Apie žemuoges ir melsvąjį namą

Kartą močiutė užsiminė palikusi savo nusikirptus plaukus senos sodybos, kurią pardavė prieš daugelį metų, palėpėje. Esą dėl to jai taip dažnai skauda galvą. Kartais gailisi ten pat užmiršusi gerą keptuvę spurgoms kepti ar šiaip kokį namų apyvokos rakandą. Tiesą sakant, ir mano mintys dažnai nuklysta ten, prie tos senos sodybos slenksčio, nors nieko turbūt, išskyrus vaikystę, nesu ten palikusi.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Močiutės namas buvo melsvos spalvos. Toks melsvas kaip dangus ankstyvą pavasarį. Jis ir dabar ten tebestovi. Sentimentų vedami, prabėgus penkiolikai metų, aną vasarą nuvažiavome aplankyti gimtųjų vietų. Buvo šilta rugpjūčio diena. Ir apsidžiaugėm lyg išvydę labai artimą žmogų. Pasitiko mus toks seneliukas – sulinkęs, pakrypęs, aptrupėjusiomis, kirvarpų išėstomis sienomis, įgriuvusiu stogu, apraizgytas laukinėmis vynuogėmis. Bet kažkodėl – vis dar savas. Prisišlieju prie saulės įkaitintų lentų ir staiga pajuntu, kaip giliai giliai jis atsidūsta. Visai kaip žmogus.

Žmonės perka ir parduoda namus. Naujieji šeimininkai dažniausiai rūpinasi įsigyta sodyba, kartais ją neatpažįstamai pakeičia, kartais – tiesiog prižiūri. Mūsų atveju šeimininkai iš močiutės pirktą namą apleido visiškai ir daugelį metų jo tiesiog nelanko. Apėjom ūkinius pastatus. Močiutė prisiminė savo karvutes. Mano žvilgsnis užkliuvo už lentos, kurioje nupieštas liaudiškas lelijų motyvas dar gerai išsilaikęs.

– Močiute, kas čia per lenta?

– Palauk, čia juk tavo senelio dar. Gimus tavo mamai pats savo rankomis padirbo vežimėlį. Nuo vežimėlio ta dalis. Auksines rankas turėjo.

Senelio nepažinojau, o dekoruotą lentelę parsivežiau namo. Pakabinau ant sienos. Nuo jos sklinda kažkokia ypatinga šiluma. Tokia auksinė. Turbūt ta pati, su kuria tėvas prieš pusšimtį metų taip kruopščiai meistravo vežimėlį savo naujagimiui.

Priešais namą auganti laukinė obelis vis dar nokina saldžiarūgščius obuolius. Atsikandu. Užsimerkiu.

Ryškiausiai prisimenu didelių, aukštoje žolėje besislepiančių žemuogių kvapą ir skonį. Tokių žemuogių daugiau niekada nesu valgiusi, niekada jos šitaip nebekvepėjo ir tokios didelės jau nebeužaugdavo. O gal tokių didelių uogų randa tik vaikai? Matau pamiškę, kurioje buvo saldžiausių žemuogių pievelė. Prisirinkę valgydavom jas su šaltu pienu ir cukrumi. Pabaigus valgyti dubenėlio dugne visada likdavo truputis pieno ir neištirpusio cukraus.

Močiutės namas stovėjo ant kalniuko, iš visų pusių apsuptas miško. Jo pamatai neįprastai aukšti, iš didelių akmenų. Namas turi atvirą prieangį, kurio abiejose pusėse įrengti suolai. Mėgau ant jų sėdėti ir iš viršaus stebėti, kas vyksta aplinkui. Toliau – koridorius plūkta asla. Prie vienos sienos – kopėčios į palėpę, kitoje pusėje – durys į kamarą. Čia visada kvepėdavo lašiniais, gerai išrūkytomis dešromis, stovėdavo eilė stiklainių su uogienėmis, buvo laikomas duonos kepalas. Uždarę kamaros duris, einame į virtuvę.

Didesnę patalpos dalį užima krosnis, kurioje būdavo kepami pyragai Velykoms ir Kalėdoms. Ji taip pat šildė virtuvę ir vieną kambarį. Name tik du kambariai, nors iš lauko jis atrodo didesnis. Viename kambaryje per vidurį stovi didelis stalas, aplink jį – kėdės. Prie šito stalo pietaudavome atvykę pas močiutę, čia būdavo vaišinami svečiai, valgoma Kūčių vakarienė, čia daužomasi margučiais, švenčiami gimtadieniai.

Kitame kambaryje būdavo puošiama eglė. Žaisliukai senoviniai, iš tvirto stiklo. Po egle – Kalėdų Senelis, toks tikras tikras, su barzda, truputį rūstus, bet, matyt, ir geras. Dovanų visada gaudavome. Šiame kambaryje nakvodavome, dažniausiai pasitiesę minkštą čiužinį ant grindų. Ypač smagu būdavo gultis Kūčių vakarą, kai šalia mirga išpuošta eglutė.

Palėpė. Joje lankydavausi retai. Kartą su močiute ten užlipome pasižiūrėti ką tik atsivestų kačiukų. Palėpės langas apraizgytas voratinkliais, apmūsotas. Kartais girdėdavau ten cypsint peles. Joms ten buvo tikras rojus, turbūt kaip ir kiek-vienoje seno namo palėpėje.

Už namo buvo lauko virtuvė, joje gyvenimas virte virė šiltuoju metų laiku, žiemą būdavo verdama tik gyvuliams. Užtat vasarą: džiovinami grybai, kepami blynai, verdamos bulvės. Prisimenu bulvių su lupenomis kvapą, nuo jų kylančius garus. Pavasarį močiutė čia augindavo viščiukus, jie laisvai bėgiodavo po aslą, galėjau juos imti į rankas, jei tik pavykdavo pagauti.

Prie lauko virtuvės augo antaninė obelis. Obuoliai būdavo dideli ir geltoni, su skaidriais medaus šoniukais. Prie namo kerojo didžiulė laukinė obelis, kurios kartokus vaisius mielai lapnodavusios karvutės. Kandant pirmą kąsnį obuoliai buvo visai saldūs, bet tas saldumas akimirksniu pereidavo į kartumą, todėl belikdavo prakąstą obuolį išmesti.

Netoli namo buvo tvenkinys, tiksliau – du tvenkiniai. Vienas labiau priminė kūdrą. Apaugęs nendrėmis, apraizgytas žolėmis, jis slėpė kažkokią paslaptį. Net karvės ten neidavo gerti – rink-davosi tą švaresnį tvenkinį, kurio vanduo buvo gana skaidrus, kad matytum paviršiuje plaukiojančias žuvis. Vakarais būdavo malonu tiesiog sėdėti ant suoliuko prie namų ir klausytis iš tven-kinio sklindančių garsų. Varlių kurkimas veikia raminančiai.

Užsimerkiu. Matau dideles, plačias, mėlynai, melsvai ir baltai pražydusias pievas. Tai lubinai, aukštos, tobulos gėlės. Iki tų mėlynuojančių laukų reikėdavo eiti per tankų mišką, gana nesvet-ingą, apaugusį krūmokšniais. Išėjus iš miško tankmės atsiverdavo nuostabus vaizdas: tolumoje tyvuliuojantis ežeras, ganyklos, kiti kaimeliai. Priskindavau tų lubinų visą glėbį, kiek tik galėdavau panešti. Čia pat, laukuose, buvo močiutės daržas. Kartais padėdavome jai sodinti ar kasti bulves.

Eidamas giliau į mišką pasiekdavai raistą. Močiutė pasakojusi apie tose pelkėse skendusius žmones, kaimynus. Per stebuklą jiems pavykę išsigelbėti, nors prisišaukti pagalbos būtų buvę neįmanoma – aplinkui nė gyvos dvasios, tik miškai. Už tų pelkių pievoje stūksojo sena apleista ferma, o prie jos augo didžiuliai augalai – Sosnovskio barščiai. Mažam vaikui jie atrodė išties įspūdingi, kaip išskleisti skėčiai. Taip norėdavosi bent vieną nuskinti, bet buvau perspėta, kad jie nuodingi, todėl nevalia liesti.

Karšta rugpjūčio diena, džioviname šieną pievoje. Taip norisi atsigulti pavėsyje ir gulėti aukštoje žolėje vėjeliui glostant veidą. Man devyneri. Dirbti reikia. Tačiau lieka laiko ir žaidimams šieno kupetose. Bėgioti, gainiotis, slėptis, galiausiai – užsiropšti ir nuskęsti šieno pataluose.

Artėja vasara. Šiemet būtinai nuvešiu dukrą į prosenelių sodybą. Gal dar rasim tų saldžiųjų žemuogių pievelę.