Menas kaip nesėkmės rezultatas

„Kino pavasaris“. Pati negaliu patikėti, kad rašau įspūdžius apie kiną, kurio nekenčiu. O nekenčiu kaip tik dėl to, kad kiekvienas apsišaukėlis šiandien gali skelbtis sinefilu ir dalintis didžiai reikšminga nuomone apie vieną ar kitą filmą (kurio niekada nepastatytų net savo makaulėje). Vaikščiojimas į festivalio (kuriuo apskritai esu labai patenkinta) seansus neapsiėjo be priverstinio pokalbių nugirdimo viešajame transporte. Kaip aš nekenčiu svetimų lėkštų pokalbių! Lyg tyčia, savim pasitikintis jaunuolis troleibuse nuo „Vingio“ pasakojo merginai apie filmus. Tiesą sakant, jis taip garsiai rėkė, kad niekaip negalėjau susikaupti skaityti knygos. Jam faina, kad jo ir KP festivalio direktorės skoniai sutampa. (Taip, jaunuolis buvo visiškai įsitikinęs, kad turi skonį!) Jiems patinka panašūs filmai. Pašnekovei paklausus, kaip tos direktorės vardas ir pavardė, pasiteisino pamiršęs, tačiau apskritai neblogai ją pažįstąs (ir tikrai – vizualiai tiksliai apibūdino, kaip atrodo). Ėmiau save smerkti, kodėl, tarsi kokia megzta beretė, mintyse vertinu tą jaunuolį; pabandžiau tiksliai sau įvardinti, kuo jis mane erzina. Ne, ne pižonizmu, ne amžiaus grupei privalomu narcisizmu, net ne įkyriu dominavimu pašnekovės atžvilgiu. Mane erzina tai, kad visa tai jis nupasakojo šleikščia kalba – pliurpių iš komercinio radijo ir TV intonacijomis. Liberalai su savo švietimo reforma – čia jūs kalti. Nors apskritai jie liuks generacija, demokratiška par excellence.

„Kino pavasarį“ pradėjau nuo „Kalno“ (rež. Yaelle Kayam, Izraelis, Danija, 2015). Nuvylė, nes iš aprašo tikėjausi ko kito. Tačiau buitinis judaizmas parodytas gražiai. Reikalus kaipmat reabilitavo originalios kompozicijos „Tūkstantis ir viena naktis“ (rež. Miguel Gomes, Portugalija, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, 2015). Kažko panašaus ir laukiu iš šiuolaikinio kino – ne realizmo, bet ir ne alogiškų haliucinacijų. Žiūrėjau dvi dalis, antra galbūt geresnė už pirmą. Pasaulio chaosas, socialiniai skauduliai, ekonomikos krizė, dar ir ekologijos tema užgriebta. Absurdiškas teisingumas, blogis ir gėris, mirtis, moralė; niekšai politikai. Nebanaliai pastatytas (feliniška „8 1/2“ aliuzija prologe), jame nemažai teatro kine. Prieš žiūrėdama „Klubą“ (rež. Pablo Larrain, Čilė, 2015), jau buvau ištvėrusi nedidelę dalį „Sensacijos“. Mano galva, „Klubas“ daug geresnis, autentiškesnis (gal ir dėl to, kad religinis, o ne antireliginis) filmas.

Į „santykių filmų“ kategoriją pakliūva „Vienas plius viena“ (rež. Claude Lelouch, Prancūzija, 2015) – prancūziškas pasakojimas ne tiek apie meilę, kiek apie tikėjimą. Moters charakteris labai natūralus, vyrą, priešingai, vengiama parodyti kaip silpną. Santykių filmai įstabūs tuo, kad į juos eini patirti malonumo, pramogos, o ne tūkstantąjį kartą išgyventi neviltį dėl absurdiškos pasaulio sanklodos. Pvz., į „Kerol“ (rež. Todd Haynes, Didžioji Britanija, 2015) susirinko pilna salė, atėjo net vyrų – matyt, turėjo įveikti save. Prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ ne kartą esu susidūrusi su situacijomis, kai, ekrane prasidėjus nekaltoms lesbietiško flirto scenoms, keikdamiesi, spjaudydamiesi ir garsiai burnodami, pakyla ir iš salės išeina apsauginių tramdomi vyriškiai. Klasikinio realizmo horizonte nieko naujo – Tolstojaus tema („Anoje Kareninoje“ iš motinos išplėšiamas vaikas). Bet „Kerol“ graži tuo, kad parodyta sentimentali šeštojo dešimtmečio Amerika. Specialiai ėjau ir į „Didesnius purslus“ (rež. Luca Guadagnino, Italija, Prancūzija, 2015) su Tilda Swinton – lesbiečių grožio ikona. Iš principo nesidomiu aktrisomis, čia man im-ponuoja Hitchcocko pozicija – jos yra molis, medžiaga. Bet šiame filme specialiai koncentravausi į ją – nagrinėjau klausimą, kodėl seksistinio kirpimo inteligentai taip įnirtingai nepripažįsta jos „atipinio“ grožio. Veikiausiai jis „atipinis“ kaip tik dėl to, kad ji neatrodo kaip jų pergalingoms fantazijoms paklūstanti kvaiša. Apskritai filmas man patiko – su žmogžudyste, bet be gruzinimo. Visai kitokia būtų „Idos“ dvasia (nespalvota juosta) nufilmuota „Aš, Olga Hepnarova“ (rež. Petr Kazda, Tomáš Weinreb, Čekija, Lenkija, Prancūzija, Slovakija, 2015) – galbūt geriausia, ką mačiau festivalyje. Nors filmo aprašas nei šioks, nei toks ir į seansą veikiausiai subėgo LGBTQ filmų medžiotojai, meilės reikalai nugrimzta nereikšmingame fone. Sukrečia ir apvalo įsi-sąmoninto blogio išpažinimai, aiški distancija tarp ligos ir nuoseklaus racionalumo.

„Hitchcockas / Truffaut“ (rež. Kent Jones, Prancūzija, Jungtinės Valstijos, 2015) pasirodė aktualus man pačiai, kaip would be menininkei. Panašiai kaip „Perversiškame kino gide“, jame kalbama apie režisieriaus savikūrą ir kino gamybos mechanizmus. Kino kalboje pastebimi froidistiniai simboliai (virvė, raktai, peilis, kiti fetišai): įdomu, kad pats Hitchcockas paneigia sapnų reikšmę, bet patvirtina svajų – pripažįsta, kad jo filmų veikėjai įgyvendina jo fantazijas. Prieš eidama į „Frankofoniją“ (rež. Aleksandr Sokurov, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, 2015), perskaičiau „Litmenyje“ (IV.1) literatūrą aukštinantį Sokurovo interviu. LRT tinklalapyje mačiau ir jo pasisakymą, labiau už visą Europą garbinantį Lietuvą, Latviją, Lenkiją, – neprisiverčiau atsidaryti, nes iš principo nesutinku su tokiu garbinimu. „Frankofonija“ tokia dvasinga, lyg tebesitęstų Tarkovskio epocha: vien užkadrinis pasakotojo balsas ko vertas. Iš kapų šaukiamasi Tolstojaus, Čechovo – mortuos voco, vivos plango. Bet apskritai pasakojama išmaniai, tik sykiais perdėm patetiškai. Banalūs, pernelyg nuzulinti paveikslų simboliai (Nikė, Mona Liza), taip pat Napoleono, Marianos iš Delacroix paveikslo šmėklos, vaikiškai įgarsinančios kairiųjų ir dešiniųjų pozicijas. Įvertinau tik dėl to, kad neseniai buvau Luvre. Į kritikų ir liaudies išgirtą „Omarą“ (rež. Yorgos Lanthimos, Airija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Graikija, Nyderlandai, 2015) taip pat žiūrėjau skeptiškai; nemėgstu distopijų. Pas mus jis veikiausiai bus interpretuojamas primityviai, kaip šeimos politikos diktatūra. Deja, žiūrėdama regėjau penkiasdešimt LGBTQ lobizmo atspalvių (nors filme jų tarsi ir nėra) – ne vien spaudimas išlįsti iš spintos ir netyčinis getų visuomenės konstravimas, bet ir bendrų defektų paieška bei genezė į nevisaverčius padarus. Ypač tiksliai parodyti tariamieji aseksualai, kovojantys nežinia kieno pusėje. Jeigu tokios idėjos tikrai reikšmingos (man rodos, jau daug kartų jas girdėjome), būčiau labiau norėjusi perskaityti jas kaip literatūrą, o ne pamatyti abejotina kino kalba.

●

„Laimingasis princas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Spektaklis „Laimingasis princas“. Prieš dvejus metus žiūrėjau debiutinį (tuomet antrakursio) Povilo Makausko spektaklį „Yolo“; man patiko ir tai, kaip jis pats aiškina savo kūrybos procesus. „Laimingajame prince“ režisieriaus stilius labai pasikeitęs – „Yolo“ buvo estetiniu požiūriu anarchiškas, o dabartinėje scenoje – ideali tvarka, muzikalumas (tarsi būtų „nusirašęs“ nuo kurso draugės Kamilės Gudmonaitės). Imlumas priešingai stilistikai, gebėjimas patirti metamorfozę – geras ženklas. Graži Julijos Skuratovos scenografija. Oscaro Wilde’o pasaka, kaip ir pridera, homoerotizuota – tikrai atsimenu, kad, kiek vertimų skaičiau, ten buvo „kregždutė“, ne „kregždutis“. Todėl ir Denisas Kolomyckis itin tinka žavaus, mažumėlę manieringo kregždučio vaidmeniui. Pasakojimas paprastas, kaip ir dera pasakai, – nieko komplikuoto; priemonės klasikinės (šešėlių teatro elementai). Nepaisant bendro dramatizmo, į sceną įvežami plokšti vargšų (juodaodžių!) vaikų muliažai – komiškas efektas. Šiandien jau nė žingsnio be ironijos. Ir teisingai, teatras neturėtų graudinti, nebe patoso ar patetikos laikai. Nors keista, debiutinis „Yolo“ trykšte tryško socialiniais pareiškimais, o „Laimingajame prince“ vienintelis socialinis momentas yra princo statulos regimas skurdas. Visgi į pabaigą buvo šniurkščiojančių, susigraudinusių žiūrovų (matyt, aktorių giminaičiai). Po spektaklio sutikau Rolandą Rastauską; trumpai šnektelėjome, kokia maždaug amžiaus grupė ateis į spektaklį. Vaikai – tokio amžiaus, kai jau gėdijamasi simbolinių tėvų, mielas RoRa.

●

Viešpatie, sergėk nuo sėkmės istorijų meno vadyboje, menininkų biografijose, kultūrinių leidinių rinkodaroje. Menas yra nesėkmės rezultatas, liudija visa mano gyvenimiška patirtis – studi-jos, darbas, kasdieninis kvėpavimas į popierių ar kompiuterio ekraną. Labai didelės nesėkmės, didelio praradimo. Visa kita – blizgučiai.