RIMA JUŠKŪNĖ

Eilėraščiai

Dangaus ir Žemės kūnai

 

Dovilės Bagdonaitės piešinys

Dovilės Bagdonaitės piešinys

ji mane žindė iki trejų metų: jutau,
kaip jos pientakiais teka balta ir saldi sula,
mano liežuvis vartėsi burnoje, čiuopdamas jos spenelio žirnį.
aš buvau plėšri ir norėjau mėsos,
galandau dantis į jos aureolę,
kartkartėmis paleisdavau kraują.
 
jai maudantis vonioje, stovėdavau šalia jos, sumerkusi pirštus
į šiltutį vandenį, po juo regėdavau jos kūno Žemę:
užsitraukusią apendicito griovą, kiaurai pilvo klostes – savo buvusį urvą,
po jomis – juodus neišbrendamus želmenis, jie kadaise saugojo olą,
kad jokie plėšrūs žvėrys manęs nerastų, jos strijų nusėtas šlaunis –
gofruotą stangų kilimą, išsivyniojusį man ateinant.
 
už durų girdėdavau Tėvą: įjungtas radijas pasakojo
apie tarybinius tankus, jie tvinko prie rūmų tvoros, jie ruošėsi
geležiniais arkliais kopti į bokštą, ieškoti princesės, perimti
papirusus ir testamentus; dar girdėjau švokščiant nuodingą jo uodegą:
 
mano Tėvas turėjo išperėtus tris kiaušinius – mano brolius:
vienas nepanašus į mane, antrasis panašus į jį, o trečiasis
aukso plaukais, Berenikės garbanom, sapnuoju jį atsimerkusi,
jis man meta oro pripūstą kamuolį, kol vaizdas išskysta, paduok man muilą,
sako ji man, skaidrus vanduo pabalkšvuoja, uždengdamas vieną
jai likusį spenį, muiluojantis kyščioja iš vandens dešinė,
 
ten, kur būta krūties, – vienišas geležinkelio bėgis, kuriuo ji grįžo namo,
matau ten jos šonkaulio dygsnį, užsitraukusią piršto dydžio skylę, kur buvo įstatytas
Viešpaties pirštas – vamzdelis pūliams ir skausmui nuleisti, prarasta pusiausvyra
nusiprausus atkuriama mažu maišeliu, pilnu sorų: klausom apie blokadą,
jei būtų badas, išsivirtume košės
iš šito maišelio.
 
maišelį prisegusi žiogeliu, šukuojasi plaukus, jos plaukai siekia liemenį,
blakstienos – antakius, lūpos ir lygūs baltučiai dantys žybteli veidrody,
prie rūmų ima šaudyt, aš nustoju valgyti, girdžiu, kaip kulkų ritmu
kalasi mano krūtys, aš nesu ta princesė, bandau sulaikyti
žirgus ir žiogelius. —– man maudantis, po kaire mano panage palenda
aštrus mano Motinos žvynas – vaikštau su ilgu nagu, lakuoju jį
raudonu perlamutru, kad jusčiau ją gyvą, skaitau
žurnale horoskopą:
 
aš esu Vėžys, ir aš suvalgiau savo Motiną.
 

 

Tas vyras

 

tas vyras persekioja mane iš vaikystės:
stambiais brūkšniais tapytas veidas, raudoni plaukai, barzdos kuokštas,
raudoni akių baltymai, nenupjauta ausis nosis,
uodžianti menstruacijų kraują.
 
kiekvieną spalį jo susiraitę gyvaplaukiai
krenta po mano batais, plakasi
į automobilio langą, užkemša lietvamzdžius, kanalizaciją,
iš ten skleidžia puvenų kvapą,
sumišusį su geležim.
 
užsiplombavau dantis, įsistiklinau akinius,
įeinamąsias angas paverčiau išeinamosiomis angomis,
virtau moterimi su arklio uodega ir geltonais dantim,
pakeičiau kalbą savo gerklose, plaukų struktūrą, spalvą ir ilgį,
 
sėdėjau tyli, slapsčiausi už žindomų kūdikių, knygų ir ekrano šviesos.
 
bet jis įlipo
į geltoną lėktuvą, demonstravo,
kaip pripūsti geltoną liemenę, kur yra deguonies kaukė.
 
visoms moterims lėktuve staiga ėmė bėgti kraujas.

 

 

Striukė

 

striukė, pripūsta pūkų, formuoja jos kūną –
smėlio laikrodį, kurį ji paguldo kas vakarą
į minkštus nuskalbtus patalus: rytais pakėlus išbyra
odos smiltelės su plaukų ir dantų atplaišom
į žemesnį vakar dienos aukštą.
 
šalia gulintis mechanizmas
nepastebi smėlio, sielojasi
tik sugedus detalei arba
pasibaigus tepalui.
 
rytais jis velkasi striukę
kuri platesnė viršuj, pūkų ten daugiau
ant krūtinės ir menčių tarpe: ji saugo
labiausiai šalčiui ir nuomonei
jautrias jo kūno dalis.
 
parėjęs iš darbo, numeta savo apvalkalą,
apgraužia vištų kulšis ir apčiupinėja šlaunis,
apglėbia jos liemenį, tikslaus mechanizmo mostu
įspraudžia į čiužinį apatinę
smėlio laikrodžio dalį.
 
užkliudyta jo striukė krinta
sunkesniu galu ant grindų,
skleisdama dulkių rūką.
 
taip augant
dulkių ir atplaišų sluoksniui po lova,
daros sunkiau ir sunkiau
atsiplėšti nuo guolio,
kaistis arbatą, kalbėtis.
 
kilimo svoriui priartėjus prie kūno svorio,
gravitacija įtempia lynus,
sapno liftas užstringa pusiaukelėj,
nugarkaulio druska įsiterpia
į molio tešlą
(tegul jie sau tęžta),
 
o striukė
pakyla lengva,
stypso prie lango,
stebi bėgikus, –
išvydusi tinkamo dydžio ir svorio, metasi
ir su visu jaukumu
įglobia jų liemenis.

 

 

Po knygos

 

iškirpau:
„prieštvanines žuvis“
„mirusios jūros žuvis“
„žuvis iš kilimėlio vonioje“
„žuvis didžiaakes kiaunes“
„raudonas žuvukes“
„aukso žuvis po ledu“
„pasisveikinimą su žuvimi“
„heraklito upėje žuvį
ketvirčiuojančią žuvį kita aštria žuvimi“
„žuvis su drakonais, lelijomis“
„praeives žuvis“
suskirsčiau į skyrių kariuomenes,
išsiunčiau į bibliotekų kambarius:
teišsitraukia ašakas,
teišsibado raktikaulius.
 
šešiakampė poisson
iš kovos
išėjo
sveika

 

Bigės

 

mano krūtys virto
nupjautomis bigėmis:
jos gniūžiasi pučiant
politiniams vėjams, gėdijasi
burokų spalvos galiukų
iš močiutės sibirietiškų priešpiečių,
mano motinos latentinio
namų ilgesio, apraudant
šiltą paryčio lovą,
naktinių prožektorių nutryptas
žemuoges po beržais,

kazachijos stepių plovą:

mažytis metalinis kinžalas
jai vis lįsčioja iš po liežuvio,
kai kalba.
 
kai guli tyliai po antklodėm,
tarybinis arbatinukas

šildo padus, valokordino lašeliai

kvepia gardžiai, lietui lyjant,
plaučiuose skleidžias
tas kvapas.
 
baimės kvapas:
nuogi langai be užuolaidų – gręžianti
mašinų žibintų šviesa, kai nešu
ant peties savo klykiantį kūdikį –
save nešioju jos rankomis.
 
mūsų sienos plikos, šešėliai
ant užrakintų durų palieka

obuchaeso nuojautą, kuriam tėvas

aprodo namus, vėjo pučiamus langus,
betono balkoną:
raugintų kopūstų dėžėj
kamanės sunešė medų: atsargiai
laikydavau miegantį lizdą,
prieš vakarienę.
 
kai traukiau

į vakarus genama

konvulsiškos meilės

savo artimui, nenunešiau

močiutės į kapines ant peties, kaip žadėjau:
ji buvo lengva ir mažutė,
aš – apsunkusi pienu.

choziaika, neboisia, muž tvoi verniotsa, –

guodė tave, kraudami
su vaikų manta į vagoną:

geras žmogus pasitaikė, sakydavai,

nuramino.

 
paskui sapnavai
kolūkio pirmininką, kuris
kontoros bažnyčioj
jus sutuokė:
 
diedukui sujungus
kaulų kanalais

volgą su donu

prie vado duobės
įvyko pokylis:
balandų sriuba –
nualintam kūnui,
sutuoktinių parašai –
pirmininko stalčiuje.
 
panagės prakvipę
pušinėmis pjuvenom,
dešinės akies vokas,
paremtas lazdele:
klibinkšt klibinkšt atgal
per dvidešimtį metelių.
 
dabar aš tebesu įstrigusi,

sopulingoji feisbuko motina

su laikų vainiku ant galvos:

kai nešu ją pakeltą, tai –
sukaulėjęs ir trupantis
ekrano įtvaras
smakrui laikyti.

 

 

 Rinkimai

 

sapnavau savo burną pilną
plonyčių stiklų, be kraujo
ir seilių: išdžiūvusius
traukiau ir traukiau juos
tarsi svetimas dantų šaknis:
daugiausia jų buvo už
viršutinės lūpos.
 
sudėjau į stiklo dubenį,
rodžiau vaikams, murmėdama:
kai geriat, neatsikąskit stiklinės,
ypač balsuodami, nes apims
ryklės ir stemplės erozija,
balso stygų užsidegimas,
įstrigs
dešinysis ir kairysis kirtis gerklėj.
 
maudžiančiu liežuviu kosčiodama
atsidariau ekraną:
 
nuo šiol kalbėsimės pirštais.

 

 

Vyrui

 

tu esi mano
palapinė – iš storo
vilnonio audeklo,
graužiančio odą.
 
išskleidžiu tave
vis naujoj vietoj,
suguldau vaikus poilsio,
 
išlendu lauk, urgzdama
žymiu teritoriją:
 
laiminga žolė sena
lyg pirmieji lėktuvai,
minkšti futuristų šešėliai,
lanksti lyg antenos.

 

 

Bilietas

 

pavasario nervas, pilnas anglies, dažo mane mėlynomis pašvaistėmis:
dangus yra gilus, be banginių, ledkalnių keteros
pjauna mūsų akis: ragenos perima klausą,
reti kalnynų pūkai, girto grenlando meilė:
ateina nenusižudęs, ieškodamas gydytojo.
kuo dėta aš ir mano vaikai, jei neranda,
neveikia skambutis, šunys guli prie durų,
laižo kaulus žaizdas, užkasa žemėn
lėktuvo bilietus, mikrobangės maistą ir sutraukytas
ausines – nervų laidais pasijungiu eterį,
matau: žuvėdros, putlios ir amžinos,
kedena lėktuvo debesis,
šuva bagažinėje, lagamine jo maistas –
taip keliaujam toli, ten, kur skraidina lėktuvai.

 

 

 

kėdės medinės apsitraukė minkštais gobelenais,
apelsinų kava – it išbrinkusi sodo šaknis.
avinėlis už pasaito vedas senutę eleną,
o tu savo žiedlapių mišką užrakini.
 
šitas ruduo išsisuks nuo fotovaizdajuostės blyksnio;
rankenos įsiurbia dešinį delną metalo vėsa:
ten, už durų, ekrano ganyklose mirksta ir mirksi
geltona – išpardavimų, tarpinė – šviesoforų šviesa.
 

 

Soliariumas

 

kai mąstysi, kaip tave uždarys
ir įkiš į ugnį ar žemę, galvok:
tai soliariumas soliaris
piloto akiniai nuo saulės
ir spinduliai einantys
kiaurai kaulus

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.