Anne Applebaum „Gulago istorija“ – apie meilę ir liūdesį

Lietuvoje istorinių traumų ir politinio teroro vertinimai gana dažnai remiasi pozityvistine perspektyva, o katastrofos mastas matuojamas žuvusiųjų skaičiumi. Sušaudytų, nukankintų, iš bado ar šalčio mirusių žmonių kūnai Lietuvos miestelių centrinėse aikštėse ir kur nors Norilsko ar Trofimovsko kapinėse yra iškalbingas stalinistinio režimo nusikaltimų liudijimas, tačiau kokius pėdsakus teroras palieka žmogaus smegenyse?

Anne Applebaum knyga „Gulago istorija“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2009) parodo kitą gulago pusę – tą, kuri matuojama ne žuvusiųjų kūnų skaičiumi, bet teroro poveikiu žmogaus psyche, tą, kuri matuojama psichologiškai subjektyviai išgyvenamu siaubu, neviltimi, pykčiu, panika, nepasitikėjimu, ilgesiu ir asmens autonomijos praradimu. Autorė rašo, kad „klausimas „Kiek žmonių mirė?“, kalbant apie Sovietų Sąjungą, yra labai abstraktus, ir tie, kurie šito klausia, turėtų pirmiausia nuspręsti, ką būtent jie norėtų sužinoti“ (p. 562). Jos teigimu, „jokiais skaičiais neįmanoma parodyti Stalino represijų poveikio ištisų šeimų sveikatai ir gyvybei. Vyras suimamas ir sušaudomas kaip „liaudies priešas“, jo žmona atsiduria lageryje kaip „liaudies priešo šeimos narė“, jų vaikai užauga našlaičių prieglaudoje ir tampa nusikaltėlių gaujos nariais, vyro motina miršta nuo rūpesčių ir sielvarto, o jo pusbroliai, tetos ir dėdės, bijodami irgi nukentėti, nutraukia visus tarpusavio ryšius“ (p. 564).

A. Applebaum „Gulago istorija“ – knyga apie pastangas, kurios esant radikalaus apleistumo būsenai dedamos išsaugoti žmogiškus jausmus, tokius kaip prisirišimas, pagarba ar viltis; apie desperatišką siekį užmegzti ir išlaikyti bent minimalius pasitikėjimu grindžiamus ryšius išgyvenant neatšaukiamos totalios išdavystės būseną. A. Applebaum „Gulago istorija“ iš esmės yra knyga apie meilę. Gal net – geriausia visų laikų knyga apie meilę.

●

Apie romantišką meilę. „Žmonės, netekę visko, taip karštai troško sentimentalių ryšių, kad kartais leisdavosi į platoniškus meilės romanus, santykius palaikydami laiškais. Tokius laiškus, prisimena Leonidas Sitko, rašydavo ant mažyčių popieriaus skiautelių smulkutėmis raidėmis. Visi pasirašinėdavo slapyvardžiais: jis buvo Hamletas, jo draugė – Marsietė. [...] Juos „supažindino“ kitos moterys, kurios jam papasakojo, kad ši moteris labai prislėgta, nes iš jos suimant atėmė dar visai mažą kūdikį. Jis pradėjo jai rašyti, o kartą jiems net pavyko susitikti apleistoje šachtoje. Kiti, ieškodami bent trupučio intymumo, imdavosi visai siurrealistinių metodų, [...] susituokdavo, skiriami tvoros, stovinčios tarp vyrų ir moterų lagerių, taip nė karto ir nesusitikę akis į akį. [...] Jie ištardavo įžadus, o kalinys kunigas užfiksuodavo apeigas popieriaus skiautėje“ (p. 326).

Apie motinos meilę. „Chava Volovič lageryje jautėsi be galo vieniša ir tyčia norėjo pagimdyti kūdikį. [...] Ypatingos meilės vaiko tėvui Chava nejautė, bet 1942 m. gimė mažoji Eleonora.“ Sulaukęs to amžiaus, kai ištarė pirmą žodį, kūdikis buvo atskirtas nuo motinos, suteikiant teisę kasdieniams trumpiems apsilankymams. Eleonora, kuriai tuomet buvo 15 mėnesių, iš pradžių vaitodavo ir prašydavosi namo (t. y. į lagerį), bet paskui liovėsi; atėjus motinai, ji tiesiog nusisukdavo į sieną. „Paskutinę jos gyvenimo dieną, kai paėmiau ją ant rankų (man buvo leista maitinti dukrą krūtimi), ji plačiai išplėstomis akimis spoksojo kažkur į tolumą, paskui pradėjo silpnučiais kumštukais mušti mane per veidą, draskyti krūtinę, kandžiotis. [...] Vakare [...] jos lovelė jau buvo tuščia. Radau ją nuogą lavoninėje, paguldytą greta kitų kalinių lavonų“ (p. 330).

Apie moters meilę vyrui. „Saša, lagerio batsiuvys, pasivėdėjo savo nusižiūrėtą moterį į šalį. „Gyvensi su manim ar ne?“ – paklausė jis. Ji atsake – ne. Jis primušė ją metaliniu vamzdžiu, paskui nunešė ją į ligoninę [...] ir paliepė personalui gerai ja rūpintis. Ligoninėje moteris praleido keturias dienas, kol apsigydė žaizdas. Išėjusi į ligoninės, [...] ji grįžo pas Sašą [...]. Kitaip jis būtų ją vėl primušęs. „Taip prasidėjo mano šeimyninis gyvenimas“, – rašo Ružnevic. Nauda buvo akivaizdi. „Mano sveikata pagerėjo, aš avėjau gerais batais [...], net gavau kepurę.“ Po daugelio metų Ružnevic pavadins Sašą „pirma tikra meile“ (p. 320).

Apie draugystę ir pasitikėjimą. „Vienas iš kriminalinių kalinių naudotų įprastinių pabėgimo būdų buvo susijęs su kanibalizmu. Pora kriminalinių kalinių iš anksto susitardavo pabėgti ir pasiimdavo trečią žmogų („mėsą“), juo abu bėgliai ketindavo maitintis kelionėje.“ Kartą du bėgliai nužudė ir suvalgė lagerio virėją, pasiimtą kaip „maisto atsargą“, tačiau „neapskaičiavo, kad kelionė bus tokia ilga. Jie vėl išalko. Kiekvienas širdies gilumoje žinojo, kad tą, kuris pirmas užmigs, nužudys jo bendras. Tad abu apsimetė nenorį miego ir visą naktį pasakojo vienas kitam istorijas. [...] Kadangi buvo seni draugai, negalėjo nei atvirai pulti, nei garsiai išsakyti kamuojančių įtarimų. Galiausiai vienas bėglys užmigo. Antrasis perpjovė jam gerklę. [...] Po dviejų dienų jis buvo pagautas su gabalais šviežios mėsos kelionmaišyje“ (p. 399).

Apie meilę muzikai. Ninos Hagen Torn liudijimu, viena muzikos istorikė, Wagnerio specialistė, „lageriuose sukūrė operą. Ji savo noru valė lagerio išvietes ir kanalizacijos duobes, nes, dirbdama šį nemalonų darbą, galėjo netrukdoma galvoti apie muziką“ (p. 391). Gustavo Herlingo teigimu, kaliniai, atėję į lagerio orkestro koncertą, dar „prie durų nusiimdavo kepures, nusipurtydavo sniegą nuo batų ir iškilmingai, pilni lūkesčio, sėsdavo į savo vietas ant suolų, apimti beveik religinio susižavėjimo“ (p. 389).

Apie meilę gyvenimui ir nebūties baimę. „Mirtis lageryje gąsdino dar vienu aspektu – anonimiškumu. [...] Įsitikinimas, kad niekas niekada nesužinos apie tavo mirtį, kur būsi palaidotas, kaliniams būdavo vienas didžiausių kankinimų. Barakų sienose buvo įrėžta daugybė kalinių vardų; kaliniai draugų prašydavo užbaigti įrašą, įrėžti kryžių ir datą, kada jie mirs“ (p. 350).

Apie meilę laisvei. Genadijus Andrejevas-Chomiakovas, išėjęs į laisvę, rašė: „Maniau, kad atsidūręs laisvėje ne eisiu, bet šoksiu, kad galiausiai atgavęs laisvę nuo jos apsvaigsiu. Bet kai išėjau iš kalėjimo, nieko panašaus nejutau. Žengiau pro vartus [...] nejausdamas nei laimės, nei dvasios pakilimo… Saulės nutviekstu peronu bėgo dvi merginos lengvomis suknelėmis ir linksmai juokėsi. Aš apstulbęs įsmeigiau į jas akis. Kaip jos gali juoktis?“ (p. 498)

Apie vyro meilę moteriai. „Vasilijus Aksionovas, Jevgenijos Ginzburg sūnus, [...] aprašė tragišką, tačiau siaubingai įtikinamą sceną: kas atsitiko, kai susitiko vyras ir žmona, abu ilgus metus praleidę lageriuose. Vyras iškart pastebėjo, kad žmona pernelyg gerai atrodo. „Pirmiausia tu man pasakyk, kaip tau pavyko netapti baisiai… tu net nesulysai!“ – sako jis, pats gerai žinodamas, kokiais būdais lageriuose moterys sugebėdavo išlikti. Tą naktį jiedu gulėjo lovoje nesiliesdami vienas prie kito, neįstengdami kalbėtis: „Liūdesys ir sielvartas išdegino juos iki dugno“ (p. 505).

●

Hannah Arendt teigimu, totalitarizmo tikslas nėra sunaikinti žmogų, totalitarizmo tikslas – totaliai pavergti žmogų, „perkurti“ jo prigimtį, terorizuojant jį psichologiškai, „iš vidaus“. Nėra žinoma, ar pati H. Arendt vartojo šią sąvoką, bet kai kurie tyrėjai, nagrinėjantys jos teorinį palikimą, vadina tai radikaliu egzistenciniu smurtu – kai skausmas žmogų „išdegina iki dugno“, jis tampa susvetimėjęs pasauliui, savo artimiesiems ir sau pačiam.

Stepheno F. Coheno knygoje „The Victims Return“ minimas toks epizodas: Sergejaus Vavilovo brolis, pripažintas genetikas Nikolajus Vavilovas, 1940 m. staiga „pradingo“, o 1943 m. mirė kalėjimo vienutėje apleistas ir nukankintas; tą dieną, kai Sergejui buvo pranešta apie brolio mirtį, jis savo dienoraštyje parašė: „Mano siela sušalo ir tapo akmeniu. Aš gyvenu ir dirbu tarsi robotas.“

Kultūrose, kuriose vis dar praktikuojamos šamanizmo tradicijos, žmogaus dvasine mirtimi laikomas tas momentas, kai siela, dėl trauminių įvykių neatlaikiusi sielvarto, neva „pasitraukia ir apleidžia kūną“. Amazonės indėnai tokį trauminį įvykį vadina susto – „sielos praradimu“, o tai patyręs žmogus vadinamas asustado, t. y. „tas, kuris viduje yra tarytum miręs“. Šiuolaikinės psichoterapijos kalba tai įvardijama kaip emotional numbing (emocinis nebylumas) arba dissociation (atsiskyrimas, atsiribojimas psichologiniu lygmeniu). Todėl visiškai pagrįstas minėtas A. Applebaum teiginys, esą „klausimas „Kiek žmonių mirė?“, kalbant apie Sovietų Sąjungą, yra labai abstraktus, ir tie, kurie šito klausia, turėtų pirmiausia nuspręsti, ką būtent jie norėtų sužinoti“.

„Gulago istorija“ baigiasi paprastu, bet iškalbingu epizodu – 1990 m. Levui Razgonui leidžiama susipažinti su jo paties byla, t. y. dokumentais, aprašančiais jo, jo žmonos Oksanos ir keleto šeimos narių suėmimus. Susipažinęs su medžiaga, L. Razgonas išeina iš KGB archyvo: „Tik penkios valandos vakaro, bet lauke beveik tamsu, be paliovos lyja smulkus, tylus lietus. Pastatas lieka už nugaros, aš stoviu ant šaligatvio ir svarstau, ką veikti. Kaip baisu, kad aš netikiu Dievu. [...] Nusiimu kailinę kepurę ir lietaus ar ašarų lašai rieda mano veidu“ (p. 564).