Vampyro akys
Tai buvo mažas kraujo lašelis, beveik oranžinės spalvos. Dabar pasakyčiau, kad dėl žemo hemoglobino. Bet kai tau vos ketveri ir įsipjauni pirmą kartą gyvenime, negalvoji, nei kodėl tas kraujas bėga, nei kokia turėtų būti jo spalva, tiesiog kiši pirštą į burną ir visa gerkle rėki. Gerai, kad kai tau ketveri, esi saugoma ne tik tėvų, bet ir senelių bei pernelyg rūpestingų kaimynų, tad pirštas greitai apvyniojamas marle, ir žaizdos kaip nebūta, tik žaisti smėlio dėžėje nepatogu. Kai tau ketveri, apie įsipjautą pirštą ir ištryškusį kraują kalbi kaip apie didžiausią ir kartu baisiausią nuotykį, nes lyg ir žinai, kad kūne, kažkur po oda, yra kraujas, krauju vis kas nors pagąsdina, ypač močiutė, nes jai baisu, kad per greitai lakstai, o kai parkrisi, prasiskelsi galvą ir per kraują kelio nematysi.
Vėliau kelio nusibalnojimai tampa beveik kasdienybe. Ypač lenktyniaujant su berniukais. Jau net verkti nebesinori, tik atsistoji ir bėgi toliau, o kai mama bamba, kad ir vėl keliai nubalnoti, sakai, jog iki vestuvių užgis, nes kai verkdavai, šitą frazę girdėdavai iš suaugusiųjų. O kas tos vestuvės, kada jos bus ir kodėl iki jų viskas turi užgyti, nežinai ir negalvoji. Iki tol, kol neturi savo vaikų ir jie nesužino, kad po jų oda yra toks raudonas skystis, kuris gali užlieti akis prasiskėlus galvą.
– Fu, – sako berniukas, žiūrėdamas į raudonus lašelius ant grindų ir rodydamas į juos pirštuku.
Atsisuku ir netenku amo, puolu prie vaiko, paimu jį ant rankų, pakeliu marškinius ir įdėmiai apžiūriu centrinės venos kateterį.
– Skauda?
– Ne.
– Palauk.
Darius Misiūnas. Natiurmortas su vamzdiniu raktu. 2015
Ir bėgu pakviesti sesutės. Kartu paimame vaiką, nunešame į lovą ir iš naujo prijungiame lašelinę. Tiksliau, prijungia sesutė, o aš tik guodžiu verkiantį vaiką, sakau, kad reikia pakentėti, kad čia nieko baisaus, čia tik kraujukas serga. O jam ir neskauda, tik pikta, kad vėl reikia gulėti bei laukti, kol sesutė prijungs „laidus“.
Laidais mes vadiname permatomas žarneles, kurios tarsi siūlai ar voratinkliai sujungia vaiko kūną su didele penkiakoje pabaisa – stovu, ant kurio kabo lašelinės. Ta pabaisa jau tapo vaiko kūno dalimi – kai ją atjungia, vaikui liūdna. Kai einame pasivaikščioti, aš dar saugau, kad po kojomis nepasipainiotų laidų, o jis tiesiog įsikimba į stovą, apsidairo, ar koridoriuje nieko nėra, ir pasileidžia bėgti, nežiūrėdamas, ar uždususi mama lekia iš paskos, tempdama sunkų aparatą.
Visos mūsų dienos beveik vienodos. Rytais, apie šeštą, ateina sesutė ir pažadina mus abu. Užsimiegojusiom akim stebiu, kaip į švirkštą teka kraujas tyrimams, kaip dezinfekuojamas kateteris ir vėl prijungiami laidai. Jei palatos kaimynai geri – netriukšmauja ir dar leidžia užmigti, paguliu, kol berniukas, viena ranka lankstydamas mano ausį, o kita prispaudęs skruostą, užmiega, pasigirdus ritmiškam kvėpavimui, pabandau išsivaduoti iš jo mažyčio glėbio, taip, kad nepatraukčiau laidų, – paprastai toks išsivadavimas būna sėkmingas, ir aš pakylu iš lovos po beveik neišmiegotos nakties, pasuku į vonią, persirengiu, o tada atveža pusryčius ir prasideda dar viena diena ligoninėje. Atvažiuoja naujų vaikų, jie guldomi į palatas, prijungiami aparatai, ir tokie vaikai mokosi vaikščioti, tempdami paskui save penkiakojes pabaisas, ant kurių kabo natrio chlorido maišai. Po kelių dienų ir vaikai, ir tėvai apsipranta, ir juokas vaikų onkologinio virtuvėje nebeskamba groteskiškai. Kartais kam nors pasidaro bloga, tada gydytojai ir seselės lekia padėti, o koridoriuje pradeda spiestis žioplių minios sumišusiais veidais – būna, kad jie tyli, bet dažniausiai diskutuoja, kada bus iškviesti reanimatologai. Šiaip ar taip, diskusijų netrūksta, tylu irgi nebūna, nes vaikai visur yra vaikai, net tada, kai serga.
Taigi, kai tau ketveri ir apie kraują esi tik girdėjęs, bet dar nežinai, nei kas tai yra, nei kaip tiksliai atrodo, nesusimąstai, kad ir kraujas gali sirgti. Mano dvimetis žino tik vienos spalvos pavadinimą – raudona, nes tokia yra kraujo spalva. Ir ta spalva jam nepatinka – jei kada iš kateterio ištrykšta kraujo, jis sako „fu“. Ir priduria – „raudona“. Raudona jam yra ligos spalva.
Pamenu, gimnazijoje, gal devintoje klasėje, rengėme spalvų savaitę. Prie mokyklos durų kabojo sąrašas, kuria spalva kurią dieną vilkėti. Kiekvieną vakarą po pamokų buvo suplanuota daugybė renginių, skirtų tiems, kurie laikėsi nurodymų ir buvo apsivilkę nurodyta spalva. Kaip viena iš renginio organizatorių – kokia garbė – kiekvieną rytą stovėdavau prie mokyklos durų beveik iki skambučio. Stebėdavau ateinančius mokinius, oficialiai bandydama įvertinti, ar laikomasi spalvos nurodymų ir kiek žmonių ateis į vakarinį renginį, o iš tiesų laukdama Tado. Tai, kad jis homoseksualus, sužinojau gerokai vėliau, gal po kokių dešimties metų, ir tai tik per internetą. Jau turėjau vaiką, bet vis tiek graužė moteriškas smalsumas išsiaiškinti, ką veikia ir kur gyvena vyrai ir vaikinai, dėl kurių kitados būčiau sielą velniui pardavusi ir dabar dėl to, ko gero, gailėčiausi. Kai sužinojau, nenustebau. Visada man keistai atrodė, kad jis laiką leidžia su merginomis, bet nė vienos niekada nebuvo paėmęs už rankos. O ir žvilgsnis kažkur klaidžiodavo. Svajingai, kaip man tada atrodė.
Raudonąją dieną Tado taip ir nesulaukiau, bet į mokyklą jis neatėjo ne dėl spalvų savaitės, – išvis tokiais renginiais nesidomėjo, – o todėl, kad buvo sumuštas už kampo. Kai esi paauglys, gyveni morozų sostine tituluojamame mieste, nešioji ilgus plaukus, o tavo šalikas dengia kaklą ir žiemą, ir pavasarį, gali tikėtis visko. Na, gal ir ne visko – mažų mažiausia kraujo, verdančio. Kaip dabar pasakyčiau, sergančio. Tačiau nevaldomas vyriškas agresyvumas, nukreiptas į silpnesnį, į tą, kurį sveikas individas turėtų ginti jei ne kaip draugą, tai bent jau kaip visuomenės narį, su onkologine liga negali būti lyginamas. Bent jau ne su kraujo vėžiu, o smegenys ir kitokių ligų pažįsta.
Kaip ten bebūtų, jis nepasirodė nė viename spalvų savaitės renginyje. Kai antradienį, pasipuošusi trumpu raudonu sijonu ir raudonais marškiniais, marširavau mokyklos koridoriumi, jaučiausi kaip tikra karalienė. Situacijos valdovė. Kaip klasės užguitai, nesuprastai menininkei ir svajotojai, tai jau nemažas statusas, nors raudonos, kaip spalvos, niekada nemėgau. Mirus seneliui, kaimynė prie karsto paliko puokštę vešlių vyšninių rožių, dar ir šiandien jas prisimenu. Kai kas nors gimtadienio proga atneša rožių – kad ir kokios spalvos jos būtų – nekaltai nusišypsau ir jau žiūriu, kaip nepastebėtai palaidoti jas konteineryje. Aiškiaregė Vanga nuskintų gėlių iš viso nemėgo, sakė, kad primena vaikus be rankyčių. Į raudonojo antradienio renginį mokykloje atėjo beveik vien merginos. Rengėme protmūšį, o po jo reikėjo sugalvoti kuo daugiau raudonų dalykų. Mano komandai pralaimint, pasakiau, kad raudoniausios yra vampyro akys, ir vien jau šis atsakymas garantavo mums dvigubus taškus ir pirmą vietą. Panašiai kaip filme apie Harį Poterį, sumaišai fantazijas su artima realybe, šiek tiek pasuki galvą, parodai drąsos, ir Grifų Gūžta laimi.
Jei, pavyzdžiui, turint onkologine liga sergantį vaiką būtų taip paprasta, jau seniai jam būtų ataugę plaukai ir lepintumės namuose. O dabar dar vargstame ligoninėje, skaičiuojame dienas iki kaulų čiulpų transplantacijos ir džiaugiamės, kad turime donorą iš Lietuvos. Būsimai gydytojai transplantologei prižadėjau donuoti pomidorinių ląstelių, nes ji sakė, kad tam geriausi donorai – jaunos moterys. O man patiko pati idėja – duoti ląstelių, kurios vėliau saugomos pomidorais trenkiančiame tirpale. Kraujas ir pomidorai – kai susilieja dvi raudonos. Nors iš tiesų ten nėra nei kraujo, nei pomidorų, yra tik mano vaizduotė, kuri stresinėse situacijose labai išlavėja ir pasiekia tokias aukštumas, kad netgi pasiryžta donorystei.
Vakarėjant ligoninės koridoriuose sumažėja žmonių. Pacientai kartu su tėvais sulenda į palatas – lyg į saugius urvus, o kad būtų dar saugiau, natūralią aplinką užtikrina televizoriaus burzgimu. Kai pradeda transliuoti žinias, visi tiesiog prilimpa prie televizorių ekranų – juk visada geriau žinoti, kad esi ne vienintelis, į kurio namus atsėlino nelaimė.
Kartą, dar paauglystėje, girdėjau tokį ne paauglišką anekdotą. Vyrui paskambina į duris, jis atidaro, o ten stovi juodu gobtuvu apsivilkusi figūra ir laiko rankose dalgį. Vyras paklausia, ko svečias atėjo, o šis atsako, kad yra giltinė ir atėjo pas uošvienę. Po kelių dienų į to paties vyro duris vėl kažkas paskambina. Vyras atidaro, pamato už durų stovinčią mažytę giltinės kopiją ir pagalvoja, kad pas kanarėlę giltinė atėjo. O pastaroji kreipiasi tiesiai į jį, duris atidariusį vyrą, ir prisistato impotencija.
Jeigu kuriant mitus ar įvaizdžius kas nors būtų paklausęs mano nuomonės, dabar nei giltinės, nei impotencijos niekas nevaizduotų juodai. Nors, kaip moteris, įsivaizduoju tik giltinę. Jei manęs kas būtų paklausęs, dabar giltinė būtų vaizduojama ne su juodu, o su raudonu apsiaustu. Iš po gobtuvo spindėtų raudonos vampyro akys. Tuomet ir raudona ponios Batori vonia turėtų visai kitokią reikšmę. „Cradle of Filth“ vaizdo klipai taptų dar banalesni. Jei manęs kas per raudonojo antradienio protmūšį būtų paklausęs, kas degė paskutiniame Dantės pragaro rate, būčiau prisiminusi, kad išdavikai, bet pridūrusi, kad, be degimo pragare, jie visi nubausti leukemija. Jei įsivelčiau į diskusiją su Dievu, būtinai jo paklausčiau, kodėl jis iš anksto baudžia žemėje ir visai nekaltus, jei po mirties yra pragaro, kurio pirmajame rate taip pat dega nekalti, galimybė. Kai šį klausimą iškėliau į ligoninę atėjusiam kunigui, jis mane palaimino. Tikriausiai pamanė, kad esu visiška neišmanėlė, avelė, slauganti sergantį vaiką ir pametusi ryšį su tikraisiais, laiko patikrintais dalykais. Nors dabar man atrodo, kad laiku galima patikrinti tik viena – pietus ligoninėje visada atneša lygiai 12:20. Ir visada lėkštėje puikuojasi beskoniai burokėliai – sergančiam pacientų kraujui įsiteikti.
Kraujukas tavo serga, kartoju kaip kokią mantrą vaikui, kai jis užsikaprizija, nes nori namo. Nevažiuosim dar, augink kraujus. Kad kraujas būtų kuo raudonesnis. O čia ir vėl sutrinku, nes kraujas gi turėtų reikšti gyvybę, kuo jis raudonesnis, tuo gyvybės daugiau, arba mano archetipinė pasąmonė pamišo. O tie raudoni giltinių apsiaustai, raudonos vampyrų akys, padvigubintais taškais lemiančios Grifų Gūžtos pergalę, Tadas, po savaitės pasirodęs mokykloje, ir raudonuojantys jo sumušti paakiai – aš vis dar gyvas, pasakė tą kartą, bet, manau, net dabar, po dešimties metų ir nusikirpęs plaukus, naktimis jis bijo to, kuris stovi už kampo. Su Maryte iš kaulų čiulpų transplantacijos poskyrio sėdime onkologinio virtuvėje, geriame arbatą ir apkalbame vyrus. Kartais užsuka kokia mama pasišildyti koldūnų ir mandagiai paklausia, kaip vaiko kraujai. Auga, sakau, trombocitus susilašinom, leukocitai patys atsigauna, o va užvakar, kai lašėjo eritrocitai, nutrūko laidas ir pasipylė ant žemės kraujas. Vaikas pamatė raudonus lašus ant grindų ir paleido dūdas. Su sesute vos sutvarkėm ir nuraminom. Skaudėjo? Ne, ką ten skaudės, gi kateteris tvarkingas, tik vampyro akių išsigando. Su Maryte mes juokiamės, o tos mamos supratingai išeina, nebūsi gi virtuvėje su ta, kuriai vaidenasi, kuriai, kaip sakoma, stogas nuvažiavo, kurios vaikas laukia transplantacijos ir neaišku, kada pagis.
O aš užsimerkiu, mano archetipinė vaizduotė ir vėl nuklysta į lankas pasiganyti, todėl labai lengvai įsivaizduoju, kaip atrodo ta mieloblastinė leukemija. Su dalgiu rankoje, raudonu apsiaustu, iš po gobtuvo spindi raudonos vampyro akys. Vietoj kojų ir torso – penkiakojė pabaisa, čiuptuvais, it kokiais laidais, prisikabinusi prie vaiko baltųjų kraujo kūnelių. Mes susitinkame koridoriuje, kai ji jau ruošiasi belstis į mūsų palatą, ir aš ramiu balsu paklausiu – o kas, ponia, būsit? Ne čia pataikėt. Ji pasižiūri raudonom paklaikusiom akim, viena kitą stebim, ir pradeda trūkinėti laidai, dėl to susvyruoja visos penkios kojos. Dar keli taškai Grifų Gūžtai. Iki semestro pabaigos toli, bet persvara mūsų naudai. Dar kiek, ir jau ramiai galėsim vaikščioti pro neapšviestus kampus – iki transplantacijos mažiau nei mėnuo.
