DOMININKAS BURBA

Žaidimas asociacijomis Maironio poezijos tema

Dainius Razauskas-Daukintas. Maironis. Praamžės tradicijos dainius. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016. 292 p.

Dainius Razauskas-Daukintas. Maironis. Praamžės tradicijos dainius. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016. 292 p.

Vargu ar daug XIX ir XX amžių sandūros Lietuvos kūrėjų tebelieka tokie aktualūs ir nuolat prisimenami kaip poetas ir dvasininkas Jonas Mačiulis-Maironis. Į jo asmenybę ir kūrybą atkreipė dėmesį ne tik literatūrologai, bet ir istorikai, kultūrologai bei kitų sričių mokslininkai. Maironio asmenybei skirtiems metams praėjus pasirodė ir Dainiaus Razausko-Daukinto knyga, kurioje į didžiojo dainiaus palikimą pažvelgta pro tautosakininko, visų pirma mitologo, prizmę. Nesu tautosakininkas, bet humanitariniai mokslai ir Lietuvos buvimo Rusijos imperijos sudėtyje istorija bei tautinio atgimimo problematika man nėra svetima, todėl susidomėjęs įnikau į šį veikalą.

Atsivertus mokslinę knygą visuomet norisi atrasti, ko konkrečiai siekia ją parašęs autorius. Tačiau jau pats leidinio pavadinimas užduoda sudėtingą klausimą: kas gi ta praamžė tradicija? Išties kitų mokslininkų, išskyrus D. Razauską-Daukintą, darbuose tokio termino nėra, tikėtina, kad tai – tautosakinė-mitologinė tradicija, kurios atspindžiai, be abejo, egzistuoja Maironio kūryboje. „Maironis [...] bus skaitomas pro senųjų mitinių-poetinių, dvasinių tradicijų akinius, košiamas per jų sietą, atrenkant jas atitinkančius vaizdinius ir net kalbos ypatumus“, – rašoma priešlapyje. Įžangoje autorius teigia: „Tezė „lietuviškas kaimas“ ir antitezė „nelietuviška aukštoji Vakarų kultūra“ galėtų vesti į senoviškos lietuviškos aukštosios kultūros (kursyvu išskirta mano – D. B.) rekonstrukciją“ (p. 12). D. Razauskas-Daukintas prarastos kultūros Maironio kūryboje ieškojo pasiremdamas analogijomis, veikiau – asociacijomis. Daugelis siužetų, kurie priskirtini lietuvių mitologijai, lyginami su slavų ir germanų folkloru, indų vedomis ir iranėnų epais, netgi kitų, po klasiko mirties rašiusių autorių (Henriko Radausko, Vlado Mozūriūno, Justino Marcinkevičiaus ir daugelio kitų) poezija. Mitologas neretai pats prisipažįsta, kad imasi tam tikro Maironio pasąmonės tyrimo, atlieka kone psichoanalizės seansus. Parodyti, kiek šis metodas pasiteisino, ir yra šios recenzijos tikslas.

D. Razausko-Daukinto erudicija ir apsiskaitymas kelia pagarbą ir tikrą nuostabą – jis savo darbe panaudojo gausius lietuvių ir užsienio kalbomis publikuotus šaltinius bei įvairių autorių tyrimus. Tačiau iš visų Maironio veikalų literatūros sąraše paminėtas tik vienas 1988 m. išleistas lyrikos tomas. Poeto dramos ir proza, jo istoriniai teologiniai darbai, laiškai, atsiminimai apie lietuvių literatūros klasiką D. Razausko-Daukinto nesudomino.

Jei siekiama atkurti prarastos kultūros pėdsakus poezijoje, būtina gerai išmanyti paties poeto biografiją. Per visą knygą kartojama mintis, kad Maironis buvo vedų vertėjas ir tautosakos puoselėtojas. Nė kiek tuo nesinori abejoti, bet jis buvo ir Žemaičių kunigų seminarijos auklėtinis, Sankt Peterburgo katalikų dvasinės akademijos studentas ir dėstytojas, karjeros aukštumas pasiekęs dvasininkas. Tuo metu išpažįstama katalikybė ir ikikrikščioniškuosius laikus apdainuojantis ir netgi šlovinantis romantizmas puikiausiai derėjo daugybės Europos kūrėjų biografijose. Bet tiriant Maironio kūrybą kyla pavojus pervertinti folkloro įtaką ir neįvertinti krikščionybės, meninių metaforų ar tiesiog buitinių motyvų, kurie gali tapti mitologiniai dažnai tik dėl tyrinėtojo siekio tai įžvelgti.

Kai kurie siužetai knygoje puikiai atitinka temą, pvz., skyriuose apie Šatrijos raganas, Medvėgalį, Dyvytį ar Dievytį, Padavimų garsus (p. 19–25) tikrai rašoma apie mitologinius įvaizdžius, bet kaip tyčia šie skyriai patys kukliausi ir juose panaudota labai negausi medžiaga, nors egzistuoja trijų amžių senumo raganų medžioklės Lietuvoje istoriografija, Norberto Vėliaus bei Bronislavos Kerbelytės ir kitų mitologų darbai apie padavimus.

Kai kada kyla klausimas, ar tikrai D. Razauskas-Daukintas teisus fiksuodamas Maironio poezijoje mitologijos motyvus. Štai skyriuje „Dievo teismas“ (p. 62–63) cituojamas eilėraščio „Oi neverk, matušėle“ posmas su fraze „lauks teismo dienos paskutinės“ ir toliau pasakojama apie Gedimino laiškuose ir Lietuvos metraštyje paminėtą galbūt monoteistinę pagoniškos Lietuvos religinę sistemą, kurioje buvo Paskutinis teismas. Taip pat atsigręžiama ir į egiptiečių bei senovės Irano, senovės žydų mitologines tradicijas, kuriose šie motyvai egzistavo. Be abejo, įvairiose religijose Dievo teismas ir Paskutinis teismas yra žinomi, bet ar mitologijos motyvų ieškojimas šioje Maironio eilutėje neprimena bandymo kažką atrasti dieną su žibintu? Mokslui žinomas faktas, kad judėjiškoji tradicija, egzistavusi Biblijos kūrimo metu, lygiai kaip ir besiformuojanti krikščionybė, perėmė daugybę kaimyninių religijų ir kultūrų vaizdinių, tačiau tokiu atveju tyrimo objektu turėtų tapti visi krikščioniški ar bibliniai įvaizdžiai Maironio poezijoje, taip pat ir giesmėse.

Toliau tirdamas šį eilėraštį autorius nagrinėja Dievo karių įvaizdį. Mitologas oponuoja Brigitai Speičytei, teigiančiai, esą žuvusieji už tėvynę sulaukia krikščioniško atpildo, ir konstatuoja, kad žuvusiajam danguje pinamo vainiko vaizdinys „turėtų būti siejamas su mūsų senąja tradicija“. „Krikščioniškai, tiesą sakant, skamba tik „angelai“, – teigia mitologas. Kaip mokslininkas nustatė, kad čia paminėtas ne krikščioniškas simbolis? Anot jo, kalbama apie lietuvių pulkus, o ne kryžiuočių (p. 67). Vadinasi, vyko kova tarp pagonių ir krikščionių, tad žuvusieji lietuviai turėjo keliauti į protėvių dausas. Reikia sutikti, kad eilėraštyje iš tiesų kalbama ne apie žuvusius kryžiuočius, bet Vytautas Didysis su Ordinu kovojo ir Lietuvai priėmus krikštą. Beje, vargu ar gerai senąją Lietuvos istoriją išmanęs Maironis šiame eilėraštyje norėjo pavaizduoti konkrečias kautynes. Vilniaus apsiaustis (juk minima raudona saulė, kuri leidosi ant Vilniaus kapų) vyko 1390 m. ir Vytautas Didysis joje dalyvavo. Tiesa, kryžiuočių pusėje… Jau apsikrikštiję lietuviai gynė miestą. Tad krikščioniškas mirties vaizdinys vargu ar atmestinas ir katalikybės tradicijos nuneigimas ikikrikščioniškosios naudai tyrime atrodo kiek pritemptas. Tokių pavyzdžių gausu ir kituose veikalo skyriuose.

Kai kada mitologija išnyra labai netikėtai. Pvz., eilėraščiuose „Augo putinas“ ir „Mergaitė“ knygos autorius mergaičių raudonį ir putino žiedų žydėjimą bei rausvų vainikų skynimą laiko… mėnesinių ir defloracijos (nekaltybės praradimo) simboliais (p. 155–159). Kauno gatvėmis pro rotušę vedamas veršis baubė ne todėl, kad atsidūrė nežinomoje aplinkoje – vidury miesto, buvo gabenamas į skerdyklą, galbūt nujautė kažką negera, o, pasak mitologo, todėl, kad veršis buvo aukojamas zoroastrizmo ar senovės romėnų kulte ar Indijos tradicijose. D. Razauskas-Daukintas teigia neturintis įrodymų, kad kūrėjas taip manė, pasitikintis Maironio „poetine nuojauta“, kurią galbūt ateityje įrodys mokslas (p. 166–170). Būtina sutikti, šių įvaizdžių analogijos tikrai egzistuoja folkloro šaltiniuose, bet ar tikrai Maironis, apdainuodamas raudonas uogas, galvojo apie merginų lytinę sistemą, jos funkcijas ir problemas, o matydamas pjauti vedamą veršį mąstė apie jo aukojimą? Aišku, to negalima paneigti, bet įrodyti autoriaus pasitelkta analogijų ieškojimo metodika taip pat nepavyks. Naudojantis ja būtų galima iškelti mintį, kad, pvz., ir eilėraščio „Spjauki, drauguži, į viską!“ eilutėse „pilvą išpūtęs, cigarą užrūkęs juoksies iš savo sapnų“ irgi esama mitologinių įvaizdžių? Nes pilvas, ypač Indijoje ir Kinijoje, laikomas sėkmės ir laimės ženklu. Lietuvių liaudis irgi teigia: „Akys – marios, pilvas – pekla“, gal tai irgi mitologinis simbolis? Tabakas indėnų tradicijoje laikytas mistiniu augalu, o sapnai išties žmogaus nusikėlimo į dvasių pasaulį erdvė. Tačiau vargu ar tokie ieškojimai atitinka kritinio mokslinio tyrimo kriterijus, tai visgi labiau žaidimas asociacijomis, kuris galbūt smagus, bet vargiai konceptualus. Įvaizdžiai „išnyksiu kaip dūmas“, „plati žemė“ ar daugelis kitų greičiausiai taip pat tėra poetinės metaforos. Galima dar pateikti daugybę analogiškų pavyzdžių. Autorius dažnai ištraukia sakinius, eilutes iš konteksto, todėl elementarūs vaizdiniai staiga pavirsta mitologiniais. Vertinant visą veikalą tenka pasirinkti – priimti autoriaus pateiktą poezijos interpretavimo koncepciją arba jos nepriimti. Mano nuomone, pirmojo varianto pasirinkimas komplikuotas dėl pernelyg laisvo ir nekritiško medžiagos interpretavimo.

Porą žodžių norisi pasakyti ir apie techninius leidinio aspektus. Knygos apipavidalinimas palieka pačius geriausius įspūdžius, tačiau D. Razausko-Daukinto tekstas kartais primena ne patį geriausią studento referatą. Pvz., 10 paeiliui paliktų vienodų (skiriasi tik puslapiai) Vandos Zaborskaitės knygos nuorodų (p. 9–11) yra šiurkštoka techninė klaida, ir išvis, atrodo, tekste pernelyg piktnaudžiaujama citatomis. Iš pirmo kurso pamenu dėstytojo perspėjimą – cituotini tik esminiai dalykai, kitaip darbas tampa panašus į citatų rinkinį. Ir į tai dėmesį atkreipiau ne vien aš. D. Razauskas-Daukintas, pristatydamas knygą, teigė, kad anoniminis Lietuvos mokslo tarybos ekspertas recenzuodamas knygą parašė: „Leidinys – tai daugiau iš įvairių mokslo sričių paimtų faktų kratinys, kitų autorių darbų kompiliacija.“ Ekspertai dažnai dedasi visažiniai. Deja, atrodo, šis vertinimas labai taiklus. Kita vertus, D. Razauskas-Daukintas rašo patraukliai, įdomiai, jo stilius gana sklandus.

Recenzuojamos knygos autorius nėra vien tik mokslininkas, jis ir aktyvus mūsų šalies kultūrinio gyvenimo dalyvis. Man iš esmės priimtinos publicistikoje skelbiamos jo mintys, kritiškas ir principingas žvilgsnis, laukinio kapitalizmo sukelto grobuoniško gamtos naikinimo ir visuomenės vartotojiškumo kritika. Tačiau šis darbas daugiau primena iš degtukų dėžutės priskaldytą malkų vežimą. Trumpai susipažinus su kitais D. Razausko-Daukinto moksliniais darbais tenka pripažinti, kad jie rašomi panašia metodika ir kepami kaip bandelės krosnyje. Deja, platumo principas dažnai nustelbia gilumo ir kyla klausimų dėl šių darbų mokslinio tikslumo.

Pabaigoje – trumpas pasvarstymas apie senoviškos lietuviškos aukštosios kultūros paieškas. Anaiptol nesinorėtų sutikti su teiginiais, kad Lietuvos ikikrikščioniškoji epocha – vien atsilikimo ir nesėkmės laikotarpis, o jos palikimas bergždžias ir neaktualus. Tačiau kas ta mūsų šalies gyventojų aukštoji kultūra, iš knygos nepaaiškėjo. Greičiausiai tai tik dar vienas romantinis įvaizdis.

Visgi, nors ir nėra mokslinis, mokslui populiarinti šis veikalas tinkamas, skaitytojai ras daug svarbios informacijos apie Maironio poeziją ir lietuvių bei pasaulio tautų mitologiją, bus paskatinti domėtis, ieškoti analogijų. Jokiu būdu negalima D. Razausko-Daukinto darbų sulyginti su Jūratės Statkutės de Rosales, Edvardo Satkevičiaus ar Aivaro Lileikos bei daugelio kitų pseudomokslininkų darbais. Bent jau dėl to, kad autoriui, nors kai kur pritempta ir pernelyg laisvai interpretuojama, nesvetimas mokslinio sąžiningumo principas.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.