Kailinė kepurė

Kailinė kepurė

 

Kūčių naktį neužmigsi. Gal kad prisivalgai įvairiausių patiekalų ir išmauki puslitrį kisieliaus.

Labiausiai neramu dėl mamos − ji amžinai nemiega. Girdžiu, kaip naktį lovoje vartosi.

Kartą diedukas pamiršo nakčiai atidaryti pečiaus jušką. Mama sakė, kad tik per plauką likome gyvi. Dėkui Dievui, Benas pirmas blogai pasijuto ir pasakė.

Aną naktį visi kažko nerimavo. Vienas paskui kitą, eidami į tualetą, glostė ant pufo padėtą kailinę kepurę. Murka jau seniai numirė. Radom visą žilą. Bet gal kad naktis buvo kažkokia nerimo pilna…

Benas, naktį ieškodamas durų, užkliudė tuščią baltą lėkštę. Mama surinko šukes. Paguodė, kad laimę neša. Balta lėkštė rytą vėl buvo padėta ant stalo.

 

Ryte Vera pažadina, pabučiuodama į skruostą. Laukimas ir nerimas pasilieka kažkur toli, lyg sapnuose.

− O tavo tokie gražūs antakiukai, − juokina mane Vera.

Džiaugiuosi, kad teta man tokia gera. Kartais ji keiksnoja visus namiškius, bet turi širdį. Kartą mamai papasakojo, ką sapnavusi.

− Sapnavau, kad numirė diedukas.

− Tikrai? Kas atsitiko?

− Nežinau, tiesiog… Laidojo antrą dieną. Tiesa, jis dar buvo tarp mūsų – toks, koks visada. Bet aš žinau, kad sapne jis numirė.

− Viešpatie…

− Bet viskas taip keista buvo – lyg visai neliūdna. O mes, kaip visad, apie valgius, apie silkes kalbėjom, − juokiasi.

Patylėjusi dar priduria:

− Tiesa, ten, tavo gimtinėj, kur prie namo susikerta trys plytinių takų linijos, buvo pasodintas medelis. Toks nedidelis, pražydęs kokiais penkiais dideliais geltonais žiedais.

− Keista… Pamenu, ten tėvai iš tiesų sodino medelį vaikystėj. Bet jis neprigijo. Paskui nusprendėm, kad ir praeiti trukdo.

− Tikrai keista. Betgi diedukas gyvas – tai gerai.

 

Vera Kalėdų proga padovanoja man šlepetes. Raudonas, su spalvotais pieštukais. Kai išaugsiu – mama nukirps šlepečių priekį. Juk nedovanosi kasmet naujų.

 

Diedukas pirmasis išeina į bažnyčią. Jis pasiima kailinę kepurę, tačiau namuose lieka dar viena. O gal ir kelios. Kai Murka buvo gyva – negalėjai suskaičiuoti, kiek jų namuose buvo.

Tėtis į bažnyčią neina, bet man liepia. Jis virs Kalėdų sriubą.

Reikia sulaukti vakaro – bus dar stebuklų.

 

Užsimerki, suskaičiuoji iki dešimt, atsimerki − nieko.

 

Kartą, Kalėdų vakarą, tamsiame kambarėlyje su Benu ir pussesere gavome dar dovanų. Pusseserė žinojo kažkokį burtažodį, kurį mums skaitė, degtuku pasišviesdama seną laikraštį. Mudu su Benu, įsikniaubę į delnus, kad visai nieko nematytume, garsiai skaičiavome: vienas, du, trys… Kai atsimerkėme, kambario prietemoje nieko neišvydome, tačiau uždegę šviesą net krūptelėjome. Ant kėdės pūpsojo kelios dovanėlės kiekvienam: man, Benui ir pusseserei.

Tąkart gavau popierinį malūną. Jis jau buvo sukonstruotas.

Šiemet pusseserė su mumis nešvenčia Kalėdų. Ji jau suaugus − turi savo šeimą. Galbūt pavyks gauti daugiau dovanų, tik niekur nerandu seno laikraščio. Benas stebuklų pasižiūrėti neis. Jis tikina, kad be burtažodžio nieko nepavyks.

Tamsiame kambarėlyje vienai nykoka, bet dėl stebuklų – verta. Veidą užsidengiu delnais. Kad visai nieko negirdėčiau ir nematyčiau – įsikuičiu į milžiniškas pagalves. Kai šiugždesys užgožia kambario tylą, pradedu garsiai skaičiuoti iki dešimt: vienas, du, trys…¬

 

Atsimerkiu. Kambario prietema neleidžia nieko įžiūrėti.

Gatve praskrieja automobilis, žaibišku greičiu kambarį apšviesdamas šviesos ruožu. Ten kažkas yra.

Vėl prietema.

Apgraibomis einu link didelio juodo taško. Atsargiai paliečiu. Kažkas švelnaus. Nesuprantu.

− Na kaip? Ar pavyko? – už durų šaukia Benas.

− Palauk, − atsiliepiu. – Uždek šviesą.

− Nu?

− Nepavyko! – žiūriu į juodą kailinę kepurę.

− Sakiau, kad nepavyks. Nėra burtažodžio.

 

 

Ką tik gimusiems kačiukams dar reikia laiko atsimerkti

 

Tai atsitiko seniai, maždaug prieš septyniolika su puse metų. Kaime tada augo katė vardu Murka. Įdomu tai, kad Murką mes palaidojome palei kaimynų verandą, nors su šio pasakojimo istorija šis faktas galbūt neturi nieko bendra. Katė visą pavasarį landžiojo į tvartan atvilktą šieno kupetą ir mums su Benu iš smalsumo jau niežėjo padus.

Kaip dabar pamenu Tą dieną. Buvo gražus, saulėtas pavasaris. Tiesa, ilgiau pažaidus lauke, dar bjauriai šalo pirštai. Išgirdę tvarte tylų cypsėjimą su Benu šaukėme: „Jauuu!“ ir tekini bėgome į trobą sukviesti namiškių. Paskui sparčiu žingsniu grįžome į tvartą. Tada negalėjau suprasti, kodėl tėtė, mama ir bobutė vilko koją už kojos eidami pastato link.

Bobutė, įėjusi pro tvarto duris pati pirmoji, kažką burbtelėjo ir paėmė į rankas didelį, apvalų, kiaurymėm „išpuoštą“ kašiką.

Murka atsivedė kačiukų.

− Ištraukiam, pažiūrėsim, kiek čia jų yra, − kuitėsi šiene bobutė.

Suradusi pradėjo ardyti Murkos guolį vilkdama šieną kažkur į šoną ir aš tiksliai nenugirdau, ką ji pasakė, bet pasigirdo: „Pasiutimas.“ Katė atrodė apspangusi ir aš jaučiausi dėl to šiek tiek sutrikusi. Mama lyg ir ramino, sakydama: „Pavargo.“ Tiksliai nežinojome, kiek kačiukų atsivedė.

Grubiom, raukšlėtom rankom bobutė vieną po kito katinukus ėmė dėti į kašiką. Viskas vyko labai lėtai, nekantravome. Vietom visai prakiurusioje pintinėje pūpsojo penki kretantys kačiukai. Keldami sunkias ir neproporcingai dideles galvas aukštyn, jie bejėgiškai uostinėjo orą, kuris, atrodytų, tik pirmą kartą užuodžiamas toks gaivus ir grynas.

Benas žiūrėjo į pintinę, o aš žiūrėjau į Beną. Akimirką jo veidas pasidarė panašus į bjaurią klampią masę, tįstančią žemyn it nuo karščio besilydanti plastmasė. Neilgai trukus jis pravirko – turbūt panašiai kaip pirmą kartą gyvenime.

− Ir kogi tu verki, vaikeli? − džiugiai paklausė bobutė.

− Kačiukai gimė akli, − išverkšleno šis.

Pažvelgiau į tėtę. Jis be garso juokėsi. Sušiaušė Benui plaukus.

Man buvo liūdna, tik negaliu pasakyti kodėl. Tiesa, tikrai ne dėl to, kad kačiukai dar buvo nepraregėję.

 

 

Žvejys valtyje

 

– O kas čia? – Jokūbas beda pirštu į juodą keistos formos futliarą.

– Čia dėdės Juozo meškerė, – atsako jam tėtis.

Jokūbas nieko daugiau nebeklausia. Jis linksmai tabaluoja kojomis, sėdėdamas tėčiui ant kelių. Jokūbo žvilgsnis nukreiptas į meškerės dėklą, jis nerūpestingai niūniuoja, puse lūpų šypsosi. Jis dar norėtų kai ko paklausti, tačiau nedrįsta. Tėtė tyli, jis mažai ką išmano.

Jokūbas šypsosi ir paguldytas vakare į lovą. Jis žiūri kažkur į tolį pro langą. Jo tėtė susirūpinęs sėdi ant lovos krašto nelyginant prie sunkiai sergančio ligonio. Turbūt laukia, kol užsimerks ar dar ko paklaus. Jokūbas jaučia, kaip sunki gremėzdiška masė sėdi šalia jo įgaubusi lovos čiužinį. Tėtis savo svoriu maloniai tempia į save jo antklodę.

– O kas čia? – staiga beda pirštu į langą vaikas.

– Kas ten? – susimąsto tėtis. – Ten medžių viršūnės, Jokūbai. Labanaktis, – pabučiuoja į skruostą ir pakyla nuo pūkinių patalų.

− Labanakt, tėte, − atsidūsta Jokūbas.

Vaikas pasilieka vienas tamsiame kambaryje. Jo akys įsmeigtos į medžių viršūnes.

Ten, kur medžiai duria į žvaigždėtą dangų, sėdi žvejys valtyje. Jo valtis nedidukė, daugių daugiausia dvivietė. Žvejys nejudrus, susikaupęs it statula. Tvirtai laiko rankose meškerę ir laukia, kol užkibs. Jo skrybėlėta galva pasukta į šiaurę. Iš ten atplaukia žuvys.

Jokūbas vis žiūri į žvejį. Kartais jis užsimerkia, pabūna taip kelias sekundes ir vėl atmerkia akutes. Žvejys vis dar ten, medžių viršūnėse. Jis kantriai žiūri į plūdę. Kartais vėjui pūstelėjus kartu su valtimi žvejys truputį sujuda. Jokūbas dar kelis kartus užsimerkia, atsimerkia. Visiškai įsitikinęs, kad žvejys dar ten, vaikas užmiega ir nubunda tik ryte. Ryte žvejo su valtimi jau nematyti, jis išplaukė po naktinės žvejybos namo.

Kartais Jokūbas mato, kaip dėdė Juozas sėdi įsispoksojęs į televizorių. Jis valgo kepintas saulėgrąžas, jo dantys išsiklaipę, gelsvi. Dėdė gliaudo sėklas vieną po kitos, nespėdamas jų kramtyti. Kartais jis garsiai nusikrenkščia užspringęs saulėgrąžos lukšteliu. Dėdė Juozas gliaudo saulėgrąžas kur pakliūva, kartais prigliaudo lukštų ant kilimo. Tamsus kilimas panėšėja į juodą dangų, prispjaudytą žvaigždžių. Jokūbas stebi tyliai niūniuodamas. Jis bando įsivaizduoti dėdę Juozą valtyje, žvejojantį.

Jam atrodo, kad dėdė Juozas žvejodamas spokso į plūdę – lygiai kaip į televizorių. Plūdė trūkčioja, neria gilyn, jau reiktų užkirsti meškerę, kad pagautum žuvį, tačiau dėdė Juozas nieko nedaro. Jis sėdi sustingęs. Gal jis nemato? O gal galvoja, kad plūdę judina bangos? Vėliau jis iš žvejybos grįžta tuščiomis. Jo smakras nusėtas dygiais šeriais, o frotinių marškinių nugara apšepusi smulkiais šiaudų trupinėliais.

– O kada aš su dėde Juozu galėsiu pažvejoti? – kartą Jokūbas teiraujasi tėčio.

Tėtis nelinksmai šypteli, lengvai plekšteli sūnui per sėdmenis ir lyg juokais sako:

– Tai tu dėdės ir paklausk, vaikeli, ar jis ims tave kartu į žvejybą.

Tačiau Jokūbas nedrįsta klausti. Jis atsistoja priešais dėdę Juozą, žiūrintį televizorių, ir kurį laiką negauna jokio atsako.

– Dėde Juozai? – nedrąsiai ištaria jis.

Dėdė Juozas staiga krūpteli kietame brezentiniame fotelyje, patiesina sukūprintą nugarą. Jis žiūri į vaiką, iššiepia dantis. Jo dantys apsivėlę saulėgrąžų mase.

– O tu turi meškerę, Jokūbėli? – paklausia.

– Neturiu, dėde, – susikrimtęs atsako vaikas.

Vyrai prapliumpa kvatotis. Dėdei Juozui iš burnos ant kilimo iššauna mažytis saulėgrąžos gabalėlis. Jokūbas daugiau nieko nebeklausia.

Vakare atsigulęs į lovą ir likęs kambaryje vienui vienas jis ir vėl pro langą regi žvejį. Žvejys lėtai linguoja kartu su valtimi, nenutrūkstamai spokso į plūdę. Jokūbas žiūri į tą senį valtyje, kol nebeištveria ir smarkiai užmerkia akis. Jis visai dar nenori miegoti, tačiau lieka gulėti kietai užsimerkęs.

 

Smėlyno miškas

 

Medinis arkliukas

 

Jeigu eini į smėlyno mišką, praeini bendrabutį. Bendrabutyje, vieno kambario butuke, gyvena Paulina. Jie spaudžiasi kambaryje keturiese. Sakau „spaudžiasi“, nes mūsų lygiai keturių asmenų šeima gyvena dviejų kambarių bute. Be to, mes turime vonią, atskirą nuo tualeto, nuosavą virtuvę ir sandėliuką, į kurį žiemą galima ateiti sušilti ir išsijungus šviesą kurį laiką pasvajoti.

Paulina nėra sąžininga mergaitė. Kartą ji nušvilpė maišelį razinų, kai svečiavosi pas mane namuose.

Paulinos bendrabutis stūkso pamiškėje. Jeigu mama sutinka, pakeliui į smėlyno mišką užeiname į biblioteką, esančią bendrabutyje. Ten žvėriškas knygučių pasirinkimas. Ilgiausiai užtrunki, kol išsirenki kokią vieną. Niekuomet neimi naujų knygelių. Kuo senesnė, tuo įdomiau skaityti.

„Ten nieko labai nėra“, − kalba apie smėlyno mišką tėtis. Bet aš nesutinku. Nors iš sūpuoklių likęs tik metalinis karkasas, dar stovi trys laipteliais kylančios karstyklės, iš kurių viena dydžiu man idealiai tinka. Rankomis tvirtai įsikibus ir batais įsispyrus į metalinį strypą galima pakibti žemyn galva ore. Tik reikia saugotis smėlio, kurio gali patekti į akis žvelgiant į dangų.

Už smėlyno aikštelės driekiasi miškas. Niekada nėjome mišku tolyn, tik iki medinio arkliuko. Pamenu, ne visad tą arkliuką rasdavome. Jis truputį slėpėsi tarp medžių ir krūmų. Kartą jau galvojom – „viskas, nebėra“, tačiau kitą kartą atėję vėl jį radome.

Į smėlyno mišką eidavome pasivaikščioti nuolatos, kol augome kartu su Benu. Tėtis taip ir nenuėjo ten su mumis. O vieną dieną supratau, kad daugiau ir su mama turbūt ten nebenueisime, gal kad smarkiai rudenėjo.

 

Apskritas veidrodėlis

 

− Liaukitės!

Benas susirietęs kvatojasi. Medinis arkliukas treška. Negalima lipti ant seno medinio arkliuko. Benas nusiropščia pirmas. Įdūkęs renka nuo samanų šakas, meta kur pakliūva.

− Liaukitės! – nepasiduoda mama.

Pagalys pataiko mamai tiesiai į akiduobę. Pamenu, kaip paskutinįkart tolsta medinis arkliukas, mudviem vejantis motiną, kuri delnu užsidengusi akiduobę bėga link pamiškėje stovinčio medinio namo. Benas pasilieka smėlyno aikštelėje, tuo tarpu aš taip toli neatsilieku nuo mamos.

Staiga mama įsiveržia į žmonių sodelį, ten apgraibomis klibina lauko durų rankeną, paskui susiranda durų skambutį ir nuspaudžia. Išėjusi geroji moteris jai duoda apskritą veidrodėlį. Veidrodėlis – dydžio sulig akiduobe, kuri, tėtis sakė, ir apsaugojo jos didelę, išsigandusią akį nuo nelaimės.

Mama ilgai žiūrėjo į apskritą veidrodėlį. O gal šis daiktas apsaugojo jos akį? Dar kurį laiką įdėmiai į jį pažiūrėjusi, mama maloniai padėkojo ir atidavė veidrodėlį gerajai moteriai.

Tądien ji vienintelį kartą nesudraudė mus barančio tėčio.

 

Žila katė

 

Nežinau, ar Paulina yra anksčiau buvusi smėlyno miške. Dabar čia nebėra nei karstyklių, nei metalinio sūpuoklių karkaso. Dar matyti išlikusi smėlio aikštelė, tačiau jau ne tokia akivaizdi ir švari.

Medinio arkliuko neberadome. Jis jau seniai buvo sutrešęs – nenuostabu. Miškas atrodo visai kitaip, tačiau Paulinai dabar to neįrodysi. Ir namai aplinkui atrodo kažkokie didesni, o gal jų daugiau… Akivaizdu, kad čia niekas neina pasivaikščioti, niekam į mišką eiti neįdomu.

Mudvi jau kurį laiką be tikslo šmirinėjame palei krūmus. Staiga Paulina šūkteli man prieiti arčiau. Eidama artyn pradedu užuosti keistą, tarytum dujų kvapą.

− Pažiūrėk, kokia žila! – rodo pirštu į komposto duobę.

Tai nudvėsusios katės kvapas.

− Aha, tikrai žila.

Katė turbūt pervažiuota mašinos ir atvilkta čia, į pamiškėje esančią atliekų duobę. Gyvūno kūnas keliose vietose lyg prakiuręs, žandikaulis perkreiptas, sumaitotas. Atrodo, guli čia ne pirmą dieną.

Paulina, netoliese susiradusi ilgesnį pagalį, vėl grįžta prie dvėselienos.

− Nu baik, ką tu darai? – užsipuolu ją.

Ji neatsako. Tvirtai suėmusi pagalį knibinėja katės žandikaulį, lyg bandydama jį atverti.

− Duokš man pabandyti, − tiesiu ranką.

Ji perleidžia man pagalio galą. Tvirtai suėmusi jį, nusviedžiu pagalį tolyn.

Paulina įsižeidusi pareiškia norą eiti namo. Aš neprieštarauju. Akimirką palydžiu ją akimis. Ji tuojau grįš…

Lieku stovėti prie duobės. Žiūriu į pervažiuotą, pražilusią katę. Turbūt sena. Gal ir gerai. Keistai iššiepusi iltinius dantis, nesuprasi, ar juokiasi, ar iš siaubo taip persikreipusi. Ten, kur turėtų būti akys, matyti tik įkritusios duobutės.

Paulina nebeateis. Būtų grįžusi, bet jau per daug laiko praėjo. Nesmagu, kad taip įsižeidė.

Netrukus smėlyno miškas pasilieka už nugaros. Lėtu žingsniu einant namo.