Poetas gimė 1977 m. žydų šeimoje Odesoje. Būdamas ketverių prarado klausą, gydytojui klaidingai diagnozavus peršalimą vietoj kiaulytės. Jo šeimai 1993 m. suteiktas politinis prieglobstis JAV. Ilya pradėjo rašyti eilėraščius anglų kalba po tėvo mirties 1994 m. Pasak jo, tokį pasirinkimą lėmė dvi priežastys: nė vienas šeimos narys nemokėjęs ir nesupratęs angliškai, be to, rašymas anglų kalba jam suteikęs iki tol neregėtą laisvę. Lietuvoje Ilya Kaminsky lankėsi du kartus: 2011 m. dalyvavo „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, o 2012 m. – Vilniuje rengiamuose „Vasaros literatūros seminaruose“.
Čia spausdinami eilėraščiai iš dar nebaigto „Kurčiųjų respublikos“, trečiojo jo poezijos rinkinio anglų kalba, rankraščio.
3
Nepamiršk šito: vyrai, gyvenantys šiuo laiku, pamena kiekvieno degtinės butelio kainą. Saulės nutviekstas kanalas šalia geležinkelio stoties. Mano brolis Tonis-Moskitas ir aš kaimyno kopėčiomis įlipame į tuopą parke su pusantro butelio degtinės ir geriame tenai visą naktį. Saulės nutviekstas jaunos merginos, miegančios ant bažnyčios laiptų, veidas. Tonis deklamuoja eilėraščius, pamiršęs, jog negirdžiu. Stebiu saulės šviesą galiniuose pravažiuojančių tramvajų veidrodėliuose.
Nepamiršk šito. Tuopoje sėdėjo du broliai, kirpėjas ir pėdų gydytojas, įsimylėję tą pačią moterį. Jie čia gėrė ir išdeklamavo visus eilėraščius, kokius mokėjo. Nė siela to nepastebėjo: nė siela.
4
„Privalai kalbėti ne tik apie didžiulę pragaištį,
bet ir apie merginas, besibučiuojančias pageltusioje žolėje!“
Tai išgirdau ne iš didžio filosofo,
bet iš savo brolio Tonio,
kuris galėjo apkirpti keturias ševeliūras per trylika minučių
užmerktomis akimis, deklamuodamas mūsų nacionalinį himną veidrodžiui.
„Privalai gerti agurkų degtinę ir nuogas dainuoti pernakt:
Visų šalių moterys ir berniukai, vienykitės!“
Jis grojo išderintu akordeonu šalyje,
kurioje vienintelis muzikos instrumentas yra durys.
„Kalbėti ne tik apie didžiulę pragaištį“,
taip sakė mano brolis, kuris nemokėjo rašyti nei skaityti,
bet leido dienas nuklotas kitų žmonių plaukais.
10
- Dovilės Bagdonaitės piešinys
Bučiavau moterį,
kurios strazdanos
viliojo mūsų kaimynus.
Jos virpančios lūpos
reiškė eikš lovon.
Jos plaukai, užkrintantys vidury
pokalbio,
reiškė eikš lovon.
Ėjau savo minčių ligoninėje.
Taip, nunešiau ją lovon
savo plaukuotų
rankų krėsle. Bet pravertos lūpos
reiškė bučiuok mano pravertas lūpas.
Skaičiau iš tų lūpų
nesuvokdamas, jog
švelnios lūpos reiškė
bučiuok mano švelnias lūpas.
Tokia yra tyla
moters, kuri
pasisako prieš tylą, žinodama:
tyla yra tai, kas
verčia mus kalbėti.
Mano broliui Toniui
Mylėk miestus, štai ko mokė mano brolis
kirpdamas kareiviams plaukus, vėliau dėliojo pomidorus
žiūrėdamas, kaip mudu su Sonia šokame ant muilinų grindų –
praveriu langą, sakau žemu balsu: mano broli.
Balsas, kurio negirdžiu, kalbėdamas su savimi, yra pats švariausias.
Bet kadaise visa aplink mus buvo dangus.
Mes žaidėme šachmatais tuščiomis degtukų dėžutėmis,
jis rašė meilės laiškus mano žmonai,
išbėgo laukan ir parbėgo atgal, šaukdamas jai: „Tu! Paštas atvyko!“
Šokančio vyro brolis, šokančios žmonos kirpėjas
(aš nekalbu, tu nekalbi, mes
nekalbame, mes nekalbame, mes ne),
šokantis tolyn nuo savęs
ant šiltų Vasenkos plytų –
jis mus palaimino savo vienatve, lengva sparnuota būtybė.
„Tavo kojos per daug išsikišusios iš kelnių!“
– Toni, rėk ant manęs. Man reikia palaikymo
šiame plaukuotų kojų versle. Žmogus Žemėje ištrūksta ir lekia, ir šaukia, ir stovi tyloje –
tyloje,
kuri yra sielos triukšmas.
Laidotuvėse aš, besigėdijantis pasipriešinimo kovotojų,
atsistojančių paspausti man rankos, tariau:
aš vilkiu tavo kelnes, dešinėje kišenėje skylė.
Aš susuku tavo klausos aparatą į baltus marškinėlius –
su kukliomis dovanomis
išeini, mano žaliaaki broli.
O aš, kvailys, gyvenu.
16
Vis dėlto aš esu. Aš egzistuoja. Aš turi
kūną,
kai pamatau
lieknas, berniukiškas žmonos kojas,
mano gomurys išdžiūsta.
Ji apžioja mano
kojos pirštą.
Švelniai įkanda.
Kaip mums gyventi Žemėje, Moskite?
Jei galėčiau tave
išgirsti, ką atsakytum?
Tavo atsakymas, Moskite!
Svarbiausia, saugokitės
liūdesio,
Žemėje galime daryti
– argi ne? –
ką panorėję.
Mes laimingai gyvenome karo metu
Ir kai jie bombardavo kitų žmonių namus, mes
protestavome,
bet nepakankamai, mes priešinomės jiems, bet
nepakankamai. Buvau
savo lovoje, aplink mano lovą krito
Amerika: nematomas namas po nematomo namo po nematomo namo.
Išsinešiau kėdę laukan ir žiūrėjau į saulę.
Šeštą pražūtingo
viešpatavimo mėnesį pinigų rūmuose
pinigų gatvėje pinigų mieste pinigų šalyje
mūsų didingoje pinigų valstybėje mes (atleisk mums)
laimingai gyvenome karo metu.
Gyventi
Gyventi, kaip didžioji knyga nurodo,
yra mylėti. Tokios meilės negana! –
Širdžiai reikia šiek tiek kvailybės!
Tad išlankstau iš laikraščio kepurę.
Soniai deduosi esąs didžiausias poetas,
ir ji apsimeta tuo tikinti –
mano Sonia, jos istorijos ir jos nuostabios kojos,
jos istorijos ir kojos, atveriančios kitokias istorijas!
Ir ištariu: žmogus
suvokia visatą: jos muzika
paverčia mus kvailais. Regiu save: geltonas lietpaltis,
sumuštinis, pomidoro atplaiša man tarp dantų.
Iškeliu savo naujagimę dukrą ligi dangaus –
dainuoju šiai besišlapinant
(senas kvailys, juokiasi žmona)
ant mano viršugalvio ir pečių!
www.poetryfoundation.org, stephenlloydwebber.com
Vertė Aistis Žekevičius
