksų Bažnyčioje ir apie ikonografo pašaukimą, antrojoje – apie vienuolystės, senolystės (arba, kaip rašo autorius, senuolystės) ir Kristaus kvailelio (šventpaikšio) pašaukimus. Trečioji kalba apie ekleziologinį pašaukimo teologijos matmenį.

Ortodoksų Bažnyčia moko, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas sudievinimui: „Laikydamasis Dekalogo įsakymų ir Evangelijos priesakų asmuo įgyja tokį panašumą, kad pagal prigimtį būdamas Dievo kūrinys Šventosios Dvasios malonės dėka tampa Dievo sūnumi.“ Tam reikia nusigręžti nuo nuodėmės, atsižadėti pasaulietiškumo ir pakelti savo mintis Dievop. Todėl visas ortodoksų dvasingumas yra persmelktas vienuoliškumo.

R. Dulskis cituoja kun. Sergijaus Bulgakovo žodžius, skirtus pasauliečiams: „Savo širdyje kiekvienas turi būti vienuolis ar asketas.“ Ortodoksų tradicijoje visi tikintieji siekia gauti vienuolių dvasinių patarimų, išmokti iš jų melstis. Malda ir dvasinė pagalba – pagrindinė vienuolių ir senų asketų, senolių, dovana pasauliečiams.

Ikonografija taip pat atspindi norą pasitraukti iš pasaulio Dievop. Visa joje vaizduojama perkeista Dieviškosios Šviesos, visa – dievišku žvilgsniu. Užuot pasitelkę realistinį vaizdavimą ir matematinę perspektyvą, ikonografai figūras vaizduoja vadovaudamiesi kanonais, naudodami atvirkštinę perspektyvą – taip sudaromas vaizdas, kad ne tu žvelgi į paveikslą, bet paveikslas žvelgia į tave. Ikona – tai langas į aukštesnę, tikresnę tikrovę nei ta, kurią paprastai mato žmogaus akis.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, ir kvailumas dėl Kristaus atsiskleidžia kaip tos pačios nuostatos stiebtis Dievop išraiška. Kaip ir vienuolis, šventpaikšis prisiima „baltąją kankinystę“, t. y. savo noru išsižada pasaulio ir dėl to patiria kančias. Tik, skirtingai nei vienuolis, jis niekur nesišalina, o lieka mieste.

Nors visi šie keliai yra susiję su tam tikru atsiskyrimu, krikščionio ortodokso pašaukimas visada skleidžiasi Bažnyčios bendruomenėje. Ortodoksų teologai skiria istorinę, tamsią ir piktinančią Bažnyčią nuo dvasinės „tikėjimo Bažnyčios“, kuri yra Šventa ir Nekintanti. Bažnyčia – tai Šventosios Dvasios laidas žmonijos istorijoje.

Dešinysis plautis

Didžiausias monografijos trūkumas – autoriui taip ir nepavyksta įveikti išankstinių nuostatų krikščionių ortodoksų atžvilgiu, pažvelgti į ortodoksų teologiją ne iš griežtai katalikocentrinių pozicijų. Knygos pradžioje kaip įvadas įdėta popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika Orientale Lumen, autorius vis grįžta prie popiežių raštų ir katalikų susirinkimų. Ortodoksai knygoje traktuojami ne kaip savarankiška religinė bendruomenė, o kaip vienas iš dviejų Katalikų Bažnyčios plaučių (nepaisant aplinkybės, kad dauguma ortodoksų savo Bažnyčią laiko savipakankama). Visoje knygoje vartojamas ambivalentiškas konstruktas „Rytų Bažnyčia“, į kurią įeina ir graikai Bažnyčios Tėvai, ir rumunai, ir rusai, ir su jais schizmoje esantys miafizitai koptai, ir nestorijonai sirai (tiesa, Gruzijos ir Armėnijos ortodoksai knygoje apskritai ignoruojami). Galima numanyti, kad į šią „Rytų Bažnyčią“ turėtų įeiti ir Rytų apeigų katalikai (unitai).

„Šiaurės Atėnuose“ jau esu kėlęs klausimą, kiek tikslinga Ortodoksų Bažnyčią vadinti „Rytų“ („Stačiatikybės orientalizacija“, 2015.VIII.21), kai jau daugiau nei šimtą metų ji gyvuoja ir JAV, ir Vakarų Europoje, o ir XIX a. Sankt Peterburgo kultūrą sunku pavadinti „rytietiška“. Netikslinga Ortodoksų Bažnyčią traktuoti kaip monolitišką tradicijos ir papročių atžvilgiu, nes joje visada egzistavo ryškūs kultūriniai skirtumai. Juo labiau netikslinga į šį monolitą įlieti Asirijos Rytų Bažnyčią ir Koptų Bažnyčią, nes jos vystėsi visai kitomis trajektorijomis ir tik tam tikromis epochomis sąveikaudavo su Ortodoksų Bažnyčia (pavyzdžiui, kai joje buvo atrasti šv. Izaoko Siro arba šv. Grigoro Narekiečio mokymai).

Tie, kurie tiki stačiai

Pavadinimai knygoje yra didelė problema, kylanti todėl, kad vis dar nenusistovėję lietuviški ortodoksų teologijos terminai. Pavyzdžiui, autorius netgi kategoriškai atsisako vadinti ortodoksus ortodoksais ir juos vadina stačiatikiais, nes jam nepriimtina, kad terminas ortodoksija gali reikšti „tikėjimo tikrumą, teisingumą“, o terminas stačiatikis „primena liturginį stovėjimą“. Tai labai neekumeniškas žingsnis, prieštaraujantis objektyvios religijotyros reikalavimams.

Šiuolaikinėse religijos studijose yra nusistovėjusi tradicija religines bendruomenes vadinti taip, kaip jos pačios save vadina (kiek šį principą įmanoma taikyti). Šio principo ekumeniniame procese laikosi ir krikščionys. Juk tradicinis katalikų įvardijimas ortodoksų raštijoje yra lotynai ar lotynininkai (protestantai, tarp jų ir Martynas Mažvydas, katalikus vadino pagonimis popiežininkais). Ortodoksai taip praminė katalikus ne todėl, kad jie priklausė senovinei lotynų genčiai, o todėl, kad visą turtingą katalikų tradiciją niveliavo į vieną stereotipą: katalikai – tai „tie, kurie meldžiasi lotyniškai“.

Lygiai taip pat protestantams katalikai buvo „tie, kurie garbina popiežių“, o Lietuvos katalikams stačiatikiai – „tie, kurie meldžiasi stovėdami“. Iš tikrųjų ne visi katalikai net iki Vatikano II susirinkimo meldėsi lotyniškai, popiežiaus jie irgi negarbino. Ir pabrėžtinai stovėdami meldžiasi tik rusų ortodoksai, o ne visi „stačiatikiai“. Graikai, rumunai ir kiti ortodoksai turi kėdes arba stasidijas, o didžiosiose miestų katedrose sėdimos vietos egzistavo dar tada, kai jų nebuvo katalikų bažnyčiose.

Graikiškas pavadinimas orthodoxia (gr. orthos – tiesus, tikras, status, teisingas; doxa – nuomonė, tikėjimas, garbė; rus. православие), kurį į lietuvių kalbą kažkas nevykusiai išvertė stačiatikybė (orthos vietoj „tikras“ versdamas „status“, nes, matyt, neįtiko vertimas tikratikystė), Bizantijos krikščionims prigijo dar IV a., kai šv. Atanazas Didysis karštai gynė Nikėjos ortodoksiją nuo kitatikių. Vakarų Romos imperijos krikščionys ėmė save vadinti katalikais, nes pabrėžė savo priklausymą Visuotinei Bažnyčiai (gr. Katholike Ekklesia), tačiau ortodoksai ir po schizmos teigė, kad būtent jų Bažnyčia yra katalikiška (visuotinė) ir kad jie yra tikrieji „katalikai“.

Akivaizdu, kad versti rusišką православие ar graikišką orthodoxia į lietuvišką „tikratikystę“ nėra tikslinga. Tačiau kodėl gi nevartoti tarptautinio žodžio ortodoksija, kurį religijotyrininkai vartoja ir ortodoksiniam judaizmui, šešioms ortodoksinėms hinduizmo mokykloms ar protestantų judėjimams (pavyzdžiui, neoortodoksija, paleoortodoksija) įvardyti? Juk sakydami, kad kuris nors žydas išpažįsta ortodoksinį judaizmą, neturime omenyje, kad jis teisesnis už visus kitus judėjus.

Graikiškų ir rusiškų žodžių transkribavimas

R. Dulskio knygoje susiduriame ir su kita problema – joje nesilaikoma nuoseklios graikiškų žodžių transkripcijos sistemos. Λαύρα, remiantis homeriškuoju tarimu, transkribuojama „laura“, tačiau ἡγούμενος jau virsta „igumenu“ (bizantiškasis tarimas; homeriškuoju būtų „hegumenas“). Visiška sumaištis įvyksta ἡσυχία virstant į „hesychiją“, kur pirmas skiemuo transkribuotas pagal artimą homeriškajam tarimą (he arba hė), o antras – pagal bizantiškąjį (sy). Žinoma, greičiausiai autorius tiesiog pridėjo lietuvišką galūnę prie lotyniško varianto (hesychia), tačiau taip daryti nėra nuoseklu – tada lietuviškai turėtume turėti androgyną, gyroskopą ir labyrintą (ar labyrinthą).

Rubliovas, nesilaikant VLKK patvirtintų rusiškų pavardžių transkripcijos taisyklių, knygoje virsta Rublevu. Šventųjų vardų (Andriejaus, Antano ir kt.) kartais pateikiami lietuviški atitikmenys (dažniausiai – kai priklauso graikams ir sirams), bet dažniau paliekamos slaviškos formos (kai priklauso rusams, nors rusų vienuoliai gauna tuos vardus pagal graikų pirmtakus; pavyzdžiui, Antonijus Kijevietis gauna šį vardą iš Antano Didžiojo). Dera turėti omenyje, kad visi ortodoksų vienuoliai ir visi vyskupai (nes visi vyskupai – vienuoliai) tapdami vienuoliais gauna naujus vardus, kurie retai yra slaviški, – jie turi atitikmenis lietuvių kalboje. Todėl netikslinga abba Antoni (koptų k.) vadinti Antanu Didžiuoju, o jo vardu pavadintą Antonij – Antonijumi.

Lietuviams taip pat sunkiai sekasi versti rusų vienuolynų ir vietovių pavadinimus. Paprastai jie yra pateikiami būdvardžio forma (Троице-Сергиева лавра, Оптина пустынь ir kt.) ir jų neįmanoma suprasti, jei nežinoma vienuolyno istorija. Dalį pavadinimų autorius išvertė puikiai (pavyzdžiui, Троице-Сергиева лавра – Švč. Trejybės Sergijaus laura, taip vadinasi Švč. Trejybės vienuolynas, kurį įkūrė šv. Sergijus Radonežietis), o štai Optos dykvietė (plėšiko, vardu Opta, dykynėje įkurtas vienuolynas) virto Optinos dykviete, o jos vienuoliai – optiniečiais.

Kvailelis ar kvailys?

Įdomus lietuviškų vertimų fenomenas – jų „puritoniškumas“. Lietuvius trikdo tiesmuka Šventojo Rašto kalba, todėl katalikai tarsi musulmonai Jėzų vadina Marijos Sūnumi, o ne įsčių vaisiumi, Abraomo sėklą – jo ainija. Matyt, dėl to paties motyvo R. Dulskis ir biblinį „kvailį“, „silpnaprotį“ (moros; nuo jo kilęs angliškas moron) siūlo keisti „kvaileliu“.

Apaštalas Paulius rašo: „Mes kvaili (moroi) dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. [...] Jūs gerbiami, o mes niekais laikomi. [...] Esame nuogi ir mušami, esame be pastogės. [...] Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis“ (1 Kor 4, 10–13). Tai jis daro jam įprasta šiurkščia, sarkastiška kalba. Palyginkime: „Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile. [...] Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tuomet kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. O kad jūsų kurstytojai visiškai nusipjautų!“ (Gal 5, 6. 11–12)

Panaši kalba būdinga ir daugeliui graikų Bažnyčios Tėvų, ir šiuolaikinei rusų dvasingumo tradicijai. Palyginkime Pskovo olų vienuolyno abato atsakymą, liudijamą vienoje knygoje, kai komunistų partijos atstovė paklausė, kodėl jis, karo veteranas, tapo vienuoliu: „Tai kad man per karą *** nutraukė, tai kas beliko.“ Tai ir yra tam tikras bendras kvailumas Kristuje, būdingas apaštalui Pauliui ir daugeliui ortodoksų šventųjų.

Rusai netgi turi žodį, kuriuo įvardija perdėtą švelnumą dvasiniuose dalykuose, – елейность (pažodžiui – „aliejiškumas“, t. y. saldumas, salsvumas). Vienas didžiausių priešnuodžių prieš елейность ir yra kvailių dėl Kristaus pavyzdžiai – juk šv. Mykolas (XV a.), pranašo Ezekielio pavyzdžiu kepęs išmatas krosnyje (Ez 4, 12), tikrai nesukelia mielo „kvailelio“ įspūdžio. Kitas „kvailelis“, šv. Simeonas (VI a.), atmatų krūvoje radęs nudvėsusį šunį, nusijuosė diržą, pririšo gaišeną sau prie kojos ir pradėjo bėgioti, tampydamas iš paskos, tai pamatę vaikai ėmė jam šaukti: „Ei, kvaily!“ (Arba dar būtų galima versti „silpnaproti!“)

Katalikų dogmos Ortodoksų Bažnyčioje

Ortodoksų tikėjimo skaitytoją gali nustebinti ir tai, kad, pasak knygos autoriaus, daugelyje rusų miestų stovi „Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo katedros“. Tikra tiesa, kad netgi Lietuvoje Успенский Собор dažnai yra verčiama „Ėmimo į dangų katedra“, tačiau šiemet išėjusiame oficialiame Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Katekizmo projekte explicite pabrėžiama, kad ortodoksai neišpažįsta Romos Katalikų Bažnyčios Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogmos. Rugpjūčio mėnesį ortodoksai mini ne Mergelės Marijos Ėmimą į dangų, o jos Užmigimą (Успение; t. y. mirtį). Užmigimas – tai senovinė krikščionių metafora ramiai mirčiai su prisikėlimo viltimi įvardyti (žr. 1 Kor 15). Žinoma, daugybė rusų ortodoksų tiki, kad trečią dieną po užmigimo Dievo Motina buvo prikelta ir paimta į dangų, tačiau šis tikėjimas niekada nebuvo dogma ir nėra Ortodoksų Bažnyčios liturginės tradicijos dalis.

Panašiai autorius niekur nereflektuoja, kad pagrindinė jo nagrinėjama tema – pašaukimas (lot. vocatio) – yra svetima Ortodoksų Bažnyčios teologijai. Ankstesnėje savo knygoje („Ekumeninė krikščionybė: krikščioniškasis pašaukimas protestantizme“) jis atskleidė didelį Martino Lutherio indėlį į šios temos aktualizaciją Vakaruose, tačiau Rytuose ji taip ir nebuvo aktualizuota. Ši knyga, jei su ja išeitų supažindinti platesnę auditoriją, galbūt netgi galėtų tapti akstinu ortodoksų teologams pradėti svarstyti šią temą.

Apibendrinimas

Teologinės minties sintezė – vienas didžiausių šios monografijos laimėjimų. Nepaisant šališkos perspektyvos ir nežymių, tyrimų tradicijos menkumu pateisinamų trūkumų, ši knyga yra aktualus bandymas ortodoksų tradicijoje rasti vakarietiškos „pašaukimo“ idėjos atitikmenų ir apsvarstyti pasauliečių vaidmenį Ortodoksų Bažnyčioje. Kartu ši vertinga knyga skatina toliau plėtoti krikščionių ortodoksų tikėjimo tyrimus Lietuvoje ir kurti deramą žodyną.