Visų mūsų teisės

„Panašu, kad šiandien frazė „žmogaus teisės“ kelia įvairiapusius jausmus – kai kuriems ji yra virtusi bene keiksmažodžiu, kitų ji visiškai nejaudina, dar kiti jos purtosi, sakydami, kad tai svetima, iš ES importuota ideologija. Nepriklausomai nuo to, ką mes galvojame apie žmogaus teises, kiekvienas iš mūsų jomis naudojasi kasdien. Ir labai nusimintų, jei vieną rytą atsibustų tokiame pasaulyje, kuriame jų nebūtų“, – teigia Donatas Paulauskas (http://manoteises.lt/straipsnis/atsibusti-pasaulyje-be-zmogaus-teisiu).

Pratęsiant šią temą – kaip reikėtų ar būtų galima kalbėti apie žmogaus teises Lietuvoje? Kaip paaiškinti žmogaus teisių svarbą posovietinių visuomenių kontekste? Kaip kalbėti, kad kalbėjimas pasiektų žmogaus sąmonę, o „žmogaus teisės“ iš teorinės abstrakcijos taptų kažkuo, kas siejama su pačių žmonių istorija, patirtimi, emocijomis, esminiu jų patyrimu?

2010 m. Liverpulio tarptautinio vergovės muziejaus iniciatyva buvo įsteigta Tarptautinė žmogaus teisių muziejų federacija. Ši federacija vienija muziejus, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su įvairiais žmogaus teisių pažeidimais, tokiais kaip vergovė, Holokaustas, genocidas, kolonializmas ir kt. Federacijos tikslas – svarstyti, kaip muziejai gali prisidėti šviesdami visuomenę apie žmogaus teisių svarbą ir jų pažeidimus.

Atminties ir žmogaus teisių muziejus Santjage, Čilėje, buvo įkurtas 2010 m. Muziejus skirtas parodyti žmogaus teisių pažeidimus, vykdytus 1973–1990 m., Augusto Pinocheto karinio režimo laikotarpiu. Muziejaus atidaryme dalyvavo tuometinė šalies prezidentė Michelle Bachelet, 2008 m. ji taip pat padėjo pirmąjį simbolinį muziejaus pamatų akmenį. Bachelet pati yra išgyvenusi kankinimus Pinocheto valdymo laikotarpiu. Muziejaus lankytojai supažindinami su žmogaus teisių samprata ir jų svarba, parodant, kokios yra visuomenės be žmogaus teisių, – čia yra atskiros ekspozicijos, skirtos žmogaus teisėms, 1973 m. kariniam perversmui, represijoms ir kankinimams (atskira ekspozicija skirta vaikų kentėjimams), kovoms dėl laisvės, atminties svarbai, paskutinė ekspozicija vadinasi „Niekada daugiau“. Ekspozicijose demonstruojami Pinocheto režimo sulaikytųjų asmenų kankinimo metodai ir priemonės, iškarpos iš to meto laikraščių, asmeniniai laiškai ir kiti kankinimus išgyvenusių asmenų liudijimai. 2011 m. muziejus buvo papildytas ekspozicija apie etnines grupes, gyvenusias Čilės teritorijoje ikikolonijiniu laikotarpiu. 2012 m. buvo surengta Kolumbijos menininko Fernando Botero paroda apie kankinimus Abu Graibo kalėjime.

Kanados žmogaus teisių muziejus Vinipege, Manitobos provincijoje, buvo atidarytas 2014 m. Jo misija – „tirti žmogaus teisių tematiką ir didinti visuomenės sąmoningumą (šiuo klausimu), skatinti pagarbą (kitiems) ir dialogą“. Muziejų sudaro 10 ekspozicijų, jų temos: žmogaus teisės, pirmoji tauta (vietos bendruomenės ikikolonijiniu laikotarpiu), kolonijinio laikotarpio žmogaus teisių pažeidimai, kai internatinėse mokyklose „europietiška dvasia“ buvo auklėjami prievarta nuo tėvų atskirti vietinių gyventojų vaikai, priverstinė vietos moterų sterilizacija ir priverstinis inuitų perkėlimas į kitas vietoves, taip pat „Underground railroad“ (slapti maršrutai, kuriais vergovės laikotarpiu afroamerikiečiai bėgdavo iš Pietų į „laisvąsias valstijas“) ir ekspozicijos, skirtos Holokaustui, Holodomorui, armėnų genocidui, Ruandos genocidui, Bosnijos etniniam valymui. Ir, žinoma, kalbama apie žmogaus teisių apsaugą šiandieninėse visuomenėse – kad visi anksčiau išvardinti dalykai nepasikartotų.

Atlantoje, Džordžijos valstijoje, esantis Nacionalinis pilietinių ir žmogaus teisių centras buvo įsteigtas 2014 m. Muziejuje yra keletas ekspozicijų, kuriose pasakojama apie pilietinių teisių judėjimą Jungtinėse Valstijose ir kovas dėl žmogaus teisių kitose pasaulio šalyse. Viena iš pagrindinių ekspozicijų skirta Martinui Lutheriui Kingui, antroji pasakoja apie Jimo Crow erą ir segregacijos laikotarpį, trečiojoje apimamas platus temų spektras – čia pasakojama apie žmogaus teisių pažeidimus totalitariniuose režimuose, Adolfo Hitlerio ir Augusto Pinocheto diktatūras, o šiems praeities epizodams priešpriešinama šių dienų žmogaus teisių aktyvistų, kovojančių už moterų ar LGBT teises, veikla.

Atminties ir tolerancijos muziejus Meksike buvo atidarytas 2010 m. Muziejaus šūkis: „Niekada daugiau – visiems žmonėms, visose vietose, visais laikais.“ Ekspozicijomis siekiama didinti visuomenės sąmoningumą, stiprinti istorinę atmintį apie genocidą ir priminti, kokios yra abejingumo ir diskriminacijos pasekmės. Muziejuje yra dvi nuolatinės ekspozicijos: atminties ir tolerancijos. Atminties ekspozicijoje pasakojama apie Holokaustą, etninį valymą Srebrenicoje (Bosnija ir Hercegovina), Ruandos, Gvatemalos, Kambodžos ir Sudano genocidus. Tolerancijos ekspozicijoje kalbama apie kultūrinę įvairovę, žmogaus teises, stereotipus, prietarus ir diskriminaciją. Laikinos ekspozicijos yra skirtos šioms temoms – studentų sukilimai ir jų slopinimai, 1915–1917 m. armėnų genocidas, Nelsono Mandelos veikla, persekiojimai ir žmogaus teisių pažeidimai Tibete, 1911 m. Meksikos Toreono mieste etniniu pagrindu įvykdytos 300 kinų kilmės piliečių žudynės.

Kaip, kokiuose kontekstuose yra matomos, suprantamos ir suvokiamos žmogaus teisės Lietuvoje?

1948 m. įvyko du svarbūs dalykai – Jungtinėse Tautose buvo pasirašyta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, skelbianti visiems pasaulio žmonėms teisę į lygybę, išsilavinimą, minties ir žodžio laisvę, adekvačius pragyvenimo standartus, laisvę nuo diskriminacijos, kankinimų, vergovės ar savavališko arešto; tais pačiais metais iš Lietuvos į Sibirą buvo ištremta 40 tūkst. žmonių.

Šiandien tremtinių ir visų nuo sovietinio teroro nukentėjusių žmonių atminimui Lietuvoje skirtas Genocido aukų muziejus, Tuskulėnų memorialinis kompleksas ir daugybė mažesnių muziejų bei ekspozicijų regionuose. Genocido aukų muziejaus (įkurto 1992 m. buvusiuose KGB rūmuose) lankytojai gali apžiūrėti buvusį KGB vidaus kalėjimą, mirties nuosprendžių vykdymo patalpą ir kitas ekspozicijas, supažindinančias su sovietų valdžios represijomis. Tuskulėnų memorialiniame komplekse (1944–1947 m. čia slapta užkasti vidaus kalėjime vykdant mirties bausmę nužudyti žmonės) galima aplankyti koplyčią-kolumbariumą (urnose palaidoti 717 žmonių palaikai), muziejinę ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“, Šv. Teresės koplyčią ir kt. Nė vienoje iš ekspozicijų nekalbama, bent jau tiesiogiai, apie žmogaus teises; tas pats pasakytina ir apie Holokaustui atminti skirtas ekspozicijas Genocido aukų muziejuje ir Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Dvi didžiausios Lietuvoje nutikusios XX a. tragedijos nėra matomos žmogaus teisių kontekste.

Savo ruožtu, kai kalbama apie žmogaus teises, jos nėra suvokiamos istoriškai, akcentuojant tremtis ir Holokaustą kaip šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus. Lietuvoje žmogaus teisių diskursas remiasi terra nullius principu – žmogaus teisės tarsi „atrandamos“ atkūrus nepriklausomybę, o ekspertai ima šviesti visuomenę ir veikti tokiose srityse kaip kova su rasizmu, ksenofobija, homofobija, taip pat lyčių lygybės didinimas, seksualinis švietimas, lytiškumo ugdymas ir kt. Priešingai nei anksčiau minėtuose muziejuose, kur Holokausto, genocido ir kitų politinio teroro formų tematika yra esminė aiškinant apie žmogaus teises ir jų svarbą, Lietuvoje šios temos suvokiamos kaip šalutinės. Pvz., portale „Manoteises.lt“ rašoma LGBT teisių, lyčių lygybės ir kt. temomis, tačiau Holokaustas ir sovietmečio tremtys paliečiamos tik epizodiškai (Stanisławos Leszczyńskos straipsnis „Neįtikėtinas Aušvicą išgyvenusios akušerės liudijimas“ ir Jūratės Juškaitės interviu su Violeta Davoliūte „Tremtys buvo sulietuvintos ir „sukatalikintos“). Žmogaus teisių tematikai skirtas dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ 2015 m. į savo programą įtraukė sovietmečio tematiką dviejose rubrikose – „Baltijos dokumentika lentynoje“ ir „Praeities našta“: pirmojoje demonstruota sovietiniais metais dėl ideologinių priežasčių nerodyta Baltijos šalių dokumentika, antrojoje nagrinėti „sovietinės praeities reliktai ir refleksijos“ (čia bent iš dalies paliesta sovietmečio represijų ir žmogaus teisių pažeidimų tema).

Kaip minėta, Lietuvoje didžiosios XX a. tragedijos nėra matomos žmogaus teisių kontekste, o žmogaus teisės nėra suvokiamos istoriškai, siejant su didžiausiais XX a. nusikaltimais. (Nors, reikia pasakyti, ryšys tarp abiejų yra kur kas stipresnis nei vien simbolinis ar diskursyvinis – trauminės patirtys nėra pati geriausia tolerancijos ir pakantumo mokykla, bet tai atskira tema.)

Grįžtant prie klausimo, koks būtų pasaulis be žmogaus teisių, apie tokį pasaulį geriausiai galėtų papasakoti tie, kurie grįžo iš Magadano, Vorkutos ir Norilsko, taip pat tie, kurie išgyveno Holokaustą. Pasaulis be žmogaus teisių taip pat gerai aprašytas viename Aleksandro Solženicyno romano „Pirmajame rate“ epizode: valstybės diplomatas Inokentijus vėlai vakare telefonu iškviečiamas į darbą. Vairuotojas, malonaus veido vyrukas, automobilyje Inokentijui užlaužia rankas, pasuka į Didžiąją Lubiankos gatvę ir pasako: „Lipam. Nesižvalgyt. Marš.“ Jam nuplėšia antpečius, iškrausto kišenes, palydi į vienutę ir, nieko neaiškinę, užtrenkia duris. Durys atsidaro, stambaus veido žmogus pasako: „Rankas už nugaros. Marš. Nusirenkite.“ Apžiūri burną, vokus, šnerves ir ausis, įsitikinęs, kad čia nieko neslepiama, tęsia toliau – mechanišku balsu liepia praskėsti sėdmenis, paskui paimti į rankas organą ir atsmaukti odelę. „Anksčiau, galvodamas apie areštą, Inokentijus įsivaizdavo nirtulingas dvasines grumtynes su valstybės Leviatanu. [...] Bet nė neįsivaizdavo, kad viskas vyks taip paprastai, kvailai, nenumaldomai.“ Niekas nieko neaiškina, tik kartoja: „keltis“, „rankas už nugaros“, „marš“, „reikia“ ir „negalima“. Sužvanga durys, o Inokentijus, sudėjęs rankas už nugaros, išeina iš vienutės. Dar spėja pagalvoti: „Kodėl tėvynės meile reikia dalin…?“

Viskas.