Paragavus Dievo Kūno
Kai nuvinguriuoja Devintinių procesijos, žinok, kad jau tikra vasara. Nesvarbu, ar ta šventė, pririšta prie Velykų, pasitaiko gegužės gale, ar jau birželį. Anksčiau ji tęsdavosi per visą oktavą, aštuonias dienas, su kasdienėmis eisenomis ir Švč. Sakramento garbinimu. Sykį esame patekę į tokią antikvarinę fiestą viename Baltarusijos bažnytkaimyje. Buvo nerealiai gera, matyt, užkabinta pati katalikiškos prigimties gelmė, o gal tikrai šia proga atsidaro dangus. Net ir smarkiai apgenėtos, pritaikytos sekuliariam miestui, Devintinės tebėra gražus ir prasmingas paprotys. Ypač jų senasis pavadinimas – Dievo Kūno šventė. Liuteris baisiausiai jos nekentė, vadindamas katalikiško išsigimimo viršūne. Gal dėl to paskui Tridento bažnytinis susirinkimas suteikė tai pamaldumo tradicijai išskirtinį statusą ir skelbė anatemą visiems, kurie jos nepripažįsta. Bet jei didysis reformatorius būtų gyvas, šiandien greičiausiai matytume jį baltarusiškoje Devintinių procesijoje, maldingai traukiantį Tomo Akviniečio himną Lauda Sion Salvatorem.
Dievo Kūno paslapties sielos akimis neperprasi, ji skirta mūsų kūnui ir kraujui. Todėl atsiranda procesijos, judėjimas, smilkalai, altorėliai, vėliavos, monstrancijų auksas. Giedanti maldininkų minia. Viduramžiais dar vykdavo specialūs vaidinimai. Tai vienintelė bažnytinė šventė, kuri vietoj kokio nors biblinio pasakojimo siūlo gatvę ir žmonių spūstį.
Šiemet Bernardinuose du broliukai, patarnaujantys per mišias, Devintinių sekmadienį priėmė Pirmąją komuniją. Šventoriuje kuklios šeimyninės vaišės. Vaikams tuoj pat nusibosta tortai ir suaugusiųjų šnekos, todėl jie stveriasi savo žaidimų. Slėpynėms čia gana vietos, be to, viskas puikiai atitinka tikėjimo praktikas, sakramentus, pačią pasislėpusio Dievo šventę. Šypteliu nugirdęs iš žaidimo dalyvių, kad gaudytojas vadinamas taip pat kaip ir mano vaikystės laikais – vada. Padvelkia dalykais, ne mažiau amžinais už tai, kas bažnyčioje. Paskui tiesiai iš Devintinių dangaus ima cvaksėti į arbatos puodelius, ne veltui sinoptikai 19 val. pranašavo liūtį. Dar nemerkia, bet lašai vis dažnesni. Rabždinamės pastogėn kartu su tortais ir arbūzais. Slėpynių dalyviams visa tai nė motais, jie spiria šalin batus, raitojasi kelnes ir dar smagiau laigo ant įkaitusio grindinio. Balti Pirmosios komunijos marškiniai šlampa nuo lietaus, limpa prie berniukų kūnų, į kuriuos jau įėjusi dalelė anos fantastiškos tikrovės, švenčiausio dieviško Kūno, nežinia kodėl panorusio jungtis su mumis, nevertaisiais.
Bet ne tik grožis ir skaistumas prisivilioja dangų. Būtų per saldu. Neteisinga. Juk žinome ir apie krauju permerktus komunijos drabužius. Daugsyk įrodyta, jog anas Kūnas, prieš kurį klaupiamės, lygiai geidžia senstančių, braškančių, išklaipytų sąnarių. Priešinfarktinės būsenos širdžių. Alkoholiko ar hipertoniko veido. Lygiai nuolankiai, neprieštaraudamas, jis leidžiasi praryjamas tų, kurie apgaudinėja, blefuoja, alksta visai ko kito. Kokia galėtų būti nauda mums ir jam iš šio proceso, žino tik jis vienas. Kaip ir kiekviena kūniška jungtis, komunija su Kristumi nieko daugiau nežada, išskyrus suartėjimą, pasidalijimą, vienas kito pažinimą. Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas lieka manyje, ir aš jame, – užgieda laibas vienuolės balselis. Gundymo posmai.
Glumins ir glumins mintis, kad baltas apskritimas, garbinamas monstrancijoje, atmetus transsubstanciacijos ar kokį kitą sunkiai ištariamą aktą, tėra plonytis, kone permatomas duonos paplotėlis. Skonis čia neapgauna. Miltai ir vanduo. Ir ne simboliu tikima. Paprasčiausias, banaliausias materialumas nešasi aukščiausią dvasinę realybę. Grubios metalinės žnyplės, kuriomis iki naujųjų laikų būdavo gaminami mišių komunikantai ir ostijos, primena veikiau kalvės inventorių ar kankinimo įnagį, o ne angelų duonos kepyklėlę. Ir vėl – pagaugais per nugarą nueinanti Kūno paslaptis. Taip pat ir žmogiškojo. Jis tos paslapties laidas. Švč. Sakramento garbinimas gimė medituojant nukryžiuotą Jėzaus kūną ir svaigstant nuo minties apie jo žmogystę. Du popiežiai, palaikę šios šventės atsiradimą, buvo labiau pasaulio valdovai negu mistikai.
Gal tuomet ir mūsų vasaros amžinybės požiūriu šio to vertos Devintinių scenoje? Ta pati senamiesčio gatvė, akimirką prasiskyrusi Dievo Kūno procesijai, toliau gyvens kaip gyvenusi, mait-indama, girdydama, linksmindama miesto svečius ir savuosius. Pereiti per ją basomis, kad pajustum po kojomis šventą žemę? Kaip anie Bernardinų vaikai ar Mozė priešais liepsnojantį krūmą. Bet man baugu. Kunige, tavo kelias erškėčiais klotas! – girdėjau kitados suspingant per kažkokias primicijas. Atrodo, jog tai tiesa, todėl tenka laukti Teresėlės, barstančios žiedlapius.
Ir dar Devintinių proga: kas yra tikrasis tų slėpynių vada – ieškotojas, seklys, gaudytojas šventoriuose, gatvėse, rugiuose prie bedugnių? Spėju, kad jis pats, dieviškasis Kūnas. Yra daug požymių, jog jam tai patinka ir sekasi.
