Baltų tapybos laboratorija
Kovo 11 d. Liepojos muziejuje įvyko tarptautinės – lietuvių ir latvių – parodos „Pavasario prabudimas 3“ atidarymas. Latviškai pavadinimas skamba taip – „Pavasara atmoda 3“. Truputį panašu, truputį skirtinga. O kaip atrodo greta mūsiškių ir kaimynų tapyba?
Profesionalių Latvijos menininkų asociacijos „Mākslas kolēģi“ ir Liepojos muziejaus inicijuojama tarptautinė vizualiojo meno paroda „Pavasario prabudimas“ tampa tradicija. Šiemet ji rengiama trečius metus iš eilės (paroda veiks iki balandžio 3 d.). Organizatoriai, atsižvelgdami į ankstesniais metais parodai surinktas darbų kolekcijas, atkreipė dėmesį, kad tapyba nyksta. Dabartinė vizualiojo meno koncentracija panašėja į triukšmą, kurio nė nepastebime. Todėl tapyba dažnai užgožiama kitų medijų. Tačiau, apriboję techniką, organizatoriai atvėrė kitas galimybes. Pagrindinė idėja – tapybos diapazonas. Paroda „Pavasario prabudimas 3“ skirta neribotai autoriaus fantazijai ir laisvei. Jokio prisirišimo prie pavadinime nurodytos pavasario temos ar kito vaizduotės vektoriaus. Todėl ne kur kitur, o šioje parodoje galima griebti didinamąjį stiklą ir patyrinėti lietuvių ir latvių tapytojų kūrybos grynuolius. Neadaptuotos, išgrynintos idėjos – kiekvieno autoriaus individualios. Tai, kas tapytojai yra šiandieniame pasaulyje ir kokį jį mato.
Pavasario – pavasara. Iš pirmo žvilgsnio ir lietuviai, ir latviai yra žemiškųjų elementų gerbėjai ir tradicijų puoselėtojai. Daugelis autorių ekspozicijoje pristatė peizažus, nutapytus smulkiais štrichais ar stambiais potėpiais. Vieniems kraštovaizdis – (Baltijos) jūra, kitiems – pažįstamo miesto gatvės atkarpa, tretiems – miškas skirtingu metų laiku. Latvių autoriai dažniau vaizdavo kontrastingą jūrą. Tamsiai mėlynus audringus vandenis ar romius oranžinius saulėlydžius. Lietuviai – ugninį rudens mišką, pavienius medžius ar tamsius arimus. Vietoj odės jūrai rinkosi mažesnius vandens telkinius.
Kitas baltiško stuburo požymis – abstrakcijos. Tai ekspozicijos rišamoji medžiaga, jungianti kontrastingus darbus. Gal lietuviai ir latviai, ilgai gyvenę okupacijoje, vis bando atrasti save? Mėgina atkurti viduje užkoduotą identitetą, perduodamą iš kartos į kartą, tačiau užgniaužtą palyginti neseniai atrištose rankose. Laisvės, o ne atpasakojimo žanras būdingesnis lietuvių autoriams. Lietuvos atstovų abstrakcijos panašios didelį plotą užimančiu vienspalviu fonu arba ryškiu konkrečios spalvos elementu. O latvių abstrakcijos primena iš modernios verpstės traukiamų siūlų raizginius.
Prabudimas – atmoda. Vieno elemento du poliai. Istorija lietuvių ir latvių sąmonėje paliko skirtingus pėdsakus. Šiaurietiško medžioklės instinkto vedami autoriai nutolo į priešingas puses. Tačiau tenka pripažinti, kad iš to atsiradę skirtumai – šilko plonumo. Lietuvių ir latvių kalbos panašios, suliejančios abi tautas į bendrą provaizdį – baltus. Tad norint pajusti skirtingus kalbų polius reikia įsiklausyti. Taip ir parodos erdvėje tenka sukti ne vieną ratą, kad įsimagnetintų pastabumas. Lietuviško ir latviško charakterių takoskyra – pirmieji nesuvaldė pratrūkusios vidinės agresijos, antrieji nepaslėpė per ilgai užsitęsusios besniegės žiemos slogučio. Abstrakcijų mastelis taip pat atskyrė identitetus. Latviai smulkmeniškesni tapytojai, pasąmonės viziją išrašantys siauromis, plonomis linijomis. Lietuviai energiją reiškia plačiais teptukais ar stambiomis mentelėmis.
Sąmonėje vis blėstant pavieniams darbams, formuojasi bendra išraiškos tendencija: latvių kūryba – dažniau realistiniai atpasakojimai, lietuvių – ekspresionistinė improvizacija.
