Lietuvių kalbos redaktoriai – fucking nacionalizmo įkaitai

Buvo dar sausis. Atsikėliau anksčiau. 8 val. jau pradėjo švisti. Faina, gera, diena ilgesnė. Atrodo, nematomas liftas kilstelėjo virš nykaus tamsos chaoso, kuris leidžiant rudenį ir žiemą šiaurės šalyje gerte geriasi į esybę – nuodija ją. Taigi malonu matyti šviesų, o ne juodą rytą. Geriu juodą kavą. Tai irgi malonu. Kambarys atvėsęs, ir ji greičiau vėsta. Pasidedu dar garuojantį puodelį ant elektrinio tepalinio radiatoriaus. Gerai. Bet kai pradėjau dirbti – tvarkyti vieną vertimą, – mane užnešė. Užneša – vadinasi, rutinos magnetas nebelaiko, atsiduri sūpynėse – apima nenumaldomas pyktis ar noras, ar poreikis, ar idėja, ar dar kas nors. Ir daug dalykų tampa nebesvarbūs. Naujųjų metų proga sau ir kitiems, be daug kitų dalykų, FB buvau palinkėjusi leistis užnešamiems. Tą rytą nusprendžiau, kad šis linkėjimas neišvengiamai pildosi.

Taigi sakiau: bliamba, kitos tai kalbos kaip kalbos – tarkim, anglų, vokiečių, turbūt ir dar daugybė, bet jau ir šitų užtenka, – jų vartotojai rašo originalias vietovardžių formas visuose tekstuose. Ogi grožiniame tekste lietuvių kalba reikia kiekvieną būtinai sužiūrėti pagal tarimą ir rašyti „lietuviškai“. Ir, aišku, taisyklingai rašyti.

Yra tokie žodynai, dabar jau ir į internetą kai kurie perkelti, kur dalis tų vietovardžių surašyta. Bet daugumos pavadinimų nėra – iš kur bus visokie maži miestukai ir kaimeliai. O jeigu reikia, pvz., Belgijos bažnytkaimio, negali padėt nei „Google“ vertėjo tartuvas (taip vadinu garsiakalbio piktogramą „Google“ vertėjo programoje po eilute, skirta rašyti, – ją paspaudus robotas ištaria įrašytą žodį užsienio kalba; kaip ištaria, taip ir parašau, jeigu nemoku reikiama kalba pati perskaityti). Kadangi, tarkim, Belgijoje kalbama trim kalbom, neaišku, kurią pasirinkti, kad tas tartuvas tinkamai ištartų… Pagalvoju: anglų kalbos redaktoriams tai labiau pasisekė gyvenime… (Beje, turbūt reikėtų sakyti „Google“ verstuvas“, ne „vertėjas“, nes negyvas.)

 

●

 

Ir dar pas mus yra nuostabiai idiotiškų teisės aktų, kurie įgalina bausti piniginėmis baudomis už ne taip parašytus ar ne taip pasakytus žodžius. Juk kalba – neva tautos namai. Tai nesilaikymas VLKK nutarimų yra kaip nusižengimas tautos dvasiai – įlervojimas į tautos šventyklą su purvinais batais, po ko laukia bausmė ir atgailavimas. Tai ir erzina, kad egzistuoja tokie administracinės teisės nutarimai, pagal kuriuos galima bausti už ne tokius žodžius. Ir gaišina laiką. Taip, kalbą reikia saugoti, puoselėti, norminės kalbos mokėjimas vertas pasididžiavimo, bet baudos už kalbos klaidas yra kažkokia šyza. Skatina baimę viešai kalbėti ar rašyti ir savicenzūrą (minčių cenzūrą). O kol kremtiesi, tavo gyvenimo laikas eina be reikalo!

Beje, jeigu prezidentė per savo metinį pranešimą, įskaitant klausimų ir atsakymų dalį, padaro mažiausiai 2 kalbos klaidas, kurios vadinamos „didžiosiomis“ („tame tarpe“ bei „kad“ su bendratimi; ne visos kalbos įdėmiai klausiausi, galėjo būti dar daugiau), kas kaltas – neklystanti prezidentė ar neįveikiamo sudėtingumo beigi griežtumo lietuvių kalba?..

Teisinga ir naudinga ne tik prezidento institucijos prestižui, bet ir – svarbiausia – daugeliui lietuviakalbių būtų išvis atsisakyti sąvokos „didžioji kalbos klaida“. Nors daug redaktorių turbūt pasišiauštų – dabar jie turi žinojimo monopolį ir beveik vieninteliai nuvokia, kas tai.

Tiesa, praėjus daugiau nei 25 metams po kalbos gryninimo karštinės pradžios, jau matosi švelnėjimo tendencija. Du pirmi Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo papunkčiai jau neteko galios, įvesta pasirenkamoji skyryba, sudurtiniai žodžiai su užsienio kalbos ir lietuviškomis šaknimis nebelaikomi klaida ir kt.

Tačiau ne vienas žodis, vartojamas ne tik rusų, bet ir kitose kalbose (!), lietuviškai kai kuriomis reikšmėmis vis dar neteiktinas, nes laikomas rusicizmu (tarkim, „po ano sekė tas ir tas“)… Susidaro įspūdis, kad tie, kurie rengė tokias nuostatas, mokėjo tik vieną užsienio kalbą, t. y. rusų… Taigi vis dar yra išlikusių pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio, kai nacionalizmas šventė renesansą, rudimentų.

 

●

 

Ima pyktis ant visų tų lietuvintojų. Viską sulietuvinti – net kaimų pavadinimus, kurie yra velnias žino kur. Atrodo kaip to paties liūdno nacionalizmo pasekmė. Kyla klausimas, kam rašyti „lietuviškai“, jei nei tam kaime, nei jo pavadinime nėra, nebuvo ir nebus nieko lietuviška. Gal tai netiesioginis mažos Lietuvos ekspansijos, kad ir per kalbą, siekis?..

Keli žmonės man pasakė, kad tai juk dėl skaitytojo, kad palengvintų skaitymą… Taip, tikrai sutinku, kad lengviau, kai skaitai tiek raidžių, kiek yra garsų. Ir knygos juk leidžiamos ne dėl redaktorių, tiesa…

Bet taip išeina, kad lietuviškų knygų rengėjai labiau (ir blogiau) galvoja apie skaitytojus nei anglų ar vokiečių kalbos vartotojai. Viena vertus, stengiasi, kad lengviau perskaitytų. Kita vertus, nuvertina skaitytojus, nes mano, jog didžioji dauguma nemoka užsienio kalbų ir jiems lengviau perskaityti prancūziškus ar flamandiškus žodžius „lietuviškai“. Išvada: reikia mokytis kalbų. Skaitytojams irgi.

Įdomu, kad mėgstama sulietuvinti ne tik tolimų miestų pavadinimus, bet ir žmonių pavardes. Kosciuška, Oginskiai, jų dukros ir žmonos, Tiškevičiai, Oginskienės ar Oginskytės ir kt. – daugelis jų niekada nevadino savęs taip, kaip dabar jie vadinami lietuviškuose tekstuose. Daug skaitytojų yra pastebėję netvarką: viena pavardė monografijoje ar kt. negrožinėje knygoje gali būti rašoma originalo forma, o kita jau sulietuvinta, jeigu tokia vienos ar kitos pavardės vartosena įprastesnė. Aš čia norėčiau įžvelgti nacionalizmo įtaką: vėl netyčia išlenda toks kaip ir tautinis nevisavertiškumo kompleksas – pasigedus iškilių žmonių tarp tautiečių, reikia į lietuvių kalbą „išsiversti“ kitus. Jie juk buvo lietuviai, tik gėdijosi, tai mes ištaisysim šią klaidą, šiek tiek paredaguosim.

Jei rimčiau, tikriausiai tie sulietuvinti vardai įėjo į lietuvių kalbos vartoseną, kai dar nebuvo įprasta rašyti originalių pavardžių formų, kai nebuvo kalbos norminimo taisyklių arba jos buvo ne tokios kaip dabar. O tai, spėju, yra tiesioginė ar netiesioginė rusų kalbos įtaka, nes rašant kirilica visi nerusiški žodžiai adaptuojami. Nors lietuviai rašo lotyniškais rašmenimis, principas tas pats. Baisu…

●

 

Neseniai stebėjau diskusiją, kai du talentingi vertėjai nesutarė dėl žodžio fucked vertimo negrožiniame tekste. Toji diskusija įkvėpė pagalvoti apie tam tikras tendencijas.

Pažiūrėjus į žodynus dėl necenzūrinių žodžių, vulgarybių skurdaus pateikimo arba visiško jų ignoravimo susidaro įspūdis, kad lietuvių kalbą, rodos, norima SUDVASINTI (kas dvasinga, tas lietuviška ir atvirkščiai). Juk lietuviai visada buvo šventieji drovuoliai ir nesikeikė, tik kartą atėjo piktas rusas ir išmokė visų matų ir pyzdiecų… Šiuo metu visi žmonių vartojami keiksmažodžiai laikomi nelietuviškais, nes lietuviškų esą tiesiog nėra…

Betgi yra toks dievas Pizius (minimas Vikipedijoje), apie jį rašė lietuvių religijos rekonstruotojas Gintaras Beresnevičius. Taip pat tiek pyzda, tiek pizė yra net ir „Lietuvių kalbos žodyne“. Tiesa, labai mažai reikšmių ir pavyzdžių, bet vis tiek tie žodžiai LIETUVIŲ kalbos žodyne.

Nuoširdžiai gaila, kad tie, kurie rinko lietuviškąjį folklorą, neišsaugojo kalbos pavyzdžių su keiksmažodžiais ir vulgarybėmis (arba kažkur paslėpė, kad mes žinotume tik „rupūžę purvinom akim“, „po perkūnais“ ir pan.). Ar lietuviški keiksmai prarasti amžiams ir niekada nebesužinosime tų reikšmių, kurias nuslėpė rinkėjai, norėję sudvasinti tautą romantizmo epochoje?

Ir dar – būti lietuvių kalbos redaktoriumi / vertėju ir nebūti aršiu nacionalistu – tai kone oksimoronas. Nacionalizmas linkęs bausti ir kankinti. Baudė žydus, siauraprotina (t. y. baudžia) visus kitus, jei tik gali. Todėl neišvengiamai kankina ir lietuvių kalbos redaktorius. Dalis jų, siekdami kalbą išlaikyti kuo grynesnę, tampa ją skurdinančiais cenzoriais. Svarbu, kad tai netaptų profesiniu įpročiu ir įsitikinimu. Todėl laisvalaikiu keikiuosi ir vartoju žargoną.

 

●

 

Tą rytą galiausiai susitaikiau su situacija, atsigėriau dar kavos ir variau toliau. Vis tiek mano darbas nuostabus. Ir noriu jį dirbti puikiai. Tik ilgainiui prisikaupia visokių pastebėjimų.

Dar reikia pabrėžti, kad nesiekiu nieko blogo pasakyti apie VLKK darbuotojus – su jais konsultuojuosi, jie greitai ir maloniai atsakinėja į laiškus, esu jiems dėkinga. Čia norėjau aptarti tam tikras bendras nuostatas, paveldėtas dar iš jų pirmtakų.

O dabar yra vasaris. 3.31 val. nakties. Dirbu stovėdama, nes pastaruoju metu per parą tenka dirbti nemažai valandų ir pavargstu sėdėti (labai žalingas įprotis, beje, kaip ir rūkymas), ir geriu nuostabų imbierinį nealkoholinį alų.