Politika Bažnyčioje: schizmos, erezijos ir dialogas

Spalio mėnesį Romos Šventojo Sosto dienraštyje „L’Osser-vatore Romano“ pasirodė Vatikano privačiojo archyvo (Archivum Secretum Vaticanum) tyrinėtojos Barbaros Frale straipsnis „Šventasis Ignotas Antiochietis – slaptasis popiežius?“ Jį lietuvių kalba yra pristatęs kun. Rolandas Makrickas.

B. Frale skaičiuodama popiežių valdymo metus atrado beveik vienų metų spragą tarp šv. Klemenso ir šv. Evaristo pontifikatų. Šis laikotarpis sutampa su Antiochijos vyskupo šv. Ignoto suėmimu ir kankinyste Romoje. Remdamasi šio vyskupo įtakingumu ir įsakmiu jo laiškų įvairių kraštų krikščionių Bažnyčioms tonu, tyrinėtoja pasiūlė idėją, esą šv. Ignotas galėjęs būti popiežiumi.

Hipotezė apie tariamą šv. Ignoto pontifikatą labai intriguojanti, nes ji iš esmės pakeistų jo ekleziologijos perskaitymo galimybes. Šiandien jis kaip tik yra pavyzdys, kad Roma, būdama lygi juridinės galios požiūriu, pirmavo meile ir garbingumu, o ekleziologija Bažnyčioje ilgą laiką buvo eucharistinė ir vyskupiška (priešingai nei Katalikų Bažnyčioje po schizmos, kuri buvo centralizuota ir sutvarkyta griežtai hierarchiškai).

Ši nuomonė turi daugybę trūkumų. Pavyzdžiui, verta atkreipti dėmesį, kad vienas Apaštališkųjų kanonų draudžia vyskupui keisti vyskupiją (katedrą): „Vyskupas negali palikti savo vyskupijos ir peršokti kiton, nors ir daugybė jį įkalbinėtų šitai padaryti. Išimtis nebent būtų, jei egzistuotų labai svari priežastis, jei naujosios vyskupijos žmonėms jis galėtų labai pasitarnauti pamaldumo žodžiu, tačiau šitai jis turi spręsti ne pats, tai turi būti nuspręsta daugybės vyskupų ir labai dideliais įkalbinėjimais.“ Žinoma, būtų galima prikišti, kad šie Bažnyčios „įstatymai“ surašyti tik IV a. pab., tačiau tai, kad tuomet jais remiantis iš Konstantinopolio patriarcho katedros pašalintas šv. Grigalius Nazianzietis (iki tapdamas patriarchu, jis buvo vieno kaimelio vyskupas) priekaištavo, esą „tik dėl jo buvo staiga prisiminti seni ir šimtmečius nebenaudojami kanonai“, įrodo ir tai, kad kanonas atspindi gerokai ankstesnę Bažnyčios praktiką. Jei peržiūrėtume pirmų keturių amžių popiežių sąrašą, vargiai rastume tokių, kurie būtų išrinkti į Romos katedrą, nors jau vyskupavo kitoje katedroje (paprastai žmonės buvo renkami tiesiog į Romos vyskupo postą kaip į bet kurį kitą vyskupo postą, o rinkimuose dalyvaudavo visa Vietinė Bažnyčia, taip pat ir pasauliečiai; šv. Petras, kaip ir šv. Paulius ir kiti apaštalai, yra išimtys, nes jie buvo misionieriai, kurie steigė naujas katedras).

Nesiruošiu paneigti B. Frale, o tik dalijuosi apmąstymais. Kad ši hipotezė dar nėra tvirtai pagrįsta, rodo ir faktas, jog ji vis dar nėra svarstoma rimtuose akademiniuose leidiniuose. Visgi šios mokslininkės atradimų proga norėčiau prisiminti šv. Ignoto reikšmę ekumeniniame Romos Katalikų Bažnyčios, Ortodoksų Bažnyčios, nechalkedoninių Bažnyčių ir Asirijos Rytų Bažnyčios dialoge, jų santykių istoriją. Kad suprastume ginčą dėl popiežiaus primato, būtina pažvelgti į apaštališkųjų sostų Rytuose ir Vakaruose istoriją, jų santykių raidą.

Istoriškai galios centras Bažnyčioje keliavo iš Jeruzalės į Antiochiją, tada naujai kilo Aleksandrijos katedros galia, o iškilus Konstantinopolio katedrai prasidėjo galios kova tarp Romos, Konstantinopolio, Jeruzalės, Aleksandrijos ir Antiochijos. Šios kovos vienas iš apogėjų buvo Konstantinopolio patriarcho pasiskelbimas Pasaulio Patriarchu (Oikoumenikos Patriarches), turinčiu jurisdikciją visiems nekrikščioniškiems (barbarų) kraštams. Antrasis apogėjus, žinoma, buvo didžioji schizma.

Jeruzalė

Jeruzalės katedros svarbą liudija dar Apaštalų darbų knyga. Tai Sekminių vieta, t. y. vieta, kur prasideda pati Bažnyčia. Būtent Jeruzalėje surenkamas pirmasis Bažnyčios susirinkimas, turėjęs spręsti jos klausimus, būtent Jeruzalės vyskupas – apaštalas Jokūbas, dar vadintas Viešpaties broliu, pirmininkauja šiam susirinkimui (nesutariama, pirmininkavo vienas ar su Petru). Šiaip ar taip, išklausius Petro nuomonę, būtent Jokūbas pareiškia: dio egō krinō („šitaip aš nusprendžiu“, Apd 15, 19) ir taria galutinį žodį, šis ir siunčiamas pagonims kaip Visuotinės Bažnyčios sprendimas. Prisiminkime ir apaštalo Pauliaus žodžius, kurie gali būti nesuprantami be šio konteksto: „Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą“ (Gal 1, 19).

Pažymėtina, kad krikščioniškuose Rytuose iki pat šv. Bazilijaus reformos labiausiai paplitusi liturgijos forma buvo šv. apaštalo Jokūbo Viešpaties Brolio Dieviškoji Liturgija, kurios pagrindu ir sudaryti vėlesni (šv. Bazilijaus, šv. Jono Auksaburnio, šv. Grigaliaus Didžiojo) liturgijų variantai. Ši informacija neneigia šv. Petro primato, o tik rodo, kad Jeruzalė turėjo ypatingą reikšmę ir galią.

Mokslininkas Robertas Eisenmanas rašo tiesiai: „[Išnagrinėjus įrodymus], akivaizdu, kad Jokūbas buvo savo garsaus brolio Jėzaus [pradėto] sąjūdžio įpėdinis ir tęsėjas bei judėjimo, kurį šiandien vadiname krikščionybe, lyderis.“ Šiai nuomonei pritaria Johnas Painteris, tačiau, pavyzdžiui, Pierre’as-Antoine’as Bernheimas laikosi nuomonės, kad tiek Petras, tiek Jokūbas buvo pirmosios Bažnyčios lyderiai. Šiais ir kitais akademikais remdamiesi galime tvirtai teigti, kad mokslininkų bendruomenė sutaria, jog pirmasis ankstyvosios krikščionybės galios centras buvo Jeruzalė.

Savo turėtos ypatingos galios Jeruzalės vyskupas neteko ateinančiais amžiais. Jeruzalė buvo sugriauta po žydų ir romėnų karo ir Bar Kochbos sukilimo, žydų kilmės žmonės – ištremti. Nuo to laiko iki pat miesto atstatymo šv. Konstantino Didžiojo valdymo metais Jeruzalės Bažnyčia buvo labai negausi. Dalis tikinčiųjų žydų pasitraukė į Rytus, kur neturėdami kontakto su Visuotine Bažnyčia mutavo į judaistines erezijas (ebonitai, nazirai ir kt.).

Ši mutacija vyko keliais etapais, pirmykštei judeokrikščionybei maišantis su išstumiamomis į imperijos pakraščius gnostinėmis, arijonistinėmis ir kt. erezijomis (šią evoliuciją galime matyti netgi bendruomenių simboliuose ir naudojamuose vaizdiniuose). Procesą galėtume palyginti su Japonijos slaptųjų katalikų (Kakure Kirishitan) tikėjimo ir apeigų mutacija, kai kelis šimtmečius atskirai nuo pasaulinės katalikybės pogrindyje gyvenančioje katalikų bendruomenėje susiformavo su katalikybe nebesuderinamos pažiūros ir apeigos (pvz., tikėjimas dviejų Marijų egzistavimu, ryžių, žuvies ir sakės naudojimas Eucharistijai).

Tačiau nedera pamiršti ir žydų bei krikščionių konflikto, kurio metu išsiskyrė rabiniškas judaizmas ir krikščionybė. Krikščionys prarado sąryšį su žydiška Jeruzalės kultūra, žydai krikščionys buvo asimiliuoti. IV a. atsiradusių atsiskyrusių imperijos pakraščių kontaktų su helenizuota krikščionių Bažnyčia metu aramėjiškai kalbančių žydų krikščionių papročiai paprasčiausiai galėjo būti nebeatpažįstami daugeliui imperijos krikščionių.

Antiochija

Antroji katedra, kuri sužiba Bažnyčios istorijoje, – Antiochijos. Tai šv. Petro sostas, jo įkurta katedra, pirmoji pagonių bendruomenė, kurioje tikintieji pirmą kartą pradėti vadinti krikščionimis (Apd 11, 26). Romos imperijoje Antiochija buvo trečiasis pagal svarbą miestas, helenistinės ir aramėjų-sirų kultūros susidūrimo taškas. Čia parašyta Evangelija pagal Matą, Apaštalų Konstitucijos. Katedra priklausė šv. Ignotui Antiochiečiui ir kitiems garsiems vyskupams. Čia susiformavo ir pirmoji krikščionybės istorijoje teologinė mokykla, seniausias žinomas jos autorius – šv. Teofilis Antiochietis.

Nikėjos susirinkime Antiochijos vyskupas minimas kaip vienas iš trijų vyskupų (kartu su Romos ir Aleksandrijos), turinčių kanoninę jurisdikciją, t. y. pirmininkavusių didelei kitų vyskupų grupei. Antiochijos reikšmė galutinai pakirsta 431 m., kai iš jos kilęs ir ten išsilavinimą gavęs Konstantinopolio patriarchas Nestoras Efezo susirinkime paskelbtas eretiku už tai, kad neigė Švč. Mergelės Marijos teisę būti vadinamai Dievo Gimdytoja (Theotokos). Nestoras grįžo į Antiochiją, didelė dalis antiochiečių prisidėjo prie jo ir taip įkurta Asirijos Rytų Bažnyčia, t. y. įvyko bažnytinė schizma (Nestoro sekėjai oponentų pradėti vadinti nestorijonais). Ši Bažnyčia pasitraukė į Bizantijos rytus ir ten Šilko keliu atliko misiją, pasiekdama pačius Azijos pakraščius. Kartu su Romos Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčia Asirijos Bažnyčia iki pat islamo užkariavimų XIV a. buvo viena trijų didžiųjų pasaulio krikščionių bendruomenių. Ortodoksų Bažnyčioje Antiochijos katedra išliko viena iš didžiųjų katedrų, nors ir niekada nesusigrąžino anksčiau buvusios galybės. Šiandien daugelis Antiochijos tikinčiųjų yra arabai.

Aleksandrija

Aleksandrijos katedrą įsteigė šv. Morkus. Jos vyskupas nuo seno buvo vadinamas popiežiumi, papas, šį titulą jis Rytuose turi iki šiol (Katalikų Bažnyčioje po schizmos su Rytais uždrausta šį titulą naudoti visiems katalikų vyskupams, išskyrus Romos vyskupą). Aleksandrija, kaip ir Antiochija, buvo vienas didžiųjų Romos imperijos miestų. Įkurtas Aleksandro Makedoniečio, miestas buvo tiek helenistinės kultūros ir filosofijos, tiek žydų tikėjimo centras (čia gyveno didelė graikakalbė žydų bendruomenė). III a. pr. Kr. Aleksandrijoje Senasis Testamentas išverstas į graikų kalbą (Septuaginta), šis leidimas cituojamas Naujajame Testamente ir nuo apaštalų laikų iki šiol Rytuose sudaro Šventojo Rašto kanoną. Čia vystėsi ir žydų teologija (šv. Filonas Aleksandrietis).

Išaugus krikščionių bendruomenei, 176 m. mieste įkurtas pirmas reikšmingas Didaskaliumas, katechezės mokykla, – joje krikščionys buvo rengiami krikštui ir dėstoma tiek teologija, tiek pasaulietiniai mokslai. Aleksandrijos katechetinėje mokykloje dėstė Klementas Aleksandrietis, Origenas, čia mokėsi šv. Atanazas Didysis. Čia pirmą kartą sukurta krikščioniškosios teologijos ir filosofijos sistema, naujausi to meto mokslo ir kultūros pasiekimai buvo pritaikomi krikščionybei.

III a. Egipto dykumose, t. y. Aleksandrijos patriarchato teritorijoje, prasidėjo Dykumos Tėvų sąjūdis. Aleksandrijos teologai ir Dykumos Tėvai buvo didieji Bažnyčios ortodoksijos gynėjai, jų dėka Bažnyčia priėmė Nikėjos susirinkimo nutarimus ir Tikėjimo išpažinimą. Be to, Nikėjos susirinkime kaip Velykų datos skaičiavimo norma įtvirtinta Aleksandrijos paschalija – ja Rytų Bažnyčios naudojasi iki šiol.

Aleksandrijos katedros reikšmė buvo tokia didelė, kad oficialus Aleksandrijos vyskupo titulas, galiojantis iki šiol, yra: Jo Dieviškiausioji Palaimintybė, Didžiojo Aleksandrijos miesto, Libijos, Pentapolio, Etiopijos, Viso Egipto ir Visos Afrikos Popiežius ir Patriarchas, Tėvų Tėvas, Ganytojų Ganytojas, Prelatų Prelatas, Tryliktasis Apaštalas, Pasaulio [tes Oikoumenes] Teisėjas. Aleksandrijos popiežius pirmininkavo 431 m. Efezo visuotiniam susirinkimui.

Pascalio Maitre’o nuotrauka

Aleksandrijos katedros reikšmė buvo pakirsta po 451 m. Visuotinio susirinkimo, kada Konstantinopolyje tebesitęsė debatai apie antiochiečio Nestoro mokymą, kuriam buvo priešpriešintas aleksandriečio Kirilo mokymas apie vieningą įsikūnijusio Dievo Žodžio prigimtį (mia physis tou Theou Logou sesarkomene). Konstantinopolyje tarnavęs kunigas Eutichas radikalizavo šį mokymą ir teigė, kad Kristaus žmogystė per įsikūnijimą tarsi lašas jūroje ištirpo Jo dievystėje ir tebuvo viena, dieviška Kristaus prigimtis (monos physis). Sinodas Konstantinopolyje, kurį palaikė Romos popiežius, pripažino Eutichą eretiku. Tačiau šis kreipėsi į Aleksandrijos popiežių, kuris, parašęs enciklikas patriarchams ir surinkęs 130 vyskupų, 449 m. surengė sinodą Efeze. Eutichas išpažino Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo simbolį ir sutiko su Aleksandrijos popiežiaus iškeltomis sąlygomis, pagal kurias jis buvo vėl grąžintas į Bažnyčią.

Atsakydama į tai Konstantinopolio Bažnyčia, užtariama Romos popiežiaus, 451 m. surengė Chalkedono susirinkimą – jame Aleksandrijos Bažnyčia buvo apkaltinta išpažįstanti Euticho monofizitizmo ereziją. Susirinkime įvyko dar vienas lūžis: 28-uoju susirinkimo kanonu Konstantinopolis paskelbtas „Naująja Roma“ ir pripažinta, kad „pagal garbę jis nusileidžia tik [senajai] Romai“. Taip oficialiai įtvirtinta Aleksandrijos Bažnyčios subordinacija Konstantinopolio patriarchatui. Aleksandrijos popiežius ekskomunikuotas, aleksandriečiams išsiųstas privalomas Chalkedono išpažinimas, vietoj Kirilo Aleksandriečio „vieningos prigimties“ mokantis apie dvi Kristaus prigimtis, sujungtas hipostatine vienybe („viena, bet nesumaišyta“). Aleksandriečiai atmetė susirinkimo teisėtumą ir pasitraukė į schizmą.

Taip Aleksandrijos Bažnyčia skilo į graikiškąjį Aleksandrijos patriarchatą ir atskilusią koptų Bažnyčią. Po schizmos Aleksandrijos katechetinė mokykla žlugo, prasidėjo pusantro tūkstantmečio trukusi konkurencija dėl vienuolijų ir tikinčiųjų tarp chalkedoninės ir nechalkedoninės frakcijų.

Konstantinopolis

Konstantinopolio miestas buvo pastatytas tik 330 m., kai šv. Konstantinas Didysis senos graikų kolonijos (Bizantijo) vietoje pastatė naują Romos imperijos sostinę. Teigiama, kad Bizantijo katedra buvo įkurta šv. apaštalo Andriejaus. Tai tiesiogiai liudija II a. parašyti apokrifiniai Andriejaus darbai, netiesiogiai – Hipolitas Romietis, Bazilijus Seleukietis ir kt., nors ši vyskupo katedra nebuvo svarbi iki sostinės įkūrimo.

Visi septyni visuotiniai susirinkimai iki didžiosios schizmos 1054 m. vyko Konstantinopolio imperatoriaus šaukimu, antrasis ir šeštasis susirinkimai vyko Konstantinopolyje, dažnai susirinkimams pirmininkaudavo Konstantinopolio patriarchas. Nedera pamiršti ir fakto, kad, vokiečių Bažnyčios istoriko Ludwigo von Hertlingo skaičiavimais, visoje Romos imperijoje buvo 70 mln. gyventojų, o IV a. Vakaruose tebuvo 2 mln. krikščionių, Rytuose – 5–6 mln. V a. Vakaruose buvo 4–6 mln., Rytuose – 10–12 mln. Taigi, Konstantinopolis, kaip Romos imperijos sostinė jos Rytuose, buvo ir viso krikščioniškojo pasaulio, oikoumenos centras.

476 m. Vakarų Romos imperiją užkariavo gotai, Romos miestas prie krikščioniškos valstybės teprijungtas 536 m. ir tapo labiausiai į Vakarus nutolusia Rytų Romos imperijos (Bizantijos) provincija. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis Konstantinopolio patriarchas, kaip vadovaujantis labiausiai politiškai reikšmingai krikščionijos katedrai, pasiskelbė Pasaulio Patriarchu (Oikoumenikos Patriarches). Šiandien jo oficialus titulas tebėra: Jo Palaimintybė Švenčiausiasis Konstantinopolio-Naujosios Romos vyskupas ir Pasaulio [Oikoumenikos] Patriarchas. Atsakydamas į tai, Romos popiežius šv. Grigalius Didysis priskyrė sau titulą servus servorum Dei (Dievo tarnų tarnas).

Konstantinopolio reikšmė galutinai sumenko po musulmonų antpuolių ir kryžiaus žygių (1204 m. kryžiuočiai sudegino sostinę ir Bizantijos vietoje įkūrė Lotynų imperiją – ji gyvavo kelis dešimtmečius), o galutinis smūgis šiai katedrai buvo suduotas 1453 m., kai Konstantinopolį užkariavo turkai osmanai. Tačiau net ir Osmanų imperijoje kaip „romėjų tautos“ (turk. rum millet) etnarchas Konstantinopolio patriarchas tebepirmininkavo Jeruzalės ir Antiochijos patriarchų atžvilgiu, jam buvo pajungtos slavų (bulgarų ir serbų) ir rumunų žemės, kurių bažnytinis savarankiškumas panaikintas (tai lėmė šiandieninę Maskvos ir Konstantinopolio katedrų opoziciją).

Roma

Nors niekada Visuotinėje Bažnyčioje nebuvo abejojama Romos pirmumu garbės požiūriu (jį patvirtino ir visuotiniai susirinkimai), Roma tarp galingųjų iškilo paskutinė. Popiežius nerengė nė vieno iš nepadalytos Bažnyčios visuotinių susirinkimų, neskyrė ir netvirtino vyskupų Rytų patriarchatuose, jo nuomonės ne visada buvo paisoma (VI visuotinis susirinkimas ekskomunikavo popiežių Honorijų už ereziją). Nepaisant to, popiežius visada dalyvavo priimant visuotinių susirinkimų sprendimus, siųsdavo į juos pasiuntinius, bandė spręsti kitų Bažnyčių konfliktus.

Nors šiandien Katalikų Bažnyčia su popiežiaus tarnyste sieja Naujojo Testamento žodžius apie „karalystės raktus“ ir „Petrą – uolą“, šis aiškinimas atsirado gana vėlai. Dar popiežius šv. Grigalius Didysis (VI a.), prieštaraudamas Konstantinopolio patriarcho pasiskelbimui Pasaulio Patriarchu, teigė, kad „kiekvieno vyskupo katedra yra Petro uola“. Šis požiūris dominuoja Bažnyčios Tėvų raštuose, nors ir nepaneigia Petro įpėdinystės Romoje ar šios katedros pirmumo.

Dar šv. Ignotas Antiochietis rašė apie „Romos pirmavimą meile“. Tai patvirtina Klemensas Romietis. Visi senoviniai vyskupų garbės sąrašai (diptichai) pirmąja mini Roma, todėl jos garbingumas nekelia abejonių.

Tačiau jau pirmaisiais amžiais kilo nesutarimų dėl Romos galių. Pirmuoju popiežiaus ir Rytų patriarchų galios susidūrimu gali būti laikomas ginčas dėl paschalijos. II a. dar nebuvo bendros visai Bažnyčiai paschalijos ir Mažosios Azijos Bažnyčios skaičiavo Velykų datą kitaip nei Roma (jos turėjo fiksuotą mėnulio kalendoriaus datą, nisano 14 d., ir Velykos nebūtinai būdavo sekmadienį). Popiežius šv. Viktoras bandė priversti Bažnyčias pradėti laikytis Romos tvarkos, tačiau vyskupai nepakluso. Tada popiežius nutarė juos ekskomunikuoti.

Nors daugelis Bažnyčios vyskupų pritarė, kad Velykos turėtų būti švenčiamos tik sekmadienį, į popiežiaus paskelbtą ekskomuniką jie žiūrėjo itin priešiškai. Galijos vyskupas šv. Ireniejus Lionietis tiesiogiai apkaltino popiežių netinkamai elgiantis. Kitados vieno šv. Jokūbo sprendimas tapo įpareigojantis visai Bažnyčiai, o šiame ginče, priešingai, visa Bažnyčia pasipriešino Romos vyskupo sprendimui ir ginče laimėjo Mažosios Azijos Bažnyčios (ekskomunika negaliojo).

Antrasis popiežiaus bandymas naudotis savo galia buvo III a. konfliktas Kartaginoje. Istoriškai Kartaginos reikšmė nuolat kilo, tačiau kadangi tai nebuvo apaštališkos kilmės katedra, ji niekada taip ir netapo patriarchatu. Todėl kai išsiskyrė vyskupo šv. Kiprijono Kartaginiečio ir popiežiaus šv. Stepono nuomonės, šv. Kiprijonas ne tik neklausė popiežiaus nurodymų, bet ir ėmė įrodinėti, kad popiežius jam nėra viršininkas.

Pasak šv. Kiprijono, visi vyskupai yra lygūs (еpiscopatus unus est – „egzistuoja tik viena vyskupystė“). Popiežiaus primatas – tai tik pirmumas garbės požiūriu, nesuteikiantis jokios realios juridinės galios. Šv. Kiprijonas teigia: Ecclesia in episcopo est et episcopus in Ecclesia est („Bažnyčia yra vyskupe ir vyskupas yra Bažnyčioje“). Kiekvienas vyskupas yra apaštalų įpėdinis ir jis tiek yra vyskupas, kiek laikosi Apaštališkosios Tradicijos.

Patriarchai šv. Kiprijonui tebuvo vyskupų bendruomenių pirmininkai, turintys suteiktas galias. Tačiau jis nematė jokios valdžios, kuri egzistuotų virš Vietinės Bažnyčios. Ir vėliau kitas vakarietis, Vincentas Lerinietis, katalikišką (Visuotinės Bažnyčios) tikėjimą apibrėžė be jokių nuorodų į popiežystę: quod ubique, quod semper, quod ab omnibus creditum est („kuo tikėjo visi [krikščionys] visur ir visada“).

Didysis perversmas galios santykiuose buvo Romos imperijos atkūrimas Vakaruose. Nors imperatorius Konstantinopolyje tebeturėjo Romos imperatoriaus titulą, popiežius 800 m. taip pat karūnavo Karolį Didįjį kaip Imperator Romanorum. Šimtmečiais šis įvykis buvo grindžiamas dokumentu Donatio Constantini („Konstantino dovana“), kuris teigė, esą šv. Konstantinas padovanojo Romos popiežiui savo imperatoriškąsias galias (todėl popiežius turėjęs galią karūnuoti Romos imperatorius). Tik Renesanso laikais buvo įrodyta, kad šis dokumentas – viduramžių klastotė.

Kaip ir visais ankstesniais atvejais, naujai iškilęs politinis lyderis Karolis Didysis, kad įtvirtintų savo kaip krikščionijos valdovo poziciją, nutarė pasinaudoti bažnytiniais ginčais. Jo nurodymu buvo sudarytas teologinis sąvadas Libri Carolini, jame buvo išreikštas Vakarų tikėjimas ir graikai kaltinami nutolimu nuo apaštališkojo tikėjimo (ypač dėl ikonų kulto). Be to, Karolis Didysis apkaltino Konstantinopolio patriarchą Tarasijų neišpažįstant Nikėjos tikėjimo, nes Tarasijus nepripažino, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus.

Kaip ir Donatio Constantini atveju, prireiks šimtmečių, kad susiformavęs teksto kritikos mokslas įrodytų, jog originalus Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas skelbė, kad „Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo“ (gr. ek tou Patros ekporeuomenon, lot. ex Patre procedit) ir kad intarpas lotyniškame tekste „ir Sūnaus“ (ex Patre Filioque procedit) yra gerokai vėlesnis. Nors Romos popiežius Leonas III prieštaravo Filioque išpažinimui Romos bažnyčioje, Karolis ir jo teologai vis tiek kaltino rytiečius, o atsakydami į tai rytiečiai ėmė erezija kaltinti Romą.

Derėtų pasakyti, kad lygiai taip pat kaip ir miafizitų (bendruomenių, išpažįstančių „vieningą įsikūnijusio Dievo Žodžio prigimtį“) ar Nestoro teologija mokymas apie Filioque nebuvo laužtas iš piršto. Teologų teiginių forma buvo paimta iš senesnių Bažnyčios Tėvų raštų. Pavyzdžiui, šv. Ambraziejus veikale „Apie Šventąją Dvasią“ rašo: Spiritus quoque sanctus cum procedit a Patre et Filio („Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus“). Miafizitų atveju jau citavau šv. Kirilo Aleksandriečio šaltinį, o Nestoras paprasčiausiai nebuvo Antiochijoje girdėjęs termino Theotokos (Dievo Gimdytoja). Atskiras klausimas, koks šioms formulėms buvo teikiamas turinys.

Konstantinopolio ir Romos konflikte akivaizdžiai nugalėtoja liko Roma. Po schizmos Konstantinopolio patriarcho galia tik mažėjo, o Romos popiežiaus galia tapo beveik neribota. Vakarų Bažnyčioje liko tik vienas Apaštališkasis Sostas, vienas Šventasis Tėvas, vienas administracinis centras. Netrukus sukurta visiškai nauja popiežių rinkimo tvarka, įkurtas kardinolų institutas.

Schizmos ir politika

Stebint šią „sostų karų“ dinamiką, lengva atpažinti politinės, tautinės ir kt. tapatybių ribas, tiesiogiai susijusias su schizmomis ir kaltinimais erezijomis. Jeruzalės Bažnyčios galios sumažėjimas, ankstyvosios Bažnyčios konfliktas su žydais ir „skyrybos“ privedė prie to, kad po Jeruzalės griūties žydai krikščionys turėjo tik dvi galimybes – arba jungtis prie kitataučių bendruomenių ir asimiliuotis, arba keliauti į imperijos pakraščius ir gyventi atskirai, išlaikydami tautinę tapatybę. Tačiau toks gyvenimo būdas negalėjo nesukelti konflikto su vėliau išaugusia ir nuo senosios Jeruzalės kultūros nutolusia Bažnyčia.

Lygiai taip pat tautiškai ir politiškai angažuoti buvo ir konfliktai dėl Kristaus prigimties ar Švč. Mergelės Marijos titulų. Po Efezo atskilo aramėjiškai kalbantieji, po Chalkedono – koptai, etiopai, armėnai, gruzinai, dalis helenistinei kultūrai artimesnių sirų (Kaukazo krikščionys, visiškai nedalyvavę kristologiniuose debatuose ir neturėję atstovų Chalkedono susirinkime, atmetė jo nutarimus; tik Gruzija vėliau sugrįžo į vienybę su tuo metu dar nepasidalijusia Bizantijos ir Vakarų Bažnyčia). Kitaip tariant, visos atskilusios bendruomenės politiškai oponavo Bizantijos imperializmui.

Pažymėtina, kad nors ankstyvųjų krikščionių liturgija skambėjo įvairiausiomis kalbomis, ilgainiui Bizantijoje ėmė dominuoti graikų liturginė kalba. Tik politinę nepriklausomybę turėjusiose lotyniškųjų Vakarų, slavų kraštų ir gruzinų Bažnyčiose buvo išsaugota vietinė liturginė kalba. Iki mūsų dienų Aleksandrijos Ortodoksų Bažnyčios liturginė kalba yra graikų, o miafizitinės Koptų Bažnyčios – koptų. Vėliau tokią kultūrinės hegemonijos dvasią perėmė Rusijos imperija, bandžiusi okupuotoje Gruzijoje primesti slavų liturginę kalbą.

Taip klostėsi liturginės kalbos istorija ir Katalikų Bažnyčioje. Visur, kur tik galėjo, Katalikų Bažnyčia primetinėjo lotyniškas apeigas ir romietišką kultūrą (romanitas). Net po Bresto unijos, kurios metu pripažino graikų apeigų krikščionių, prisijungiančių prie katalikybes, teisę saugoti savo kultūrą ir papročius, jie vis tiek buvo lotynizuojami ir kiek galima labiau daromi panašesni į Lotynų Bažnyčią. Taigi, schizmos labai glaudžiai susijusios ir su kultūros bei politinės nepriklausomybės sergėjimu.

Būtent kultūros studijos ir kultūrinių skirtumų pripažinimas leido XX a. pradėti dialogą tarp susiskaldžiusios Bažnyčios bendruomenių. Buvo suprasta, kad koptų, armėnų, Bizantijos, Rusijos, Romos katalikų ir kt. Bažnyčios atstovauja skirtingoms kultūroms, skirtingoms teologinėms tradicijoms, savo mintis reiškia skirtinga kalba ir todėl kartais net tų pačių teologinių idėjų komunikavimas yra sudėtingas. Be to, kiekviena bendruomenė turi savo ypatingus papročius, savo liturginį stilių ir neįmanoma pasakyti, kad kuris vienas yra geresnis už kitą.

Lygiai taip pat svarbu ir tai, kad suprasta, jog reikia gilintis į egzistuojantį Bažnyčių tikėjimą, o ne naršyti istorinius dokumentus ir ginčytis istoriniais klausimais. Argi taip svarbu, kas pirmas pradėjo, kas ką pirmas nuskriaudė? Svarbiausia yra čia ir dabar egzistuojančių žmonių realiai išpažįstamas tikėjimas.

Susitarimai su nechalkedoninėmis ir nestorijonų Bažnyčiomis

Vedami tokių atvirumo nuostatų ir praktinės būtinybės, įvairių Bažnyčių nariai pradėjo dalyvauti teologiniame dialoge ir jame pasiekė realių rezultatų. 1994 m. popiežius Jonas Paulius II ir Asirijos Rytų Bažnyčios patriarchas Dinkha IV pasirašė bendrą kristologinę deklaraciją, kurioje išpažino bendrą mokymą apie Kristaus žmogystę ir dievystę. Jame skelbiama: „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra Tobulas Žmogus ir Tobulas Dievas, vienos substancijos su Tėvu ir vienos substancijos su mumis (turintis viską, ką ir mes, išskyrus nuodėmę). Jo dievystė ir žmogystė yra sujungta viename asmenyje, be jokio susimaišymo ar pokyčio, be jokios skirties ar atskirties. Jis išsaugojo skirtumą tarp dievystės ir žmogystės. [...] Žmogystė, kurią gimdė palaimintoji Mergelė Marija, priklausė pačiam Dievo Sūnui. Todėl Asirijos Rytų Bažnyčia meldžiasi Mergelei Marijai kaip „Kristaus, mūsų Dievo ir Išganytojo, Motinai“. Katalikų Tradicija išreiškia tą patį tikėjimą melsdamasi „Dievo Motinai“ arba „Kristaus Motinai“. [...] Mes pripažįstame abiejų šio vieno tikėjimo išraiškų teisėtumą ir teisingumą ir gerbiame kiekvienos Bažnyčios pasirinkimą savo liturginiame ir maldos gyvenime.“ 2001 m. pasirašytas bendras Chaldėjų Katalikų (Asirijos rito katalikų) ir Asirijos Rytų Bažnyčios susitarimas, leidžiantis šioms krikščionių bendruomenėms (asirams katalikams ir asirams „nestorijonams“) dalytis Eucharistija. Taigi, tradiciniuose Asirijos Rytų Bažnyčios regionuose jau egzistuoja katalikų ir asirų vienybė, belieka laukti vienybės visuotiniu lygmeniu.

Asirijos Bažnyčios dialogas su kitomis bendruomenėmis dar menkai pažengęs. Tik 1997 m. miafizitų Sirijos Ortodoksų Bažnyčia ir Asirijos Rytų Bažnyčia panaikino viena kitos atžvilgiu anatemas. Tik 2015 m. spalį buvo suformuota dvišalė komisija teologiniam Asirijos Rytų Bažnyčios ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dialogui.

Geriausius ekumeninius santykius su kitomis bendruomenėmis turi miafizitai. 1990 m. Ženevoje Aleksandrijos Ortodoksų Bažnyčia ir Koptų Bažnyčia pasirašė bendrą Eucharistinio bendravimo atkūrimo deklaraciją, joje teigiama, kad „sutardami dėl kristologijos [...] mes [ortodoksai ir koptai] dabar aiškiai supratome, kad abi mūsų šeimos visada ištikimai laikėsi tos paties autentiško, ortodoksinio kristologinio tikėjimo ir nenutrūkstamai išsaugojo Apaštališkąją Tradiciją“. Šiuo metu abi Bažnyčios laukia kitų savo bendruomenės Bažnyčių sprendimų. Iki tol jos nesidalija Komunija, tačiau dalijasi visais kitais sakramentais.

Koptai ir katalikai bendrą kristologinį susitarimą pasirašė 1984 m. Jame teigiama: „Abi Bažnyčios šiandien supranta, kad sumaištys ir schizmos nebuvo susijusios su jų tikėjimo esme, o kilo tik dėl terminologinių ir kultūrinių skirtumų, atsispindinčių skirtingų teologinių mokyklų naudojamose tikėjimo formulėse. [...] Mes išpažįstame, kad mūsų Viešpats, Dievas ir visų Karalius, Jėzus Kristus, yra Tobulas Dievas savo dievystėje ir Tobulas Žmogus savo žmogystėje. Jame jo dievystė yra suvienyta su Jo žmogyste. Vienovė yra tikra, tobula, nesumaišyta…“ Taigi, paradoksaliu būdu koptai labai suartėjo tiek su Ortodoksų Bažnyčia, tiek su Katalikų Bažnyčia, nors ir šiedvi Bažnyčios tarpusavyje nesutaria.

Šv. Ignoto ir šv. Kiprijono ekleziologijos

Prieš kalbėdamas apie katalikų ir ortodoksų dialogą, norėčiau atsigręžti į du jau minėtus autorius – šv. Ignotą ir šv. Kiprijoną. Diskusijose su katalikais apie svarbiausią Bažnyčias skiriantį klausimą – popiežiaus primatą – šių dviejų Bažnyčios Tėvų skirtingos ekleziologijos yra dvi galimos ortodoksų laikysenos katalikų atžvilgiu. Jų vardai dažnai ir skamba debatuose.

Svarbu suprasti, kad Rytų Bažnyčiose (tiek Ortodoksų Bažnyčioje, tiek nechalkedoninėse ir nestorijonų Bažnyčiose) Bažnyčia yra suprantama kaip Eucharistijos sakramento ir bendro tikėjimo jungiama vieninga bendruomenė, sudaryta iš daugybės bendrijų (Vietinių Bažnyčių), kurioms vadovauja pirmininkaujantys vyskupai – apaštalų įpėdiniai ir Apaštališkosios Tradicijos tęsėjai. Konstantinopolio patriarchato ekleziologijoje skiriamas trijų lygmenų primatas – pirmavimas savo vyskupijoje, pirmavimas Vietinėje Bažnyčioje ir pirmavimas Visuotinėje Bažnyčioje (universalusis primatas), o rusų teologai pripažįsta tik pirmuosius du lygius. Šiaip ar taip, Bažnyčios galios šaltinis – vyskupystės slėpinys, bendras visiems vyskupams, kad ir kokią vietą administracinėje hierarchijoje jie užima (еpiscopatus unus est).

Rusų teologas, Konstantinopolio patriarchate tarnavęs kunigas Nikolajus Afanasjevas (1893–1966) vienas pirmųjų prabilo apie poreikį suformuoti bendras visiems ortodoksams Visuotinės Bažnyčios ir primato sampratas. Savo ekleziologijoje jis priešina šv. Ignoto Antiochiečio mokymą apie visų vyskupų lygybę ir Romos „pirmavimą meile“ Kiprijono Kartaginiečio mokymui apie dviejų lygių jurisdikciją. Pasak Kiprijono, Bažnyčia yra atskirų Vietinių Bažnyčių visuma, kurią jungia tik bendras tikėjimas ir sakramentai, tačiau tarp atskirų bendruomenių neegzistuoja jokie administraciniai saitai (galios šaltinis – vyskupai, kurie jungiasi į regionines bendrijas su savo pirmininkais). Šią schemą N. Afanasjevas apibūdina kaip kūgį su nupjauta viršūne ir teigia, kad racionalus protas visada norės užbaigti kūgį, nes centralizuotas Bažnyčios valdymas yra efektyvesnis (tai, pasak jo, įvyko Tomo Akviniečio ekleziologijoje).

Priešingai, šv. Ignotas siūlo ne tokį schematišką modelį, kuriame taip pat pripažįstama vyskupų sakramentinė lygybė, tačiau pripažįstamas kai kurių vyskupų švelnus „pirmavimas meile“. Tai, viena vertus, nereiškia, kad visi vyskupai turi būti subordinuoti vienam galios centrui, kita vertus, nereiškia ir to, kad Bažnyčia turi būti decentralizuota į paskirus galios centrus, kurie neišvengiamai taps mažais kūgiais su smailiomis viršūnėmis (kitaip tariant, Bažnyčia kiprijoniškame modelyje subyra į daugybę mažų „kunigaikštysčių“ su vietiniais vadovais, kurie gali taip centralizuoti galią, kad taptų vietiniais popiežiais). Ignoto mokymas bibliškas, įkvėptas jo mokytojo apaštalo Jono mokymo apie krikščionišką meilę ir eucharistinę vienybę, leidžiantis ieškoti Rytams ir Vakarams suprantamo Bažnyčios ir universalaus Romos primato apibrėžimo.

Tiek Maskvos, tiek Konstantinopolio tradicijų teologai pripažįsta Konstantinopolio patriarcho garbės pirmumą visoje Bažnyčioje (primus inter pares), kurį pripažintų ir popiežiui, jei Bažnyčia susijungtų. Tačiau nesutariama, ką ši formulė reiškia. Graikai linkę suteikti jai didesnę juridinę reikšmę nei rusai. Jei nepažįstama Rytų Bažnyčios istorija, katalikams sunku suprasti šio ginčo esmę.

Juk Vakaruose visada buvo vienintelis patriarchatas (Venecijos, Madrido ir kt. patriarchų titulai tebuvo garbės apdovanojimai), vienintelė Romos Bažnyčia yra „šventasis sostas“, t. y. apaštališkos kilmės katedra, o Rytuose tokių yra bent keturios. Roma didžiuojasi Petro įpėdinyste, tačiau Antiochijos patriarchas taip pat yra Petro įpėdinis. Roma didžiuojasi popiežiaus titulu, tačiau jį turi ir Aleksandrijos patriarchas.

Į visa tai Romos Katalikų Bažnyčia atsižvelgė Vatikano II susirinkimo metu. Buvo atsigręžta ir priešschizminį laikotarpį, įvertinta senovinė Bažnyčios tvarka. Ne tik pripažinta rytiečių teisė laikytis savo tradicijų, bet ir suvokta, kad Rytuose turi išlikti tradicinė administracinė sistema, pasižyminti patriarchų savarankiškumu ir nepriklausomybe. Kai kurie teologai netgi siūlė atgaivinti senąją tvarką pačioje Katalikų Bažnyčioje, tačiau šis scenarijus nebuvo priimtas (nors jis ir nebuvo pasmerktas kaip netinkamas).

Susitarimai tarp Ortodoksų Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios

1987 m. buvo pasirašyta bendra deklaracija apie sakramentų ir paties Bažnyčios tikėjimo sampratas, o 1993 m. katalikai pažadėjo ortodoksams nebevykdyti misijos tarp ortodoksų, neatvertinėti jų į savo tikėjimą ir neprimetinėti jiems Bažnytinės unijos, o siekti susivienijimo per Bažnyčių dialogą. Tačiau svarbiausias bendras dokumentas išleistas 2007 m.

Tais metais bendra katalikų ir ortodoksų teologinė komisija, atstovaujanti Šventajam Romos Sostui ir 14 Ortodoksų Bažnyčios sostų, išleido bendrą deklaraciją (Ravenos dokumentą), joje pasiektas dalinis susitarimas dėl bendro primato sampratos. Kadangi šis dokumentas neverstas į lietuvių kalbą, norėčiau pateikti didesnę jo ištrauką:

„41. Abi pusės sutaria, kad tokia kanoninė tvarka (taxis) buvo pripažįstama nepadalytos Bažnyčios laikais. Be to, sutinka, kad Roma, kaip Bažnyčia, „pirmaujanti meilėje“ (kaip „Laiške romiečiams“ sako šv. Ignotas Antiochietis), užėmė pirmąją vietą šioje tvarkoje ir todėl Romos vyskupas buvo protos (pirmasis) tarp patriarchų. Tačiau [abi pusės] nesutaria, kaip turėtų būti interpretuojami šio laikotarpio įrodymai, aptariantys Romos vyskupo kaip protos prerogatyvas, nes ir pats šis klausimas buvo suprantamas skirtingai jau pirmajame tūkstantmetyje.

42. Visuotinio lygmens konciliarumas [susirinkimų galia – G. S.], naudotas visuotiniuose susirinkimuose, implikuoja aktyvų Romos vyskupo kaip didžiųjų vyskupų sostų protos vaidmenį pagal susirinkusiųjų vyskupų bendrą sutarimą. Nors Romos vyskupas pirmaisiais amžiais nerengdavo visuotinių susirinkimų ir niekada jiems nepirmininkavo, visada dalyvavo sprendimų priėmimo procese.

43. Primatas [pirmumo galia – G. S.] ir konciliarumas yra tarpusavyje susiję. Todėl primatas skirtinguose Bažnyčios gyvenimo lygmenyse (vietiniame, krašto ir visuotiniame) turi būti visada suprasti konciliarumo kontekste, o konciliarumas – primato kontekste.

Apie primatą skirtinguose lygmenyse mes patvirtiname šiuos sprendimus:

1. Mokymas apie primatą visuose lygmenyse yra pagrįstas kanonine Bažnyčios Tradicija.

2. Primato egzistavimas visuotiniame lygmenyje yra vienodai pripažįstamas tiek Rytuose, tiek Vakaruose, tačiau skirtingai suprantama, kokios yra su visuotiniu primatu siejamos galios ir kokie yra jo bibliniai ir teologiniai šaltiniai.“

Vienintelė Ortodoksų Bažnyčia, nepatvirtinusi Ravenos dokumento, yra Rusijos Ortodoksų Bažnyčia. Jos atstovai išėjo iš susirinkimo dėl to, kad jame dalyvavo Maskvoje nepripažįstamos Konstantinopolio patriarchato Estijos Apaštališkosios Bažnyčios nariai. Po šio proveržio dialogas neribotam laikui nutrūko, nes be vieningos pozicijos Ortodoksų Bažnyčioje neįmanoma derėtis dėl vieningos pozicijos su Katalikų Bažnyčia.

Optimistų ortodoksų ir katalikų teigimu, šis dokumentas leidžia ortodoksams priimti popiežiaus primatą remiantis Bažnyčios Tėvų mokymu ir nekeičiant nieko savo tradicijoje. Žinoma, tam būtų reikalingi ir pokyčiai Katalikų Bažnyčios administracinėje sistemoje, be to, liktų išspręsti klausimą dėl popiežiaus neklystamumo dogmos.

Žinoma, yra ir kitos katalikų dogmos, kurios nepaskelbtos Ortodoksų Bažnyčioje: Filioque, skaistykla, nekaltas prasidėjimas. Tačiau ekumeniškai nusiteikę teologai neabejoja, kad pastarosios problemos priklauso tokiam pačiam lingvistiniam lygmeniui kaip ir Theotokos-Christotokos, mia physis – hen hypostasis, todėl, išsprendus svarbiausią, galios, problemą, baigiamieji susitarimai dėl šių dogmų galėtų būti pasiekti daug greičiau.

Baigiamosios mintys

Kaip ir senovėje, šiandien didžiausios kliūtys krikščionių vienybei yra nekrikščioniškos. Sunku atskirti, kada visiškai skirtingų kultūrų atstovai nesusišneka, o kada egzistuoja tikri teologiniai nesusitarimai, tačiau, piktavališkai ieškant nesutarimų dėl politinių priežasčių, tam tikros frazės (Filioque, monos physis, Theotokos), tam tikri asmenys (Nestoras, Karolis Didysis) tampa ideologiniais simboliais, kuriais arba stigmatizuojami oponentai, arba jie iškeliami kaip kovos vėliavos. Dažniausiai ginčų esmės nesupranta ne tik daugelis tikinčiųjų, bet ir po pusantro tūkstančio metų apie juos kalbantys karšti savo tikėjimo „apologetai“.

Tikra likimo ironija, kad krikščionys, kurių Šventasis Raštas persmelktas mokymu apie meilę, vienybę ir bendrystę, sugebėjo susipykti tiek dėl vienybės ir bendrystės sampratų, tiek dėl Šventosios Dvasios, kuri yra vienybės Dvasia, teologijos. Nors XX–XXI a. nuveikta daug siekiant atkurti vienybę, mūsų laikais netikėtai atsiradusi religinio fundamentalizmo banga gali radikalizuoti ir krikščionis, o tokiu atveju atkristume atgal į šimtmečių nesutarimus.