Apie VDU filosofus ir ne tik jų ateitį
„Filosofiniai karai“ VDU
Tiems, kurie bent šiek tiek sukasi filosofijos verpetuose, nebus paslaptis, jei pasakysiu, kad Vytauto Didžiojo universitete (VDU) tęsiasi tokia neaiški „filosofinio karo“ padėtis. Atmetant neįdomias detales, personalijų ypatumus ir kitą nereikalingą balastą galima sakyti, kad įvyko tam tikras konfliktas tarp klasikinės filosofijos (Aristotelis ir kompanija) adeptų ir kiek plačiau į pasaulį žvelgiančių mokslininkų (pavadinkim juos modernistais). Iš šalies žiūrint atrodo, kad vieni įsitikinę, jog be klasikinių filosofinių kūrinių ir autorių nėra ateities, o kitiems ateitis daili ir su neabejotinai „arčiau žemės“ išdėstytomis filosofinėmis įžvalgomis.
Tačiau šuo užkastas giliau, nei siekia banalioji skirtis tarp, vadinkim, klasikos ir modernybės. Regis, susidūrė lankstaus ir gyvo filosofijos „dėvėjimo“ šalininkai ir filosofijos, kaip didingo žodžio ir galingo simbolio, vartotojai. Pastariesiems svarbiausia gerai žinoti filosofų pavardes ir berti tinkamas citatas. Tačiau bravūra pasibaigia, kai prireikia argumentavimo. Tuomet pasitelkiamas „meilės tiesai“ registras ir, gaudžiant metafiziniams vargonams, filosofija supaprastėja iki pigumu atsiduodančių ezoterinių sistemų. Kitos stovyklos atstovai pavardžių žino ne ką mažiau, tačiau jie yra linkę viską „suvelti“, improvizuoti, o ir metafiziniai vargonai ten gaudžia kiek tykiau.
Dingojasi man, kad šis „filosofų konfliktas“ yra puiki pradžia ir iliustracija plačiau žvelgiant į filosofijos ateitį, kuri, būkim atviri, skendi miglose. Ar dabarties žmogui vis dar reikalinga tiesa? Ar didėjant žinių kiekiams ir artėjant dirbtinio intelekto radimuisi filosofija vis dar turi prasmę? Kiek abstrakcijų gamyba (bene esminė filosofijos funkcija) padeda (iš)gyventi?
Tiesa kaip atsilikėlių užuovėja
Rizikuodamas būti apmėtytas akmenimis visgi teigiu, kad tiesa dabarties pasaulyje tapo niekam nebereikalinga. Konkretizuoju: bent jau tokia tiesa, apie kurią kalba filosofai klasikai, yra smarkiai senstelėjusi ir nelabai įdomi.
Dabarties žmogaus gyvenime vyrauja puikios monotoniškos kasdienybės sąlygos. Šis buvimo pasaulyje būdas su kultūra arba, plačiau žvelgiant, filosofija neturi nieko bendro. Visaip kultivuojama ir garbinama žodžio laisvė ir įvairovė tampa vieninteliu viską nulemiančiu kriterijumi vertinant bet ką. Tiesa lieka užribyje. Filosofai kraustosi ten pat.
Filosofijai tenka užleisti vietą „įvairovei“, o tiesa prapuola nuomonių, vertinimų, statistikos, balsavimų, skonių pasirinkimo verpetuose. Pažinimas ir tiesos paieška atsitraukia susidūrusi su nuomonių diktatu. Filosofija miršta. Aristotelininkai, kantininkai podraug su antikos mąstytojų žinovais ieško sausos šakos…
Arba kelia bangas universitetuose tvirtindami žiną, kas yra tikroji filosofija ir kaip jos derėtų mokyti studentus, kuriems, atvirai sakant, ant tokios filosofijos nusišvilpt. Kaip ir visiems kitiems, beje.
Technokratinė dabartis ir ateitis – filosofijos galimybė
Aptariamas aspektas turi tam tikrą futuristinį atspalvį, kuris dabarties Lietuvos akademinėje literatūroje yra nelabai mėgstamas ir dažniausiai keičiamas visiems žinomų filosofijos korifėjų minčių perpasakojimu su daugybe išnašų arba liekama prie tradicinio „savo kiemo“ sindromo, kai „futuristinis požiūris pieno ir kalafiorų kainoms įtakos neturės“. Vietos filosofas geriau kurps tekstus, kuriuos Lietuvoje skaitys septyni tokie pat kaip ir jis filosofai, nei atsivers dabarties galimybėms, kurias teikia technikos ir technologijų raida.
Anksčiau technika ir technologijos buvo susietos su konkrečiomis gyvenimo sritimis: namai ir jų saugumas, maisto gausos siekimas, optimalių įrankių gamyba, galiausiai karo technologijų plėtra ir efektyvumo didinimas. O filosofija „dirbo“ su universalijomis: gyvenimo prasmės klausimais, laiko ir erdvės arba pasaulėkūros reikalais, pažinimo prigimtimi ir t. t. Kitaip tariant, technikos prigimtis buvo veikiau utilitarinė, o filosofijos – abstrakti.
Dabartinė situacija radikaliai pasikeitė. Technikos ir technologijų raida įgalino grynai technologinės prigimties būdais prisiliesti prie pasaulio pagrindų. Fundamentalūs technikos pasiekimai leidžia jai įsiskverbti į mikro- ir makropasaulį, pažinti žmogaus smegenų veikimo principus, jo genetiką, turėti galimybę ją keisti, o gal net sukurti naują gyvybę.
Globalūs informaciniai tinklai ir palyginti paprastas jų naudojimas sukuria ištisus alternatyvius pasaulius ir technoaplinkas, kurios gyvena savą gyvenimą. Dabartinė mokslo ir technologijų plėtra yra ne filosofijos ir mokslo tolimo vienas nuo kito, bet, priešingai, suartėjimo laikotarpis. Filosofija mokslininkams darosi vis reikalingesnė.
Paradoksalu, tačiau ne žmogaus intelektas darosi vis labiau materialistinis, bet pati materija darosi vis intelektualesnė. Žmogaus aplinka, visata traktuojama kaip milžiniška informacijos sankaupa, resursas. Mokslas dar niekada nebuvo taip prisotintas metafizikos kaip dabartiniu laikotarpiu, todėl filosofijai mirtis negresia. Veikiau priešingai.
Svarbu tik nesielgti taip, kaip daro užsispyrę VDU „klasikos mėgėjai“, kurie vieninteliai žino, kokia filosofija turi teisę gyvuoti.
Filosofijos atgimimas
Praeitas amžius buvo unikalių fizinių eksperimentų laikotarpis, o šiandieninis laikotarpis, tikėtina, taps metafizinių bandymų amžiumi (alternatyvūs pasauliai, materijos pirminė medžiaga, identiškų gyvų būtybių kūrimas ir t. t.). Tai, kad mokslui tapo arba netolimoje ateityje taps pavaldi esminių būties elementų „gamyba“ (dirbtinis intelektas, naujas organizmas, alternatyvus pasaulis), rodo, jog Hegelio absoliučiosios idėjos raida žmonijos istorijoje ir gamtoje peržengia tiek istoriją, tiek gamtą ir keliauja tolyn ne interpretuodama, bet inicijuodama naujus pasaulius.
Tiems filosofijos profesionalams ir mėgėjams, kurie vis dar linkę manyti, kad nedera kištis į naujųjų technologijų ir mokslo kuriamą žinijos visetą saugiai liekant prie abstraktybių, ateitis nieko gero nežada. Jų vietą užims kiti.
Realaus pasaulio sudėtingėjimas, žinių gausėjimas visuminį pasaulio suvokimą daro nebeįmanomą. Todėl dialektinis mąstymas, kaip banalumo priešprieša, kuri tiesiogiai siejasi su bendru žmonijos kvailėjimu, yra geriausias būdas optimistiškai žvelgti pirmyn regint intelekto kismą materijos kryptimi, o materijos judėjimą intelekto link.
Būtent dėl to manau, kad jei filosofai iš tiesų nori sugrįžti į intelektualinio gyvenimo epicentrą, jie privalo įdėmiau žvelgti į techninius, socialinius, biogenetinius, informacinius, neuropsichinius ir net astronominius tyrimus ir iš naujo juos apmąstyti suteikdami filosofinius pagrindus.
Pasilikimas prie abstrakcijų yra tiesiausias kelias į filosofijos katedrų nyksmą, nes tokia filosofija domina tik vienetus. Negana to, užveriama galimybė rastis infosofijai, biosofijai ir panašioms mąstymo praktikoms, kurioms iš tiesų ir priklauso ateitis.
Šiuo požiūriu, ir vėl kiek prisibijodamas užmėtymo akmenimis, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad VDU klasikinės filosofijos kiek apmažėjo.