Aušros takas

Vlado Eidukevičiaus tapyba

Justinas Vaitiekūnas. Kauno panorama. Fotografuota iš mansardos Aušros takas 9. 2006

Jeigu kada nors norėtumėte sakyti tiesą ar byloti apie reiškinius bei įvykius tapyboje, niekuomet nesivelkite į diskusijas. Ypač bendruomenės lygmeniu.

Viską reikia piešti tiksliai ir taip, kaip yra. Jeigu pieši netiksliai ir ne taip, kaip yra, nusižengi. O tapyti irgi reikia tiksliai ir taip, kaip yra. Nes jeigu netapai tiksliai ir taip, kaip yra, nusižengi.

Toks tapybos radikalizmas, pabrėžčiau, ypač šiais laikais esti būtinas, nes be tokio tapybos radikalizmo šie laikai yra išplerę.

Antaninis obuolys atrodo visai neblogas krituolis vėlyvą rudenį, bet imi, perpjauni ir ten viduje tik puvėkas.

Tapybos pedagogikoje įprasta manyti, kad tapyba – tai mąstymo būdas. Taip, kai kuriais metodiniais atvejais tai tinka, tačiau mes susiduriame su tapybos genijumi. Tada drįstu teigti, kad tapyba yra tikėjimo aktas. Tuo galime ir pradėti – eikite ir žiūrėkite.

Tapytojo Vlado Eidukevičiaus (1891–1941) tapyba prasideda ir baigiasi tapybos forma ir turiniu. O tai yra tas pat. Jokie dailininkai klajūnai, dailė ar net kūryba čia niekuo dėti. Tankas važiuoja, o prikrauti į kelnes nuo to spėja kone visi, ypač tyrinėtojai ir grybautojai. Kaip juda tankas – ideali kovinė mašina, gali suprasti tik kitas šarvuotis.

Mes manome, kad apie Lietuvos tapybos genijų iškrypėliška galvoti kaip apie dailininką klajūną. Tokie epitetai žudo tapybą. Aš bent jau taip galvoju. Dar galvoju, kad niekšiška jį taip pristatyti.

Nuostabu, kad visos niekšystės tapybos atžvilgiu nesumenkina jos, jeigu, žinoma mokame matyti. Čia žodis pasiduoda ir klūpo priešais vaizdą – saulėtų Kauno Žaliakalnio kalvų ties Kauko laiptais.

Taigi kuo geresnė tapyba, tuo labiau nagrinėjimai nuo jos nuteka kaip vanduo nuo žąsies. Tačiau be polipų ir aptarnaujančio personalo čia irgi neapsieisime. Tebūnie. Vlado Eidukevičiaus tapyboje ypač skausmingi rodosi užsakymai. Nereikia būti biografijos žinovu, viskas matosi iš tapybos! Ne naujiena! Panašiai tapytojo kelią strategavo daug kas. Šaunuolis iš pasakų gauna karalaitę, pusę karalystės ir pasaka baigta. Tapytojas, pasiekęs ką nors panašaus, iškart tepa slides ir kaskart iškeliauja į naują žygį, tik turėdamas kitą patirtį. Kitoks jo kelias, kitas strateginis planas. Nes karalystė ir karalaitė pasaulio durnyne tik viena – tapyba. Tai praktiko kelias, geras nueitas kelias. 1941 metai, Lietuva. Tapytojo kelias pranašiškai baigtas, pačiu laiku…