Švytėjimas

1.

 

Gulėjau nuoga ant sofos. Moiezas vaikščiojo po tamsų, vos vos gatvės šviesų nušviestą kambarį, rūkė ir žiūrėjo į mane. Aš žiūrėjau pro langą. „Tu labai graži, – tarė. – Jei būčiau dailininkas, nutapyčiau kaip tik taip: kūnas, boluojantis prieblandoje ant beveik nematomos tamsiai pilkos sofos.“ – „Pamatysi, kai teks iš čia kraustytis, maldausi šeimininko šitą sofą tau parduoti“, – pasakiau. Jis suabejojo. Po savaitės parašė žinutę, klausdamas, kaip aš, kaip bėga mano dienos. Gerai, atrašiau, tas anas, buvau peršalus. Pajutęs, kad pokalbis gali baigtis, dar man nespėjus išsiųsti nuobodžiausio dienų aprašo, kokį begalėjau sugalvoti, parašė: taip stinga tavęs ant mano sofos. Tuščia?.. Taip, tuščia. Kodėl tu jos neužimi? Geras klausimas. Koks atsakymas? Gal man lemta užimti reikšmingesnes vietas. Pavyzdžiui? Vyro širdį, pavyzdžiui. Kelias į vyro širdį ir veda per sofą, – susitikim. Matai, taip jau yra, įsiviliot mane į lovą pirmą kartą labai paprasta, o antrą – labai sunku. Man patinka iššūkiai. OK, susirašom link savaitgalio. Gerai, susirašom. Daugiau jam nebeatsakiau.

 

2.

 

KFC. Priešais Hendono metro stotį yra KFC. Praeinu jį kaskart, kai grįžtu iš darbo namo, arba važiuodama į centrą matau kitoje gatvės pusėje linksmai ir viliojančiai šviečiant. Vis norėjosi ten užsukti, užsisakyti ko nors ir, prisėdus prie stalo, suvalgyti. Gal dėl to, kad belaukiant autobuso daugiau nebūdavo į ką žiūrėti. Balkonai, durys ir langai anapus gatvės buvo seniai ištyrinėti ir nebedomino. Stotelė, lyg veidrodžio atspindys panaši į stotelę, kurioje laukdavau aš, irgi niekis. O KFC ryškiai švietė iš kitapus gatvės ir žadino vaizduotę. Apytikriai trejus metus. Tačiau ten užeiti man nebuvo jokio reikalo: jei važiuodavau į darbą, būdavau papusryčiavusi namuose, o grįždama būdavau pavalgiusi darbe. Praeitą penktadienį, 13 dieną, staiga atsirado netikėta proga ten atsidurti. Tądien man buvo išeiginė. Turėjau bilietą į „Kaiser Chiefs“ koncertą, po vakarinės paskaitos ketinau važiuoti tiesiai į O2 areną. Taip jau nutiko, kad išklausiusi paskaitą pasijutau alkana tiek, jog buvo baisu pagalvoti, kokia alkana jausiuos po penkių valandų, kai koncertas baigsis. Begalvodama, kaip čia susidoroti su iškilusiu sunkumu, prisiminiau KFC. Taigi, pagaliau buvo šansas oriai, lyg niekur nieko, turint tikrą dingstį – alkis – užeiti į įsimylėtą vietą nesukeliant įtarimo (demonams; arba gal man patinka būti Bogartu; arba tiesiog yra gerai nesukelti įtarimo). Ir, o Dieve, ta vieta buvo siaubinga. Nieko panašaus į tai, ką įsivaizdavau. Jokių stalų ten nebuvo, tik, vos atidarius duris, šiukšlinas, purvinas, taukuotas prekystalis. Dirbo du žmonės: mergina priiminėjo užsakymus, vaikinukas sukosi virtuvėje už jos. Virtuvė buvo atvira, todėl aiškiai matėsi, kad ji tokios pat būklės kaip fronthausas. Eilė. Mergina už prekystalio pervargusi, seniai išeikvojusi 100 šypsenų per dieną limitą, visai neturinti grąžos: „Neturiu dviejų pensų grąžos, neturiu vieno penso grąžos.“ Visi pirko išsinešti; tokiems kaip aš, kurie norėjo pavalgyti vietoje, buvo įrengtas baras palei langą. Likusi restorano erdvė užimta eilėje stovinčių žmonių. Po kurio laiko sulaukiau savo sumuštinio (skanus!). Valgiau įsispraudusi į kampą ir galvojau, kad man dažnai ir su žmonėmis taip nutinka: jaudinuosi dėl ko nors, virpu, nes regisi – ak, koks gerumas ir gražumas, o paskui paaiškėja, kad viskas kur kas paprasčiau, kad greičiau dėl manęs turėtų jaudintis ir virpėti. Nuolat taip apsirinku.

 

Vyrai… AšašašašašAŠ! ŽinaužinaužinauŽINAU!

Paskui… O tai ką čia daryti?..

 

Nauja bendradarbė. Vos įeinu į skalbyklą, iškart pajuntu stresą – ji nori iš manęs daugiau, negu aš noriu duoti. Galvoju – ko ji iš manęs nori? Ir staiga suvokimas nuplauna susimąstymo dulkes – DĖMESIO.

 

Ėmiau susirašinėti su raudonplaukiu filosofijos daktaru, dėstytoju.

– Ot, – sako, – tai ne vieninteliai mano pasiekimai, – aš ir kitokio lobio turiu.

– Didelės lentynos, pilnos Heideggerio knygų? – klausiu.

– Ne tiek daug to Heideggerio, kitką turėjau omenyje.

– Tai gal butas? Milžiniškas?

– Vienintelis dalykas, kurį norėčiau pasididinti, yra butas.

– Atsargiai su mano lūkesčiais, nes paskui, jei susitiksim, gal staiga būsiu priversta pasakyti: Ah… It’s just alriiiiight!

Persiuntė kuo skubiausiai savo penio nuotrauką. Nu, didelis. Ale gi, sakau, elgsena svarbiau nei didumas. Jis, aha, išmanumas, sutinka, lyg žinotų, ką turėjau omeny. Gal, sako, nori būt nubausta? (Čia dabar visi gal to filmo apsižiūrėję.) Tai aš jam atgal: gal TU nori būt nubaustas? Rodai čia pimpalus moterims! Bet kol rašiau, taip juokas suėmė, nes angliška autokorekcija įkyriai, kaip gyvas sutvėrimas, taiso punished į published. So… (rūsčiai) do you want to be PUBLISHED?? How dare you to show your cock! Negalėjau atrašyti gal minutę, taip juokinga man buvo. O dar autokorekcija mėgsta taisyt How į Who. Irgi sukelia krizenimo, nes vaikinui, su kuriuo vakar visą vakarą linksmai pliurpėm, ryte į žinutę „Labas rytas“ aš mieguistai atrašau: Hey… who are you?? P. S. Pasakiau jam, tam filosofui, kad Wittgenstein yra mano vulvos vardas. Jis dabar nori viską apie Wittgensteiną žinot! Dar daugiau, nusilaužti liežuvį!

Kiek vėliau mudu vėl susirašėm, bet pokalbis netikėtai nukrypo kita linkme.

– Kodėl vis man rašai, – paklausiau, – juk siaubingai su tavim elgiuosi?

– Gal kaip tik dėl to…

– Ką veikė tavo tėvas, kai buvai mažas?

– Turi omeny, kai buvau vaikas?

– Taip.

– Na, jis daug dirbo. Susitikdavome tik prie vakarienės stalo. Mama, galima sakyti, mane ir mano brolį užaugino viena.

– Ar tu jaunesnysis?

– Kaip ir. Tėvas turi dar du vaikus iš pirmos santuokos – jie kur kas vyresni. Bet mano tikras brolis dvejais metais už mane jaunesnis. O tu?

– Aš turiu du vyresnius brolius. Buvau visada prieš visus nusistačius.

– Aš jaučiu, jog tu sunkiai suvaldoma (indomitable). Tai viena priežasčių, kodėl man patinki.

– Mano taip pat puikus emocinis intelektas.

– Mano irgi.

– Sutinku, – pamelavau, – be to, į tai aš žiūriu kaip į teniso mačą. Ir mėgstu laimėti.

– Teniso mačą? Keistas požiūris. Man rodos, aš ieškau kažko, bet nesuprantu ko…

– Draugo?

– Ko nors, kas padarytų man įspūdį.

– Aha.

– Gal tai nuskambės kiek arogantiškai, bet man daugelis žmonių atrodo išskirtinai kvaili ir nuobodūs.

– O kaipgi aš?

– Dar nežinau, bet tu kažkuo ypatinga… Regis, tavyje daugiau substancijos negu žmonėse, kurie mane supa.

– Kai kurie žmonės, kalbėdami apie kitus, išsako nuomonę apie save. Manai, pats esi kvailas ir nuobodus?

– Ne, manau, esu protingas ir įdomus.

– Juokingas tu.

– Sakyčiau, štai kur mano ydos: 1) nelabai išvaizdus (vidutiniškas), 2) atsisakau kitus žmones gerbti ir vertinti pagal tai, ko jie nusipelno, – turbūt tai dėl mano neigiamo nusistatymo kitų žmonių atžvilgiu.

– Aš kai ką supratau. Taip kaip pats elgiesi su kitais, tikiesi ir kitus elgsiantis su tavimi (nei gerbsiant tave, nei vertinsiant), bet kadangi žmonės atsisako tą daryti ir elgiasi draugiškai, tu manai, kad jie yra kvaili ir nuobodūs.

– Kodėl turėčiau norėti, kad jie mane niekintų ir nuvertintų?

– Gal tau atrodo, kad nenusipelnei nei vieno, nei kito.

– Nežinau. Nesu tikras, ar sutinku… Gal man tiesiog nerūpi.

– Ar tavo tėvas tavim didžiuojasi?

– Jis sako, kad didžiuojasi mano pasiekimais.

– Ar jauti, kad jis didžiuojasi? Gal jis norėjo, kad veiktum ką nors kita gyvenime? Filosofija… Tai apgailėtina! Tikras vyras turėtų veikti kažką kita… Ekonomika.

– Na, parama, kurią iš jo gavau, buvo finansinė.

– A… Bet kas gerai, svarbu ne narkotikai :)

– Tiesą sakant… Taip. Mano brolis vartojo visokiausius narkotikus.

– Gal patyrei mažai pagarbos bei dėmesio iš savo tėvo ir dėl to neišmokai, kaip jį rodyti kitiems, tačiau jausdamas, kad tokia patirtis yra esminis stygius, ieškai asmens, kuris to tave pamokytų.

– Labai tikėtina.

– Gaila tavo brolio… Jis greičiausiai vartojo tuos visus narkotikus tam, kad atkreiptų tėvo dėmesį – toks svarbus jis jam buvo.

– Tikrai svarbus. Mes išties siaubingai konkuravom dėl jo dėmesio. Aš buvau Geras Sūnus (gerai mokiausi, gerai elgiausi mokykloj etc.), o mano brolis dėmesio siekė būdamas Sūnum Palaidūnu (išsišokimai, narkotikai, pavojingos situacijos). Ir dabar jis tebekovoja su alkoholizmu.

– Šūdas.

– Bet tai ne taip blogai, palyginti su jo priklausomybe nuo A klasės narkotikų (kokaino – Fesò pastaba).

– Manrods, tau reiktų pradėti nuo brolio. Susitik, klausykis, klausk, žiūrėk į jį, būk dėmesingas, be jokių pašalinių minčių. Neskubėk. Nusileisk jam, jis to nusipelnė – tai būdas gauti jo dėmesį, pagarbą ir gal galimybę daryti įtaką jo sprendimams – pavyzdžiui, atsisakyti alkoholio.

– Aš tai jau esu daręs. Visaip stengiuosi jam padėti. Neseniai jis sakė, kad aš turėjau labai daug įtakos jo gyvenimui. Manau, aš užsitarnavęs jo pagarbą. Galiu paklaust?

– Aišku.

– Kodėl tu su manim kalbiesi? Kodėl tiesiog neignoruoji?

– Manau, vis vien tau reikėtų pasielgti su broliu taip, kaip patariau. Gal tavo tėvas taip pat mano, kad jūs jį gerbiat, bet juk iš tikrųjų ne taip jau ir labai. Gal mes šiek tiek panašūs, tik tu dvigubai aukštesnis.

– Cha. Ar tai reiškia, kad aš tau patrauklus?

– Na, iš esmės tu paprašei manęs pagalbos. Kaipgi aš galiu atsakyti mažam berniukui. Mažam berniukui tavyje. Ne, dar nepatrauklus.

– Tai kokia tada prasmė?

– Nes smulkutė mintis susitikti kavos praskriejo mano galvoje.

– Kodėl?

– Man smalsu.

– Nemanau, kad tai gera mintis.

– Kodėl gi?

– Tu aiškiai išpisi man smegenis!

– Cha.

– Tu tikrai ne tokia bloga kaip aš. Nemanau, kad tai tu suprastum.

– Tai tu man būtum pernelyg…

– Taip.

– Gerai.

– Tu nežinai viso to gelmių.

– Tu teisus, nežinau.

– Aš turiu draugę, pavyzdžiui.

– Puiku. Aš neieškau vaikino.

– Taip, bet aš blogas, aš ieškau kitų moterų pasimatymams, pasilinksminti, šen bei ten pergulėti.

– Na… aš, tarkim esu kai ką įsimylėjusi, jis ne mano vaikinas ir, man regis, tikras niekšelis, bet nieko negaliu sau padaryti. Susitinku su niekuo dėtais vyrais, suvilioju, jie ima kraustytis iš proto, nes nori su manim vėl susitikti, o man vis vien, nes nenoriu nieko kito, tik jo.

– Bet tu draugo juk neturi, vadinasi, visai kitaip. Nes mano atveju tai neetiška.

– Prašau tavęs…

– Ką?

– Juk paprasčiausiai nori pagaliau pabūti Sūnum Palaidūnu.

– Ah… Galbūt.

– Taigi galima.

– Netgi jei aš noriu dulkinti kitas moteris, ne vien tik savo gf (girlfriend)?

– Kodėl tau norisi dulkinti tas kitas moteris, ne tik savo gf?

– Dėl įvairovės. Nuobodu užsiiminėti seksu vis su tuo pačiu asmeniu. Be to, jai nepatinka perversiškas seksas. Ir, aišku, pripažinimas. Labai svarbu būti pripažintam daugybės kitų moterų.

– Tikėtina. Bet tam, kad moteris tavęs geistų, turi ją sugundyti. Kad ir savo gf. Jei ją mokėtum išties sujaudinti, gal nereikėtų nė tų kitų moterų. Ji prikaustytų tavo dėmesį.

– Ne, vieno asmens nepakanka.

– Gal metas savo išpuoselėtus seksualinius įpročius šiek tiek atidėti ir daugiau dėmesio kreipti į savo jausmus. Šie tikrai yra apleisti – dėl to ir jautiesi nebrandus. Įtikink ką nors tave įsimylėt, pajusk virpančius kelius. Dar pasiskaityk apie hiperseksualumą arba priklausomybę nuo sekso. Sėkmės, Džeimsai.

– Nežinau, iš kur ištraukei, kad aš esu priklausomas nuo sekso. Tikrai ne! Ar kad mudu su gf vienas kito neįsimylėję! Dar ir kaip mes įsimylėję!

– OK.

Nesuprato nieko, ką norėjau pasakyt.

 

3.

 

Tuščias „McDonald’s“ prie „Harrods“ (paprastai perpildytas), groja niūri Lana Del Rey, už lango lyja. Šalta. Pasimatymas su biomedicinos tyrimų grupės vadovu – olandu – nuėjo šuniui ant uodegos. Vedęs. Gyvena su žmona, bet ji turi draugą. Jis irgi turėjo draugę, bet neseniai išsiskyrė. Indė. Dabar ieško naujos. Papasakojau, kaip mano brolis sužinojo apie Donskį – žiūrėjo futbolo rungtynes, žaidė olandai su kažkuo, o Donskis komentavo. Donskis didelis olandų futbolo gerbėjas. Nuo tada brolis, jeigu ką, žino Donskį. Svenas irgi susidomėjo Donskiu. Taip pat dar papasakojau, kaip mano pusseserė su visa šeima nuvažiavo pas draugus prie jūros. Šašlykų. Tarp svečių buvo toks išskirtinai bjaurus lietuvis – reiklus dėmesio, pikčiurna provokatorius (jo žmona išvažiavo vidury vakaro palikusi jį likimo valiai), kuris su pasididžiavimu papasakojo istoriją. Prieš keletą metų, kai po ilgos pertraukos britas tenisininkas pakliuvo į Vimbldono finalą (o britai Vimbldono nebuvo laimėję šešiasdešimt metų ir puoselėjo nežmoniškus lūkesčius), jis buvo tarp žiūrovų ir stebėjo laimintį žaidėją. Tam tikru momentu, kai kamuoliukas, atsitrenkęs į liniją, nulėkė į užribį, jis suriko OUT! Abu tenisininkai pamanė, kad tai arbitras, ir nustojo žaidę. Patikrinę pakartojimą įsitikino, kad kamuoliukas liniją lietė. Paskui žaidimas tęsėsi, bet britas persimainė ir finalą pralaimėjo. Lietuvio visi neapkentė. BBC ėmė intervą, o tas diedas buvo pats laimingiausias – pagaliau sulaukė savęs verto dėmesio. Su malonumu pasakojo pusseserei ir jos vyrui apie sėkmę. Siaubinga… Galiausiai pasakiau Svenui, kad man jo variantas netinka. Galvojau apie tokį italą, padavėją, kuris vis kalbina mane, rašo laiškus prasta anglų kalba. Aš, kai skaitau, girdžiu užkimusį Alo Pacino balsą iš „Krikštatėvio“, rauco. Jis atsiuntė tris šypsenas su ašarom, sakė, jo, jo balsas žemas ir užkimęs. Akcentas – tai afrodiziakas. Atsakysiu į jo kvietimą.

P. S. Atskleidžiau ir tiesą apie tai, kaip jaučiuosi dėl vieno vyro, kad kai jis žiūri į mane, regis, mėsa atsiplėšia nuo kaulų ir skrieja velniop. Klausiau olando, gal jam taip yra buvę. Ne, sakė, nėra.

 

4.

 

Sapnavau kartą draugą – jam ant kūno buvo surašytas visas mano magistrinis apie Erazmą Roterdamietį. Dabar tokių sapnų retai bebūna, tik vieną atsimenu (dažnai nusigandus iš jo pabundu), kad kažkas yra kambaryje ir stebi mane miegančią.

 

5.

 

Iš kito kambario girdėjosi muzika. Ji pašnibždom sklido ilgu koridoriumi iki manęs, gulinčios lovoje šalia miegančio graiko ir stebinčios aukštas, ligi lubų kylančias spintos duris. Durys buvo atviros. Už jų kabėjo marškiniai, švarkai, o apačioje buvo sudėti – vienas, du, trys, keturi lagaminai. Marškiniai išlyginti, balti, melsvi, visi atlenktais rankogaliais, išskyrus vienus. Dėl aukštos spintos atrodė, kad ir visas butas labai didelis, o muzika sklinda iš toli toli, lyg vaikystėje. Pavakario saulė dėl priartėjusio pavasario tebeskleidė vidurdienio šviesą, kuri blėsdama skersai dalino kambarį į du sulipusius trikampius, ir visa jame atrodė šiek tiek kreiva. Prieš kelias minutes mačiau graiką – buvo nuogas; nors žemas, bet gražiai sudėtas – ateinantį tuo ilgu koridorium tam, kad atsigultų šalia. Dabar jis miegojo ir buvo visiškai ištirpęs tarp patalų, vienoj iš šoninių šviesos padalinto trikampio kraštinių.

 

6.

 

Roberto. Italas. Parašė, kai aš, jam nepasirodžius ilgiau kaip pusvalandį, baigiau gerti kavą, suvalgiau visą šiltą itališką duoną su alyvuogių aliejum ir spirgučiais. Esą vėluojąs, bet greit bus, ir kaip man labiau patiktų: su barzda ar be jos (!). Nesivargink! Atrašiau, aš jau pakeliui namo. Skambina. Sakė, balsas gražus, užkimęs, galvoju – velniop, pakelsiu – jei balsas toks, palauksiu. Pakeliu, girdžiu – blogas balsas! Angliškai vos kalba!! Mi scusi, pasakiau, ir ciao. Padėjusi ragą pridūriau ma fanculo, greit tik atsiskaičiau, kol nepasirodė, ir variau iš ten.

 

Krovinių skyrius. Šeštadienis. Porteris skubriai nešioja dėžes ir pasirašinėja sąskaitas. Apsauginis išeina iš savo kontrolės punkto ir susikišęs rankas į kišenes nuo laiptų viršaus šūkteli:

– Ei! Ką – tu dirbi šeštadieniais?

– Jo! – mosteli ranka porteris. – Dirbu šeštadieniais! Bet jie moka man šūdą, nesijaudink. Dirbu šešias dienas, o moka už penkias, – viskas tvarkoj!

– Alright, man! – apsauginis dar kurį laiką pažiūri į jį, paskui apsisuka ir tingiai grįžta į savo vietą.

 

7.

 

– Norėčiau, kad šiandien manim kas nors pasirūpintų…

– Čia, pavyzdžiui, visai kitas vardas negu svečio tame kambaryje! – Fesò, abejingas man, peržiūrinėjo dokumentus. Jo abejingumas buvo ne tik laikysena, bet ir atsakymas.

– Būtent… – sutikau.

 

8.

 

Įlipau šįryt į autobusą, o autobusas kvepia kaip bažnyčioj per mišias – žmonėmis.

 

9.

 

Kartais atvažiuoja iš valyklos toks bulgaras – kiekvienąkart išskečia plačiai rankas sveikindamasis ir su jaudinančiu nuoširdumu kreipiasi į mane My Wife. Vis tai telefono, tai to, tai ano klausia. O aš – tiesiog didžiuojuos savim – šypsaus jam, flirtuoju ir telefono neduodu. Bendradarbės jau visos susijaudinusios, kiek čia dėmesio patiriu ir kaipgi jį atstumiu… Paskui Lerua su juo pasikalbėjo, kai manęs nebuvo, – žmona, du vaikai namie. Viskas puikių puikiausiai. Spektaklis tik, artistiškas bulgaras. Vairuotojas jis.

 

10.

 

Nuėjau šiandien pas gydytoją Uzoką, nes dešiniame skruoste skauda, – ten, kur žandikaulis susineria su kaukole. Seniai jau, gal nuo vasario vidurio. Įtariau, kad dėl ausinių. Arba perpūtė. Arba limfmazgių uždegimas, arba ausies būgnelio. Dar gali būti nutirpęs skruostikaulis. Galėtų būti ir trišakio nervo uždegimas, bet paskui atmečiau, nes skausmas turėtų būti netikėtas. Uzoka išklausė mane. Pamatavo temperatūrą. Pažiūrėjo į vieną ausį, paskui į kitą. Patikrino gerklę. Pamaigė už ausų. Galiausiai suėmęs už skruostų paprašė žandikaulį pajudinti. Kruopščiai, atidžiai susivedė į kompiuterį pastebėjimus. Tada atsisuko į mane ir kukliai paaiškino, kad žandikaulį skauda greičiausiai nuo per didelio kalbėjimo, pavyzdžiui (arba per dažno riešutų valgymo): „Šitas skausmas turi mažai ką bendro su ausim, su gerkle, su peršalimu. Gal ten, kur dirbat, tenka daug šaukti? Arba daug kalbėti?..“ O aš darbe plepu beveik be perstojo. Mano bendradarbiai numirs iš juoko, kai jiems pasakysiu.

 

11.

 

Penktadienį atvažiavo K. Pasitikau Viktorijos stoty, apsikabinom, pasisveikinom. „Alkana?“ – paklausiau. „Labai!“ – atsakė. Patraukėme ieškoti, kur pavalgyti. Siūlyti „Starbucks“ ar „Costa“ buvo kažkaip apgailėtina. Radom pabą ant kampo pakeliui link Bakingamo rūmų. Užsisakėm maisto, alaus, pradėjom kalbėtis. K tebebuvo šiek tiek išsiblaškiusi dėl ankstyvos kelionės iš Bristolio, todėl daugiau kalbėjau aš. Papasakojau keletą istorijų. Pavyzdžiui, apie bendradarbį, per atostogas Turkijoje atsibudusį atviroje jūroje, – plaustą, ant kurio jis užsnūdo, srovė nuplukdė tolyn. Kai atsipeikėjo, matėsi tik melsvi, padūmavę kalnų ruoželiai kairėje ir dešinėje. Pasirinkęs vieną pusę jis plaukė keturias valandas, kol pasiekė krantą. Buvo toks išsekęs, kad, vos išbridęs iš jūros, parkrito ant žemės – subėgę žmonės atnešė vandens ir pagelbėjo susirasti taksi. Su taksi grįžti į viešbutį jam užtruko dar keturias valandas. K istorija sukėlė juoką. Po pietų pasivaikščiojusios po Šv. Jokūbo parką per Krantinės tiltą pasiekėm Akies krantinę ir iš ten laivu išplaukėm į Šiaurės Grinvičą. K džiūgavo kaip vaikas, nes laivu buvo seniai plaukusi, stebėjo už laivo kunkuliuojantį vandenį ir gyrė variklių galingumą. Aš stebėjau visai simpatišką vyruką su dviem priešais jį sėdinčiomis merginomis (šviesiaplauke ir tamsiaplauke) – jos viena už kitą garsiau juokėsi, norėdamos jam patikti, o jis baigė kelionę vogčiomis žvilgčiodamas į mane. „Ar aš nors kiek pastebima?“ – klausiau kartą Fesò. „Tai aišku! Jau vien tie tavo variniai plaukai!“

Išlipom. Lynojo. K pamatė per upę kylančius Emyratų keltuvus. „Gal galim kitąkart keltis su šitais?“ – pasiteiravo. „Kodėl kitą kartą?“ – paklausiau. „O kada?“ – „Dabar!“ – „Wow…“ – nudžiugo. Prie funikulieriaus buvo eilės žmonių. Velykos. Tačiau gana greitai įsėdom ir pakilom virš upės. Aukštis jaudino. Apmaudu, kad įsilijo, – pasivaikščiojimą iki „Whitsby“ pabo teko nukelti. „Whitsby“ – senučiukas pabas su banguotomis akmens grindimis, nuvaikščiotomis, nustovėtomis bent porą šimtmečių, gal ir daugiau, nes veikia nuo XVI a. ir skelbiasi esąs seniausias pabas dokuose. Pavakarieniauti nuėjom kitur, į „Laivo“ taverną prie Holborno stoties. Puiki vieta, ten kiekvienoje tamsesnėje kertėje pastatyta po žvakę. Pavalgiusios grįžom namo. Kitą dieną susitarėme susitikti Žaliajame parke – norėjau nueiti į parodą Karališkojoje menų akademijoje. Po darbo atėjusi iki sutartos vietos radau K labai alkaną, nes, ryte šiek tiek užkandusi, ji visą dieną pralaukė manęs, kad galėtų normaliai pavalgyti. Man tai sukėlė įtarimą. Na, tarsi ji per daug maloni pasakyti, kad į parodą eiti visai nenori, todėl gal sukėlusi susirūpinimą dėl jos alkio privers mane pakeisti planus. Bet vis vien turėjome pirmiau eiti į parodą, nes už valandos galerija turėjo užsidaryti. Ir aš ten norėjau pakliūti. Eksponavo Richardą Diebenkorną. Nusipirkusios bilietus ovaliu liftu pakilom į antrą aukštą ir praėjusios suvenyrų parduotuvę įėjom į salę. Kaipmat ištirpau, nes labai panašiomis spalvomis tapiau dailės mokykloje. Iškart peršokau paveikslų rėmus ir tekina nubėgau tolyn į spalvas. Vaikščiojau iki ausų šypsodamasi. Regėjosi, kad Diebenkornas man siunčia linkėjimus arba ženklus. Tarsi kas atsipalaidavo manyje, mindžiukavau priešais paveikslą kaip boksininkas nuo vienos kojos ant kitos, gilindamasi į apatinius sluoksnius, kurie švelniai švietėsi pro viršutinius. Kaip melodija, pagal kurią norėjosi šokti. Tas Diebenkornas buvau aš. Ir Diebenkornas K nepatiko. Priėjusi prie manęs tarė:

– Šitas dailininkas man atrodo siaubingai tolimas.

– Taip ir yra, – atsakiau, turėdama omenyje save. – Jis iš Amerikos. Be to, nuobodus.

– Jooo…

Apėjau sales dar porą kartų, kol siela šiek tiek nurimo, o K prisėdo ant suolo arčiausiai durų ir, žinau, kentė alkį. Mačiau tai, bet galvojau, kad ji nusipelnė mažytės bausmės. Man sunku suprasti žmones, besigviešiančius dalykų, kurie ne jų nosiai. Galiausiai priėjau prie jos.

– Einam?

– Einam. Šiaip susirinkę žmonės čia tai faini.

– Gal nori dar pabūti?..

– Ne ne, jau einam.

Nuėjom į Garfunkelio restoraną prie Nacionalinės galerijos, ten K pagaliau palaimingai suvalgė didelę picą, paskui desertą. „Ak, koks gerumas“, – laimingai dūsavo. Supratau, kad nors ji stengiasi būti ir teigti save kaip išskirtinai dvasingą asmenybę, niekas vis dėlto neteikia didesnio pasitenkinimo jos sielai kaip didelė porcija vidutinio maisto. O aš pati sau pagaliau pripažinau, kad Pupeikis, psichiatras Pylimo poliklinikoje, buvo teisus, man, aštuoniolikos besiguodžiančiai jausmų stoka, sakydamas: „Yra dviejų rūšių žmonės: pilvo ir dvasios, tai tu tikrai ne pilvo žmogus.“ Po vakarienės kalbėjomės su K apie seksą (kurio ji dar nėra patyrusi) ir prie gretimo staliuko sėdintis vyras vis atsisukdavo, lyg mes minėtume Dievo vardą be reikalo.

 

Bus daugiau