Eilė

Miunchenas, 2017 metai

Sraigtiniais laiptais užkopusį į antrame aukšte esantį registracijos biurą Francą Bakenbaumą išsyk pasitinka įmitęs lyg buliukas ir plačiai išsišiepęs apsaugos darbuotojas. Jis maždaug kas dešimt sekundžių taisosi pūpsantį švarko atlapą, iš už kurio kyšo rankena. Veikiausiai pistoleto – atrodo sunki ir blizganti. Vyras riebiu pirštu nurodo Francui į eilę, besidriekiančią link priėmėjo, kuris patogiai įsitaisęs prie medaus spalvos stalo. Sulaukus eilės priėmėjas iškilmingai įteikia atspausdintą bilietėlį su skaičiumi 78, sveikinu, taria, štai jūs turite savo numerėlį. Išsiblaškęs Francas jį atkiša apsaugos darbuotojui, nesiliaujančiam taisytis pūpsančią rankeną ir tuo pačiu pirštu rodančiam Francui kitą kryptį – į laukiamąją salę, kurioje išsyk panyrama į šurmuliuojančių žmonių katilą. Francas pasiruošia laukti, jis maigo išmanųjį telefoną ieškodamas programėlės, kurią būtų galima nemokamai parsisiųsti. O, kažkas įdomaus, Francas rado programėlę, kurioje galima meškere, užtaisoma sliekais, šaudyti į žuvis ir už tai dar rinkti taškus, už kuriuos vėliau galėsi pirkti švininius svarelius arba laikiklį meškerei.

Taurimos Bunkutės nuotrauka

Atleiskite, staiga atsigręžia eilėje prie priėmėjo matytas siauro veido vyriškis su akinukais ir nedrąsiai nusišypso, atleiskite, kad dėl mano kaltės laukdamas sugaišote tiek daug savo gyvenimo minučių, tačiau turėjau būtinai papasakoti priėmėjui apie smauglį iš Kalkutos. Tiesą sakant, apie smauglio mažylį, kurį perėjęs didžiai vingiuotus popierinius kelius atsivežiau čia, į Miuncheną, – ar ir jį reikia priregistruoti, smauglį, privalėjau sužinoti, sykiu paklausti įvairių praktiškų dalykų, jūs juk suprantate? Suprantu, mein Freund, atleiskite, taria Francas. Jūs tikrai suprantate, darsyk teiraujasi siauro veido vyrukas; tikrai suprantu, atsako Bakenbaumas. Kiek apytikriai reikės eilėje laukti, gal žinote, klausia dabar jau Francas naujojo bičiulio ir galvoja, kur šis paliko savo smauglį mažylį, – žvilgteli į šalia vyro stovintį mėlyną lagaminą… Dvi valandas, gal ilgiau, Francas gauna atsakymą ir jam panyžta kaklą, turbūt niekada, žvelgdamas į šį mėlyną lagaminą, pamano, nebegalės nešioti šaliko, jis keltų smaugliškas asociacijas, o laukiantieji salėje sustingsta, jie lyg susitarę atsigręžia į Francą ir purto galvas – dvi valandas laukti, dvi valandas laukti… O brangus Dieve, Markai Cukeri, atsidūsta vyras.

Laukiamajame įsitaiso tarp dviejų skaitančių vyriškių; iš kairės vyras mėlynu kaklaraiščiu skaito Dano Browno „Da Vinčio kodą“, o vyras baltais marškiniais iš dešinės varto „Neue Münchner Zeitung“ ekonomikos skiltį. Francas užmeta akį į DAX lentelę – Vokietijos akcijų pasikeitimus; jam dingteli mintis apie taksų veislės šunis, dachshundus, savotiškų akcijų ieškančius rausikus, tačiau tai tik sąskambiai, šmėsteli mintyse. Tuomet supranta, kad tai šneka nuobodulys: ALIO ALIO, VISKAS GERAI, TAI ŽMOGIŠKA, arba nevisavertiškumo vidinis sufleris, nemiegantis pasalūnas įsijungė, greitai užčiaupia Francas tą klaikų balsą, papurto jį už gerklės ir paprasčiausiai įninka į savo užrašų sąsiuvinį. Fiksuojant įspūdžius laukiamajame, jam nukrinta ant grindų rašiklio „Pelikan“ kamštelis, ir Francas paprašo priešais sėdinčios moters kamštelį pakelti, mat šis nukrito visai šalia jos raudono bato. Besilenkdama moteris netyčia kamštelį paspiria, ir dabar jau visa laukiančiųjų eilė pasinėrusi į rašiklio kamštelio paieškas. Jis bendromis pastangomis surandamas, veik skamba plojimai, žmonės šypsosi, ir štai tuomet laukiamojoje salėje dvelkteli vėjas… Nutrūksta beįsiplieskianti diskusija apie magnio papildų naudą organizmui, apie butų nuomos kainas, kurios Oktoberfest metu neįtikėtinai išaugusios. Kainos vis dar auga, nutyla kalbos net apie salsos kursus.

Francas Bakenbaumas žvilgteli į duris, o ten – aukšto stoto vyras su kauke ir juodu apsiaustu. Francas išsyk supranta, kodėl aplinkiniai pagarbiai tyli. Į laukiamąją salę įėjo Betmenas! Vyras plačiapetis, kaip ir derėtų Betmenui, tačiau čia Francui pasirodo kažkas nederamo. Ak štai – jis nužvelgia Betmeno kaukę su smailomis ausimis, žvilgsniu išmatuoja juodo apsiausto skvernus, geltoną ženklą ant krūtinės ir tik tuomet pamato, kad Betmenas rankoje laiko pavadėlį, kurio kitame gale lekuoja išsigandęs ir tirtantis čihuahua veislės šunelis. Betmenas paima šunelį ant rankų, tas dėkingai laižo jam plaštaką, publika atsipalaiduoja, toliau šnekučiuojasi.

Betmenas klausia, kiek laiko trunka prisiregistravimo procedūra. Dvi valandas, jam kažkas atsako. Net dvi valandas, nustemba Betmenas, trumpai amteli jo čihuahua, o salė atitaria: „Taip, dvi valandas.“ Apsauginis paliečia švarko atlapą, už kurio pūpso rankena. Betmenas mosteli apsiausto skvernais, priversdamas dar labiau sunerimti apsaugos darbuotoją – šis dabar jau kas kelias sekundes atitraukia ranką nuo švarko atlapo, iš už kurio kyšo rankena, pridengia švarko atlapą, atidengia švarko atlapą, pridengia švarko atlapą, nusišluosto prakaituotą kaktą… Betmenas romiai žiūri į apsauginį, šis neramiai žvelgia į Betmeną, konkuruojančią gerąją jėgą, Betmenas glosto čihuahua galvą, apsauginis stvarstosi už rankenos, ir tuo metu, kai apsauginiui iškrinta iš už atlapo rankena, – ne kokio pistoleto ar bent mažo kastuvėlio, o tiesiog tuščia rankena, metalinė, panaši į pistoleto, – ir skambteli riedėdama grindimis, nuaidi ir kvietimas registruotis numeriui 78. Francas Bakenbaumas pakyla nuo kėdės. Verdamas kabineto duris atsisuka ir mato, kaip apsauginis lėtai lenkiasi paimti nukritusios rankenos, kurią tarytum mėsingą kaulą saugo Betmeno čihuahua. Šunelis urzgia, Betmenas traukia jį už pavadėlio, o apsauginis svarsto, spirti šuneliui ar vožti Betmenui…

Akimirką, lyg kokiai muselei mostelėjus plačiais, pagal jos mastelį, sparnais, Francui pasirodo, kad per tas dvi laukimo valandas jis laisvai galėjo palikti šį salotinės spalvos laukiamąjį su metalinėmis kėdėmis, šį įvairiomis kalbomis šnekančių būtybių pripildytą laukiamąjį ir eiti apsipirkti. Arba pavalgyti. Arba apsikirpti. Arba eiti pasivaikščioti į angliškąjį parką už dviejų kvartalų. Arba apsipirkti ir pavalgyti, ir pasivaikščioti, juk neprivalo būti eilėje ir priklausyti eilei, laukti vien tik eilėje, kolei pakvies jį – septyniasdešimt aštuntą numerį. Tad kulniuoja iki artimiausios „Aldi“ parduotuvės ir įsigyja gyvybiškai reikalingų dalykų: kempinę, kulnų brūžiklį, dantų siūlo, kūno prausimo priemonių be sintetinių priedų ir dar balzamo po skutimosi. Ką dar galėtų nuveikti likusią laukti valandą – gal išgerti turkiškos arbatos gretimoje turkiškoje užkandinėje? Įsivaizduodamas, kad dabar kviečiamas dar tik šešiasdešimt trečias numeris, ir regėdamas, kaip į viršų lyg muselės link šviestuvo kyla skaitmenys ir laukiamajame pakvimpa persikais, mat kai kas, nesigėdijantis persikų kvapo, suleido kiek gelstelėjusius dantis į persiko minkštimą, Francas įsmunka į šalimais esančią turkišką užkandinę. Sveikas atvykęs į naują eilę, Francai, eilę, kuri rėmina pietų metą ir valdininkus, statybininkus (čia atpažįsta kelis žmones iš laukiamosios salės, siauro veido poną su akinukais ir damą juodomis tinklinėmis kojinėmis). Visi deramai praalkę – laukia užsisakyti norimo patiekalo: kas salotų su feta, o kas dienos sriubos ar kebabo. Francas laukia, kol prieš jį stovinti moteris su krokodilo odos rankine užsisakys airano, trys statybininkai kreiduotais veidais – tris havajietiškas picas su ananasais ir brokoliais. Po valandėlės Francas sulaukia savo eilės ir paprašo vegetariško susukto kebabo, netrukus pasitaiso ir užsisako susuktą kebabą su kalakutiena, įsivaizduodamas, kaip anoje eilėje pradeda verkti vaikai, kaip kažkas išsitraukia persiką ir ten pasklinda persikų kvapas, – jis su malonumu doroja savo kebabą su kalakutiena, kai anoje eilėje, laukiamajame, žmonės, kurių absoliuti mažuma nešiojasi kišenėse po persiką, ryja seiles, bandydami išlaikyti pokalbių giją, tarpais nutyla, alkani dar, ir nebegali sukoncentruoti minčių, juk jau įpusėjo trečia valanda ir dabar turėtų būti kviečiamas numeris, tarkim, 65.

Greičiau, Francai, greičiau, juk kai kurie žmonės, lyg skaitytojai, gali imti nuobodžiauti ir krapštyti nosis, tai yra, nesulaukę savo eilės, gali išeiti ir tu pražiopsosi savo numerį, tiksliau – numerėlį su musėmis. Užsidega šypsena, ne, užsidega Franco skaičius, skaičius 78, Bakenbaumas pakyla ir išganingai keliauja į kabinetą Nr. 1. Pravėrusį duris jį pasitinka ranka, išlindusi iš už fikuso. Ranka mosteli į paskutinį staliuką, prie kurio sėdi moteris violetiniu kostiumėliu. Bakenbaumas klesteli į fotelį, pasisveikina. Jis bijo savęs, bijo savo žvilgsnio, kuris krypsta į valdininkės pagurklį, ant kurio jis įžiūri kelis plaukelius. Iš padilbų, nejučiomis, galima net prisiekti – tikrai nesąmoningai skaičiuoja tuos plaukelius ant moters violetiniu kostiumėliu pagurklio. Penkiolika iš viso. Ne, šešiolika, vieną – saulėje blizgantį plaukelį – buvo praleidęs. Tačiau Francas neturi galimybės perskaičiuoti, nes moteris, klausdama, nuo kada jūs Vokietijoje, raudonai lakuotais nagais pradeda kasytis pagurklį, sunaikindama Franco matematinę lygtį, kuri dabar nuo pagurklio, lyg nuo rašymo lentos, nutrinta, jam gaila susivėlusių plaukų, kurių taip paprastai nebeįmanoma perskaičiuoti.

Aplinkui sukiojasi musė. Francas Bakenbaumas jau priregistruotas, vyras trykšta laime ir dar nežino, kad vos už kelių savaičių, pilnai nudilusiai mėnulio keptuvei vožtelėjus per galvą, jis keliaus namo. Francas palieka kabinetą ir neišspręstą matematinę lygtį su plaukeliais ant pagurklio, jis keliauja per laukiamąjį, kuriame mediniais kardais dabar kaunasi apsauginis ir visas suprakaitavęs Betmenas. Aplinkui sukiojasi musė. Jis jau priregistruotas. Supranta, kad šiame krašte ir šiandien jis tikriausiai ir yra musė, vaikoma siaubingojo čihuahua. Ar šunelis galvoja apie Francą? Aplinkui sukiojasi musė, prie jos prisideda antra, trečia, musės eilute pakyla į viršų, prie lempos. Čihuahua šokteli į viršų, garsiai amteli, sulaukia pono juodu kostiumu žvilgsnio, – šis netyčiom užkliudo apsauginį, pardon, susimildamas, taria. Nieko baisaus, gerbiamasis, ponui juodu kostiumu atitaria apsauginis. Laukiamajame galima užuosti persikų kvapą, Francas Bakenbaumas išeina, lipa sraigtiniais laiptais žemyn, praveria duris į gatvę, nutviekstą saulės, juk Miunchene pats vidurvasaris, toks pat kaip Vilniuje, tik su eilėmis prisiregistruoti link šviestuvo, tarkim, kabančio visatos palubėje, prisiregistruoti kur? Palubėje, prie šviestuvo, na na… Nors ne, nors taip, nors nebūtinai, tačiau galbūt – jis dar nežino, kad jo namai pasislinks link gimtosios laiko juostos. Francas eina per miestą, užsigeidęs pravaikščioti mintis. Užsukęs į angliškąjį parką, jis ilgai keliauja palei Izaro upę, ūmai keičiančią vingius ir sraunumo formas. Šiaurinėje parko dalyje, visai šalia medinio lieptelio, Francui į kulkšnį grybšteli lieptelį saugantis čihuahua. Prieš leisdamasis sraigtiniais laiptais į save, jis dar spėja pagalvoti apie musių akytes ir mastelį, tuomet atsiveria lekuojanti praraja, minkštai nutupia ant glitaus liežuvio, lekuojanti praraja užsiveria, į apačią Francą siurbia galinga jėga, bet staiga kažkas atsikosi ir nukrinta ant žemės – ant žemės nukrinta muselė. Derėtų užsidėti akinius, o gal pasiimti lupą, kad galėtų žvilgtelti iš arčiau; pasiima lupą, muselę padeda ant švaraus stiklinio padėkliuko, skirto arbatai, ir, žinoma, pasirodo, kad tai ne muselė, nes turi tik penkiolika dabar žvelgiančių akučių, smalsių akučių, savaip laukiančių savo eilės, visaip besisukinėjančių lyg žvelgiant pro kaleidoskopą.