Švytėjimas
Pabaiga. Pradžia Nr. 6
24.
Kartą ėjau iš universiteto – pavasarėjo, medžiai rožiniai, visa sproginėjo, veisėsi – klaidžiojau užsigalvojusi žvilgsniu po spalvas, akinančiai žydras dangus oponavo visokių atspalvių rausviems žiedams, – staiga praeivis, žemas, plačių pečių kresnas kinas sustingusiu veidu, bet įdėmiomis akimis, lėtai artinosi iš priekio (ėjo priešinga kryptimi) ir stebėjo mane. Kai atkreipiau į jį dėmesį, jis nė kiek nesusidrovėjo, o toliau ramiai, išlaikydamas įdėmų žvilgsnį, tyrinėjo mano veidą. Trumpam nusukau akis, bet tuoj pat iškilo asociacija, atpažinau jį – aš pažinojau jį! Grįžau prie jo akių, kurių jis nė sekundės nebuvo nuleidęs, ir pasakiau hello. Hello, – atsakė man į petį, nes baigėm prasilenkti. Iš tų vyrų, kur akys elgiasi vienaip, o lūpos kitaip.
Kitądien atėjusi sportuoti pamačiau jį. Ramiai vaikščiojo po salę ilsindamas raumenis. Labas rytas. Labas rytas, – vos vos nusišypsojo. Jis ateina sportuoti ten pat kaip ir aš – štai dėl ko atsiminiau. Labai susikaupęs ir ramus. Netgi kai parimęs ant palangės, atsukęs plačią nugarą tiesiog stebi kiemą, įdomu į tą nugarą žiūrėti. Be to, turbūt nujausdavo (arba norėjo nujausti) mano žvilgsnį ant savo pečių (kaip ir aš jo, kai nusisukdavau). Jo susikaupimas buvo bauginantis, bet drauge kėlė smalsumą. Tik dabar supratau, kad mes dažnai per atsitiktinumą tuo pačiu metu sportuojame. Ir čia tas pats vyras, kuris žiemą buvo patraukęs mano dėmesį, – turi įprotį rūsčiai švokšti keldamas sunkius svarmenis. Visai neturėjau noro pasidomėti, kas jis, kaip atrodo, ir su juo pasikalbėti. O dabar balsas susijungė su asmeniu, – vis matau viršutiniame aukšte, kur būnu, darant prisitraukimus ir tyliai mąstant prie lango. Dėl jo tylios laikysenos kartais visai pamirštu jį ten esant – kai kurie vyrai nori stebėti moterį taip, lyg jų ten nebūtų, bet dėmesys man pats baugiausias dalykas – aš prasta aktorė, net jei jis tyrinėja vogčiomis, atsargiai, apdairiai, todėl aš, kad ir kaip stengčiausi jo nepaisyti, laikausi gynybinės pozicijos – po trumpo užsimiršimo vis vien grįžtu pati jo stebėti. O jis nedaro ničnieko, kas keltų nerimą. Kaskart dėl savęs susigėstu todėl, kad tikiuosi kokio nors išpuolio. Tačiau jo nėra. Jis tiesiog laukia. Dieve, jei tik aš žinočiau, kaip su juo elgtis. Turėčiau labiau pasikliauti savo švelnumu – juk jo šiek tiek manyje esama, man baisu, lyg turėčiau kalaviją ir per greitus refleksus – jeigu jis prieitų per arti, aš žaibiškai išsitraukčiau ginklą ir perkirsčiau jį pusiau. Kartą prisėdau pailsėti ir ėmiau apžiūrinėti jo daiktus, sudėtus ant dėžės; jis sėdėjo man iš šono ir neišvengiamai turėjo matyti, kad žiūriu į jo daiktus – tokias plačias raudonas elastines juostas. Kam jam jos? Kurį laiką palaukė, kol aš žvilgsniu patikrinsiu visa, kas ten sudėliota, tada atsistojo, neskubėdamas priėjo prie savo daiktų ir ėmė lėtai dėtis į krepšį visus mane jaudinančius objektus, tada švelniai užrišo kuprinę, per veidrodį pažiūrėjo man į akis ir nulipo į apačią. Ak. Administratoriui už nugaros yra mažas nespalvotas televizorius, rodantis apatinę salę. „Šilelis“. Per jį žiūrint, tam vyrui įžengus į kadrą, paprastas kameros vaizdas iškart virsta filmavimo aikštele – jis apsivilkęs juodais marškinėliais, juodom kelnėm, tamsiam fone aiškiai matyti jo baltas plikai skustas pakaušis ir stiprios rankos. Nespalvotas filmas apie kovos menus. Jam ten būnant, kadras atrodo pilnas ir užbaigtas. Kartą pasitaikė, kad gerdama vandenį jį per televizorių štai taip stebėjau, o jis priėjo prie savo vandens talpyklos, atsidarė ją ir sinchroniškai su manimi ėmė gerti. Šis sutapimas mane sužavėjo. Taip pat ir vaizdas, kai jis vyniojasi ant riešų tas juostas prieš keldamas ką nors sunkaus, – nereikia nė klausti. Pradžioj svarsčiau, gal užkalbinti jį, tačiau paskui apsigalvojau, nes tokia nebyli draugystė man darėsi savaip svarbi, talpesnė nei suformuluoti dialogai, – o jeigu jis nekalba angliškai arba neturi humoro jausmo, arba mano, kad esu tobulai tyra, moteriška. Jei praverčiau burną, tikrai sudrumsčiau šį įvaizdį kokiu šiurkščiu žodžiu. Bet kada vėliau spėsiu tai padaryt, gal tai išvis užbaigtų ryšį, kuris čia mus ištiko (pavyzdžiui, papasakosiu, kad norėčiau, jog jis kartu su manim važiuotų į tokį PDR’ą ir mįslingai praleistų visą savaitgalį šalia manęs, tyliai stebėdamas kitus, – ooo, kaip būtų puiku). Dabar vos atėjusi sportuoti pirmiausia užmetu akį į kameros vaizdą – jis paprastai jau būna apačioje; jei ne, pajuntu, kad šiek tiek nusiminiau, nes iškart kažko stinga, bet tai nutinka retai – jis ateina kasdien, o aš – kaip kada. Tik šią savaitę ėjau sportuoti visas dienas, kai tik galėjau, nes susigulėjo nerašytas susitarimas, kad 9 ryto jis visada būna ten. Ir jeigu aš ateinu, vadinasi, galiu ir noriu jį pamatyti. Vadinasi, jis šiek tiek mane prisijaukino. Kaskart pagalvoju, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, kai jį matau, nes bet kada dėl kokių nors priežasčių jis gali nebeateiti.
25.
Trisdešimt penkeri nerimo metai.
26.
– Man reikia mano drabužių kaip įmanoma greičiau, – tarė svečias man, stovinčiai su glėbiu jo kaftanų.
– Greičiausiai įmanoma maždaug per tris valandas: valanda išskalbti, valanda išdžiovinti, dar išlyginti. Be to, dabar esam labai užsiėmę, daugybė kitų svečių rūbų…
– Už valandos bus?
– Neeea… – išsigandau. – Na, gal per dvi valandas galima šį tą padaryti…
Svečias trumpam dingo kambary, grįžo, įspraudė man į delną 100 dolerių.
– O dabar? Kada bus? – akys valiūkiškai sužibo triumfu.
– Vis tiek už dviejų valandų… – atsakiau (nors susigūžiau iš siaubo).
– Vis tiek už dviejų?.. – ėmė juoktis. – Tiesiog išskalbkit kaip įmanoma greičiau ir grąžinkit.
Fine galėtų būti paskutinis mirštančio žmogaus žodis.
Fine!
Gerai jau.
Ir gerai!
Tiek to…
27.
Jam žvelgiant man tiesiai į akis, iškart liaujuosi sau meluoti. Tai tampa eliminuota, absoliučiai neįmanoma. Sakytum jo žvilgsnis nesustoja ties manimi, bet keliauja tolyn, įveikia laiką manyje, niekada man nematytą erdvę – aš tuo tarpu turiu ištverti sunkiausią panikos priepuolį, širdis susitraukia iki mažojo pirštelio nago dydžio, įgaudama mirštančios žvaigždės tankį ir bemaž stoja, tai yra tuoj sprogs – nutirpusios rankos virpa, jose nė lašo kraujo, kaip ir visame besvoriame mano kūne, – tarsi jis regi visą mano gyvenimą iki pat minutės, kai aš gimiau.
28.
Aš atsisakau smerkti vyrus dėl jų seksualinių poreikių ir aistrų, bet jie linkę smerkti mane, netgi už tai, kad jų ne-smerkiu.
29.
Po Heistingsą vaikštau pasimetusi, nors nėra čia kur pasimesti. Pasimetusi tarp žmonių. Turgus šiandien, tiek žmonių (rodos, vietinių), kad lyg niekas nedirba, tik sėdi lauko kavinėse, ilsina rudas, saulės nugairintas, įvairiais raštais susiraukšlėjusias savo odas, rūko, geria kavą arba vyną ir alų, jei tai pabas. Vyną geria buteliais, nors dar tik pirma. Daugiausia pensininkai. Vaikštau pasimetusi, nes man bjauru. Va senam krenkščiančiam vyrui žmona riša didelį seilinuką – jie ką tik užsisakė, tuoj valgys – nesiruošiu į tai žiūrėti. Be to, nuo gretimo stalo pasitraukus dviem pasisotinusiems vyrams, maisto likučiai akimirksniu buvo atakuoti trijų žuvėdrų – tiksliau, tų didelių jūros paukščių, kurių išskėsti sparnai beveik siekė mano stalą, – lėkštė su čipsais liko tuščia per kelias sekundes, vaikas pro langą stebėjo išsižiojęs. Padavėjas ramiai palaukė, kol paukščiai visa sulesė (ant stalo, po stalu), tada nurinko tuščias lėkštes ir nuėjo. Pavalgysiu kitur, pamaniau. Nusipirkau braškių turguje. Kol kas puiki buvo tik jūra. Dar viliuosi užkopti į pilį ir nuvažiuoti į Rajų, – Heistingse jaučiuosi mizantrope. Giurka, bendradarbė, sakė, taip pat jaučiasi su šeima nuvažiavę į draugų vasarnamį Ispanijoje.
– Ten toks mažytis kvartalas – vasarnamių. Visi namai pastatyti pusračiu, o per vidurį baseinas. Labai ramu ir uždara, yra apsauga ir žmonės, kurie namus prižiūri. Kai mes su draugais ten nuvažiuojam, – kas, kad iš Londono, – jei apsauginis mūsų paklausia, o jis visada paklausia, iš kur esam, visi sakom „iš Kipro“ ir kalbam vien graikiškai, jokios anglų kalbos. Jie anglų ten nemėgsta, nes šie yra siaubingos kiaulės: geria, laužo, niokoja, jokių manierų…
Jai už nugaros prie kito stalo vakarieniavęs anglas iš restorano – na, toks jaunas, nebrandus, bet pilnas šaunios puikybės – atsistojęs nuėjo. Gal ir ne dėl to, ką ji pasakė, – ji sau už nugaros jo nė nematė, – bet taip jau sutapo.
30.
Pirmadienis.
– Ta kaimynė iš apačios, ji vėl skundėsi.
– Jūs su ja, man rodos, nuolat bėdos turėsit…
– Paskambino naktį mūsų šeimininkui ir pasakė, kad kambaryje virš jos kažkas stumdo baldus. Bet kambarys tuščias, A dar nebuvo grįžusi. Mes kaimynei bandėm patys tai paaiškinti, siūlėme užeiti ir įsitikinti, kad ten nieko nėra, bet ji pasakė nieko netikrinsianti – paskambino šeimininkui. O jau po dvylikos. Nepatikėsi, šeimininkas atvažiavo apžiūrėti kambario. Žinai, kas paaiškėjo? Paaiškėjo, kad triukšmą kelia triušis! A laiko triušį. Tas triušis, uždarytas narve, spardo grotas ir, kadangi narvas didelis, kelia triukšmą. Šeimininkas liepė gardą laikyti kur nors kitur: pastatyti ant stalo, ant palangės – kad tik ne ant grindų. Pernešėm į koridorių.
– Teks jums, ko gero, tuo triušiu išvis atsikratyti.
– Kaip?..
– Na, išvežt už miesto ir kam nors sušerti.
– Eik tu.
– Arba parke galima paleisti vakare, ten naktį lapės.
– Tu žiauri!
– Taigi tai triušis. Atsimenu, mano močiutė augino. Jie tik tupėdavo, grauždavo šiaudą, paskui, atėjus laikui, močiutė juos nupešdavo ir tokiu mažu atlenkiamu peiliuku papjaudavo.
– Siaubas.
– Triušiai valgomi.
Antradienis.
– Tas triušis visus nervina. Kai jo narvas stovi koridoriuje, mes VISI girdim, kaip jis spardo grotas. Be to, spardydamas jis drabsto pjuvenas – visur aplink prikrenta, aš vakar tik sutvarkiau, iššlaviau grindis, o šiandien vėl. Tos pjuvenos dvokia. Aš tikrai to nepakęsiu, taip ir pasakiau. A kaip ir tas pats. Triušis labai patinka R, tam pavydžiam bičui, sako, aš jį galėčiau laikyti savo kambaryje. Jo draugė K manė, jis juokauja išgėręs, o jis, apsėstas minties triušiu rūpintis, tuoj pat nulėkė į kambarį ir ėmė stumdyti baldus, kad įspraustų tą didelį narvą. K išsigandusi ėmė jį raminti, paskui šiaip ne taip įtikino, kad reikalinga kita išeitis. Vakare paskambino šeimininkas ir pasakė, kad triušio turim atsikratyti.
– Žinoma. Aš dar pagalvojau, jį galima nunešti į kokį kinų restoraną. Paimtų. Dar gautumėt pinigų!
– …
– Manau, šitą užduotį turėtumėt pavesti R, jei jau jis taip prie triušio prisirišęs.
– Cha cha…
Trečiadienis.
– A įdėjo skelbimą, kad siūlo atiduoti triušį. Ir žinai ką? Atsiliepė trys žmonės.
– Visi jie parduos triušį kinams
– Neeee, savo vaikams turbūt. Kaip bebūtų, A jau susitarė, kad savaitgalį kažkas atvažiuos jo pasiimti. Nepatikėsi, vakar ji prisirišo triušį prie pavadėlio ir vedėsi į parką pasivaikščiot. Triušį! Su pavadėliu!
Ketvirtadienis.
– Triušis nudvėsė! Įsivaizduoji?
– NUDVĖSĖ? Turit skambinti į policiją – prieš porą dienų šeimininkas paprašo jo atsikratyti, o dabar jis negyvas. Tai nusikaltimas. Koks triušio vardas?
– Pūkis.
– Garbės žodis.
– Eilinis vardas, sutinku.
– Nes yra motyvacija! Tikrų tikriausia triušiažudystė.
– Neeee… Bet kodėl nudvėsė. Yra keli variantai: kai A vedžiojo jį parke, jis užėdė žolės, gal ką nuodingo. Paskui namuose jam leido skabyt avokado lapus. O šiaip dar A buvo palikusi jį visai dienai ant palangės, kaip patarė šeimininkas, bet ten triušiui nebuvo kur pasislėpti nuo saulės, dabar gi taip kepina. Jis juodas. Vakare matėm, kad jis kaip nesavas, dreba visas. Šiandien draugas paskambino man ir pasakė. A verkia. Dabar sprendžiam, ką su juo daryti.
– Reikia atsikratyt kūno.
– Taip!
– Sakau tau, tai nusikaltimas.
Penktadienis.
– Tai ką nusprendėt?
– Pradžioj nutarėm, kad pakasim parke. R surado batų dėžę, tačiau triušis į ją niekaip netilpo, jis sustingo taip… Kojos į šoną.
– Nukirtot?
– O Dieve, ne, sugalvojom suvyniot į drobulę.
– Suvyniojot į drobulę?
– Nusinešėm į parką. Bet mes net kastuvo neturim, su tokiu puodu R ėmė kasti, žemė kieta – sunku tą duobę iškasti! Puodas sulinko, o dar tas triušis drobėje atrodo kaip vaikas, žmonės spoksoti pradėjo. Apsigalvojom, nuėjom į veterinariją ir ten atidavėm. Tiek, kad teko sumokėti 21 svarą.
Triušio istorija.
31.
Vakar buvau viešbučio vakarėlyje. Namo grįžau gerokai po dvylikos, pamenu, sekiau savo žingsniuojančias kojas su melsvai dryžuotais bateliais, kad mažiau suktųsi galva, – bateliai ritmingai švysčiojo iš po banguotos mėlynos suknelės. Suknelę vilkėjau rugiagėlių mėlynumo, klostuotą, – laive vėjas nuolat, lyg ir pavojingai, ją sklaidė, traukdamas vyrų, vis besitikinčių, kad vėjui pavyks, akį, tačiau iš tikro, iš kur jiems žinot, jokio pavojaus nebuvo, – tiko prie mano varinių plaukų ir visiems kėlė susižavėjimą. Toks kontrastas tam, kaip atrodau darbe.
Prieš vakarėlį susitikom – Fesò, Ettien ir aš, pavakarieniavę užsisakėm gėrimų ir stūmėm laiką iki šeštos vakaro, laidydami juokelius. Vėliau prisidėjo Lenò. Fesò neatsispyrė pagundai su ja flirtuoti, erzindamas bei visaip bandydamas išmušti iš pusiausvyros. Mane iš savo flirtų sąrašo jis jau seniai išbraukė, nes į seksualines jo implikacijas aš vienareikšmiškai reaguodavau nusipurtydama iš pasi-šlykštėjimo – tai jam kaskart kėlė juoką, meilę, pagarbą ir draugiškumą. Maža to, aš pati nukreipdavau kokią mažytę ataką į jo pusę. Pavyzdžiui, Lenò atsistojus nuo kėdės ir nuėjus į tualetą, paraginau Fesò nesikuklinti ir pasilenkus drąsiai uostinėti kėdę, ant kurios Lenò ką tik sėdėjo. Jį toks pasiūlymas pritrenkė tikslumu, todėl jam nieko neliko, kaip tik pastumti kėdę tolyn nuo savęs ir šiek tiek manim pasibaisėti. Vėlgi su meile bei pagarba. Ettien prisipažino po 20 metų vedybinio gyvenimo praradusi imlumą tokiems dalykams.
Vos peržengusi kambario slenkstį, krepšiams nuslydus ant grindų, atsikračiusi batų, iškart ėmiau verkti. Atsisėdau ant lovos krašto, užsidengiau veidą. Ašaros bėgo taip gausiai, kad kai pažvelgiau į savo delnus, jie buvo juodi nuo blakstienų tušo. Pamačiau save veidrodyje – veidas išvagotas pilkšvais takeliais, nieko panašaus į tai, kaip atrodžiau prieš eidama susitikt su Fesò ir Ettien. Atrodžiau tokia švytinti, kad praeiviai nevalingai kreipė į mane dėmesį. Fesò pasakė, kad atrodau taip, lyg eičiau susirasti vyrą.
Laive iškart ėmiau dairytis, baugščiai tikėdamasi pamatyti mėgstamą veidą. Jo nebuvo. Slapta nuojauta pasitvirtino. Viena vertus, pajutau palengvėjimą, kita vertus, nusivylimą, sumišusį su liūdesiu. Jeigu jis būtų pasirodęs, būčiau vien tik skausmingai drovėjusis, dėl to save klaikiai smerkdama.
Apgailestaudama nusivilkau suknelę – kam išvis stengiausi, – rankos buvo sunkios iš sielvarto. Įlindau į dušą su viltimi, kad vanduo nuplaus nusivylimą, bet ašaros riedėjo kaip riedėjusios ir joms nesimatė galo; net ir tada, kai valiausi dantis.
Vakarėlis vėliau kaip reikiant įsisiūbavo. Pamenu fotografą, kuris prašė manęs papozuoti; pamenu, kad su bendradarbiais darėme linksmas momentines nuotraukas, šokau apatiniame denyje, šokau viršutiniame, užsilipusi ant stalo, rūkiau, o širdis mano buvo pastirusi. Galų gale, pačioje pabaigoje, prieš laikrodžiui išmušant dvylika ir skelbiant vakarėlio pabaigą, pasivadinau Fesò laukan ir įtraukiau į mažiausiai jam pageidaujamą pokalbį.
– Atsimeni, bandei iškvosti, ar man kas nors viešbutyje patinka? Tai štai…
Fesò ėmė purtyti galvą:
– Jis nesusitikinėja su žmonėmis iš darbo.
– Aš irgi. Tai kas?
– Ne… Tau reikia santykių, draugystės, o jis už seksą moka. Jis perka tokias paslaugas.
– O… (Niekada nebandžiau.)
– Geriau nueisiu nupirksiu dar išgerti. Vakarėlis baigiasi, dabar turiu nueit prie baro, paskui bus per vėlu.
Tai jis manosi esąs toks atgrasus, kad yra linkęs mane nuo savęs paties saugoti?..
Fesò ėmė maldauti manęs pasigailėjimo. Galiausiai tarsi atitrūkęs nubėgo žemyn.
Atsiguliau į lovą, galva palaimingai nugrimzdo pagalvėn. Ašaros išdžiūvo, vėl pasijutau vieniša. Ir tada supratau, kad ši būsena man pati baisiausia. Prigalvočiau istorijų, kad tik užpildyčiau vienatvės pojūtį, užkamšyčiau meilės poreikį išgalvotomis smulkmenomis, įrodančiomis, jog kas nors mane myli. Ar galima prievartauti kitą žmogų tokiu tikslu? Sakoma, egoizmas. Ar buvo galima to reikalauti iš savo motinos? Kokia įžūli nesąmonė – motina yra tam, kad siurbtų savo dukros prisirišimą ir susižavėjimą, o pati žavėtis pajėgi tik sūnumis ir vyrais. Viskas baigta. Transformacija baigta. Aš pasiekiau savo pačios ašį, savo vienatvės šerdį. Ji lyg vertikalus verpetas sukasi mano viduje – dėl to sraunus vanduo man taip kelia baimę. Lyg variklis. Variklis, kuris siurbia į save, sukeldamas nuolatinio alkio jausmą. Alkio, kurio negali nuslopinti pirkiniai, pinigai, maistas. Iš Pelenės pavirtau į Fėją Krikštamotę.
32.
Vakar Londone buvo metro streikas – metro visai uždarė. Visos linijos streikavo. Kadangi mudvi su Lerua gyvenam tam pačiam rajone, sutarėm namo grįžti taksi – šiek tiek kainuos, bet nereiks kentėti perpildytame autobuse. Taksi atvažiavo per anksti, todėl teko palaukti, kol taksistas, apsukęs kvartalą, grįžo mūsų paimti.
– Kairėje pusėje pamatysi moterį raudonais plaukais, – paaiškino telefonu vairuotojui Lerua, o man pridūrė: – tave lengviau bus pastebėti.
Taksi greit pasirodė – pamatėm „Ford Mondeo“ kitoje gat-vės pusėje. Kai jis trumpam stabtelėjo laukdamas, kol galės apsisukti, nutariau perbėgti gatvę ir įsėsti, kad vairuotojui reikėtų mažiau manevruoti, bet jis jau suko mašiną, todėl man teko kartu su juo grįžti – užkirtęs gatvės eismą, palaukė, kol perbėgau gatvę atgal. Moterį raudonais plaukais jis tikrai pastebėjo, bet aš jo dar ne. Susėdom į mašiną. Ak! kondicionierius, erdvu, vairuotojas, – galim namo važiuot nors ir dvi valandas. Taksistas trumpai pakalbino, bet mudvi su Lerua greit nusprūdom plepėti. Tada jai paskambino draugė ir ji toliau plepėjo telefonu, koks baisus eismas, kaip gaila, kad draugė paskambino tik dabar, nes galėjom prigriebti į taksi ir ją, toliau praleidau, nes buvo paprasčiausiai malonu žiūrėti pro langą į Pietų Kensingtoną. Be to, taksistas vis įspūdingai nukirsdavo kampus aplinkinėmis gatvelėmis, norėdamas aplenkti spūstis, ir man buvo įdomu stebėti. Lerua baigė pokalbį telefonu ir mudvi pratęsėm savąjį. Tokį kalbinį čiurlenimą – kitaip pokalbio nepavadinsi. Tiesą sakant, panašesnį į paukščių čiulbėjimą, nes abi šnekam labai greitai ir viena per kitą. Tiesiog kas ant liežuvio užplaukia – nuo kiekvieno žodžio įmanoma digresija. Taksistas turbūt kurį laiką klausėsi, bandydamas nors ką suprasti, bet turėjo įsitikinti, kad kalba jam visiškai nauja, todėl tam tikru momentu, – pasakojau, kaip lifte porteris paėmė man iš rankų pintines ir palaikė; kol liftas važiavo, pasakiau jam (jis IT žmogus), kad tai kaip kompiuterinis žaidimas – štai jis palaikė man pintines, taigi gavo taškų, – bet taksistas įsiterpė ir aš nebaigiau istorijos, nes jis irgi norėjo pakalbėti. Klausinėjo apie lietuvių kalbą, lygino su kitomis, paaiškino, jog pats kalba keliomis kalbomis, nes, nors gimė Irane, keletą metų pragyveno Vokietijoje, o dabar bemaž dvidešimt metų – Londone. Be to, jo mama arabė, taigi jis kalba farsi, arabų, vokiečių, anglų. Lerua kantriai palaikė pokalbį – buvau jai už tai dėkinga, – tuo tarpu pati mandagiai nuobodžiavau įterpdama vieną kitą klausimą, tačiau daugiausia dairiausi pro langą. Sunku Londone, girdėjau, ypač jei tenka ir dirbti, ir studijuoti.
– O mane iš universiteto pašalino, – pareiškiau staiga.
– Kada? – net blykstelėjo vairuotojo veidas – jis atsisuko, nors ir vairuodamas.
– Praeitą savaitę.
– Ak, buvai neklusni!
– Taip.
– Išvis tavyje kažko ypatingo esama, – jis vėl atsisuko pažiūrėt įdėmiau.
– Kur? Manyje?
– Taip, tokia susikaupusi ir rami.
– Gyvenimiška patirtis.
Lerua liovėsi juo domėtis. Stojo tyla.
– Pagyrūnas, – šnypštelėjo.
Atvažiavom greitai. Tepraėjo 40 min., o mes jau artėjom prie stoties, kur ir prašėme mus išleisti.
– Ach, o kur jūs gyvenat, aš nuvešiu, – pasiūlė neprimygtinai.
Lerua trumpai padvejojusi nurodė adresą ir mes netrukus ten buvom.
– Čia mano namas, – linksmai man parodė.
Vos ji visa laiminga dėl trumpos kelionės išlipo, taksistas atsisuko į mane ir su netikėta, išraiškinga vidine aistra, ugningai žiūrėdamas, tarė:
– Pasisiūliau ją pavežti iki namų tik tam, kad pagaliau galėčiau su tavim pasikalbėti.
Atsirėmiau į sėdynės atlošą, taip pat kaip per tenisą Vimbldone, nes nuo taksi vairuotojo (prisiekiu, TURIU pažiūrėti pagaliau tą filmą) tiesiog siūbtelėjo energija – jis aiškiai žinojo, ko nori, ir tai buvo tiesiai prieš jį – tai buvau aš ir AŠ pagaliau jį pastebėjau. Įtaigus jo dėmesys buvo nukreiptas tiesiai į tikslą ir labai griežtai kontroliuojamas. Jaučiausi triuškinama, bet kartu buvo stulbinama stebėti, kaip jis siekia to, kas jį sujaudino. Keista, kartais to, ko reikia man pačiai, gaunu iš visiškai nepažįstamų žmonių. Pavyzdžiui, pripažinimą.
– Ar tas telefono numeris, kuriuo skambinau, tavo? – paklausė ramiai, bet jau geriau aš jam atsakyčiau.
– Jis mano bendradarbės, bet ji greitai išteka, – ištariau beprasmybę. Lerua visada vyrų dėmesio centre.
– Man tavo bendradarbė NERŪPI, aš noriu TAVO telefono numerio. Ir, žinoma, parvešiu tave namo.
O Dieve, aš turėjau jį užgesinti, nes būčiau dar davusi tą numerį, o tada jau įklimpčiau į aistros ir neapykantos ryšį – jis tikrai uždraustų man pasprukti kada panorėjus!
– Turiu draugą, – pamelavau, – jis dirba ten pat kaip ir aš, tik šiandien vėliau darbą baigia.
Ak, jis suprato, kad meluoju, ir taip pat suprato, jog išgąsdino. Susikūprino rūsčiai prie vairo, nes visa taip puikiai ėjosi, o aš.
– Aš tiesiog esu drovus, – tarė kiek įmanydamas švelniau.
– Gal gali mane čia išleisti už posūkio, – mandagiai pasiūlė.
– Vis tiek galiu parvežti namo, kas, kad turi draugą, – paprašė.
Bet aš atsisakiau. Turėjau išlipti. Kaip jis ir sakė – neklusni aš.
33.
Prieš porą mėnesių į viešbutį atvažiavo batų tepalo platintojai – surengė keletą mokymų, kaip valyti batus jų tepalu. Ypatingas būdas, nes batai po to būna lyg veidrodis. Reikia netgi naudoti šiek tiek vandens. Kažkoks klasikinis būdas, apie jį išgirdome pirmąkart ir paskui nepaliaujamai keiksnojom tuos platintojus, nes nublizginti batus iki veidrodžio blizgumo užtrunka nepaprastai ilgai. Tiesą sakant, mes niekaip negalėjome tokio efekto išgauti. Taip, batai žvilga nušveisti, bet šapo iš akies į juos žiūrėdami neišsitrauktume.
O vakar aš pagaliau pažiūrėjau „Taksi vairuotoją“. O ten! TEN yra scena, kur De Niro pasideda ant stalo batų tepalus ir valo batus. Su vandeniu. Kinas moko gyventi, teisingai. Taigi, paaiškėjo, kaip iš tikro tą reikia daryti – batų tepalo platintojai turbūt nedrįso atskleisti visų paslapčių. Prieš valydamas De Niro tepalą UŽDEGĖ. Tada užgesino – tepalo paviršius virto skystu vašku – ir ėmė, užsivyniojęs skepetaitę ant dviejų pirštų, kaip ir mes, tepti pramaišiui su vandeniu. Sic! Kaip tik dėl to juos ir įmanoma nublizgint iki veidrodiškumo (De Niro ten ruošiasi ypatingai išeigai). Šiandien darbe išbandėme, – o, kaip smagu buvo, – tepalas užsiliepsnojo, ištirpo ir atrodė kaip tik taip kaip filme. Nusivalėm su Vasi batus à la Taxi Driver. Patyriau dvejopą atpažinimo džiaugsmą – pirma atpažinau savo gyvenimą kine, o paskui kiną savo gyvenime, kai žiūrėjau žemyn į žvilgančius batus.
34.
– Neturim mes nuotolinių pultelių! Užsakė Alexis prieš 20 mėnesių – dar neatėjo.
– Iš kur jis tuos pultelius siunčiasi – iš kitos galaktikos?..
35.
Vyras, keleivis, tik įlipo, iškart į vairuotoją (garsiai):
– Amžinai ne laiku atvažiuojat! – užsipuolė. – Dabar jau 5:31!
Autobuso vairuotojas ramiai:
– Pažiūrėkit čia, – parodė laikrodį prie vairo, – 5:28. Atvažiavau laiku.
– Hr…mgfajfhvbj, – numykė keleivis.
– Kvailys, – apibendrino vairuotojas.
36.
Verduosi kavą virtuvėje, girdžiu – balsai sode. Vienas šeštą dešimtį įpusėjusio galantiškojo alkoholiko Ježio (čia tas mano kaimynas, kur vaikščiodavo su moterišku chalatu ir taure vyno), o kitas juodaodės kaimynės Lindos, irgi panašaus amžiaus. Abu tokie animaciniai storuliai, mieli ir simpatiški. Taigi, Ježis:
– Mums kada nors reikėtų drauge į pabą nueiti…
– Ne, – maloniai atsiliepia Linda, – aš jau niekur nebevaikštau. Einu nebent į vestuves arba laidotuves.
– Hmm… – Ježis.
37.
Skaitinėju Borgeso „Būtybes“. Skaitau kažkaip žodžiais, o ne sakiniais. Pavyzdžiui: knibžda, baidyklė, stūkso. Juos perskaičiusi išvystu scenas, lyg užbaigtus paveikslus, Boschas, tamsybės. Tokie vaizdingi, jog beveik jaučiu jų skonį burnoje. Staiga skyrelyje apie Chimerą cituoja Rablais pokštą: „Ar gali Chimera, tuščioje erdvėje brunzgėdama, suėsti antrines intencijas?“ Mįslė man nesuprantama, bet žodis „brunzgėdama“! Gražus. Turbūt Ramunė Brundzaitė žino, ką reiškia.
38.
– Why was sixth scared? – paklausė manęs Ettien.
– Nežinau, – pagalvojusi atsakiau.
– Because seven ate nine.
Trumpa ir talpi siaubo istorija.
39.
Vakar po darbo grįžusi namo nutariau trumpai nusnūsti, o atsibudau vidurnaktį. Atsikėliau, nusiprausiau, persirengiau, grįžau į lovą tam, – absurdas, – kad pamiegojusi tris valandas vėl kelčiausi į darbą (4:30). Nuklydau į sapną.
Susapnavau, kad mudvi su Giedre (Kavaliūnaite) nuskridome į Kosta Riką ir staiga supratome, jog atgal į Londoną grįžti metro neįmanoma. Pasitikslinau žemėlapyje, ar tai tikrai Kosta Rika, nes atsidūrėme ten sapno būdu, aš nė bilieto nemačiau, – tikrai Kosta Rika. Šilta, saulėta, medžiai kitokie. Kaip bebūtų, man už trijų valandų į darbą, būtina parsirasti namo. Įsivaizdavau save skambinant vadovei ir sakant: atsiprašau, aš šiandien į darbą neateisiu, aš Kosta Rikoj. Jinai tikrai atsisakytų patikėti, palaikytų tai metafora. Pasisamdėm taksi, šis mus nuvežė iki artimiausio miesto. Taksistas (!), susidomėjęs mūsų situacija, išleido prie kažkokios kavinukės, kur galėjom prisėdusios pagalvoti, ką daryti; liko su mumis, kol nuspręsime, kas toliau. Pinigų nėra, grįžti iš esmės neįmanoma. O gal važiuojam į oro uostą ir ten kas nors paaiškės? OK, taksistas sutiko mus ten nuvežti. Iš kažkur su mumis jau ir Priscila (bendradarbė iš kambarių aptarnavimo). Oro uoste sunku išsiaiškinti, ar yra skrydžių, – viskas painu. Stovime koridoriuje, Giedrė su Priscila emocingai diskutuoja. Buvau beeinanti kažko ieškoti, tačiau apsigalvojusi grįžau.
– Man atrodo, mes be reikalo jaudinamės, – tariau. – Čia sapnas. Atsimenu, kaip buvau atsikėlusi atsigerti vandens. Manau, miegu savo lovoj ir mano žadintuvas nustatytas keltis į darbą.
– Nebūk kvaila, – pasakė Priscila, – nesąmonė.
Bet aš jau žinojau, kad esu teisi, ir tik tyrinėjau sapno tikroviškumą. Atrodė sunkiau patikėti, kad miegu savo lovoj, negu kad esu Kosta Rikoj. Tada atkreipiau dėmesį į taksistą, kuris santūriai stovėjo netoliese mus stebėdamas, ir susigriebiau, kad jis pyksta ant manęs už tai, jog jį visą laiką ignoravau. Nuėjau atsiprašyti. Jis apkabino ir pasakęs, kad kai esu šalia, jam viskas atrodo kitaip, net maisto skonis kitoks, ėmė mane bučiuoti. Kaip tik drauge su pirmais žadintuvo garsais.
40.
Šiandien Lerua:
– Turiu pletką! Ne visai nugirdau, kaip ten buvo, bet papasakosiu, kaip supratau.
– Tai čia tikrų tikriausias PLETKAS! – surikau susijaudinusi. – Greičiau klok!
(Svečias už pusryčius kambaryje nutarė atsiskaityti grynaisiais, o padavėja pamanė, kad tai arbatpinigiai, ir pasiliko visą sumą sau. Skandalas.)
41.
Šiandien „Hamleto“ premjera Barbakane. Atvažiavau pažiūrėti, ar įmanoma gauti dienos bilietą už 10 svarų. Net ir į premjerą. 6:30 ryto šiokia tokia eilė. Suskaičiavau, kiek žmonių, visi greičiausiai pirks po du bilietus (dienos bilietų vos 30), žinoma, man gauti vieną tikimybė labai menka, bet vis vien likau iš smalsumo. Žurnalistų bent keli ir kas antras eilės narys apklausiamas, iš kur, kodėl: aš iš Šveicarijos, aš apsėstas Cumberbatcho, – girdžiu, sako vienas; aš iš Paryžiaus, – mergina; labiau dėl Šekspyro ar labiau dėl aktoriaus, klausia žurnalistė, dėl Šekspyro, sako paryžietė. (Meluoja, aišku.)
Po penkių valandų.
Nusikamavau! Tiek žurnalistų… Kai 8:00 atidarė Barbakaną ir visus suleido į vidų, žurnalistų prigužėjo dar daugiau. Prisidėjo fotografai ir operatoriai su kameromis. Išniurkė, išklausinėjo, išfilmavo. (Pavyzdžiui, prišoka prie žmogaus ir sako: ką tik išsiaiškinau, kad ties jumis – rodo į jo kaimyną – baigiasi dienos bilietai. Kaip jaučiatės? Juk sėkmė buvo taip arti? Turbūt iš toli atvykot, kad pakliūtumėt į premjerą?) Bet šiaip beveik visi klausimai apie meilę JAM. (Jūs įsimylėję jį? Kodėl jis jums patinka?) Ir žmonės alpėja – vyrai, moterys – apie jį kalbėdami. (O! Jis turi tokią juodą charizmą. Jis kankina save dėl kiekvieno vaidmens!) Šalia manęs triukšminga lesbiečių pora, ne mažesnės žvaigždės nei pats ponas C. BBC radijo žurnalistė paprašė jas pakalbėti tiesioginiame etery – jas ištiko ekstazė, o paskui nuopuolis, nes žurnalistė Moai, vienos toks vardas, ji švedė, liepė dirbti: „Kalbėdama šypsokis. Iš kur? Iš Švedijos? Puiku. Turi kalbėti labiau su švedišku akcentu. Tai seksualu. Na, pasiruošus? Eteris.“ Nespėjus nusivylimui žiniasklaida atslūgti, du fotografai („Guardian“ ir „Telegraph“), o paskui juos dar trys vėl jas neapsakomai sujaudino fotografuodami – buvo ne mažiau reiklūs, liepė susirasti C nuotraukas telefone ir prisidėjus prie veidų su juo pozuoti. Žiniasklaida dirba Cumberbatchui. Tai tęsėsi penkias valandas. Taigi bilieto gauti aš jau nesitikėjau, nei aš, nei kaimynių lesbiečių pora, nei amerikietė Julia iš dešinės, bet eilės vadovė vėliau – netikėtai – grįžo su papildomais stovimais bilietais. Vieną jų aš ir nusipirkau. Gavau bilietą į pačią prakeiktą PREMJERĄ! Tik kai kaimynės, be pertraukos valandą aptarinėjusios aktorių (He’s not handsome, but there’s something about him, he’s like an alien etc.), paklausė, ką aš apie jį manau, pasidavusi pagundai jas paerzinti, atsakiau: He’d better be good tonight! (Och, keturios poros pasibaisėjusių akių į mane – koks įžūlumas!)
Taip! jau geriau tegu jis vaidina puikiai šįvakar, – aš ateinu jo pasižiūrėti.
Vakare.
Ta stovima vieta parteryje geriau nei sėdima pastogėje. Spektaklis – didingas. Geras. Tikslesnio „Hamleto“ nesu mačiusi (emocinio adekvatumo požiūriu). Bravo.
42.
– Sveiki! Gal galiu pasiimti savo kostiumą? – Chrisas.
– Aišku, – aš.
– Kaip sekas, Fesò? Viskas gerai?
– Jo, viskas gerai. Viskas tam pačiam šūde.
– Džiugu girdėti. A… Gal galiu dar paprašyti išlyginti man marškinius? Nauji, – išpakavo, – susilamdę.
– Prašyk jos.
Aš kniausiausi tarp marškinių ir bemaž nebegirdėjau jų pokalbio. Tik po kurio laiko susigaudžiau, kad Chrisas jau kelintą kartą kreipiasi į mane nuolankiai prašydamas, o aš jį ignoruoju.
– Prašau, gal gali išlyginti, na, prašau tavęs… aš myliu tave. AŠ MYLIU TAVE.
Išnirau iš sukabintų uniformų. Chrisas ėmė juoktis – prisišaukė pagaliau. Pažadėjau jo marškiniais pasirūpinti.
Jam nuėjus.
– Žinai, – tariau Fesò, – man niekada niekas nėra to sakęs.
– Ko? Kad tave myli?
– Taip… Nė šeima, nė vienas vyras, su kuriuo pergulėjau, – o jų buvo daug.
Fesò pažiūrėjo į mane per akinių viršų.
– Tai tu visai dar kūdikis.
– Pats tu kūdikis!
