Ironija arba džiaugsmas

Esama dviejų vienas kitam priešingų metafizinių žmogaus temperamento ir egzistencinės laikysenos tipų – tai ironikas ir besidžiaugiantis žmogus. Džiaugsmas gali būti priešinamas ironijai, kuri moderniuose Vakaruose įsigalėjo romantizmo laikais, o senovės Graikijoje ji buvo Sokrato egzistencinė laikysena. Įsigalėjus krikščionybei ir dėl to žlugus graikų kultūrai, nebuvo galimybių įsivyrauti ironiko tipui, tad jis atgimė tik naujaisiais amžiais – romantizmo laikais. O besidžiaugiantis žmogus gyvavo per visus viduramžius. Geriausias pavyzdys – šv. Pranciškaus Asyžiečio džiaugsmingas pozityvumas pasaulio būtybių atžvilgiu. Džiaugsmas priima, o ironija atmeta pasaulį. Džiaugsmas – tai atvirumas pasauliui, kai priimamos ir liudijamos pasaulio duotys. Džiaugsmo vektorius eina nuo žmogaus į išorybę, į transcendenciją, o ironijos vektorius – nuo išorybės į vidujybę, į imanenciją. Ironikui vieninteliai namai yra jo vidujybė, o džiaugsmo metafizikui, kuris atviras pasauliui, namai yra pasaulis. Džiaugsmas kuria pozityvumą, o ironija – negatyvumą pasaulio atžvilgiu. Kai ironija susipina su džiaugsmu, tada ji virsta piktdžiuga, nes siekiama priimti pasaulį tik tam, kad juo pasibjaurėtum, pasibaisėtum ir atmestum. Jeanas-Paulis Sartre’as romane „Šleikštulys“ aprašo situaciją, kai pasaulio neperregimumas, priešinimasis ir inertiškumas sukelia šleikštulį, kuris yra kraštutinė ironijos ir pasaulio atmetimo forma.

Taurimos Bunkutės nuotrauka

Didžiausi filosofai, ironijos principą pavertę filosofiniu principu, naujaisiais amžiais buvo Georgas Hegelis ir Sørenas Kierkegaard’as. Pastarasis parašė disertaciją „Ironijos sąvoka nuolatos atsigręžiant į Sokratą“. Tačiau Sokratui ironija nebuvo pavojinga, nes jis, antikos žmogus, buvo egzistenciškai dar kupinas gyvenimo ir įsišaknijęs į pasaulį, o moderniųjų laikų žmogui ji yra pražūtinga, nes žmogus prarado egzistencinį įsišaknijimą į pasaulį ir tapo į kitus atomus besidaužančiu atomu, todėl Kierkegaard’as negyveno tikrojo gyvenimo. Ironija iš dalyvavimo tikrovėje perkėlė jį į dalyvavimą tikrovės nuošalėje, kurią sudaro grynosios galimybės. O Hegeliui gryna gamta ir daiktiškas pasaulis neteikė džiaugsmo. Biografai rašo, kad jis, keliaudamas po Alpes, jautėsi blogai, nes buvo ištrauktas iš savo įprastinės stichijos – miesto, kur viskas protinga: gatvės turi pavadinimus, namai numerius, tam tikrais maršrutais važinėja transporto priemonės ir t. t. Hegelis kūrė vokiečių romantizmo laikais ir jam būdingas negatyvumas pasaulio atžvilgiu. Dvasia, siekdama savižinos, atsisako pasaulio ir juda atsiribodama nuo jo daiktų. Vėliau Arvydas Šliogeris iš Hegelio perims negatyvumo sampratą ir, toliau ją plėtodamas, kalbės apie naikinimą ir naikinimo potencialą, glūdintį žmoguje. Hegelis, nors ir įvedęs negatyvumo sampratą, apie naikinimą nekalba, jis išreiškia greičiau tam tikrą romantinę tiesą: jeigu pasaulis žmogui neteikia džiaugsmo, belieka nusisukti ir atsiriboti nuo jo, atmesti pasaulio daiktus, situacijas, įvykius, žmones ir užsidaryti sieloje kaip saugioje citadelėje.

Džiaugsmingas žmogus džiaugiasi daiktais, kuriuos mato ir liudija. Jam esinija apsireiškia savo visuma. Džiaugsmo jausmas yra dėkingumas už duotą pasaulį, kad galiu stebėti jo daiktus, vietoves, man tai yra prieinama ir tai mane džiugina. Martinas Heideggeris, remdamasis vokiečių kalbos žodžių (Denken ist Danken) aliteracija, sakė, kad mąstymas yra dėkojimas. Atsiveriantis į pasaulį mąstymas dėkoja, kad galima mintis, nes duotas mąstymo dalykas. Drauge dėkojimas, jeigu jis nuoširdus, yra džiaugsmingas: džiaugiamasi gauta tikrovės dovana ir už ją džiaugiantis dėkojama. Tad džiaugsmo metafizika ir yra metafizika, dėkojanti už pasaulį, kad jis duotas. Pagrindinis metafizikos klausimas toks: kodėl veikiau yra kas nors, o ne niekas? Gilinantis į šį klausimą ir į kylančią iš jo būseną, galima sakyti, jog džiaugsmas kyla dėl to, kad yra duotas pasaulis, užuot jo nebuvę. Ir tai yra metafizinė emocija, nes žmogus džiaugiasi pasauliu, jį priima ir jam gera, kad pasaulis duotas, dėl to žmogus jaučiasi laimingas.

Džiaugdamasis žmogus atsiveria didesniems už jį dalykams. Šiuo požiūriu džiaugsmas dar yra ir teologinė emocija, nes žmogus priima tikrovės visumą, didesnę už jį, džiaugiasi ja, žmogų vilioja ši didesnė už jį tikrovės visuma. O ironija, atvirkščiai, dalykus, į kuriuos yra nukreipta, padaro mažesnius už žmogų. Ironikas iškelia savo sielą pažemindamas pasaulį, pradeda jaustis pranašesnis už jį. Todėl ironija suklestėjo romantikų laikais, nes kaip tik romantikai kalbėjo apie sielos didybę, apie vidujybės herojus ir t. t. Dėl to jie nuvertino pasaulį ir iškėlė savo sielą, manydami, kad ji nepalyginti vertingesnė už pasaulį. Perfrazuodami Evangelijos eilutę: „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36), romantikai klausė: kokia man nauda iš to, kad laimėsiu visą pasaulį, bet pakenksiu savo sielai? Romantikas ironikas mąsto: aš turiu rūpintis savo siela kaip brangakmeniu ir ją iškelti aukščiau už pasaulį.

Barucho Spinozos „Etikos“ penktoje knygoje kalbama apie kontempliatyvųjį džiaugimąsi Dievu. Spinozai Dievo arba Gamtos kontempliacija teikia džiaugsmą. Jis buvo pozityvumo pasaulio atžvilgiu filosofas, ne atmetantis, bet priimantis pasaulį. Vėliau, kritikuodamas Hegelį, pozityvumo filosofiją plėtos vėlyvasis Friedrichas Schellingas. Pasaulio atžvilgiu pozityvaus filosofo pozicija priešinga ironiko pozicijai. Pozityvus pasaulio atžvilgiu filosofas taip pat yra džiaugsmo filosofas, nes jam malonę teikia pasaulio, Dievo arba Gamtos kontempliacija. Džiaugsminga pozicija pasaulio atžvilgiu susijusi su tuo, kad Spinoza yra vidinės laisvės filosofas. Jo gyvenimas buvo labai sudėtingas: jis buvo ekskomunikuotas iš žydų bendruomenės, mėginta jį nužudyti. Tais laikais, kai gyveno Spinoza, žydas, atskirtas nuo žydų bendruomenės, beveik negalėjo išlikti, tačiau Spinoza rado draugų, bendraminčių ir pragyvenimo šaltinį. Daug kas žavėjosi šio filosofo mintimis ir tuo, kaip jis gyveno. Spinoza siekė įveikti emocijų vergiją, kurią diktavo jo gyvenimo situacija. Ši vergija įveikiama tada, kai susidaromos adekvačios idėjos apie emocijas, kurios „Etikos“ originale vadinamos afektais. Kai žmogus susidaro adekvačią idėją apie savo emociją, tada jis tampa laisvas nuo tos emocijos ir jį apima džiaugsmas. Galima teigti, jog Spinoza nuspėjo psichoanalizės atsiradimą, nes vienas iš jos principų sako, kad skausmingų gyvenimo aplinkybių įsisąmoninimas išvaduoja žmogų iš tų aplinkybių.

Čia derėtų paklausti, koks yra pasaulio statutas ir koks mūsų santykis su juo. Turime bjaurėtis pasauliu ir nuo jo nusisukti ar į jį atsigręžti ir jam atsiverti? Teistinė hipotezė teigtų: tai, kad pasaulis sukurtas Dievo, rodo, kad jis yra tam tikras gėris. Arba: tai, kad pasaulis yra, užuot nebuvęs, irgi liudija tam tikrą jo gėrį, nes mūsų pasaulis realiai yra, o kiti pasauliai tik galimi. Džiaugsmo metafizikui galima sakyti, kad jis yra naivusis realistas – priima pasaulio duotis ir jomis džiaugiasi, užuot buvęs kritiškas, atsiribojęs nuo pasaulio ir žiūrėjęs į jį kaip į prastą spektaklį. Bet, kita vertus, priimti pasaulį yra tam tikras menas. Būtent priimti, o ne atmesti. Į klausimą, kodėl reikalinga džiaugsmo metafizika, galima atsakyti, kad XX amžius naikino, keitė, perdirbinėjo pasaulį. Džiaugsmo metafizikas, priešingai, priima pasaulį ir džiaugiasi juo. Taigi jis tampa atsakingas už pasaulį. Ironikas juda nuo pasaulio, džiaugsmo metafizikas – į pasaulį. Pastarasis siekia įsišaknyti į pasaulį, o ironikas – nukirsti visas šaknis su pasauliu. Mes, XXI amžiaus žmonės, negalime manyti, kad teisinga nutraukti visas šaknis, jungiančias su pasauliu. Turime puoselėti pasaulį ir į jį įsišaknyti tam, kad atitolintume ekologinę katastrofą, nes tirpsta ledynai, didėja ozono skylė, vyksta klimato atšilimas ir pan. Mūsų epochos užsakymas – priimti pasaulį ir džiaugtis juo.

Ironija gali būti pražūtinga moderniajam žmogui, jeigu jos principą priveda iki galo. Sokratui ironija nebuvo tokia pražūtinga, nes jis, senojo pasaulio žmogus, ontologine virkštele buvo susietas su kosmosu. Todėl Sokratas gyveno kitaip nei modernusis ironikas Kierkegaard’as, kuriam ironija buvo pražūtinga, nes jis realų gyvenimą iškeitė į galimą gyvenimą, kuris klostėsi kaip besaikis rašymas. Čia galima brėžti asimetriją tarp antikos ir mūsų laikų mąstytojų. Antikos žmogus, Achilas, Herakleitas, Sokratas ar Platonas, turėjo labai stiprų gyvenimo jausmą. Tuo laiku filosofai norėjo išsigydyti nuo gyvenimo, nes antikinės aistros labai gaivališkos, pavyzdžiui, toks buvo Achilo pyktis, kuris yra „Iliados“ varomoji jėga. Antikinės aistros reiškė ne tik ką nors pagalvoti, pajusti, bet ir padaryti: nužudyti tėvą, kaip tai padarė Edipas, sugriauti Troją, ką pasiekė Menelajas. Platono dialoge „Faidonas“ Sokratas vaizduojamas kalėjime paskutinę gyvenimo dieną, prieš išgerdamas taurę nuodų. Jis mąsto apie sielos nemirtingumą ir tvirtina, kad filosofo siela turi būti nesusitepusi juslėmis, nes juslės ir aistros antikos žmogui buvo labai gaivališkos, jos buvo tautų likimo varomoji jėga. Modernusis žmogus yra praradęs šį spontanišką vitališkumą ir jam reikia išsigydyti ne nuo gyvenimo (ko troško antikos filosofai), bet nuo mąstymo ar filosofijos, nes mąstymas trukdo jam gyventi: jis neturi to gaivališko veržimosi ir jam reikia rasti jėgų gyventi, o tai ir reiškia – išsigydyti nuo mąstymo. Galima priešinti Sokratą ir Ludwigą Wittgensteiną, kuris, sekdamas Levu Tolstojumi, savo studentams siūlė mesti filosofiją ir imtis rankų darbo. Filosofiją Wittgensteinas suprato kaip gyvenimo trukdį. Mąstymas įsiterpia tarp žmogaus ir pasaulio ir žmogus viską reflektuoja, todėl ne gyvena, o atsiduria tikrovės nuošalėje ir gyvenimo galimybių sferoje. Dabartinio žmogaus uždavinys yra ne išsigydyti nuo gyvenimo, kaip siekė Sokratas, bet vėl išmokti gyventi, vėl imti jausti aistrą pasauliui. Antikos filosofai, tokie kaip Sokratas, Platonas, norėjo išsigydyti nuo gyvenimo, o moderniajam žmogui, tokiam kaip Kierkegaard’as, rūpi ironija, todėl jis negyvena realaus gyvenimo. Šiuo požiūriu ironija dabarties žmogui nėra tai, kas turėtų būti jo svarbiausias gyvenimo vektorius. Šiandieninio žmogaus vitališkumas, gyvybiniai impulsai yra nusilpę, dėl to jam reikia iš naujo mokytis priimti pasaulį. Čia matome atvirkštinę situaciją: antikos filosofų aistros buvo gaivališkos, stiprios ir trukdė jiems filosofuoti, o modernusis žmogus ilgisi aistringo gyvenimo ir filosofiją suvokia kaip gyvenimo trukdį. Sokratas sakė, kad filosofuoti – tai mokytis mirti, apvalyti sielą ir atsikratyti juslių. Antikos filosofas pats pasiruošia mirčiai, kai sielą atpratina nuo juslių. Sokrato siekis buvo mąstyti vien gryna siela, ne remiantis juslėmis ir taip tapti gryna siela, nesutepta juslių. Ir paskutinę gyvenimo dieną Sokratas mąsto, kad jam gera mirti, nes mirusio laukia geresnė dalia. O Kierkegaard’as gyveno galimybių sferoje ir jo vienintelė mintis buvo kaip įsitikrovinti, o antikos žmogus jau savaime buvo tikroviškas. Aišku, Kierkegaard’ui tai nepavyko. Jis kalbėjo apie paradoksus Abraomo istorijoje, apie tikėjimo riterį, kuris akimirksniu praranda pasaulį ir paskui vėl jį laimi. Bet pats Kierkegaard’as pasaulio nelaimėjo.

Remiantis Kierkegaard’o istorija, galima teigti, kad ironija nukerta visus ryšius su pasauliu, žmogų daro neįsišaknijusiu atomu. Mūsų epochos situacija yra atvirkštinė antikinei – mes esame per daug neįsišakniję atomai, kad būtume ironikai. Mums reikia daugiau atvirumo ir džiaugimosi pasauliu. Džiaugsmo priešingybė nėra liūdesys, kaip gali atrodyti. Liūdesys išgyvena pasaulio ar žmogaus netektį ar stoką ir dėl to yra atviras pasauliui kaip ir džiaugsmas. Liūdesys yra neišpildytas džiaugsmas ir užtenka žmogui, kurio ilgimasi, atsirasti – liūdesys iš karto virsta džiaugsmu. O ironija dabarties žmogui trukdo gyventi pasaulyje. Galime prisiminti Albert’o Camus romaną „Svetimas“. Jo pagrindinis veikėjas negyvena, nors nėra aktyvus ironikas, tačiau intensyviai atmeta pasaulį ir tai baigiasi jo mirtimi. Ironija neleidžia mylėti. Meilė kitam asmeniui – tai įsišaknijimas į ją arba į jį. Mūsų laikas yra privačių ironikų laikas, todėl įsivyravo meilė be įsipareigojimų ir garantijų. O kalbant Heideggerio terminais, Sokrato ironija nukirto įsišaknijimą į būtį, todėl, pasak jo, nuo Platono, kurio mokytojas buvo Sokratas, prasideda būties užmaršties istorija.

Dabar mėginkime detaliau aprašyti džiaugsmo struktūrą. Pasaulis yra uždengtas įprastybės skraiste, slepiančia ir užklojančia pasaulio tėkmes, kurios yra gilioji jo tikrovė. Mes nuolat atliekame tuos pačius veiksmus: einame į darbą, į parduotuvę, į sporto klubą ir t. t., ir tai yra įprastybė. Tas įprastybės kiautas uždengia pasaulį. O pasaulis anapus įprastybės yra atskirybių žaismių horizontas. Todėl metafizinis džiaugsmas gimsta iš atsidavimo pasaulio žaismėms. Tada džiaugiamasi neišsenkančiu pasaulio turtingumu. O baimė ir nusivylimas kyla iš noro užlaikyti pasaulio tėkmes, kurios išsprūsta iš joms primetamų rėmų ir už tai subjektą pasmerkia baimei, kylančiai dėl pasaulio kontrolės praradimo. Reikia turėti drąsos atsiduoti pasaulio žaismėms, nes tokiu atveju susiduriama su nenumatoma tikrove, kuri gali įbauginti, pavyzdžiui, baisu gyventi gyvenimą be garantijų. Tačiau tikroji baimė kyla ne iš atsidavimo pasaulio žaismėms, bet iš noro suteikti pasauliui pastovumą, kurį išsprogdina nenumatomi pasaulio įvykiai. Bijantis žmogus nori pastovumo, nori užlaikyti pasaulį, kad jis nebūtų tekantis, nori, kad jis būtų stabilus. Šiuo požiūriu, vėl grįžtant prie džiaugsmo, pilnatviškai džiaugtis buvimu pasaulyje galima tik tada, kai nebijoma nenumatytos ateities, kai atsiduodama pasaulio tėkmėms, nesiekiant jų užlaikyti. Tokią būseną galima pasiekti tada, kai neieškoma nusiraminimo įprastybėje ir atsisakoma kliautis įprastybės dalykais. Nors paprastai žmogus mėgsta įprastybę, nes ji atrodo saugi, bet tada žmogus gyvena negyvendamas, atsiduria tikrovės nuošalėje.

Pasaulio baimę galima įveikti dviem filosofiniais būdais – ironija ir džiaugsmu. Ironija atsiriboja nuo pasaulio atsitiktinumų ir gręžiasi į vidujybę, o drąsus džiaugsmas atsiduoda pasaulio žaismėms. Ironija atmeta pasaulį, laikomasi negatyvumo pasaulio atžvilgiu pozicijos, kai nuo išorinio pasaulio gręžiamasi į vidujybę ir joje atrandama saugaus buvimo galimybė. O džiaugsmas susijęs su drąsa būti, tai ėjimas iš vidujybės į pasaulį ir atsidavimas pasaulio tėkmėms, kai nežinoma, kur jos nuneš. Ironija yra sąmoninga apsauga nuo pasaulio atsitiktinumų ir nenumatomybės. O džiaugsmas drąsos būti atveju metasi į pasaulio įvykių tirštumą ir jiems atsiduoda. Ir tai panašu į plaukimą banglente ant bangos keteros, kai banga, t. y. gyvenimo tėkmės, tave neša. Ir tai galima pasiekti tik tada, kai pasitiki pasauliu ir gyvenimu. Įprastybė yra kevalas, kuris slepia pasaulio tėkmes, kaip žiemą ledo sluoksnis dengia upės srovę. Įprastybė formuojasi per įprotį. O šis yra stabilumas, kuris turi ne loginę struktūrą, bet remiasi nuolatine žmogaus praktika, kai diena iš dienos atliekamas tas pats veiksmas ir negalime pagalvoti, kad galėtų būti kitaip.

Džiaugsmas – tai vidinės laisvės išraiška. Ironija nesuteikia tiek vidinės laisvės, kiek džiaugsmas, nes nuo to, ką atmetame, mes nesame laisvi. Jei ką nors atmeti, kam nors jauti priešiškumą, nesi laisvas nuo to dalyko, jis persekioja tave, tampa tavo šešėliu. Tik džiaugsmas slysta daiktų paviršiais neužkliūdamas už jų ir būdamas visai laisvas. Pasyvaus receptyvumo pasaulio atžvilgiu atveju žmogus susilieja su pasauliu ir praranda savo ribas. Ironija yra būdas išvengti susiliejimo su pasauliu atmetant jį, atsiribojant nuo jo ir užsidarant savo vidujybėje kaip dramblio kaulo bokšte. Tačiau džiaugsmas yra aktyvus receptyvumas. Besidžiaugiantis žmogus ne susilieja su pasauliu prarasdamas savo ribas, bet išlaikydamas jas juda pasauliu.

Apibendrinant apmąstymus ir norint dar šiek tiek pabrėžti, galima tvirtinti, kad ironija ir džiaugsmas – du priešingi būdai įveikti pasaulio atsitiktinumus. Vienas būdas yra atmesti pasaulio atsitiktinumus ir judėti į savo vidujybės citadelę, kitas būdas – pasitikėti gyvenimu ir džiaugsmingai atsiduoti pasaulio atsitiktinumų tėkmėms ir leistis jų nešamiems.