Nepreciziška žurnalistika

Audronė Urbonaitė. Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika. V.: Alma littera, 2015. 436 p.

Kartais galvoju, kad, norint dirbti žurnalistinį darbą, privaloma visiškai neturėti emocinio intelekto. T. y. ši savybė (emocinio intelekto stoka) žiniasklaidos rinkoje vertinama kaip didžiausias pranašumas: didžiausi bėdžiai vakarais sėdi „Info TV“ studijoje ir kalbina visai padorius žmones (niekaip nesuvokiu, kodėl tie žmonės sutinka ten eiti).

Apie Audronės Urbonaitės knygą gana šiurkščiai pasisakiau feisbuke. Kelias ištraukas, kol knyga dar nebuvo išėjusi, skaičiau „Literatūroje ir mene“. Jos buvo parašytos tikrai vaizdingai, bet nuvylė keistoka pasakotojos savivoka. Tarsi žurnalistinis darbas jai reikštų pragyvenimo šaltinį ir juo užsiimant negalioja jokie etikos dėsniai. Autorė įsižeidė, apsiverkė ir padovanojo man knygą, kad labiau įsigilinčiau. Ir tikrai, turiu pripažinti – klydau: galioja, bet ne visada. Kartais ji tiesiog pati nejaučia, kas tai.

Pradėjus skaityti, nustebino įdomi, atsiminimų žanro verta informacija; ypač apie Atgimimo ir Sąjūdžio laikus. Kai kurie epizodai tikrai labai juokingi, vykę: „Labiausiai draugavau su Gailute Jankauskiene, kuri netrukus perėjo į radiją. Dar būdama labai jauna, ji buvo kultūros žinovė profesionalė. Sykį nežinia kodėl dviese nuėjome į Operos ir baleto teatrą rengti pokalbio radijui su Sipariu (dainininkas) ar Cipariu (teatro dailininkas) ir – neatsimenu, kaip ir kodėl, – vieną palaikėme kitu (įtariu, kad tai nutiko per mane). Sulaukėme replikos, paraudonavome ir skutome lauk“ (p. 32). Įdomus fenomenas – kai A. Urbonaitė įkeldavo į feisbuką savo tekstus (pvz., „Autobusėlis į lenkyną kelia man orgazmą“ arba „Netikinti moteris vienuolyne“), iš principo neskaičiau jų, nes intuityviai jaučiau, kad po tokiomis antraštėmis nieko gero būti negali. Knygoje vis dėlto prisiverčiau juos perskaityti – nusivylimo būta, bet ne tokio didelio, kaip tikėjausi.

Kita vertus, knygoje esama vietų, kuriose dvejojau dėl etikos. Aprašyta itin komiškai, pasigavus populiarių skiltininkų stilių, su vulgaroka piktdžiuga, bet ar nebaisu žiūrėti aprašytiesiems į akis? „Su televizininkais susidurdavau lifte ir kai kurių labai bijojau. Pavyzdžiui, Nijolės Baužytės, TV filmų „Lietuvos miesteliai“ autorės, kuri klaikiai dažydavosi ir nė kiek nepaseno per daugybę metų, o lifte pažiūras dėstydavo taip azartiškai, jog reikėdavo nekvėpuoti. Peroksidinius plaukus ji susikeldavo į netvarkingą šiukšlyną ant galvos. Televizija buvo puiki vieta: ten galėdavai sutikti garsų pranešėją be kojinių arba sužinoti, jog dievinamoji diktorė Stasė Stankevičienė yra trumpakojė moteriškė, kurią su tortais ir gėlėmis persekioja garbintojas, bet jo, laimė, neįleidžia milicininkai, saugantys televizijos įėjimus“ (p. 74). Parašyta tarsi labai gerai, bet taip nejautriai. Taip pat ir pasakojime apie dėstytoją Eleną Nijolę Bukelienę, kuri, pasak autorės, paskaitose sakydavo: gerą prozos knygą gali parašyti tik vyras. Gal visgi buvo galima pasitelkti savitvardą, susilaikyti nuo kai kurių riebių epitetų – kaip turėtų jaustis tą skaitantys profesorės artimieji? (Nors visai tikiu, kad ji iš tikrųjų panašiai klasifikavo literatus, – lietuvių kultūroje seksizmas yra toks pamatinis, kad galėtume jį vadinti jos pamatus rišančiu cementu.) Labai teisingai konstatuojama lietuvių rašytojų vyrų arogancija – tik kodėl tada autorė rašo apie „daug pasiekusius“ vyrus (Algį Greitai, Jogailą Morkūną, Gintarą Rinkevičių ir kitus), kurių tėvų pasakojimus, tiesą sakant, graudu skaityti, nes jie tik įrodo, kad mergaičių ir berniukų auklėjimas Lietuvoje skiriasi kaip diena ir naktis? Iš tų žurnalistinių medžiagų matyti, kad berniukai vis dar vertinami kaip „labai išskirtiniai“, o tai stačiai amoralu. Keisčiausia, kad tuo įsitikinusios moterys – motinos, seserys, dukros. Tačiau A. Urbonaitė tą atskleidžia netyčia, pati to nesuvokdama, be sąmoningo noro demaskuoti – ji tiesiog naiviai kalbina įžymybių tėvus.

Paradoksalu, bet įdomiausia knygos dalis – straipsniai apie laidotuves; čia autorės cinizmas tikrai labai tinka, vertinant „Lietuvos ryto“ redakcijos praktiką. Nebūčiau norėjusi perskaityti tekstą apie Jurgą Ivanauskaitę, bet dėl asmeninių priežasčių nekomentuosiu kodėl. Į akis krinta A. Urbonaitės susitapatinimas su savo pareigomis (nors ir keiksnojant viršininkų abejingumą): piaras bet kokia kaina, įvertinimo troškimas, darbas „didžiausiame šalies dienraštyje“ suvokiami kaip esminiai galios svertai, be kurių – nė žingsnio. Susidaro įspūdis, kad autorei labiausiai trūksta… adrenalino. Kaip tiems nuo lūžtančio ledo nukeltiems žvejams, kurie vėl ten nueina. Suleist jiems visiems po kokią adrenalino ampulę, ar ką. Nors savo redakciniame užkampyje irgi jo patiriu, nes autoriai labai jautrūs savo tekstų (ir net jų apipavidalinimo!) atžvilgiu. Tik, aišku, norisi kiek įmanoma laikytis korektiškumo. Tikrinti faktus, prieš parašant „šmaikštašiknišką“ pasažą. Man rodos, irgi dirbu darbą, gaubiamą maksimalaus nesaugumo. Bet čia ne skundas – pati taip pasirinkau, nenoriu, neketinu kitaip gyventi.

„Lietuvos ryto“ redakcijos politika knygoje pristatoma itin kontroversiškai, nors nėra nieko, ko apie tai nežinotume. „[...] N. Jonušaitė tapo pirmoji atleidžiamųjų sąraše, nes jai ką tik buvo suėję 60 metų. Su redaktoriais buvo sutarta, kad darys vertimus apie kiną, rašys komentarus apie televizijos laidas. Kažkas kažko nesuprato (arba neturėjo laiko suprasti) ir vieną dieną Neringa buvo neįleista į redakciją – taip nurodymą suvokė apsauga. N. Jonušaitei buvo liepta nusikabinti nuo kaklo redakcijos kortelę-raktą ir… išeiti. // Mes visi taip baigsime: tokios taisyklės. // Galvoju visai ne apie Neringą: apie vyrus, kurie ją išvedė per duris, ir negaliu atsidžiaugti, kad ši pareiga teko ne saviems budėtojams – samdytai apsaugai, kuri keitėsi dažnokai, nepažinojo mūsų iš veidų, nenutuokė, ką kuris rašo“ (p. 408). A. Urbonaitė – gera beletristė; dienraščiui, tikiuosi, ji kol kas labai naudinga (gal net geriausia iš tų, kurie dar likę redakcijoje nuo senų laikų, – kaip tik dėl savikritiškumo, o ne dėl kvailo lojalumo). Jeigu ją sugalvotų atleisti (tarkim, panašiai kaip aprašytąją N. Jonušaitę), visas feisbukas nueitų prie redakcijos protestuoti; taip ir žinokit.

Vis dėlto niekada, niekada negalėčiau ten dirbti. Jeigu, pafantazuokime, būčiau A. Urbonaitė ir Lietrytis paskelbtų medžiagų ciklą, pvz., apie Vytauto Šapranausko mirtį, išeičiau iš darbo tą pačią dieną. (Šį seną atvejį miniu tik kaip neprilygstamą ciniško vulgarumo pavyzdį – biznis iš savižudybės. Bet tokių ir panašių ten būna ne taip jau retai ir jie ne atsitiktinumai.) Knygoje daug kartų nuskamba pasiteisinimas „o iš ko aš tada gyvenčiau“. O iš ko gyvena kiti žmonės? Ką gi, fantazuoju toliau – jeigu būčiau A. U., metusi darbą Lietrytyje, pirmiausia patraukčiau į jos mėgstamą „senmergių“ LLTI. Juk tenai jos laukia išskėstomis rankomis. Gal net turėtų kokį laisvą pusetatį nuolankumui ugdyti.

Ir pabaigoje – desertas. „Sykį redakcijos koridoriuje nugirdau barnį. Redaktorius viena fraze pradūrė kažkuriam prasikaltėliui kailį (auka – iš politikos skyriaus): „Nenori čia dirbti – drožk į „Šiaurės Atėnus“!“ (p. 411)

Visada žinojau, kad Vaišnio ugdytiniams keliame siaubą.