Modernizacija, neateik

Vis neprisiruošiu parašyti apie televiziją, o juk labai geras daiktas. Kai baigiasi „Panorama“, esu pratusi balsu atsisveikinti su diktoriais, atsakyti į gražaus vakaro linkėjimą. Puoselėju jiems šiltus jausmus, sentimentus, prieraišumą. Man jie suokalbininkai, balsai iš anapus, kurie iš tikrųjų yra šiapus, ir aš ypač gerai tą žinau, geriau už tuos, kurie ten nedirbo. Vaikystėje net galvojau, kad per televizorių kalbantys biustai turi galimybę mane matyti, kaip ir aš juos. Suaugusi įsitikinau, kad šnekantysis prieš kameras iš tikrųjų mintyse savaip turi žiūrovus. Taip, dažniausiai tai būna nepažįstamieji – senutės su chalatais, vaikai, krapštantys nosis, Simoro Storoji Dama. Nelaikiau namuose televizoriaus tol, kol vienąkart montažinėje režisierius atsitiktinai sužinojo, kad jo neturiu (nemokėjau įjungti). Labai išsigandau, nes juk ten dirbant reikia išmanyti realijas, sekti kolegų triūsą ir iš to mokytis, bent jau būti mačius save ekrane – nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau. Ėmiau pagal svorį, kad galėčiau pati parsinešti namo. Na ir prasidėjo… Supratau, kad nebegaliu gyventi be jo: daug jaukiau, kai jis įjungtas. Kiti taip prisiriša prie muzikos, žmonių arba gyvūnų. Interneto neminiu, nes jame mes apskritai gyvename. Be to, kuo daugiau žiūriu televizorių, tuo labiau pasitikiu savimi, nes per jį kalbantys veikėjai neretai atrodo kvailai.

Kai pagalvoji, senamadiško žmogaus dienotvarkę gerokai struktūruoja radijo laidos. Televizija ne taip, bet juk ne vienas tebeturime archetipinį įprotį popierinėje programoje apsibraukti trokštamą filmą. Ačiū Dievui, toji krizė. Iš archyvų ištraukiamos įvairios keistenybės, kino fondas, net Brodskio poezijos montažai. Šiais metais nemažai apsišviečiau. Televizinius „Transformerius“ ištvėriau dėl bendro išsilavinimo, bet nieko nesupratau, per daug filosofijos. „Matricos“ trilogija irgi pasirodė žvėriško nuobodumo. Tad mezgiau žiūrėdama, kad laikas pernelyg nesigaištų. Nieko nesupratau, kas ten su kuo ir kur kieno chebra. Tik krito į akis, kad pagrindinis veikėjas dėvėjo sutaną. Gelbėdamas pasaulį, jis propagavo neatsargų vairavimą ir greičio viršijimą, sukeldamas labai daug avarijų (o absoliučiai visi vaizdai žiūrovui įsėda pasąmonėn). O štai serialas „Dingę“ suponavo nepilnamečių apsaugos įstatymo refleksiją: ekrane vis dėlto būtina rodyti mirtį, daug netikėtos mirties, kad ją bent viena akimi pamatytų ir vaikai – fiktyvią, tačiau įtikinamai išreiškiančią gyvenimo pabaigos faktą; kad būtų prie jo pamažu priprantama. (Gaila, lietuviški serialai gaminami tik apie santykius; nėra išteklių kam nors kitam.)

Patyrinėkime vadinamąją TV publicistiką – bus banalu, jeigu sakysiu, kad ji tarnauja kvailybei. Žiniasklaida ir politika apskritai vis dažniau eina išvien – kai kurie žurnalistai tampa kone kūrybininkais, siekdami šlovės kaip politikų šunybių „demaskuotojai“. Nuplėšti niekšui kaukę – privalomas TV herojaus veiksmas, net jei nesąžiningai sumontuotas. Anieji, atrodo, dirba tais pačiais metodais. Guodžia tai, kad žiūri ir matai. Pasmerkti tie, kurie nemato. Tik jeigu nacionalinį transliuotoją dar galima kritikuoti, tai LNK ir TV3 – jau ne, nes jie iš viso žemiau kritikos ribos. Tačiau ir nacionalinėje televizijoje apstu kuriozų. Su bičiuliais ne kartą svarstėm, kam reiktų parašyti laišką, kad per „Tūkstantmečio vaikų“ koncertinius intarpus nustotų rodyti reto gašlumo baisūnus. Vienąsyk įsijungiu, o ten dainuoja „Mokinukės“: „Mokykloje panika – / Ateina egzaminai, / Bet knygų graužimas / Nėra mano manija. / Direktorius balsą / Prarado pratrūkęs. / Jam niekas nesakė – / Jis fainas vyrukas. / Man klasės gyvenimas nerūpi tikrai, / Domina mane kiti reikalai. / Čia mano chata, / aš esu lunatikė, / Nes matematika nedomina manęs.“ Ir panašiai. Lyg ir prasilenkia su žaidimo dalyvių, kurie atrenkami iš geriausių šalies moksleivių, imperatyvais, inteligencija, estetine uosle. Be to, nebent aklam nematyti, kad dainuojančių lolitų įvaizdis itin pedofiliškas; kam tą rodyti vaikams? Greičiausiai tam, kad jie kuo greičiau patys imtų taip atrodyti ir niekas mokykloje nebepravardžiuotų jų „nesubrendėliais“. Tiesa, neseniai girdėjau (psichologės praktikės per radiją referavo teoretikus), kad egzistuoja toks elgesio tipas, vadinamas, rodos, raudonkepuraite – kai tėvas pernelyg anksti reikalauja iš dukters moteriškumo, ji gynybiškai identifikuojasi su motina ir jau nebegali iš mažos mergaitės visą gyvenimą išaugti. Tuomet suaugusi iš vyrų ji tikisi tėviško gelbėtojo, prisiimdama kuo infantiliausią išvaizdą ir laikyseną: pūkučius, blizgučius, barbiškas spalvas. Ai, tiek to, grįžkime prie pozityvo. N. Čereškevičienės laidose tebedainuojamos dainelės pagal S. Gedos žodžius, nors pati laida įgavusi nepadorų sveikinimų koncerto formatą. Ir Gustavas vertas Nacionalinės premijos, o Z. Kelmickaitę apskritai myliu, net kai ji neatstovauja mano vertybėms: myliu už charizmą, kuri nesimėto jokiuose žvaigždžių fabrikuose. Tačiau visi šio mėnesio laurai – projektui „Kai užaugsiu – būsiu“. Skatinančiam asocialių šeimų vaikus ko nors siekti ir svajoti, suprasti, kas jie yra, sužinoti, ką gyvenime galima veikti. Paprasti kalbėjimo būdai, praktiniai pavyzdžiai ir – pagaliau dialogas, socialinis. Kad nebūtų taip baisu, kaip mums vidurinėje, kai nežmoniškai gąsdindavo – nedarbu ir baisia mistine ateitimi. Modernizacija, kai visi kalbės vien angliškai, dirbs vien „Excel“ programomis, bendraus žvėrelių konkurencijos pagrindais; neišgyvens, neišmokę šių neįmanomų nykybių. O tempora, o mores. Neateikit.