Eilėraščiai
Žydinti saulė
Iš tavo balso Išskridęs mėlynas paukštis Blaškosi aklais sparnais Ir ieško mūsų medžio.
Alfonsas Nyka-Niliūnas
ŽODŽIAI MIKČIOJA
sakinį laukia ties pražūties riba kur susitinka viskas ir niekas
Dovilės Bagdonaitės piešinys
GYVENAM SAVO ODOJE
nuryjame mintis rausiamės požemio karalystėje norėdami praskleisti sielos žiedą klausomės savo paslėptos saulės žydinčio kauksmo atsibundu nuo tavo alsavimo sapnų baltose vaivorykštėse juntu kaip tavo pirštai paliečia vasaros dvelksmą
KAD IR KAS
nukrenta pakely tu išlieki El Greco sapne tam tikrų valandų kvapas skverbiasi į mano odos poras niekas neprivers užmiršti
KADAISE
apleistame name gyveno žmonės langus dengia pageltę laikraščiai plokštės gabalais užkaltos lentos vijoklių raizginys audžia savo pasaką ir klausosi kniaukia katės inkščia šunys keikiasi girtuokliai
MIGLA
įsitvėrė ežero ant vandens medžiai tiesia šešėlius žemės langai atveria langines dangui Kančelio „Tremtis“* krenta į garso gelmes* Gijos Kančelio kompozicija.
DRUSKA
ant mano krūtinės smėlis tarp kriauklių
BANGOS SPERMA
ant sužalotos medienos
MIRĘ PERGAMENTAI
virsta Raudonąja jūra kažkas skaito negyvėlių vardus
ROJAUS PAUKŠČIAI*
pamerkti krištole pasviro į sieną stiebiasi į lubas atrodo tokie abejingi kiti žiedai spokso pro Leabrook Drive namų langą į upelio pakrantės eukaliptus ir alyvmedžius vasarą teikiančius pavėsį medžiuos pasklidusios paukščių trelės sveikina žydinčią saulę
* Egzotiškos gėlės ilgais stiebais.
MAGNOLIJOS MIRKSNIS
pasinėręs į tamsą užmigdo atmintį dainuodamas pasaulio bangas virš vandenyno užmiršau užmiršti liūtį kuri tave permerkė kaip išlaikyti saulę ir tylą mumyse
