Du žvilgsniai

ANDRIUS ZAKARAUSKAS

Ar tai tapybos kūrinys?

Andrius Zakarauskas. Prisiminimo sindromas. 2016

Autoriaus akimis šį paveikslą matau kaip vieną iš perspektyvos taškų – darbą suvokiu kaip perspektyvos kūrimą. Šis kūrinys gravituoja į tam tikrą tašką, iš kurio išeina visa mano kūryba. Tai tapybos prisiminimas. Uždavinys sau buvo sukurti vaizdinį kaip sinonimą žodžiui „prisiminimas“.

Čia svarbi laiko perspektyva, norint įžvelgti, kokie personažai veikia šiame paveiksle. Iš ankstesnių paveikslų įvardinu juos kaip tapytoją. Tuomet galvoju, kaip tą tapytoją vaizduoti – juk dažais. Kokiais? Aliejiniais, turinčiais dviejų tūkstančių metų istoriją. Ir štai – pasakojimo apie sukurtą iš dažų tapytojo ir net tapančio tapytojo vaizdą pradžia.

Tapantis tapytojas pavirsta veiksmažodžiu, kai aš jį dauginu ir taip judinu kiekvienu aliejinių dažų potėpiu. Verčiu jį judėti iš dažų keistame plastikiniame pagrinde, kurį nutepiau, nuploviau akrilu horizontalaus formato paveiksle. Taip ir panašiai reikia skaityti kiekvieną detalę. Tiesiog skaityti nuo detalės iki bendro vaizdo ir aiškintis, kokią reikšmę kiekviena kūrinio dalis suteikia tiek paviršiui, tiek pasakojimui.

Čia man norisi klausti, ar tai yra tapybos kūrinys. Manau, kad tai kūrinys apie tapybą, dažus, kurie visada savaime pasakoja apie save žiūrovui.

Man buvo iššūkis tapyti akrilu. Sujungiau dvi idėjas kūrimo veiksme: vienas noras buvo iškelti aliejinius dažus iš paviršiaus ne tik vaizduojant perspektyvą; kitas – surasti tinkamą medžiagą kalbėti apie televizinį ir plastikinį paviršių.

Tepdamas aliejiniais dažais potėpį ant akrilo, ieškojau santykio tarp rankos ir galvos, nes būtent tai tapymo procese svarbu. Potėpiu sukuriu personažą iš dažų – jis patampa. Čia mane prajuokina apibūdinama situacija – kaip tapsmo būsena. Juokinga tampa ir daugiasluoksnė tapyba su visomis nostalgiškomis nuotaikomis – „auksiniais tapybos virsmais“.

Dauginu potėpį tikslingai, kad akis klaidžiotų po sukurtą erdvę ir skaitytų, matytų, žiūrėtų… Ir net nosimi galėtų įkvėpti dažų, apie kuriuos vyksta pasakojimas. Galop atsirastų pokalbis, sekant šia instrukcija. Tarp žiūrovo, paveikslo ir menininko, siekiant išjudinti širdį.

Ar viso to pakanka tapybos kūriniui apibūdinti?

AINĖ JACYTĖ

Rezultatyvus dalelių išdėstymas

Anądien buvau bažnyčioje. Užsimerkusi sėdėjau suole, jusdama po mišių dar neišsisklaidžiusį smilkalų kvapą. Tyla. Susitelkimą išblaškė įsiveržęs jaunas, nerimastingas vyriškis (irgi turintis savo kvapą). Pradėjo šūkauti, blaškytis po bažnyčią, delnais užgesino šalia altoriaus degančias žvakes ir pasišalino, garsiai reikšdamas nerišlias mintis.

Nepažįstamojo blaškymasis sujaudino. Tokį susidūrimą perskaičiau kaip ženklą, kad saugomai ramybei kartais reikia sukrėtimo – kad ji sutrupėtų į mažus gabalėlius, kurių monotoniškas rinkimas ir bandymas sujungti iš naujo taptų žaidimu, atrandant naujas jo taisykles. Taisykles ramybei konstruoti, paliekant sau galimybę nustatyti jos sudedamąsias dalis.

Ar anksčiau susimąsčiau, iš ko susideda ramybė? Ne. Intuityviai ją siejau su tyla. Ir to pakako. Dabar ramybę sieju su saugumu ir pažeidžiamumu vienu metu. Visi viduje nešiojamės daleles žmonių, atsitikimų, įspūdžių, kuriuos patyrėme, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių tik tos mažos dalelės mums ir liko. Jos pabyra iš atminties netikėtai ir kiekvieną kartą jas reikia kruopščiai susirinkti, kad nepasimestų, nes ieškoti pabirusių dalelių būtų pernelyg sunku. Gerai, kai visos vienoje vietoje susitelkusios.

Paveikslai taip pat sudaryti iš dalelių: aiškiai matomų (pagrindas, potėpiai, faktūros ir pan.) ir juntamų, suvokiamų, esančių po kūrinio išore, – iki jų reikia priartėti. Todėl paveikslo pažinimo procesas – atviras veiksmas, pagrįstas vidine žiūrovo ramybe (o gal skatinantis tą ramybę atrasti?). Monotoniškas įsižiūrėjimo vyksmas, trunkantis kelias minutes, sukuria procesą, kuris gali tęstis keliasdešimt minučių, galbūt dieną, savaitę ar daugiau, – priklauso nuo kūrinio paveikumo.

Manasis procesas, žvelgiant į tapytojo Andriaus Zakarausko paveikslą „Prisiminimo sinonimas“, prasideda nuo įspūdžio bažnyčioje – tyloje, turinčioje kvapą. Prie paveikslo priartėjama užuodžiant jo kvapą, stengiantis atsekti tapytojo „pėdsakų“ kryptį. Turint kryptį, pastebimos paviršiaus detalės, dedant pastangas žvilgsniu paliesti paviršių ir sujaudinti vidinius suvokimo „receptorius“ – padrikas mintis, kurios, dalyvaudamos stebėjimo procese, transformuojasi į patirtimi grindžiamas sistemas, leidžiančias paveikslo turinį susieti su vidiniu žiūrovo „turiniu“.

A. Zakarausko kūrinyje išorinė dinamika, esanti kūrinio plokštumoje, suneramina lyg staigus šviesos užgesinimas: iš pradžių tamsoje nieko nematyti, bet įsibuvus daiktų kontūrai išryškėja, atsiribodami nuo pagrindinę formą skaidančių detalių. Nelieka blaškymosi – tik ramus susitelkimas. Ir tai jau yra rezultatas, kuriuo autorius pasiekia žiūrovą, o žiūrovo atsakas proporcingai priklauso nuo noro atsiverti.