Marija
Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivnės sr.). Baigęs vidurinę mokyklą, atvyko stoti į Kijevo universitetą, bet nebuvo priimtas, kai prie T. Ševčenkos paminklo pasakė kalbą, kurioje ne pagal oficialius kanonus interpretavo poeto kūrybą. Dirbo Radyvylivo miesto radijo studijoje. Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais, privačiuose sambūriuose skaitė poeziją, leido savilaidos žurnalą „Skrynia“. 1972 m. kelioms dienoms suimtas KGB, jo namuose atlikta krata. Dirbo teatro scenos darbininku, kroviku, buvo išvykęs uždarbiauti į Sibirą. 1979 m. įstojo neakivaizdžiai studijuoti Maskvos M. Gorkio literatūros institute. 1982 m. neaiškiomis aplinkybėmis sulaikytas milicijos, iš areštinės išėjo sunkiai sužalotas, po kelių mėnesių mirė.
Po mirties išleistos Čiubajaus poezijos knygos: „Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti“ (Говорити, мовчати та говорити знов, 1990), „Jeremijo rauda“ (Плач Єремії, 1999), vaikų poezijos rinkinys „Greitakalbė ne vilkui“ (Скоромовка не для вовка, 2009), visos jo kūrybos ir atsiminimų apie jį rinktinė „Penkiaknygė“ (П’ятикнижжя, 2013).
Poezijai būdingas mitologiškumas, saviti, drąsūs įvaizdžiai, muzikalumas, išradinga kompozicija, religiniai, civilizacijos kritikos motyvai, filosofiškumas ir vidinės žmogaus tapatybės paieškos, E. Poundo ir T. S. Elioto poetikos atspindžiai. Kūryba ir intelektualine laikysena bei akiračiu paveikė daugelį savo ir jaunesnių kartų ukrainiečių poetų (O. Lyšehą, K. Moskalecą ir kt.). Išvertė ispanų ir Lotynų Amerikos (A. Machado, G. Mistral), čekų (F. Lipkos), lenkų (T. Różewicziaus), rusų (A. Bloko) poetų kūrinių.
Marija
1 regiu mirusią žolę netapusią paukščiu po mirties regiu vienodais vardais kalėjimą ir šulinį praeities balsai magnetofone lyg rate rusvos voverės sniegynų laivas išplaukdamas giliai į lauką nusineša su savimi senus voverių pėdsakus niekas nebenubėga mikliai nuo pušies iki pušies per šlapią sniegą niekas ekstatiškai nebešoka apyaušriu matau veidrodyje niekieno nepasirašytas sidabrines debesų telegramas – nes ploniausiai šviesai nerasi vardo kiek beieškotum iš nuošalių kalvų ji išnyra ir lekia tarsi strėlė į nesuterštą kūną – o kas tu o kas kad jau turi paniurusį vyrą? – o kas tu o kas kad jau turi daug vaikų?! – atsidaviau jam aukštoje žolėje giedrą vidudienį apleistuose kapuose – kas dabar sugrąžins baltus sniegynus į krantą?! – kas vardą suteiks šviesai ploniausiai šviesai ploniausiai taip pavėlavusiai? 2 regiu beglobę jos atmintį brendančią tiesiai per vagą užtemdžiusią miestus ir skenduolius sniegynų laivus žydro lietaus mergelės apleistuose kapuose jos paliktą seklyčią kaukolėj plauna svirplių vestuvių giesmė vakare ir pelėdos šauksmas vidurnaktį kviečia ją pareiti namo – kas atspės vardą ploniausios šviesos nukritusios per anksti į aukštus rugius?! dar ir ryte prieš išauštant tamsiam take išgirs kūno balsą septynmečio vyro aštuonmetė žmona regiu jos pirmus žodžius regiu ją pirmąsyk žengiančią regiu pirmas glamones regiu nuogą kūną spinduliuojantį veidą neatitraukiantį akių nuo ten kur skrajoja vanduo kur žvaigždžių auksiniai svirpliai 3
Dovilės Bagdonaitės piešinys
tie kas kelią į lauką pamiršo –
tie dainuot nemokėjo pažinojo naktį vardu bet nemylėjo nieko jie žiedus skambius tyliais šunimis pjudė jų atmintis šiandien pašnibždomis atsiliepia jų atmintis savo šunį šiandien paleidžia į žiedus visi jie vienu veidu bet jie ne broliai pro apleistus kapus kelias jų vienas tuščiam kape nori ją imti už žmoną bet žengia lėtai kol nueis – bus lyg vėjas nematomi lyg šviesa negirdimi bus žemei priklausys kaip ir mirę paukščiai regiu jos kūną nušviestų garsų nelaisvėj ir šiandien kaip ir kadaise nuo visų atokiai regiu jos pirštus bėgančius per temstantį lango stiklą – rašo vardą skambų skrajojančiai sidabrinei žuviai iš mėnesienos paviršių kartą pakylančiai visam laikui matau kaip moteris atsisveikina su žuvimi matau kaip po to vieniša nueina – aplenkdama sutrūnijusį laiką ir jo šviesias tamsias girgždančias sūpynes jos mostai lemtingi lyg žaibo plaukai jos vestuvių šokio ritmas gilus tarytum aušros šulinys 4 regiu atmintį jos – tarsi lekiančio vandens jos sparnas sustingęs regiu sapną bekvapį kurį ji atsargiai neša ant sparno regiu šiltuosius sielos kraštus kuriuos tik vienąsyk įžiūrėsi – tai žmonių ruduo kai apskrenda plaukus ir rūbus o pirmiausia – akis regiu rudenį tokį kai paskutinę dieną tarp baltų kaulų šakų ūžia vėjai tad nesulaikykite jos tapusios svetima jūsų kūnui buvusios iš visų jūsų naiviausios pas ją šviesa susivėlino o tamsa atėjo pas ją vidudienį nesulaikykite jos nes tik ji ryžtųsi išganytoją jums pagimdyti kuris išmokytų bijoti visko slapčia į savo rudenį išmokytų žvelgti be baimės nes juk iš tiesų nėra rudens – yra tik vėjas pasiimąs akis ir kūną paliekąs jums tai kas svarbiausia tai kuo iš tiesų buvote nesulaikykite jos nes mena ji kapines ir aukštus rugius ji atsimena ji nušviečia savimi mėnulį ir lūpomis nušviečia garsus prie jūsų lopšio regiu ją verkiančią prie jūsų karsto regiu ją besijuokiančią tik tada kai jūs užmiegate ji už visus jus laimingesnė šoka ant šlapio smėlio ir šiandien ji palieka jus šokdama ir sudiev jums nesakoIš: Грицько Чубай. П’ятикнижжя. Львів: Видавництво Старого Лева, 2013
Vertė Vytas Dekšnys
