MICHEL TOURNIER

Robinzono Kruzo galas

Michelis Tournier (1924–2016) – vienas žymiausių XX a. 2-osios pusės prancūzų rašytojų, tėvynėje pelnęs garbingiausius literatūros apdovanojimus – Prancūzų akademijos skiriamą Didžiąją romano premiją (Grand Prix du roman) už debiutinį kūrinį „Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai“ (1967, liet. 1995, vertė G. Baužytė-Čepinskienė) ir Goncourt’ų premiją už antrąjį romaną „Girių karalius“ (1970, liet. 2014, vertė S. Banionytė). Keliolikos prozos knygų autorius, kūryboje mėgęs filosofiškai interpretuoti gerai žinomus mitus ir literatūrinius siužetus. Į lietuvių kalbą dar turime išverstą Tournier romaną „Kasparas, Melchioras ir Baltazaras“ (2004, vertė D. Bučiūtė).

Viename interviu paklaustas apie mirtį, garbaus amžiaus rašytojas yra pasakęs: „Įsivaizduoju, kad man patiktų tokia epitafija: „Aš tave labai mylėjau, ir tu atsakei man šimteriopai. Ačiū, gyvenime!“ Michelis Tournier anapusybėn iškeliavo šių metų sausio 18 dieną…

 

 

– Ji buvo čia! Čia, matote, netoli Trinidado, 9 laipsniai 22 minutės šiaurės platumos. Jokios klaidos negali būti!

Girtuoklis įjuodusiu pirštu baksnojo į geografinio žemėlapio skiautę, nutapšnotą riebalų dėmėmis, ir kiekvienas ugningas jo patikinimas sukeldavo mūsų stalą apspitusių žvejų ir krovėjų juoką.

Mes jį pažinojome. Jo padėtis buvo savotiška: jis buvo neatsiejamas nuo vietinio folkloro. Kviesdavomės jį drauge išgerti, kad išgirstume kimų jo balsą, porinantį vieną kokią nors savo istorijų. Na, o jo nuotykis buvo ir pamokomas, ir apgailėtinas, – taip juk būna dažnai.

Prieš keturiasdešimt metų jis pradingo jūroje, kaip pradingsta daugelis kitų. Jo vardas buvo įrašytas bažnyčioje tarp įgulos, kuriai jis priklausė, vardų. Paskui visi jį pamiršo.

Bet ne tiek, kad neatpažintų, kai po dvidešimt dvejų metų jis vėl pasirodė – apžėlęs ir smarkus, lydimas negro. Istorija, kurią kiekviena proga ręsdavo, buvo stulbinama. Vienintelis išsigelbėjęs iš nuskendusio laivo, jis vienut vienas išsilaikė ožkų ir papūgų gyvenamoje saloje, o tą negrą, kaip sakė, išgelbėjęs iš žmogėdrų gaujos nagų. Galop juos priėmęs anglų burlaivis, ir jis sugrįžęs, – beje, per įvairius tais laikais Karibuose ganėtinai įprastus prekybinius sandėrius jam pavykę sukaupti nedidelį turtą.

Visi džiaugsmingai jį sutiko. Jis vedė merginą, kuri būtų galėjusi tikti jam į dukras, ir kasdienis gyvenimas, atrodo, užgožė tuos atvirus skliaustus, pilnus vešlios augalijos ir paukščių klegesio, likimo įgeidžiu atvertus į jo praeitį.

Atrodo, kad taip, nes iš tiesų metai iš metų tarsi kokios rūdys iš vidaus graužė šeimyninį Robinzono gyvenimą. Pirmasis neištvėrė Penktadienis, juodaodis tarnas. Po daugybės nepriekaištingo elgesio mėnesių jis ėmė išgėrinėti – iš pradžių santūriai, paskui vis trankiau. O paskui išplaukė dviejų nėščių merginų istorija; jas priėmė Šventosios Dvasios prieglauda, ir abi kone vienu metu pagimdė neabejotino panašumo kūdikius metisus. Ar ne dvigubo nusikaltimo įrodymas?

Tačiau, keista, Robinzonas išsijuosęs gynė Penktadienį. Kodėl jis jo neišgujo? Kokia paslaptis – galbūt gėdinga – saistė jį su negru?

Galiausiai iš kaimyno buvo pavogta stambi suma, ir dar niekam nespėjus bent ką įtarti, Penktadienis dingo.

– Kvailys! – tarstelėjo Robinzonas. – Jeigu jam trūko pinigų kelionei, reikėjo paprašyti manęs!

Ir neatsargiai pridūrė:

– Beje, puikiai žinau, kur jis iškeliavo!

Vagystės auka nusitvėrė tų žodžių ir pareikalavo iš Robinzono: arba grąžina pinigus, arba sugauna vagį. Mažumą pasispyriojęs Robinzonas sumokėjo.

Bet nuo tos dienos jį vis dažniau matydavome niūriai slankiojantį krantinėmis arba uosto smuklėse; tarpais jis kartojo:

– Jis sugrįžo, taip, nėr abejonių, tas nenaudėlis dabar tenai!

Nes iš tikrųjų su Penktadieniu jį siejo neapsakoma paslaptis, ir ta paslaptis buvo tokia maža žalia dėmelė, kurią grįžęs jis privertė uosto kartografą įterpti mėlyname Karibų vandenyne. Toji sala, beje, buvo jo jaunystė, gražusis jo nuotykis, nuostabus, vienišas jo sodas! Ko jis laukia po šituo lietingu dangumi, šitame troškiame mieste, tarp tų pirklių ir pensininkų?

Jaunoji jo žmona turėjo nuovokią širdį ir pirmoji perprato keistą, skausmingą jo liūdesį.

– Aiškiai matau, tu nuobodžiauji. Na, prisipažink, kad jos ilgiesi!

– Aš? Išprotėjai! Ko ilgiuosi, ką?

– Aišku, savo negyvenamos salos! Ir žinau, kas tave laiko, kodėl rytoj pat ten neišplauki, taip, žinau! Aš!

Jisai neigė, garsiai šūkalodamas, bet kuo garsiau jis šaukė, tuo labiau ji jautėsi esanti teisi.

Ji švelniai jį mylėjo ir niekada dėl nieko nebuvo jam paprieštaravusi. Ji mirė. Jis nedelsdamas pardavė namą ir lauką ir nusisamdė burlaivį į Karibus.

Praėjo dar kiek laiko. Žmonės jį pradėjo pamiršti. Bet kai jis vėl pasirodė, buvo pasikeitęs daug labiau negu po pirmosios savo kelionės.

Atplaukė jis senu krovininiu laivu kaip virėjo padėjėjas. Nukaršęs, palūžęs žmogus, nugrimzdęs į alkoholį.

Tai, ką jis pasakė, sukėlė visuotinę linksmybę. Ne – ra – dau! Kad ir kiek mėnesių įnirtingai ieškojo tos salos, jos nesurado. Jį išsekino tie bergždi ieškojimai, kupini beviltiško įniršio, jėgų ir pinigų švaistymas, stengiantis atrasti tą laimės ir laisvės žemę, kuri, regis, prasmego amžiams.

– Ir vis dėlto ji buvo čia! – kartojo jis vėl šįvakar, baksnodamas pirštu į žemėlapį.

Čia nuo kitų atsiskyrė senas vairininkas ir priėjęs palietė jam petį.

– Nori, pasakysiu tau, Robinzonai? Tavo negyvenama sala… be abejo, ji tebėra tenai. Ir netgi, patikėk, tu tikrai ją radai!

– Radau? – duso Robinzonas. – Bet juk sakau tau…

– Tu ją radai! Gal dešimt kartų pro ją praplaukei. Bet neatpažinai.

– Neatpažinau?

– Ne, nes ji – ta tavo sala, kaip ir tu, paseno! Na taip, juk matai, gėlės virsta vaisiais, vaisiai – mišku, žalias miškas numiršta. Tropikuose viskas vyksta labai greitai. O tu? Pažiūrėk į veidrodį, kvaileli! Ir pasakyk, ar ji, tavo sala, atpažino tave, kai plaukei pro šalį?

Robinzonas nė nedirstelėjo į veidrodį; patarimas buvo nereikalingas. Jis žvalgėsi į visus tuos žmones tokiu liūdnu ir nustėrusiu veidu, kad sukilusi juoko banga ūmai nuščiuvo, ir užeigoje stojo mirtina tyla.

 

 

Iš: Michel Tournier. Le Coq de bruyère. Paris: Gallimard, 1978
Vertė Jonė Ramunytė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.